Akimirkai įsivaizduokite situaciją, kurioje Facebookas ne tik primintų rinkimų dieną, bet ir atiduotų balsą už jus. Automatiškai pasvėręs visus ir prieš, pagal jūsų poreikius, pomėgius, pažiūras ir draugus šis socialinis tinklas greičiausiai gan tiksliai atspėtų, už ką jūs ir taip būtumėte balsavęs. Vienintelis skirtumas tas, kad net neprireiktų išeiti iš namų, o rinkimuose dalyvavusiųjų statistika veikiausiai primintų skelbiamą piliečių aktyvumą Šiaurės Korėjos rinkimuose.

Šis tekstas nebus detali socialiniuose tinkluose naudojamų algoritmų analizė ir nepasakos apie George‘o Orwello 1984 primenantį sekimą ir iš jo kylančias etines problemas. Vietoje to trumpai aptarsiu, kaip šiandien paplitę socialiniai tinklai keičia pilietiškumą, gali formuoti vertybes ir suteikia galimybę geriau pažinti patiems save. Nors daugelis yra linkę nuvertinti arba pervertinti socialinių tinklų duomenų gausą ir jos keliamas grėsmes, svarbu suprasti, kad socialinių tinklų turimas duomenų kiekis kol kas nėra žinomas, o jų naudojimo būdai taip pat gali būti tik numanomi. Bet kokios vertybinės nuostatos šiuo atveju tėra spekuliacijos. Iš Edwardo Snowdeno atskleistos informacijos akivaizdu, kad net ir tradiciškesnės komunikacijos priemonės, pavyzdžiui, skambučiai ar trumposios žinutės, gali būti skaitomos trečiųjų šalių. Kita vertus, kaip ir kitos technologijos, socialiniai tinklai gali būti panaudoti tiek „blogais” (autoritariniais, homofobiškais), tiek ir „gerais” (demokratiniais, atvirumą skatinančiais) tikslais. Šiame tekste komentuosiu sritis, kuriose empiriniai tyrimai identifikuoja Facebooko potencialą prisidėti būtent prie „gerųjų“ tikslų įgyvendinimo.

Viskas prasidėjo 1932 m., kai iš vienos Niujorko mergaičių mokyklos pradėjo bėgti moksleivės. Psichiatras J. L. Moreno ir jo kolegė H. Jennings pastebėjo, kad, svarstant sprendimą bėgti, individualūs bėglių bruožai lėmė kur kas mažiau, nei jų padėtis socialiniame mokyklos tinkle – bėglė kambario draugė pasirodė lemtingas faktorius apsisprendžiant. Šiandien socialinių tinklų analizė – vertingas mokslinis metodas, galintis stipriai prisidėti prie visuomenės pažinimo. Vietoje vienpusio susitelkimo į socialinius visuomenės parametrus, tokius kaip socioekonominis statusas (SES), lytis ar rasė, Facebooko, Twitterio ir Instagramo duomenys gali atskleisti šį tą apie visuomenės pagrindą – žmonių santykius. Šie duomenys, naudojami kartu su tradiciškeniais duomenų šaltiniais, gali atskleisti tam tikrus faktorius, lemiančius vienokius ar kitokius individų sprendimus, pavyzdžiui, balsavimą rinkimuose ar požiūrį į tos pačios lyties piliečių santuoką. Maža to, šiandieniniai socialiniai tinklai nebėra vien duomenų šaltiniai – jie yra galinga informacijos sklaidos ir elgesio keitimo platforma.

Dažnėjant naudojimuisi išmaniaisiais telefonais, didėja ir aktyvumas socialiniuose tinkluose. Anot Deloitte konsultantų, 2014 m. 85 % 18–24 amžiaus asmenų Jungtinėje Karalystėje naudojosi išmaniuoju telefonu. Nėra pagrindo manyti, kad statistika Lietuvoje labai skirtųsi. Gyvename bendruomenėje, kurioje vidutiniškai 53 kartus per dieną žiūrime į mobilųjį, ir tai praryja maždaug dvi dienos valandas. 2013 m. per dieną buvo parduodama daugiau iPhone’ų (400 000), nei gimė kūdikių (300 000). Anot IBM, 90 % pasaulyje sukauptų duomenų buvo sukurta per pastaruosius dvejus metus. Natūralu, kad 2015 m. socialinio tinklo apibrėžimas gerokai pakito – 1 490 milijonų vartotojų Facebooke ir 316 milijonai Twitteryje suteikia neįtikėtinas galimybes socialinių tinklų analizėms.

Nuotr. aut. Adomas Paltanavičius

Nuotr. aut. Adomas Paltanavičius

Solidarumas: ar Facebookas ir Twitteris gali padaryti mus tolerantiškesnius?

Nepaisant to, kad socialiniai tinklai tėra dalinis realybės atspindys, jie pabrėžia, kad dauguma viešojo-politinio gyvenimo sprendimų nevyksta vakuume. S. J. Heine pastebi, kad net ir gyvenamoji vieta gali turėti įtakos piliečių pažiūroms. Amerikiečiai, kuriems kraustytis iš vienos valstijos į kitą tenka kur kas dažniau nei europiečiams, dažnai pakeičia savo pažiūras, pakitus jų gyvenamajai vietai. Politinė tapatybė yra taki ir nuolat kintanti, priklausanti nuo kasdienių aplinkybių, kaimynų ir bendradarbių pažiūrų. H. Markus ir A. Conner teigia, jog būtent tokios individualistinės visuomenės kaip JAV dažnai būna „kultūriškai aklos” (culturally blind) ir nuvertina įtaką, kurią individams daro jų fizinis ar emocinis kontekstas.

Socialiniai tinklai gali būti puikus informacijos šaltinis, padedantis suvokti, kokie veiksniai turi įtakos vieniems ar kitiems vertybiniams sprendimams. Vienas iš pavyzdžių yra B. State ir L. Adamic (2015) tyrimas, kurio tikslas – perprasti, kaip Facebooke gali plisti palaikymas tos pačios lyties santuokoms, ir išsiaiškinti, ar politiškai angažuotų piliečių grupės gali susiburti internetu. „Arabų pavasaris“ dažnai minimas kaip geras socialinių tinklų vaidmens visuomeniniuose pokyčiuose pavyzdys, tačiau galbūt derėtų teigti, kad Facebooko įtaka tuo metu pasireiškė informacijos, o ne vertybių sklaida. Dauguma piliečių, aktyviai dalyvavusių protestuose, palankiai vertino demokratiją ir buvo pasirengę viešai ginti šią idėją. Facebookas tik padėjo panašiai mąstantiems žmonėms susiburti, tačiau tiesiogiai neprisidėjo prie viešai deklaruojamo požiūrio į demokratiją.

Kalbant apie požiūrį į tos pačios lyties individų santuoką, ši idėja daugelyje Vakarų visuomenių tūkstantmečio pradžioje būdavo atmetama – homoseksualų santuokos nebuvo palaikomos ne tik dėl nusistovėjusio status quo, bet ir prieštaravo vis dar stipriam krikščioniškam identitetui. 2013 m. situacija JAV reikšmingai pakito: pirmąkart šalies istorijoje dauguma piliečių (58 %) išreiškė palaikymą homoseksualų santuokoms. Nepaisant to, ši tema daugelyje visuomenės sluoksnių išliko tabu, garsiai išreikšti palaikymą daugeliui buvo nedrąsu. B. State ir L. Adamic nusprendė patikrinti, ar Facebookas gali keisti vartotojų pasiryžimą viešai deklaruoti solidarumą, bandydami nustatyti, ar kelių draugų Facebooke išreikštas solidarumas gali įtikinti individus viešai išreikšti palaikymą. 2013 m. kovo mėnesį trys milijonai socialinio tinklo vartotojų pasikeitė savo profilio nuotrauką į lygybės ženklą raudoname fone, taip deklaruodami palaikymą homoseksualų santuokoms. Dar 106 milijonai vartotojų pamatė nors vieną lygybės ženklo nuotrauką. Anot tyrėjų, tam tikro „tipo” individai profilio nuotrauką pasikeitė dažniau: išsilavinę, liberalių pažiūrų ir nereligingi vartotojai buvo labiau linkę palaikyti santuokų lygybę. Tačiau tyrimas atskleidė ir dar vieną, kur kas įdomesnį faktorių – tikimybė, kad individas pritars tos pačios lyties santuokoms, didėjo proporcingai jo draugų viešam pritarimui. Šeši solidarumą išraiškę draugai pasirodė pakankamas skaičius įgauti pasitikėjimo ir pačiam paviešinti savo pritarimą.

Tyrimo rezultatus galima apibendrinti ir pritaikyti už pirminės temos ribų. Informacijos sklaida žmonėms komunikuojant yra vienas svarbiausių procesų, leidžiančių sparčiai plisti politinėms idėjoms ir elgesiui, tačiau tam tikra nuomonę palaikanti „kritinė masė” yra reikalinga. „Arabų pavasario“ metu Facebookas įrodė, kad yra puiki informacijos sklaidos platforma, tačiau B. State ir L. Adamic analizės atskleidė, kad šis socialinis tinklas gali ne tik suburti panašiai mąstančius, bet ir įgalinti solidarumo reiškimą fenomenams, kurie nebūtinai yra plačiai palaikomi. Būtent todėl socialinių tinklų vaidmuo tampa toks svarbus kintant visuomenių vertybiniams orientyrams. Iki 2013 m. nusistovėjęs krikščioniškas identitetas JAV lėmė visuomenės požiūrį į vienos lyties santuokas; po 2013-ųjų pagarba individo apsisprendimo laisvei tapo svarbesnė.

Tokios permainos nebūtinai teigiamos. Pavyzdžiui, pastaraisiais mėnesiais nemažai rašoma apie tai, kaip Islamo valstybė (IS) internete – sykiu ir socialiniuose tinkluose – skleidžia ideologiją, bandančią pakeisti iki tol buvusį elgesio kodeksą. Anot jų, žudyti, prievartauti ir kitaip išnaudoti netikinčiuosius nėra smerktina – priešingai, tai juos esą „priartina prie Dievo”. Vis dėlto tai tik darsyk paliudija, kad socialinių tinklų vaidmuo keičiant ir įtvirtinant viešai deklaruojamas vertybes ar elgesio kodeksą yra svarbus.

Nepastebimi pilietinio elgesio ir pakantumo pokyčiai – ar Facebookas sukurs pilietinę visuomenę?

Homofilijos principas teigia, kad žmonės dažniausiai bendrauja su į save panašiais – kairiųjų pažiūrų individai turi daugiau bičiulių, pritariančių jų pažiūroms, tuo tarpu konservatoriai bičiuliaujasi su kitais konservatoriais. Plačiai paplitęs įsitikinimas, kad dialogas tarp skirtingų įsitikinimų piliečių yra vargiai įmanomas būtent todėl, kad kairieji dažniausiai girdi „kairuoliškus” argumentus ir nuomones, konservatoriai – konservatyvius.

Šiandien toks įsitikinimas nebeatitinka tikrovės, ar bent jau tikrai ne tokiu mastu, kaip manyta. Socialiniuose tinkluose „bičiuliaujamės” su darželio, pradinės ir pagrindinės mokyklų pažįstamais, universiteto laikų draugais, kolegomis. Visi jie turi skirtingas pažiūras, dalinasi būtent jas atspindinčiais straipsniais, taip sudarydami galimybę skirtingų pažiūrų „draugams” susipažinti su kitų ideologijų argumentais.

Priešingai nei realiame pasaulyje, išvengti įvairių mūsų pažiūrų neatitinkančių idėjų sunku. Kalbantis akis į akį lengviau nuspręsti „tam tikrų temų neliesti”, o socialiniuose tinkluose nuomonės ir informacija dažniausiai transliuojami neturint omenyje vieno konkretaus adresato. Taip sumažėja atsakomybė neįžeisti, aštrių ginčų vengimas, būdingi tête-à-tête pokalbiams. Juk susidūrimas su priešingomis nuomonėmis gali būti naudingas: tik įsiklausę į kitos pusės argumentus galime geriau pažinti pasaulį, susidaryti tvirtą ir argumentuotą nuomonę.

Nuotr. aut. Adomas Paltanavičius

Nuotr. aut. Adomas Paltanavičius

Šiais metais publikuotoje analizėje E. Bakshy ir kolegos bando suprasti, kiek mūsų pažiūrų neatitinkančių nuorodų mes išties pamatome ir kelias iš jų nusprendžiame atsidaryti. Naudodami milžinišką Facebooko duomenų bazę, tyrėjai nustatė 10,1 mln. JAV vartotojų ideologines pažiūras ir įvertino 7 mln. nuorodų, kuriomis jie pasidalino. Dauguma ideologinių naujienų pasirodė konservatyvios ir liberalios ideologinės pakraipos. Įdomu tai, kad nors stereotipiškai liberalai laikomi kur kas atviresniais kitų nuomonėms, o konservatoriai dažnai įsivaizduojami kaip neabejojantys savo teisumu, paaiškėjo, kad liberalų draugai rečiau dalindavosi nuorodomis iš „priešingos barikadų pusės” (24 %), bet net 35 % konservatorių bičiulių dalinosi nekonservatyviomis naujienomis.

Žinoma, tai dar nereiškia, kad konservatoriai atvirai priima ir įsiklauso į jiems nepritariančius vertinimus. Be to, kiti socialiniai tinklai, pavyzdžiui, Twitteris, gali sukurti stipresnius ideologinius vakuumus – juk žmonės Twitteryje stebi vieni kitus būtent pagal pažiūrų atitikimą. Vis dėlto analizės rodo, kad daugiau nei 20 % mūsų Facebooko draugų dalinasi mūsų pasaulėžiūroms prieštaraujančiomis nuorodomis. Galima teigti, kad socialiniai tinklai gali būti naudingi sudarant galimybę pažinti ir suprasti ideologinius oponentus, rastis galimybėms megzti dialogą tarp skirtingai mąstančių piliečių.

Socialiniai tinklai gali būti naudingi ir skatinant pilietiškumą – konkrečiau, didinant balsavimo rinkimuose aktyvumą. Per 2010 m. JAV vykusius Kongreso rinkimus, R. Bondas ir kolegos stebėjo 61 milijono Facebooko vartotojų aktyvumą rinkimuose. Pastebėję, kad aktyvumas tarp šeimos narių, draugų ir bendradarbių būna panašus, tyrėjai nusprendė pasitelkti Facebooką piliečiams angažuoti. Svarbu pažymėti, jog, turint omenyje Facebooko gebėjimą pasiekti didelę elektorato dalį, net ir maži pokyčiai gali būti politiškai lemtingi.

Savo tyrime mokslininkai paskirstė dalyvius į tris grupes. Pirmoji, „socialinės žinutės” grupė, rinkimų dieną savo naujienų skilties viršuje pamatė balsuoti raginančią žinutę, informaciją apie artimiausią rinkimų apylinkę, galimybę paspausti „aš balsavau” mygtuką ir jau balsavusių draugų nuotraukas. Antroji, „informacijos žinutės” grupė matė visas šias funkcijas, išskyrus balsavusių draugų nuotraukas. Trečioji, kontrolinė grupė nematė nė vienos iš šių funkcijų. Nors sunku patikėti, kad balsavusių draugų nuotraukos ar galimybė paspausti „aš balsavau” galėtų motyvuoti piliečius dalyvauti rinkimuose, rezultatai rodo, kad būtent „socialinės žinutė“ buvo efektyviausiai balsuoti motyvuojanti priemonė.

Eksperimentinių intervencijų įtaka buvo matuojama pagal tikrą balsavimo aktyvumą. Palyginus su kitomis, „socialinės žinutės“ grupė buvo 0,39 % aktyvesnė rinkimuose. Įdomu tai, kad balsavusių draugų nuotraukos buvo reikšmingas faktorius, motyvuojantis piliečius balsuoti – tyrimo rezultatai rodo, kad kiekvieno artimo draugo balsavimas, skelbiamas Facebooke, didino tikimybę, kad piliečiai balsuos. Ši paprasta intervencija padidino balsavusių skaičių 340 000 balsų, rinkimų metu sudariusius 0,14 % balsuoti teisę turinčių piliečių. Eksperimentas parodė, kad Facebookas ir kiti socialiniai tinklai potencialiai galėtų prisidėti prie pilietinės visuomenės formavimo, primindami vartotojams, kad jų draugai atlieka savo pilietinę pareigą, sustiprindami tarp draugų besimezgančią atsakomybę.

Galima žengti ir dar toliau – galbūt Facebookas galėtų moderuoti ne tik mūsų elgesį, bet ir emocijas? 2014 m. publikuotas kontraversiškas A. Kramerio ir jo kolegų atliktas „Facebooko eksperimentas” parodė, kad Facebooke stebimos emocijos gali būti „užkrečiamos”.

Kadangi daugelio socialinio tinklo vartotojų draugai skelbia daugiau informacijos, nei gali būti parodyta, Facebooko algoritmas parenka tai, kas, tikėtina, vartotojui bus aktualiausia ir įdomiausia. Per eksperimentą beveik 700 000 tinklo vartotojų savaitę matė daugiau pozityvios arba negatyvios draugų skelbiamos informacijos. Jų pačių rašomų statusų emocingumas buvo matuojamas pasitelkiant egzistuojantį emocinės kalbos žodyną. Ir „pozityvi“, ir „negatyvi“ grupės buvo lyginamos su kontroline grupe, kuri matė atsitiktinai parinktus draugų įrašus.

Rezultatai parodė, kad socialinio tinklo vartotojai, kurie matė daugiau pozityvių įrašų, patys skelbė daugiau pozityvių žodžių turinčius įrašus, o tie, kurie matė daugiau negatyvumo, patys skelbė mažiau pozityvių žodžių turinčius įrašus. Šis efektas nėra itin stiprus, tačiau reikšmingas: juk daryti įtaką žmonių emocijoms sunku, prie mūsų nuotaikos prisideda gausybė faktorių. Nors eksperimentas vis dar yra kvestionuojamas etiniu aspektu, svarbu pažymėti, kad per jį padaryti atradimai gali turėti svarbių pasekmių skleidžiant demokratines vertybes, skiepijant minties ir žodžio laisvę. Galbūt ne be reikalo tiek Kinija, tiek Rusija yra sukūrusios Facebooko analogus, kuriuos valdo pačios, taip „apsaugodamos” savo piliečius nuo demokratinių idėjų?

Socialinių tinklų ateitis – nelygybės, potencialas ir bandymai išvengti 1984-ųjų

Visi socialiniai tinklai yra skirtingi – šią išvadą priėjo L. Manovichius, kompiuterių mokslo profesorius iš Niujorko universiteto (City University of New York). Savo vizualiniame tyrime „Išimtis ir kasdienybė: 144 valandos Kijeve” (The Exceptional & The Everyday: 144 Hours in Kiev) mokslininkas klausia: kas būtų, jei pasaulį stebėtume ne per mums įprastus socialinius tinklus – Facebooką ar Twitterį – bet per kažką kita?

Šiame projekte L. Manovichius stebėjo, kaip skyrėsi Instagrame ir Facebooke skelbiamos nuotraukos Euromaidano metu. Kadangi Instagramas nebuvo sistemiškai naudojamas informacijos apie įvykius Maidane sklaidai, 13 208 tyrėjo surinktos revoliucijos metu darytos nuotraukos nesutapo su oficialiais kanalais ir Facebooke transliuojamais vaizdais. Greta nedaugelio gaisrus ir vėliavas vaizduojančių nuotraukų buvo galima matyti daugybę gyvūnų, gamtos vaizdų, asmenukių.

Nors iš pirmo žvilgsnio tai stebina, turint omenyje politinę Maidano reikšmę, ilgiau pagalvojus ima atrodyti, kad būtent socialiniai tinklai gali atskleisti tikrąją realybę – juk natūralu, kad, kol vieni ukrainiečiai Maidano aikštėje aukojo savo gyvybes už Europos idėją, kiti fotografavosi ir mėgavosi banaliais džiaugsmais. Pažiūrėję žinias dažnai susidarome klaidingą išimties įspūdį, tačiau kiekvienoje išimtyje slypi dalis kasdienybės.

Socialinių tinklų renkami duomenys ir jų galimas panaudojimas verčia kelti etinius klausimus. Visų pirma, aptartas potencialas formuoti vertybes ir keisti emocijas savaime nėra nei pozityvus, nei negatyvus. Socialiniai tinklai, pasitelkiami kaip priemonė solidarumui skatinti ir pilietinėms pareigoms atlikti, gali tapti naudingais demokratijos stiprinimo įrankiais. Tačiau jie gali būti naudojami ir kitokiais tikslais. Ne mažiau sudėtingas klausimas, ar moralu formuoti vertybes ir manipuliuoti vartotojų elgesiu jiems to nežinant.

Taip pat reikia nenuvertinti socialiniams tinklams ir kitiems interneto gigantams priklausančio duomenų kiekio. Šiame tekste aptariau viešai publikuotus tyrimus, naudojančius vien Facebooke generuojamus duomenis – įrašus, nuotraukas, draugų ypatybes. Tačiau, anot T. Liberto, socialiniai tinklai dažnai renka duomenis ir už savo puslapių ribų.

Pensilvanijos universiteto mokslininkas nusprendė pasidomėti, kas „saugo” informaciją apie visas internete atliekamas užklausas. Išnagrinėjęs su ligomis susijusias paieškas, tyrėjas parodė, kad 91 % visų analizuotų puslapių paieškų informaciją siunčia trečiosioms šalims. Kitaip tariant, jei internete ieškote herpio gydymo būdų, faktas, kad jūs veikiausiai sergate herpiu, yra siunčiamas daugybei įvairių organizacijų. Google yra vieni pagrindinių tokių duomenų rinkimo programų savininkai: 78 % duomenų kaupimo elementų, kuriuos identifikavo Libertas, priklausė būtent šiai kompanijai. 31 % informacijos iš kitų internetinių puslapių buvo siunčiami Facebookui.

Socialiniai tinklai, tokie kaip Facebookas ir Twitteris, šiandien apie mus turi kur kas daugiau informacijos nei numanome. Dažnai laikomi tiesiog nenaudingos veiklos šaltiniais ar vieta, kur patenkiname smalsumą apie savo draugus ar kolegas, šie socialiniai tinklai gali būti daug įtakingesni, nei iki šiol manyta. Visų pirma, jie – puikus visuomenės pažinimo šaltinis, pateikiantis netobulą, tačiau kiek netikėtą mūsų atspindį. Socialiniai tinklai gali būti svarbūs įrankiai ir stiprinant pilietiškumą bei propaguojant vakarietiškas vertybes. Tačiau technologijas įsisavinti ir panaudoti gali ne tik liberaliosios demokratijos, bet ir joms priešiški autokratiniai ar totalitariniai režimai – naujų įrankių siūlomos galimybės verčia permąstyti ir jų keliamas grėsmes bei būdus užkirsti joms kelią.