Pedantiškumas išlygina gyvenimo kalnus ir gilumas į vienodumo plokštumą, formalumų tyrus. Viskas svarbu. Svarbu, kad plaukai kristų deramu kampu. Svarbu, kad ant spintos nebūtų dulkių. Svarbu turėti šmaikščių (bet užtektų ir svarbių) draugų, su kuriais galima išsikepti barbekiu. Turėti perspektyvią profesiją – irgi svarbu. Svarbu produktyvus darbas, darni šeima ir kūrybiškas hobis, bet taip pat ir geros manieros, švarūs rūbai, nauja mašina. Tvarkingos nagų odelės, baldai iš IKEA, paskutinės pasaulio naujienos, naujos kaimynų užuolaidos, mišios sekmadienį, pusryčių dribsniai be konservantų, nuolaidos vynui, kitų metų atostogos, pensijos planas, bet kokie per televiziją transliuojami finalai, gėlių laistymo grafikas, pikselių skaičius naujo telefono kameroje, didinga tautos istorija, giminės šventės, sumanios dovanos kolegoms, karnavalo kostiumas, atvirumas įvairovei, santūrumas ir charakterį išreiškiantys akiniai – argi tai nesvarbu? Ką jau kalbėti apie benzino kainas, vaikų saugumą, išlavintą skonį operai, švelnią odą, mielą silpnybę, kitos savaitės orą, geriausiųjų reitingus, laiko trūkumą, kulinarinius gabumus, mėgstamiausią serialą, lygius dantis ar harmoningą namų apstatymą. Apskritai svarbu teisingai gyventi, tyliai numirti ir palikti po savęs namą, vaiką ir medį (neskaitant krūvos šiukšlių).

Tiqqun: Visur regime tą pačią idiotišką laimės idėją. Tuos pačius galios žaidimus, paralyžiuotus baimės. Tą patį nuginkluojantį paviršutiniškumą. Tą pačią dykumą.

Henry Lefebvre: Buržuazinė kasdienybė apsiriboja tuo, kas prieš nosį. Ji neturi horizonto ar atgarsių. Ji sveikina save pačią su savo ribotumu ir į jį atsitraukia. Ji iškelia poreikį, poreikio objektą ir poreikio patenkinimą. Tai yra jos „elgesys‟, save patenkinantis sąlyginis refleksas.

Buržuaziniame pasaulyje nėra nieko nereikšminga. Kiekvienas pastebimas dalykas nusipelno dėmesio, nes gyvenimas suvokiamas vien estetiškai – kaip grynas paviršius, spalvinga plokštuma, dėlionė iš begalybės detalių (kokios jos įvairios!). Šio pasaulio gyventojas privalo tvarkingai atrodyti, mandagiai elgtis ir gražiai prižiūrėti savo aplinką. Savo, bet ne kito, nes juk gali nesutapti skoniai! O skonis yra paviršiaus karalius – dėl jo nesiginčijama. Gerai gyventi reiškia gyventi gražiai – lavinti savo skonį, niekada nepasitenkinti tuo pačiu dalyku ilgesnį laiką (juk atsibosta, o grožiui reikia šviežumo), mokėti rinktis, kas patinka. Pasirinkimo laisvė yra būtina ir šventa šio gyvenimo sąlyga. Kiekvienas pats renkasi, kaip gyventi – niekada nenustoja rinktis. Juk jei kas nors iš tiesų būtų pasirinkta, nebeliktų laisvės! Viskas, kas lieka anapus pasirinkimo asortimento, neegzistuoja. Atsakomybė, meilė, geismas, mirtis, kančia, tikėjimas, artimieji, priešai (tie, kurie netiki skonio vienvaldyste), gamta, pyktis, kūnas, o galiausiai ir ta pati laisvė – tik kontrolės ribose, pageidaujama, per atstumą. Sukontroliuotas prasmes pakeičia reikšmės, suskaičiuojamos ir saugios. Vietoj mąstymo matuojame, o vietoj sprendimo balsuojame – susikuriame mašinas ir valdovus, kad tik išsaugotume savo laisvę. Jaučiamės svarbūs komentuodami Delfyje ir laisvi gyvendami paskolų baudžiavoje.

Cornelius Castoriadis: Laisvė tapo nuoga laisve, laisve kaip grynu pasirinkimu. Grynas pasirinkimas yra gryna tuštuma: tuštuma, kuri privalo būti užpildyta. Ir yra užpildoma – kiekybėmis.

Tiqqun: Barakai, ligoninės, kalėjimai, psichiatrinės prieglaudos ir senelių namai yra vienintelės metropolyje leidžiamos kolektyvinio gyvenimo formos. Normali būklė yra kiekvieno izoliacija privačioje dėžutėje.

Užrašas gatvėje: „Uždrausta uždrausti"

Užrašas gatvėje: „Uždrausta uždrausti“

Apie kokią prasmę ir laisvę kalbame, kai kova už jas pateisinama tik tada, kai yra pakeičiama gynyba (ginkime Vakarų laisves, ginkime žmogaus teises!) ir saugojimu? Tai to paties pedantiškumo išraiška – tik ten, kur tvarka stebima, reglamentuojama ir pajungiama bausmės baimei, mes jaučiamės pakankamai drąsūs laisvai gyventi, t. y. nedaryti sprendimų ir atitikti Didžiojo Kito lūkesčius. Tėviški saugumo kamerų žvilgsniai skatina demonstruoti brangius savo sėkmingumo įrodymus. Prižiūrimi ir dvigubomis spynomis apsaugoti pastatų įėjimai leidžia, netgi kviečia ramiai miegoti. Tapatybės patvirtinimo reikalavimas kas antrame žingsnyje užtikrina, kad aplinkui visi negrėsmingi ir tokie patys. Daugiau ginklų ir kariuomenės patikina, kad priešai – tie melo ir prievartos maniakai – tyko kažkur toli. Kiekvieno gerbūvį saugantys draudimai primena, kad pirminis gerbūvį steigiantis žodis yra ne. Nesipriešink, kai esamos galios su tavimi daro, ką nori – o šiaip jau daryk, ką nori. Tik, žinoma, ne su kitais. Nes tik komercinė žiniasklaida ir valstybinės institucijos turi teisę aiškinti, kaip gyventi. O kitiems lieka nebent užduoti klausimus, dalyvauti rafinuotose diskusijose ir ieškoti, ko iš tikrųjų reikia žmonėms. Juk, be abejo, po mūsų deimantiniais kiautais slepiasi kiekvieno autentiškasis , kuriam nereikia jokios išorės, patvirtinančios vidinę laisvę. Vieni kitų tapatybes įtvirtiname už muziejinio stiklo ir gėrimės begaliniu potencialu.

Jean Baudrillard: Smurto ir išorinio pasaulio nežmoniškumo reikia ne tik tam, kad saugumas labiau pasireikštų kaip toks (mėgavimosi ekonomikoje), bet ir kad kiekvieną akimirką jis būtų laikomas pateisinamu pasirinkimu (moralinėje išganymo ekonomikoje).

Roberto M. Unger: Kelias į savęs atgavimą ir savikūrą veda per pasirinkimą sumažinti savo saugumą ir sukurti abipusio padidinto pažeidžiamumo erdves. 

Aš nesakau, kad nepatiriame tikro rūpesčio, kovos ir laisvės momentų. Kiekvienas atskirai esame pajėgūs ir įpareigoti peržengti savo kontekstus, buką faktų pasaulio priežastingumą, socialinius prietarus ir neišvengiamai ribotą ugdymą. Pedantiškumas nėra tiesiog charakterio savybė, atsitiktinai tapusi pasaulio viduriniosios klasės savastimi. Kiekvienos gyvenimo smulkmenos kontrolė yra tai, kam mus dresiruoja dabartinės visuomenės struktūros – nuo mokyklos iki akcinės bendrovės. Kas nors sakys: bet juk šios struktūros duoda tiek gero, žinių ir daiktų, be kurių gyvenimas būtų neįsivaizduojamas! Išties, mokyklų ir akcinių bendrovių kuriamas gyvenimas neįsivaizduojamas be jų kuriamų produktų. Taip pat jis neįsivaizduojamas be begalinio žmogaus gebėjimo – nuo budisto iki kapitalisto – susvetimėti su savo aplinka. Aš – apribotas kasdienio gyvenimo institucijų? Oi, aš tai gal ne – juk skaitau filosofinius veikalus, praktikuoju transcendentalinę meditaciją, į viską žiūriu kritiškai ir žinau, kad galiausiai vis tiek visi mirsim. Mirsim – taip, bet ar būsim gyvenę?

Nietzsche: Aš jums sakau: chaoso dar savy turėti reikia, kad žvaigždę šokančią įžiebt galėtum. Aš jums sakau, chaoso to dar jumyse nemaža. Žmogus yra tokia būtybė, kurią įveikti reikia.

Roberto M. Unger: Viešajame būvyje individui gresia prarasti savo tapatybę ir sugebėjimą formuoti savo ateitį. Privatus būvis yra apsunkintas baimės, kad gyvenama iliuzijų ir bejėgiško nepasitenkinimo pasaulyje. Šis konfliktas tarp viešo ir privataus Aš, išgyvenamas kaip moralinė patirtis, kyla iš socialinės situacijos, kurios esminis bruožas yra barjeras tarp individo ir nuasmenintų, tolimų valstybės institucijų.

Cornelius Castoriadis: Aš verčiau renkuosi nesėkmę prasmingame bandyme nei būseną, kuri nėra nei sėkmė, nei nesėkmė, o kažkas absurdiška. Mes visada, kad ir ką bedarytume, jau dalyvaujame šios egzistencijos keitime, kurio atžvilgiu mūsų vienintelis pasirinkimas yra tarp kančios ir veiksmo, tarp pasimetimo ir skaidrumo.

Būti pedantiškiems reiškia iškeisti gyvenimą į gyvenimo sąlygas. Visada ruoštis, kaupti priemones ir simuliuoti strategijas geresniam gyvenimui, bet niekada nepradėti – laukti pirmojo milijono, ypatingų privilegijų, užaugusių vaikų, padoraus momento, to vienintelio ar tiesiog daugumos pritarimo, kol pamiršim, ko siekėm ir kodėl. Priemonės tampa tikslais, o tikslai, kuriems netinka esamos priemonės, paskelbiami pavojingais – neduokdie, kas nors ims prievartauti kitus pakeisti savo įsitikinimus (kad ir kokie menki jie bebūtų). Nes tik tvarkos ir vienodumo prievarta yra legali. Tvarkomės su tuo, kas yra, ir niekada nesusitvarkome, nes neįsivaizduojame, kad galėtų būti kitaip. Guodžiamės praeitimi ir šloviname ateitį arba ją pasmerkiame, kad nereiktų veikti dabar, nes tai ką čia pavieniui… Juk nepasiūlysi kitiems prisijungti – dar netyčia nepataikysi į bendrąją nuomonę ir apsijuoksi (kiekvienam savo!). Tik nesakyk, kad nėra viskas vienodai svarbu, kaip nėra ir to, kas svarbiausia. Tik negalvok, kad nėra išankstinių kriterijų, kurie leistų vėl imtis pedantiškai juos įgyvendinti. Juk pavasaris, štai, reiškia, kad laikas atsinaujint, susitvarkyt. Svarbu gi.

Roberto M. Unger: Iš to, kas ribota, mes reikalaujame to, kas neribota. Vaizduotė virš dogmos, pažeidžiamumas virš romumo, siekimas virš pareigos, komedija virš tragedijos, viltis virš patirties, pranašystė virš atminties, nuostaba virš pasikartojimo, asmeniška virš neasmeniška, laikas virš begalybės, gyvenimas virš visko.