Teksto tęsinys. Pradžia – Genijus ir dorybė (I).

Persikeliant iš modernybės į postmodernybę, reikalai visuomet komplikuojasi, jeigu postmoderną bandome suprasti kaip substantyvių nuostatų rinkinį ar visumą. Išties vienintelis būdas, kaip sugebu prasmingai pažiūrėti į šį, regis, vis dar gyvuojantį filosofijos paradoksą, yra matyti postmoderną kaip žaidybinę strategiją. Pagrindinė lyotardiška jos mintis galėtų būti daugmaž tokia: įsisąmoninus, kad pagrindiniai civilizaciniai veiksniai yra naratyvinės prigimties, galima daugmaž numatyti jų „pradžią“ ir „pabaigą“. Pavyzdžiui, mokslas, krikščionybė ar marksizmas turi aiškius savo tikslus ir pažadus. Mokslas siekia surinkti daugiau duomenų, atlikti daugiau tyrimų, gauti daugiau finansavimo ir žada galų gale pateikti mums darnų savitą kompetenciją ugdantį žinojimo poaibį, kurio prielaidos būtų patikrinamos ir pakartojamos, o išvados leistų lengviau valdyti gamtos reiškinius ir sukurti naudingas technologijas. Krikščionybė siekia suburti didesnę bendruomenę, kuri vadovautųsi bibliniais doroviniais priesakais, kurių galutinis tikslas, bent kartais taip atrodo, yra sukurti pasaulį, į kurį nebūtų gėda sugrįžti Mesijui. Marksizmas siekia skatinti išnaudojamos darbininkų klasės sąmoningumą, burti jų susivienijimus ir galiausiai žada revoliuciją bei gamybos santykius, padalintus be išnaudotojiškos hierarchijos. Iš esmės šiuose siekiuose ir pažaduose nėra nieko blogo ir galbūt net sveikintina jų siekti. Tačiau postmoderno žaidybinė strategija yra suirzusi dėl jų užbaigtumo ir aiškumo. Juk, laikant rankose tokį rapport sur le savoir, nesinori užsiimti tais pačiais jau išsemtais pasakojimais, tarsi rašyti nesibaigiančias, bet jau parašytas knygas. Tai paprasčiausiai nuobodu ir nežaidybiška. Verčiau savo dėmesį ir pastangas sutelkti ties lokaliais, naujais, nematytais ar užmirštais naratyvais. Tokioje žaidybinėje strategijoje atsiranda properša genijui, kuris visuomet skinasi savo kelią, o ne perima kažkieno kito išpasakotas istorijas.

Straipsnio iliustracijos yra autoriaus skaidrės, rodytos to paties pavadinimo pranešimo metu. Jis buvo skaitytas 2015 m. balandžio 15 d. kasmetiniame renginyje „Filosofijos trupiniai `15“.

Straipsnio iliustracijos yra autoriaus skaidrės, rodytos to paties pavadinimo pranešimo metu. Jis buvo skaitytas 2015 m. balandžio 15 d. kasmetiniame renginyje „Filosofijos trupiniai `15“.

Perimti jas genijui būtų apskritai pragaištinga. Tą teisingai numato Baudrillardas, kalbėdamas apie informacines technologijas ir dirbtinį intelektą savo straipsnyje „Xerox iki begalybės“. Jo nuomone, pažintinis bukumas mūsų visuomenėje yra paplitęs ir savi-indulgencinis dalykas. Žinojimo prerogatyvą, greičiausiai dėl anksčiau minėto „kompetenciją ugdančio žinojimo poaibio“, esame linkę nukelti vis toliau nuo savęs. Panašiai kaip išrinkę savo atstovus į valdžią esame linkę atsikratyti bet kokios politinės jėgos, kurią galėtų turėti bendruomenė, taip ir pasikliaudami ekspertais, kurie savo ruožtu pasikliauja kompiuterių algoritmais ir t. t. Esame linkę nusimesti bet kokią pretenziją į „norą žinoti“, kuris kažkada buvo palaikytas prigimtine žmogaus trauka. Baudrillardas rašo: „Patikėdami šį slegiantį intelektą mašinoms, esame atleidžiami nuo bet kokios atsakomybės žinojimui, labai panašiai kaip valdžios patikėjimas politikams leidžia atsikratyti bet kokio mūsų pačių galios siekio“ [3]. Užuot stengdamiesi sukurti ar pagimdyti savito pažinimo grūdą, esame patenkinti sau prieš akis ekrane kurdami autoerotines fantazijas apie išsipildžiusį žinojimą. Susivokiant šiuolaikinėse informacinėse technologijose, labai nesunku pastatyti spektaklį apie tai, kiek daug yra „sužinota“. Pakanka atsiversti Jstor, Web of Science ir išsikelti ant darbalaukio keliasdešimt neprilygstamų personažų, sustatyti juos geometrine tvarka, ar, dar geriau, pasinerti tiesiai į totalinę vartotojų pildomų enciklopedijų olimpiadą, kur, žinoma, „kompetencijos žaidynės“ ir „pažinimo saulėlydžio saga“ yra pagrindinės rungtys. Manau, visiškai aišku, kad genijus nepasiduoda šiam įprastu tapusiam impulsui paklusti žinojimo hierarchijai ir siekia žinoti savo jėgomis bei nuožiūra, kas gali būti pakurstoma ir anksčiau minėtos žaidybinės strategijos.

Galiausiai „genijus ir dorybė“ yra trumpo Schopenhauerio teksto, kuriame taip pat svarstoma genijaus vieta dorybinių standartų prisilaikančioje visuomenėje, parafrazė. Schopenhaueris pateikia tokį palyginimą: „Pilni gėrio ir grožio troškimo, jie mielai šautų į dangų tiesia linija; bet sunkesnieji šios žemės elementai trukdo jų skrydžiui, tuomet jie vėl nugrimzta. Jie kaip įgimti menininkai, neturintys jokio technikos išmanymo arba tokie, kurie supranta, jog marmuras per kietas jų pirštams“ (Parerga and Paralipomena, Cosimo, Inc, 2007, p.74). Didelis genijus, potencialiai galintis sukurti beveik tobulą grožį skulptūroje, atsitrenkia į kietą materialaus pasaulio apmušalą, į marumą, kuris per kietas jo pirštams. Tokiu pat būdu jis susimuša kaktą ir į civilizacinę moralę. Ji skirta Valiai paklūstančiai miniai, neturinčiai jokių kitų būdų susidoroti su savinaikos ir kančios vengimo impulsais kaip anksčiau minėtos paliatyvios, simptomus dengiančios priemonės arba „tradicinės“ dorybės, perimamos tiek pat aklai iš vyresniųjų, kaip ir ankstyvas duonos kąsnis ar „euriukas ant ledų“. Tačiau genijus turi dispoziciją savitam santykiui su tikrovės kankyne ir atsilaikymui prieš nenumaldomus Valios potraukius. Nereikėtų nustebti, jei jis nesivadovauja mums įprastomis horizontus lyginančiomis dorybėmis.

Sekant Schopenhaueriu, nereikėtų į genijaus ir dorybės konfliktą žiūrėti naiviai – kiek paprasti žmonės nekenčia genijų dėl jų keistumo ir nukrypimo nuo gerų manierų, mados, tylaus kentėjimo, pagrindinių pasakojimų, lengvai prieinamo žinojimo, apskritai elgesio ir mąstymo civilizacinių taisyklių, tiek ir genijai nesižavi many a man dėl jų masinės pažinimo ir gėrio atrofijos. Todėl, Schopenhauerio nuomone, svarbu įsisąmoninti, jog genijus savo kaltę prieš civilizaciją išperka ne sekdamas priimtomis dorybėmis, o eidamas savo paties keliu. Todėl, jeigu apskritai galime genijui padėti, tai ne piršdami savo kasdienes išeitis, o atvirkščiai – visomis išgalėmis gelbėdami jį nuo dorybės marmurinių gniaužtų.

Straipsnio iliustracijos yra autoriaus skaidrės, rodytos to paties pavadinimo pranešimo metu. Jis buvo skaitytas 2015 m. balandžio 15 d. kasmetiniame renginyje „Filosofijos trupiniai `15“.

Straipsnio iliustracijos yra autoriaus skaidrės, rodytos to paties pavadinimo pranešimo metu. Jis buvo skaitytas 2015 m. balandžio 15 d. kasmetiniame renginyje „Filosofijos trupiniai `15“.

 Išdėsčius savo požiūrio pamatus, reikėtų apibendrinti, kur toks svarstymas veda, ir atsakyti į paprastus klausimus, kurie veikiausiai kilo skaitytojo galvoje dar net neatsivertus straipsnio. Visų pirma, kuo čia dėta heroino prostitucija? Bandžiau parodyti, kad genijus visada viena koja yra moralės teritorijoje ir tai aiškiausiai pasimato tuomet, kai jis pradeda prasmingai laužyti nusistovėjusią civilizacinę tvarką. Kuo akivaizdžiau jis tą daro, tuo įtampa tarp moralės ir genijaus aštrėja. Pavyzdžiui, heroino prostitucijos atveju atsiskleidžia reta ir kraštutinė proporcija, kuri sustiprina instinktą nagais ir ragais priešintis minčiai, kad kažkas galėtų tuo prasmingai užsiimti. Be to, tiek heroino vartojimas, tiek prostitucija yra šiuo metu daugelyje vietų nelegalios veikos. Ir taip yra ne be pagrindo. Ar tai reiškia, kad tokiems potencialiems genijams turėtų būti taikomos teisinės išimtys, ypač kai jie tiesiogiai ar netiesiogiai kenkia moralės prisilaikytojams ar, neduokdie, patiems jos korifėjams? Atsakymas yra ne, žinoma, ne. Genijus nėra ir neturėtų būti teisinė kategorija.

Sakydamas „prasmingai užsiimti“ turiu omenyje, kad genijus tai daro ne todėl, kad „šiaip nori“ ar kad „negali kitaip“, ar kad „jam viskas galima“. Tuo jis skiriasi nuo likusių žmonių, propaguojančių šią veiklą ir kartkartėmis pasirodančių vakariniuose pokalbių šou, t. y., negalinčių praleisti progos būti dar kartą išprievartautais, nes šį kartą tai darys žvitrūs vedėjai su kaklaraiščiais ir pūstomis suknelėmis, laikantys save tikru šiuolaikinės moralės sėjos pirmagaliu. Be to, jie atliks tai priešais milijoną giliai širdyje kraujo ištroškusių, bet nuo paliatyvių daktaro Freudo išrašytų priemonių nudususių žiūrovų. Genijus (potencialiai) užsiima heroino prostitucija todėl, kad gebėjimas savitai prieiti prie tikrovės jam leido atrasti beprecedentį kelią. Ir jis gali būti be galo įprastas ar visiškai ekstravagantiškas. Tačiau bet kokios mano pastangos jį „atvesti į doros kelią“ būtų ne tik viso jo gyvenimo pastangų paniekinimas, bet ir išskirtinio bei reto intelektualinio gimimo stebuklo sunaikinimas. Dar kartą pabrėžiu, kad čia nėra reliatyvizmo, kad mano įsitikinimas (genialus ar banalus), jog prostitucija ir heroino vartojimas yra universaliai blogai, nėra nesuderinamas su tuo, kad aš moraliai pateisinu tuo užsiimantį genijų. Taip yra todėl, kad žodyje „užsiimti“ slypi dviprasmybė – jis gali reikšti beprasmišką negebėjimą, valios trūkumą, nenorą prisilaikyti pagrįstos civilizacinės tvarkos. Tačiau gali reikšti ir sąmoningą prasmingą kitokios tvarkos kūrimą, tvarkos, kuri apima tiek konkrečius veiksmus, tiek mano abejones, tiek galbūt ir visą Visatą. Tai yra dvi skirtingos heroino prostitucijos, ir aš visuomet norėsiu daugiau sužinoti apie antrąją.

Na, ir finalinis milijono vertas klausimas – o kaip su Hitleriu? Bažnyčios tėvais? J. Robertu Oppenheimeriu ir pan.? Ar jie irgi genijai? Todėl moraliai nesmerktini? Visų pirma ir svarbiausia, nebandžiau ir nebandau pateikti kriterijaus, kuriuo pavyktų atskirti genijus nuo negenijų. Ne dėl ko kito, o dėl to, kad nežinau. Tačiau visa mano pastanga skirta parodyti, jog genijų gali būti įvairiomis aplinkybėmis ir kad patys šviesiausi žmonės gali rastis ne tik „kavinių lankytojų“ glėbyje. Tai toli gražu nėra trivialu ir, manau, gali turėti svarbių pasekmių politinės bei moralės filosofijos bangai, siekiančiai atrasti „realistinius“ ar fenomenologinius vertybinio mąstymo pagrindus. Mat jiems pagrindinis terminas yra patirtis – politinė patirtis, moralinė patirtis, asmeninė patirtis ir pan. Viskas lyg ir būtų gerai, bet pamatiniai dalykai, kuriuos presuponuoja praktiniai filosofai, man visada atrodydavo siauro patirtinio rato, siekiančio ne taip toli už artimų bičiulių, kolegų ar kultūrinių leidinių eseistų, produktas. Bandant jų žvilgsnį atgręžti į žmones, kurie iškrenta iš moralės ar politikos patirties nomenklatūros, pavyzdžiui, žmones, kurie užsiima ar svarsto užsiimti heroino prostitucija, visuomet nujaučiamas atsakymas – „koks skirtumas, ką tie narkomanai galvoja“. Todėl svarbu parodyti, jog šviesiausi žmonės gali prasmingai gyventi ne tik įprastą manieringo rinkėjo gyvenimą, o skirtingų „šviesybių“ pripažinimas gali atskleisti platesnį, universalesnį patirties lauką, suteikiantį kitokius pagrindus „realistinėms“ (kol kas esu priverstas čia dėti kabutes) pastangoms moralės bei politikos filosofijoje.

Aišku, vis dar galvojate, kad išsisukinėju nuo milijono verto klausimo. Tad trumpai apie jį – kad ir kaip žiūriu, nemanau, kad Hitleris buvo genijus jau vien dėl to, kad nematau, ką išties naujo sugalvojo. Galbūt ne be reikalo Heideggerio neseniai pasirodžiusiuose skandalinguose Schwarzen Hefte randame Hitlerio prilyginimus bolševikų ar amerikiečių nihilistinei mašinystei. Išskyrus tragiškai pasibaigusias manipuliacijas, pagrindo genialumui apskritai nėra jokio – pakanka užmesti vieną akį į jo nutapytus paveikslus. Žinoma, tai nereiškia, kad reikėtų nuvertinti Schopenhauerio pabrėžtą genijaus ir dorybės antagonizmą. Manau, kad, pavyzdžiui, Giordanas Brunas ir Alanas Turingas neabejotinai buvo genijai, tik dėl savo gyvenimo būdo nukentėję nuo civilizacijos ir nuostatos „koks skirtumas ką tie narkomanai galvoja“, nors šiuolaikiniame pasaulyje tiek mirtina inkvizicija, tiek teisinis homoseksualų persekiojimas atrodo barbariškai. Kita vertus, galima atrasti ir atvejų, kai civilizacija tiesiogiai ar netiesiogiai nukentėjo nuo genijaus, nors atrodo, kad dažniau ji pati savo turiniu yra sustabarėjusių didingų kūrinių ir minčių adaptacija masėms.

 

[3] Prieiga internetu: http://www.egs.edu/faculty/jean-baudrillard/articles/le-xerox-et-linfinity/