Ne per seniausiai teko lankytis svečiuose pas garsų Lietuvos fotografą Rimaldą Vikšraitį. Jo nuotraukos ilgą laiką žavėjo mane savo turiniu ir drąsa. Dokumentiniai kadrai įamžina aplinkinius ir draugus, vakarėlių dalyvius, nukirstas ožkų ir kiaulių galvas, kurių ausimis  užkandama prie degtinės tiesiai iš dar kruvino kibiro. Atmintyje įstrigo akimirka, kai paklausiau, koks jo santykis su fotografuojamais žmonėmis, ką jie jam reiškia. Man nespėjus užbaigti klausimo, Vikšraitis atsakė: „Myliu juos, myliu labai“.

Straipsnio iliustracijos yra autoriaus skaidrės, rodytos to paties pavadinimo pranešimo metu. Jis buvo skaitytas 2015 m. balandžio 15 d. kasmetiniame renginyje „Filosofijos trupiniai `15“

Straipsnio iliustracijos yra autoriaus skaidrės, rodytos to paties pavadinimo pranešimo metu. Jis buvo skaitytas 2015 m. balandžio 15 d. kasmetiniame renginyje „Filosofijos trupiniai `15“

Prieš pradedant dėstymą – terminologinė pastaba. Filosofiniame žodyne terminai etika ir moralė turi skirtingas reikšmes. „Moralė“ reiškia reikalavimų, normų ir taisyklių, kurių padedami žmonės vertina veiksmus kaip teisingus, dorus arba neteisingus, nedorus, visumą. „Etika“ reiškia moralės teoriją arba moralės filosofijos discipliną. Nesieksiu kalbėti apie etiką, nelyginsiu skirtingų moralės teorijų, todėl abu terminus vartosiu kaip sinonimus terminui „moralė“. Kitaip sakant, man rūpės išsiaiškinti ne tai, kaip genijaus samprata dera su kokia nors moralės teorija, o kaip ji dera su civilizacijose įsigalėjusiais dorovinio vertinimo kriterijais, kad ir kokia filosofinė-politinė, krikščioniška-pagoniška ar psichologinė-kosmologinė būtų jų kilmė.

Sinonimiškos „moralės“ ir „etikos“ terminų šaknys glūdi skirtingų Antikos periodų civilizaciniuose mazguose ir su savimi nešasi koncentrinius semantinius laukus. Tiek lotyniškojo mos, tiek graikiškojo ἦθος (ēthos) pirmosios reikšmės yra paprotys, įprotis, maniera. Tačiau šie žodžiai įvairių klasikinių autorių tekstuose gali įgauti ir subtilesnes reikšmes, kaip valia ar noras, taisyklė, įstatymas arba bendriau – nuostatai, tvarka. Terminas mos gali būti naudojamas ir drabužio madai (mos vestis) įvardinti. Tuo tarpu genijaus sąvoka yra kilusi iš lotyniško gignere, reiškiančio gimdyti, leisti į pasaulį ar būti priežastimi.

Šie etimologiniai svarstymai suteikia pagrindą kalbėti apie moralės ir genijaus sąvokų priešpriešą. Mat visos moralės ar etikos etimologinės konotacijos pasižymi receptyvumu. Papročiai ir manieros yra išmokstamos ir perimamos. Tą patvirtina ir kasdienė patirtis – kiekvienas skaitytojas gali pabandyti prisiminti, ar pats sugalvojo, jog, sakykim, krapštyti nosį viešumoje, vaikščioti gatvėse nuogam, aplankyti šeimą per Kūčias ir pan. yra padoru arba nepadoru. Lygiai taip ir drabužio mada yra prisitaikymas prie visuomenėje įsivyravusių išvaizdos standartų ir šių standartų demonstravimas. Pavyzdžiui, dar Martialis sau įprasta maniera šaiposi iš Gallos, neidentifikuojamos vetula romėnės:

Cum sis ipsa domi mediaque ornere Subura,

Fiant absentes et tibi, Galla, comae,

Nec dentes aliter quam Serica nocte reponas,

Et iaceas centum condita pyxidibus,

Nec tecum facies tua dormiat, innuis illo,

Quod tibi prolatum est mane, supercilio,

Et te nulla movet cani reverentia cunni,

Quem potes inter avos iam numerare tuos.

Promittis sescenta tamen; sed mentula surda est,

Et sit lusca licet, te tamen illa videt. [1]

Epigrammata, 9, XXXVII 

Galima būtų abejoti, ar įprotis bei valia yra receptyvūs. Įprotis dažniausiai susiformuoja mūsų pačių dėka. Tačiau tai atsitinka ne sąmoningomis pastangomis, o vadovaujantis nesąmoningais psichologiniais mechanizmais, todėl įprotis išlieka receptyvus, nors ir nėra jį perduodančio veikėjo. Tuo tarpu tarp konotacijų minima valia visada yra kažkieno kito valia ir, kai valiai išreikšti pasitelkiamas žodis mos, jis žymį valią, kuriai paklūstama (morem gerere alicui).

Visiškai priešingas prasminis laukas lydi „genijaus“ terminą. „Genijus“ ne veltui kilęs nuo „gimdyti“, t. y. būti kažko priežastimi ir atnešti kažką į pasaulį. Genijaus sąvoka savo kilme yra receptyvumo, kuris aiškiai matomas moralės ir etikos sąvokose, antipodas. Genijus kaip žmogus ar jo dvasia yra tas, kuris gimdo sponte sua, iš savęs paties. Jis kuria kažką naujo ir pats yra to priežastis, tarsi atnašautų be įkvėpimo. Kitaip sakant, genijus ne perima jam primetamą tvarką, bet pats ją kuria, derina ir dažnai sulaužo. Tai nereiškia, kad viskas, kas nepritampa prie moralės, yra genialu, ar kad tai, kas genialu, nepritampa prie moralės. Vis dėlto tai, kas genialu, gali nepritapti prie įprastos dorybių konfigūracijos ar apskritai buvimo.

Straipsnio iliustracijos yra autoriaus skaidrės, rodytos to paties pavadinimo pranešimo metu. Jis buvo skaitytas 2015 m. balandžio 15 d. kasmetiniame renginyje „Filosofijos trupiniai `15“.

Straipsnio iliustracijos yra autoriaus skaidrės, rodytos to paties pavadinimo pranešimo metu. Jis buvo skaitytas 2015 m. balandžio 15 d. kasmetiniame renginyje „Filosofijos trupiniai `15“.

Iš etimologijos kylantį priešpriešos pojūtį reikia stiprinti ir tęsti, žvilgsnį atgręžiant į moralės perdavimo būdą ir turinį. Ketinu presuponuoti, kad moralės turinys ir perdavimo mechanizmas yra civilizacinis reiškinys. Tai reiškia, kad tai, ko ir kokiais būdais auklėjami vaikai, vaikaičiai, anūkai, parapijiečiai ir t. t., yra nuo civilizacijos ir istorinio periodo priklausantys dalykai. Pabrėžiu, kad ši pažiūra nėra istoristinė, nes kalbama apie moralę, o ne filosofinę etiką. Todėl tai neprieštarauja įsitikinimui, kad filosofija gali atrasti universalias politines ar moralines tiesas. Tuo tarpu tai, kad vertybinės praktikos civilizaciškai kinta tarp skirtingų epochų ar teritorijų, yra viso labo nekontroversiškas faktas. Kitas žingsnis yra klausti, ar pati civilizacija padeda, ar greičiau trukdo genijui gimdyti?

Prakalbus apie civilizacijos dorovinę naudą ir žalą, nerasime radikalesnio mąstytojo už Rousseau. Savo pažiūrų krūviu jis gerokai lenkia net ir šiuolaikinius visa apimančius skeptikus. Jo nuomone, civilizacija apskritai žmogaus moralę suminkštino ir paniekino. Glaustumo labui reikėtų fiksuoti du Rousseau aptariamus „moralės“ konotacijų aspektus. Pirma, jis aršiai puolė savo meto manieringumą, kuris, gal kiek pakeitęs veidą, t. y., adaptuotas platesniam vartotojų ratui ir išsibėgiojęs po biurokratinius sprogstančios viduriniosios klasės užkaborius, sėkmingai gyvuoja ir šiandien. Pavyzdžiui, universitete, tiek tarp dėstytojų, tiek tarp (ir ypač tarp) studentų pastebiu nemažą dalį „kavinių lankytojų“ (café goers). Taip apibūdinčiau tuos, kurie savo gyvenime turi minimalų arba neturi jokio kontakto su žmonėmis, nepaisančiais mandagumo taisyklių ir manierų. „Kavinių lankytojai“ yra visiškai įpratę prie tokių ištarų kaip „Sveiki, laba diena, ačiū, ar skanu buvo, viso geriausio, atnešti sąskaitėlę“ ir pan. Tai taip įprasta, kad tampa vos pastebima. Tačiau Rousseau čia įžvelgia problemą – juk šios frazės niekada nėra ištariamos nuoširdžiai, o kas tuo abejoja, gali įsitikinti pastebėjęs, jog jos sakomos visiems ir visada, vienodu tonu ir veidu. Atrodo, kad „kavinių lankytojai“ žaidžia nuolatinį mechanišką ir egalitarinį kalbinį žaidimą, kuriame maniera yra taisyklė be išimčių.

Rousseau aiškiai matė tokios situacijos poveikį savarankiškam mąstymui: „Kol menas mūsų manieras apdailino ir mūsų aistras išmokė paruošta kalba kalbėti, mūsų papročiai buvo šiurkštūs ir paprasti, bet natūralūs, ir skirtingas elgesys iš karto apie charakterių skirtingumą liudijo. […] Nūnai, kai pinklios suktybės ir subtilesnis skonis meną patikti pavertė tam tikrais principais, mūsų papročiuose įsiviešpatavo žemas, apgaulingas vienodumas, ir visi protai atrodo tarsi nulieti pagal vieną formą: mandagumas amžinai kažko reikalauja, padorumas įsako, mes nuolat vadovaujamės papročiais, bet niekad – savo pačių protu“ (Rinktiniai Raštai, p. 23). Tad „menas patikti“, apimantis daugelį gyvenimo sričių, o „kavinių lankytojų“ atveju – beveik visas iš jų, yra pavojingas savo buldozeriškomis pastangomis sulyginti visų žmonių charakterio bruožus, o galiausiai ir mąstymą. Rousseau, regis, sufleruoja, kad žmogaus niekada nepažinsi per jo manieras. Greičiau atvirkščiai, galima pasikliauti tik tuo, kas už jų ribų. Panašiai ir genijus išryškėja ne ten, kur seka „geromis manieromis“, o ten, kur parodo savitą mąstymą ir elgesį. Beje, galbūt dar kilo klausimas – negi genijai negali eiti į kavines? Aišku, gali, bet jie niekada netampa „kavinių lankytojais“, t. y. niekada neapsiriboja tokiu siauru ir bene labiausiai oro pripūstu žmogiškos patirties lauku.

O dar, kartu su Rousseau, prie rūbų mados! Tai filosofų retai paliečiama tema, tačiau tuos, kurie abejoja jos relevantiškumu moralei (sic!), norėčiau nukreipti į anksčiau cituotą Martialio epigramą ir apskritai pasidomėti, kiek jie patys ir jų aplinkiniai, nors prisigėdydami tokio išankstinės nuostatos mechanizmo, skiria dėmesio aprangai, kai tenka vertinti žmogų ar jo poelgius. Kartais atrodo, kad dar reikėtų pasvarstyti, kas šiuolaikinei moralei padarė didesnę įtaką – Platonas, ar „trumputė juoda suknelė“. Juk dabar labiau už sokratišką proto-dorybės-laimės tapatybę [2] labiau įsitvirtinęs požiūris, kad gražus žmogus yra gražiai apsirengęs žmogus. Tačiau Rousseau tuo abejoja. Jo nuomone dauguma rūbų ir papuošalų buvo išrasti ne žmogų puošti, o atvirkščiai – paslėpti kūno luošumą ir trūkumus. Taip pažiūrėjus, galima vėl užduoti sau klausimą – kas iš mūsų mano, kad rūbai puošia ir taip tobulus kūnus? Ar ne labiau dengia ir maskuoja „ydas“, kurios nesibaigiančia ir vis atsinaujinančia savo seka, nuolatos verčia ieškoti naujų išeičių problemai, kuri savaime yra toli tiek nuo gražaus žmogaus, tiek nuo paties grožio supratimo? Atrodo, kad genijus, pats gimdydamas grožio apmąstymą arba grožį, gali (nors vėlgi neprivalo) išduoti konvencines mados siūlomas panacėjas.

Kitas reikšmingas civilizacijos indeliu į žmogaus puoselėjimą abejojęs mąstytojas buvo Freudas. Jo legenda virtęs palikimas, daugiausiai dėl dukros Annos Freud pastangų ir JAV išpopuliarėjusių psichoanalizės praktikų, dažniausiai matomas ankstyvųjų psichoanalitinių darbų šviesoje. Jų kontekste išties švyti Freudo tikėjimas galimybe išgydyti žmones nuo kankinančių obsesijų, atskleidžiant tikrąsias, nesąmoningas jų priežastis. Galima sakyti, kad nors tai nebuvo racionalistinis projektas, jis išliko artimas humanizmui ir Apšvietai. Tiesa, Freudo mąstymą ir požiūrį į žmogų smarkiai pakeitė Pirmojo Pasaulinio Karo įvykiai. Pasibaisėjęs nematyto masto rūšies naikinimu ir žiaurumu, Freudas į žmogaus prigimtį ir civilizacinį jos tramdymą ėmė žiūrėti pesimistiškai. Jam atrodė, kad žmogaus prigimties negalima pakeisti ar išgydyti. Žmogus – tai žiauriausias iš visų gyvūnų, besimėgaujantis beprasmiu saviškių kankinimu bei žudymu. Vadinasi, civilizacija yra ne kas kita, kaip būdas šiems netramdomiems savinaikos impulsams slopinti. Tačiau slopinimas, deja, ne puoselėja racionalumo ir sveiko proto grūdą žmoguje – jo paprasčiausiai nėra – bet pasmerkia žmogų nuolatos kankintis neišpildytų prigimtinių troškimų, tarp kurių pirmu smuiku groja malonumo principas, sūkuriuose. Civilizacija yra būtinas priešnuodis prigimtinei žmonių savinaikai, tačiau toks pat neįveikiamas nuodas bet kokiai jų laimei.

Išties, kuo daugiau civilizacijos, tuo mažiau žmogaus. Taigi mažiau ir genijaus. Ne veltui civilizacija ir amžinas nepasitenkinimas ja yra neatskiriami porininkai, kas matosi ir pačiame Freudo veikalo pavadinime „Civilizacija ir jos nepasitenkinimai“. Jame jis rašo: „Toks gyvenimas, kokį sutinkame, mums yra per sunkus; jis atneša per daug skausmo, nusivylimo ir neįveikiamų išbandymų. Tam, kad jį ištvertume, negalime apsieiti be paliatyvių priemonių. […] Tarp jų ko gero pagrindinės yra trys: stiprios apgaulės, kurios priverčia prašviesinti mūsų nelaimes; pakaitalinis pasitenkinimas, kuris mažina jas; ir intoksikacija, kuri padaro mus nejautrius joms“ („Civilization and Its Discontents“, Norton and co., 1962: 22). Tad, manau, nebūtų keista, jei genijus, pats gimdydamas savitą pasaulio tvarką ir santykį su juo, atrastų išskirtinį būdą susidoroti su paprastai neištveriama tikrove. Juk, galų gale, tikrovę jis mėgsta, bando atrasti vis naujus kelius jai pasiekti, kol likusieji civilizacijos takeliais išsibėgioja kuo toliau nuo klaustrofobiškų į vidų griūnančių jiems nepakeliamos tikrovės sienų, net jei nė vienas aklai besprunkant perimtas moralės priesakas nepadarė ir negalėjo padaryti jų nė trupučio laimingų.

Straipsnio iliustracijos yra autoriaus skaidrės, rodytos to paties pavadinimo pranešimo metu. Jis buvo skaitytas 2015 m. balandžio 15 d. kasmetiniame renginyje „Filosofijos trupiniai `15“.

Straipsnio iliustracijos yra autoriaus skaidrės, rodytos to paties pavadinimo pranešimo metu. Jis buvo skaitytas 2015 m. balandžio 15 d. kasmetiniame renginyje „Filosofijos trupiniai `15“.

 

Antroji teksto dalis pasirodys artimiausiu metu doxa.lt

 

[1] Nors esi namie, Galla, tave tvarko vidury
Suburos: plaukus daro tau nesant, o dantis, ne
kitaip nei šilkus, naktį atsidedi šalin ir guli
išparceliuota į šimtą dėžučių. Su tavim tavo
veidas nemiega ir mirksi tu tik tuo antakiu, kurį
atneša ryte, ir joks drovumas nejaudina jau tavo
pilkos putytės, kurią gali skaičiuot tarp žilų
senelių. Aišku, tu pažadi viską; bet pimpalas
kurčias negirdi, o, nors ir vienaakis, mato tave
ir negali.

[2] Apie ją Nietzsche rašė: „pati keisčiausia lygtis iš visų esančiųjų, kuriai, skyrium paėmus, priešinasi visi senovės helenų instinktai“, RR p. 510