Pokalbiuose apie Europos tapatybę geografija dažniausiai netenka savarankiškos disciplinos statuso – geografiniai objektai tampa tik tam tikru riboženkliu, žyminčiu sienas, už kurių baigiasi Europa.

Šio teksto tikslas – į pirmąją Doxa.lt Redaktorių temą – apmąstymus apie kultūrinę ir politinę Europos tapatybę – pažvelgti iš kiek neįprastos bei primirštos geografinės-istorinės perspektyvos. Dar konkrečiau – šiuo tekstu pristatomas vienas iš klasikinės geopolitikos atstovų seras Halfordas Mackinderis bei 1904 m. pasirodęs jo tekstas The geographical pivot of history, kuriame autorius pateikia savą Europos tapatybės susiformavimo interpretaciją.

Mackinderis brėžia svarbią priešpriešą, nulėmusią Europos civilizacijos susiformavimą. Anot Mackinderio, visa Europos civilizacijos raida yra bandymo atsispirti Azijos (azijatų) invazijai pasekmė. Skirtį tarp Europos ir Azijos Mackinderiui nulemia būtent geografiniai kriterijai: Europa, pasak jo, pateko į tokią klimato zoną, kur vyravo miškai ir pelkės, o Azijos klajoklių gentys gyveno stepių kraštuose. Šią perskyrą sumažino tik vis labiau išplitusios geografinės žmonių gyvenimo ir veiklos ribos. Žemėlapyje šią skirtį Mackinderis vaizduoja taip:

Dėl reljefo nulemto skirtumo susidarė ir du priešpriešos poliai. Nei vienai pusei nepavyko ilgiau išsilaikyti priešiškoje teritorijoje: prie stepių sąlygų pripratę, mobilūs ir greiti klajokliai, įžengę į Europos miškus, prarasdavo savo mobilumo faktorių ir svetimoje aplinkoje greitai būdavo sutriuškinami. Toks pats likimas laukė ir europiečių, bandančių veržtis gilyn į Aziją. Ko gero sėkmingiausias toks žygis – Aleksandro Makedoniečio – baigėsi ties Indija ir didesnės reikšmės Azijos raidai nepadarė.

Šis konfliktas yra varomasis istorijos variklis, nulėmęs Europos raidą. Dėl žmogaus ūkinės veiklos praktiškai nebeįmanoma įžvelgti šitos skirties, kurią Mackinderis laiko esmine. Jo teigimu, tai, kas seniau buvo esminė skirtis tarp miškų ir stepių, persikėlė į kiek globalesnę erdvę: jūrą ir sausumą. Vakarų Europą (ar tiesiog Europą) Mackinderis tapatina su jūrinėmis valstybėmis, o Aziją – su žemyninėmis valstybėmis, kurių priešpriešos mechanizmas toks pats, geografinis: jūrinės valstybės negali grasinti žemyno gilumai (pvz., Napoleono žygis į Rusiją), kadangi nepajėgia pasinaudoti savo pranašumu, o žemyninės galios jūroje atrodo beviltiškai (pvz., istorijoje vis atsikartojantys Rusijos mėginimai tapti pasaulio vandenyno galybe).

Mackinderis demonstruoja stebėtiną jautrumą istorijai ir, žvelgdamas į Europos istorinę raidą, kiekviename etape atranda vis naujų jo hipotezę patvirtinančių teiginių. Jis netgi nurodo konkrečią priežastį, dėl kurios šis konfliktas taip ir nepasibaigė. Tai – nesėkmingas Romos imperijos bandymas lotynizuoti graikiškąjį pasaulį. Anot Mackinderio, romėnų christianizuoti germanai labiau nukreipė žvilgsnį į jūras, o graikų pakrikštyti slavai – gilyn į žemyną, perimdami stepių mentalitetą. Tai esą ir nulėmė nesibaigiančią abiejų polių priešpriešą.

Romos imperija (kartu su perimtu graikiškuoju paveldu) neretai įvardijama kaip dabartinės Europos civilizacinė pradžia. Pastarojo teiginio šalininkai nuolat primena apie šiuolaikinės teisės ištakas ir kt. Dėl to, manyčiau, svarbu akcentuoti Europos civilizacinių ribų išsiplėtimą IV–V a., susijusį su Atilos ir hunų užkariavimais Europoje. Iki tol labai ryški skirtis tarp „civilizacijos“ ir „barbarų“ privertė vis labiau byrančią Vakarų Romos imperiją ir kone amžinus priešus – germanų gentis – susitelkti prieš kitą, naują, bendrą priešą – iš Azijos atėjusias hunų ordas, t. y., prieš dar didesnį, svetimesnį barbarą. Nors dar iki tol būta nemažai ženklų, liudijančių apie vis glaudesnį barbarų ir romėnų bendradarbiavimą, lūžio taškas yra būtent šis istorinis laikotarpis – germanai tapo „civilizuotojo“ pasaulio dalimi, o naują padėtį iki galo įtvirtino visų germanų genčių lotyniškoji christianizacija.

Subyrėjus Vakarų Romos imperijai, Europos civilizacijos likučiai buvo iš visų pusių spaudžiami. Pernelyg nesiplečiant į smulkmenų analizę, be jau minėto spaudimo iš stepių, galima išskirti ir arabų užkariavimus bei normanų žygius. Vis dėlto pastarieji buvo kiek kitokie stepių gyventojai: jų stepės buvo vandens keliai, tad ten, kur baigdavosi vanduo, baigdavosi ir jų užkariavimai – pvz., vikingai pakankamai greitai integravosi į Europos civilizaciją kartu su christianizacija. Arabų padėtis kiek kitokia – jie nebuvo stepių žmonės, kadangi labai gerai plaukiojo jūromis. Tačiau, nors ir pernelyg nesigilinant į specifiką, tai buvo dar vienas Europą spaudžiantis veiksnys. Vis dėlto, kaip pastebi H. Mackinderis, šis spaudimas nebuvo triuškinantis (autoriaus žodžiais – overwhelming) – jis stimuliavo Europos raidą, o ne ją sužlugdė.

Tūkstantį metų Europai reikėjo atsilaikyti prieš tokį spaudimą. Lūžio taškas Mackinderiui yra akivaizdus – didieji geografiniai atradimai. Iki tol buvusi izoliuota Europa išėjo į pasaulio vandenyną ir pradėjo kurti kolonijines sistemas, t. y., tam tikrus europietiškus galios forpostus iki tol priešiškoje aplinkoje, neprieinamus žemyninėms jėgoms, tuo vis labiau joms grasindama. Nuo tada prasideda jūrinių valstybių dominavimas, ypač sustiprėjęs su garlaivio išradimu ir Sueco kanalo iškasimu (t. y., stiprėjęs ir Mackinderio gyvenamuoju laikotarpiu).

Kiek grįžtant atgal, labai įdomus šioje schemoje yra Rusijos vaidmuo. Maskva, anot Mackinderio, patenka į europinę žemyno dalį, t. y., į miškų ir pelkių teritoriją. Tačiau mongolų ekspansija ir Aukso ordos susikūrimas nulėmė specifinę Rusijos raidą: turėjusi potencialo tapti Europos dalimi, Rusija neatsilaikė ir pateko į Azijos civilizacinę įtaką, net porą amžių turėjo mokėti duoklę mongolams. Dėl to, kol visa Europa sparčiai vystėsi į priekį, Rusijos progresas buvo sustabdytas.

Lūžio taškas Rusijos raidoje įvyksta panašiu metu, kaip ir Vakarų Europoje: kol Europa įsisavina likusį jūrinį pasaulį per savo kolonijų tinklą, Rusija išsivaduoja nuo azijatų įtakos ir pradeda kolonizuoti Azijos gilumą, Sibirą. Tačiau tuo pačiu Rusija galutinai pereina į stepių civilizaciją – įsisavindama visas klajoklių teritorijas, ji, Mackinderio žodžiais, tampa naująja Mongolų imperija ir nauju „spaudžiamuoju“ veiksniu Europos civilizacijai. Rusija Mackinderio terminijoje nėra Europos dalis.

Vėliau Mackinderis išplėtoja savo garsiąją Heartland‘o koncepciją ir pesimistiškai žiūri į tolimesnį jūrinių valstybių dominavimą.

Anot Mackinderio, dominavimas Heartland‘e (žemėlapyje – Pivot area) leis Rusijai dominuoti ir visame pasaulyje. Jis tą visų pirma sieja su didžiuliais resursais, slypinčiais žemyno gilumoje, ir traukiniais. Traukiniai, pasak Mackinderio, sugrąžins žemyninei galiai persvarą mobilumo lenktynėse, kuriose nuo didžiųjų geografinių atradimų (ypač – garlaivio išradimo) absoliučiai dominavo jūrinės valstybės. Didžiuliai, neįsisavinti Heartland‘o plotai leis sukurti naują, savipakankamą ekonomikos pasaulį, kuris bus neprieinamas jūrinėms galioms, mat jų galia reiškiasi būtent vandenynuose, o iš Arkties vandenyno Heartland‘o pasiekti praktiškai neįmanoma.

Šios koncepcijos pamatus greitai sudrebins iškilęs aviacijos veiksnys, kurio dėl objektyvių priežasčių Mackinderis tinkamai įvertinti negalėjo. Vis dėlto net ir vėliau šis Mackinderio tekstas dažnai bus tas atramos taškas, į kurį atsigręš didžiąsias geopolitines schemas bedėliojantys geopolitikai ir geostrategai per visą XX a. ir net XXI a. pradžioje.

Norint atskleisti esmines Mackinderio idėjas ir jų svarbą bei įtaką tolimesnei geopolitikos disciplinai, apie Heartland‘ą derėtų kalbėti kur kas plačiau, tačiau šio teksto tikslas buvo ne kalbėti apie Heartland‘ą, o pateikti dar vieną, dažnai primirštamą Europos civilizacijos sukūrimo interpretaciją. Šiandien, manyčiau, ji tapo dar aktualesnė dėl pokyčių Rytų Europoje. Mackinderis pateikia paaiškinimą, kodėl ir dabar nuolat ginčijamasi dėl Rusijos ir jos vietos Europoje. Jo išvada kategoriška, brėžianti pakankamai pesimistinę prognozę dėl Europos ir Rusijos, kaip pagrindinės žemyninės valstybės, santykių. Priešprieša tarp šių polių pernelyg didelė, kad būtų galima tikėtis abipusio bendradarbiavimo. Jeigu neįskaičiuosime kelių labai trumpų laikotarpių, nemanau, kad Mackinderis klydo.