Šiandien visi, kuriuos mokslas gali kuo nors įtikinti, žino, kad žmonijai liko keli dešimtmečiai radikaliai pakeisti taršos lygį ir (su)stabdyti negrįžtamus klimato kaitos procesus. Tai pripažįstama teisiškai neįpareigojančiose sutartyse, o daugelio valstybių vadovai pasižada padaryti viską, kad temperatūra Žemėje nebekiltų.

Nepaisant to, realūs pokyčiai dažniausiai taip ir lieka popieriniais pažadais, nes daugelis žmonių  labiau susirūpinę sunkiosios pramonės, o ne planetos būkle. Filosofė Hannah Arendt savo garsųjį blogio banalumą siejo su atsisakymu savarankiškai mąstyti. Donna Haraway panašų atsisakymą mąstyti įžvelgia ir rimtos reakcijos į klimato kaitą stokoje visuose visuomenės sluoksniuose. Tai, kaip mes leidžiame sau toliau naikinti planetą ir savo pačių vaikų ateitį, išties yra banalus blogis.

Per pastaruosius dešimtmečius sąmoningo vartojimo praktikos, perkeliančios atsakomybę pavieniams žmonėms, buvo populiariausias pasiūlymas kaip stabdyti klimato kaitą. Todėl pastaruosius metus vis garsiau aptarinėjamas ambicingas ekonomikos pertvarkymo planas, žinomas Žaliojo naujojo kurso (angl. Green New Deal) pavadinimu, išsyk patraukia dėmesį.

Nuotr. aut. Jon Tyson

Nuotr. aut. Jon Tyson

Kas yra Žaliasis naujasis kursas?

Žaliasis naujasis kursas yra skėtinis terminas, kuris apima įvairius ekonomikos pertvarkos pasiūlymus, turinčius (su)stabdyti klimato kaitą. Esminė jo idėja yra ta, kad su klimato šilimu neįmanoma tvarkytis kaip su atskira problema. Visų programos variantų tikslas yra visiškai atsisakyti iškastinio kuro naudojimo ir taip drastiškai sumažinti į atmosferą išmetamų dujų kiekį, tuo pat metu panaudojant pačią pertvarką kaip būdą padaryti ekonomiką  teisingesnę.

Visuomeninio judėjimo „Sunrise Movement“ pasiūlytoje Žaliojo naujojo kurso versijoje numatyta, kad, priėmus visas plane numatytas priemones, šiltnamio dujų efektas būtų eliminuotas per 10 metų. Maža to, šis pasiūlymas įtraukia darbo, su leidžiančiu išgyventi atlyginimu, garantiją (kas yra oriai gyventi leidžiantis atlyginimas priklausys nuo ekonominio šalies gyvenimo konteksto). Gregas Carlockas siūlo mažiau radikalų planą, kurio tikslas pereiti prie visiškai švarios ir atsinaujinančios energetikos per 15 metų, kitiems sektoriams (pvz., transporto) paliekant daugiau laiko. Ir nors įvairūs pasiūlymai skiriasi, jie turi bendrą idėjinį pagrindą ir yra įkvėpti JAV prezidento Ruzvelto Naujojo kurso politikos, padėjusios valstybei atsigauti po Didžiosios depresijos. Galima išskirti 4 pagrindines idėjas, kurias atrasime beveik visuose Žaliojo naujojo kurso (toliau – GND) variantuose.

Pagrindinės idėjos

  1. Planas turi išvaduoti ekonomiką nuo anglies.

Jauni žmonės, kuriems teks gyventi su klimato kaitos padariniais, nori plano siūlančio būtinus, o ne politiškai įmanomus sprendimus. „Mes norime sprendimų, kurie atitiktų IPPC ataskaitos išvadas – t. y. norime būti adekvatūs prieš problemos mastą“, – sako „Teisingumo demokratų“ (Justice Democrats) narys Waleedas Shadidas.

Visų pirma, tai reiškia visišką perėjimą prie švarios energetikos, pradedant anglies atsisakymu elektros gamybos pramonėje. Tai kolosalus tikslas paliesiantis visų gyvenimus. Kenksmingų šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimas kituose sektoriuose atrodo dar sudėtingesnis. Pavyzdžiui, transporto sektoriuje reikėtų drastiškai pagreitinti perėjimą prie elektromobilių, galimai uždraudžiant naujų benzininių ir dyzelinių automobilių pardavimus nuo 2030–ųjų ir tuo pat metu nusprendžiant ką daryti su aviacija ir sunkiosiomis transporto priemonėmis.

Tai tik pradžia sektorių sąrašo, kuriuos reikia keisti norint iš tikrųjų suvaldyti klimato šilimą. Pastatų šildymo būdai, jų statybos medžiagos taip pat išskiria reikšmingą kiekį anglies dvideginio. Galvijų pramonė yra kitas milžiniškas teršėjas. Ir taip toliau, ir taip toliau.

Suvokiant reikiamos pertvarkos mastą tampa aiškiau, kodėl dalis visuomenės nuomonės formuotojų renkasi tiesiog ignoruoti problemą arba ją neigti.

 

  1. Plane turi būti plataus masto valstybinės investicijos ir darbo vietų kūrimas.

Turbūt jau aišku, kad visos šios pertvarkos neįmanomos be didžiulių valstybės investicijų ir, kita vertus, spaudimo taršioms pramonės šakoms per mokesčius. Laisvos rinkos sprendimai klimato krizės akivaizdoje atrodo visiškai beprasmiai. Todėl GND matomas kaip priemonė pakeisti ekonomiką, kuri turėtų sukurti daugybę naujų gerai apmokamų darbo vietų ir padėtų sunkiausiai gyvenantiems visuomenės nariams. Kai kurie plano variantai apskritai siūlo valstybinę darbo garantiją visiems norintiems.

  1. Būtina demokratizuoti energetikos sektorių.

GND planai vienu savo tikslų dažniausiai kelia energetikos sektoriaus demokratizaciją. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad vietinės bendruomenės, kooperatyvai ir ūkininkai būtų skatinami tapti vėjo ir saulės jėgainių bendrasavininkais. Tokio modelio sėkmės pavyzdžiu dažnai laikoma Vokietija, kurioje 2013 metais beveik pusė žaliosios infrastruktūros priklausė piliečiams. Demokratizacija reiškia ne tik įtraukimą į infrastruktūros priežiūrą, bet ir galimybę pagamintą elektrą (esant jos pertekliui) parduoti valstybiniam elektros tinklui ir gauti iš to pelno.

  1. GND turi užtikrinti sąžiningą perėjimą nuo vienos ekonomikos prie kitos.

Nesibaigiant neramumams Prancūzijoje, kuriuos sukėlė Emanuelio Makrono sprendimas už aplinkosaugą, visų pirma, mokėti paprastiems piliečiams, tai, kad perėjimas prie žaliosios ekonomikos turi remtis socialinio teisingumo principais, niekam nebekelia abejonių. Tai reiškia, kad daugiausiai mokėti turi taršiausi ir turtingiausi energetikos pramonės sektoriai.

Dalis pasiūlymų eina toliau ir pabrėžia, kad GND neturi kartoti Ruzvelto Naujojo kurso klaidų ir turi padėti spręsti, o ne įtvirtinti rasinę ir lytinę nelygybę. Taip pat padėti toms bendruomenėms, kurios labiausiai kenčia nuo klimato kaitos. Tam pasiekti siūlomas visas spektras priemonių: perkvalifikavimas ir darbo vietos garantija, aukšti aplinkosauginiai ir nediskriminaciniai šių darbo vietų standartai, investicijos į labiausiai pažeistas bendruomenes ir t. t.

GND kritika

Nereikia nė sakyti, kad toks ambicingas planas patekęs į visuomenės dėmesio centrą (bent jau JAV) susilaukė ir nemažai kritikos. Čia apžvelgsime tik dažniausiai pasitaikančius kritinius argumentus prieš GND.

Kaip jūs už tai sumokėsite?

Kaip ir būtų galima tikėtis, tokio masto ekonomikos pertvarka kainuotų brangiai. Didieji JAV portalai praneša, kad Alexandria’os Ocasio-Cortez siūlomas GND kainuotų trilijonus dolerių. „Bloomberg“ antraštė pavyzdinė: „Žaliasis naujasis kursas išleis JAV į užmarštį“. Dažnai kalbama apie tai, kokią „naštą“ jis sukurtų ir apie tai, kad jis „neįperkamas“.

Ar didžiosios pasaulio galios savo biudžetuose turi pakankamai lėšų? Nieko nekeičiant – žinoma ne. Lygiai taip pat aišku, kad tie pinigai atsirastų keičiant mokestinę sistemą, peržiūrint prioritetus. Tarkime JAV ir dabar išleidžia trilijonus dolerių karo pramonei ir mokesčių lengvatoms didžiosioms korporacijoms. Tad klausimas galop yra visai ne praktinis („kaip už tai sumokėsite?“), bet ideologinis („kodėl reikia už tai mokėti?“).

Nuotr. aut. Alexandr Bormotin

Nuotr. aut. Alexandr Bormotin

Klimato kaita prieš neoliberalizmą.

Ekspertai ir politikai Vakaruose daugiau nei pusę amžiaus transliavo, kad bet koks valstybės kišimasis į ekonomiką baigiasi tragedija (žinoma, jei tai nėra bankų skolų prisiėmimas). Kita vertus, net ir pasitikint kolektyviniais būdais spręsti problemas, prie centristinės „bussiness-as-usual“ politikos pripratusiam rinkėjui, GND atrodo esantis perdėm radikalus ir per daug kairuoliškas. Tad klimato kaitos stabdymas meta aiškų iššūkį mūsų vaizduotę valdančiam neoliberaliam pasaulio matymui. Visgi planeta nekreipia dėmesio į politines pažiūras ir nesiderina prie „rinkos sprendimų“ specifikos.

O jei Kinija ir Indija neprisidės?

Dar vienas dažnai prieš GND pateikiamas argumentas teigia, kad net JAV ar Europos Sąjungos valstybėms drastiškai sumažinus išmetamųjų dujų kiekį, vis tiek nepavyktų pasiekti Paryžiaus įsipareigojimų, jei prie to neprisidėtų kitos pasaulio šalys (visų pirma Kinija ir Indija). Tačiau Indija ir dalis kitų besivystančių šalių dažnai laikosi pozicijos, kad Vakarų pramonė ir gyvenimo būdas sukėlė problemą, todėl dabar neteisinga reikalauti Indijos atsisakyti sunkiosios pramonės ir iškastinio kuro teikiamos gerovės.

Ar visa tai paremta augimu?

Galų gale, galima klausti ar GND, kaip ir jo Ruzvelto pirmtakas, nėra paremtas augimu. Juk didžiulės investicijos ir darbo vietų kūrimas turėtų kurti dar didesnį vartojimą, o tai, savo ruožtu, padėtų stiprinti ekonomiką, dar labiau kelti pajamas ir t. t. Tačiau toks begalinio augimo modelis nėra suderinamas su faktu, kad planetos ištekliai yra baigtiniai. Jei iki 2100 metų Žemėje gyventojų padaugės dar dviem milijardais ir visi jie norės vartoti tiek, kiek vartojama Vakaruose, apie ekologinį tvarumą nebus nė kalbos. Todėl kai kurie kviečia įsivaizduoti (rinkėjams turbūt mažiau patrauklias) augimu neparemtas alternatyvas.

Mokėti vis tiek reiks. It’s science, Dummy

Visoje šioje istorijoje svarbiausia, kad mokėti bet kuriuo atveju teks. Mokslininkai aiškiai sako, kad klimato nelaimių tik didės, galiausiai jos sukels naujus milžiniškus migrantų srautus, žemdirbystė bus vis sudėtingesnė ir t. t.

Vien per paskutinius dvejus metus dėl liūčių 2017 metais ir sausros 2018-aisiais ūkininkai gavo apie 40 milijonų eurų paramos ir tokios paramos kiekiai tik didės. Taigi, arba už ateitį veiksmais ir pinigais mokėsime dabar, arba jai atėjus čekis gali būti toks didelis, kad vieną dieną atsikelsime mums Holivudo pranašaujamoje distopijoje.

Parengta pagal „Bloomberg“, „Vox“, „CNN“ ir „Sierra Club“ informaciją.