Chianti legenda skrajoja ore. Florencijos ir Sienos respublikos kovojo dėl teritorijos, kilmingos abiejų miestų šeimos čia statėsi prašmatnias vilas (sakoma, kad ir Lisa Gherardini aka Mona Lisa gyveno Vignamaggio viloje šalia Greve in Chianti). Amerikiečiai ir anglai šią zoną nuo seno vadina Chiantishire, mat XIX–XX amžiais čia jų gyveno išties nemažai, o ir dabar kalvose pasislėpusiose vilose vasaras leidžia Richardas Gere‘as ir Stingas. O paprasti anglai, amerikiečiai, prancūzai ir olandai turistai važiuoja čia praleisti atostogų, pasimėgauti atvirukiniais vaizdais ir aplankyti šimtų po teritoriją išsibarsčiusių vyno ūkių, pažymėtų juodojo gaidžio ženklu. Rusai perka nekilnojamąjį turtą, o vietiniai ironizuoja, kad Toskana pavirto Ruskana…

Chianti Classico vynuogynai, aut. nuotr.

Chianti Classico vynuogynai, aut. nuotr.

Čia gaminamas Chianti Classico DOCG, arba juodojo gaidžio vynas yra vienas iš žymiausių ir populiariausių ne tik regiono, bet ir visos Italijos vynų. Pamenate, „Avinėlių tylėjime“ Hanibalas Lekteris prisipažįsta buvusio darbuotojo kepenis užsigeriantis Chianti vynu? Rudeniop Chianti miesteliuose ir kaimuose vyksta vyno šventės, kurių metu fiaschi (tradicinis vyno butelis, iki pusės apipintas šiaudais) pilnus vežimus traukia gėlėmis puošti jaučiai, vyno gamintojai pristato savo produkciją, o vakarop aikštėse sustatomi stalai ir gyventojai kartu švenčia derliaus nuėmimo šventę.

Kai prieš gerą pusmetį lenktynininkas Benediktas Vanagas knygoje man įrašė palinkėjimą: „Svajok atsargiai, nes svajonės pildosi“, nė nenutuokiau, kad jis buvo visiškai teisus. Kažkada leptelėjau, kad būtų nuostabu pagyventi Chianti regiono kalvose tarp Florencijos ir Sienos, toli nuo miesto triukšmo ir skubos. Ir štai – vos rudeniui atėjus, į dėžes sukroviau daiktus (kartu prisiekiau ir daugiau niekada nieko nepirkti), supakavau kilogramus knygų ir žurnalų ir keliems mėnesiams išsikrausčiau į Chianti.

Kai draugai klausia, kur gyvenu, tenka pradėti nuo kiek toliau: „Žinai, piečiau Florencijos yra toks miestelis Impruneta. Ne, gyvenu ne jame. Reikia važiuoti toliau. Tada yra dar mažesnis miestelis, vadinamas Strada in Chianti. Jo gale reikia sukti į kairę, kirsti alyvmedžių lauką, paskui miškelį. To miškelio viduryje ant kalvos stovi namas. Ten aš ir gyvenu.“ Tada jie žiūri į mane akis išpūtę, nes kažkada sakiau, kad niekur kitur negalėčiau gyventi, tik mieste. Kuo didesniame, tuo geriau.

Savaitėms bėgant ryškėja gyvenimo Chiantyje spalvos.

Akimirka po šimtamečiais alyvmedžiais, Federico Baglini nuotr.

Akimirka po šimtamečiais alyvmedžiais, Federico Baglini nuotr.

Tyla. Per penkerius metus, nugyventus Florencijoje, prisiklausiau įvairiausių triukšmų – nuo itališkų kaimynų barnių ir pokalbių per langus, girtų turistų vapalionių naktimis, įvairiausių žanrų koncertų (pripažįstu, kad kai atsidariusi namų langą klausiausi už šimto metrų dainuojančio Jamiroquai, labai blogai nebuvo), automobilių ir autobusų  iki remontų, grąžtų, sugedusių pompų ir nuotėkas ketvirtą valandą ryto siurbiančių mašinų… Todėl tyla Chiantyje iš pradžių šokiravo. Girdėti tik pušyse karts nuo karto įsisukantis vėjas, spragsintys kamienai ir keisti sunkiai identifikuojami ir miestui nebūdingi garsai, iš pradžių kėlę lengvą paranoją.

Kvapas. Rudeninis Chianti kvapas man primena vaikystės vasaras, pievas ir miškus. Jis šiltas, intesyvus ir svaigus. Kvepia aplinkui namą esančios pušys, kvepia išdžiuvusi žolė alyvmedžių giraitėje, kvepia sirpstančios Sangiovese vynuogės. Kartais vėjas iš laukų atpučia lauro lapų ir rozmarinų aromatą, švelniai pakutenantį nosį ir sukeliantį apetitą. Tenka mokytis kvėpuoti giliai ir lėtai.

Kaimynai vyno gamintojai, nuotr. aut.

Kaimynai vyno gamintojai, nuotr. aut.

Įkvėpimas. Kažkas iškart pareiškė, kad „oi, kaip faina, galėsi sėdėt lauke ir rašyt be sustojimo“. Pirmąją dalį įgyvendinau be jokių sunkumų – įsitaisiau prie lauke esančio stalo, pasistačiau kompiuterį ir, žvelgdama į ekraną, laukiau pirmojo sakinio. Po minutės kitos pagavau save pro medžių properšą stebinčią apylinkių kalvas, į avis panašius debesis ir baltą vingiuojantį kelią. Nusprendusi, kad verta pasimėgauti akimirka, persikėliau ant gulto šalia baseino. Klausiausi tylos, gėriau į save kvapą ir jaučiau, kaip apleido jėgos, ir galiausiai užmerkiau akis. Atsibudusi nuo isteriškai klykiančio paukščio nusprendžiau, kad rašyti geriau seksis kitą dieną. Tačiau situacija kartojosi visą pirmąją savaitę – sugeibusi ant gulto tesugebėjau žiūrėti į tolį ir kažką nerišliai svajoti, tarsi mane būtų apėmęs Stendalio sindromas. Prabėgus savaitei mane išgelbėjo lietus – pylė taip smarkiai, kad pro langus kalvų nesimatė, todėl ramiai susirangiusi namie ėmiausi susikaupusių darbų.

Kaimynai. Miško namas (oficialiai jis vadinasi villa) didelis, jame yra trys atskiri butai. Prancūzas su šeima pasirodo taip retai, kad kaskart pamirštu ne tik jų vardus, bet ir veidus. Antrojo buto šeimininkus girdžiu vėlai vakare ir anksti ryte – kai uždaro ir atidaro langines. Taip ir nesam susitikę. Kiti kaimynai įsikūrę už miškelio ir alyvmedžių giraitės. Rugsėjo popietes jie leido prie baseino visu garsu klausydamiesi Vienos valso melodijų. Vėjui pučiant palankia kryptimi jų klausydavausi ir aš.

Senosios vilos fasadas vis dar papuoštas Buti šeimos herbu, nuotr. aut.

Senosios vilos fasadas vis dar papuoštas Buti šeimos herbu, nuotr. aut.

Claudio. Namo, miško ir vynuogynų savininkas vardu Claudio. Jis – į pensiją išėjęs architektas (į pensiją išėjo seniai, dar tais laikais, kai Italija neskaičiavo biudžeto pinigų, todėl jo pensija yra didesnė už daugelio dirbančiųjų atlyginimus). Claudio nusprendė keisti „specializaciją“ ir ėmėsi auginti vynuoges ir pats gamina vyną. Kartais susitinkam miškelio pakrašty, tada jis savo išklerusia, tačiau neatskiriama toskanietiško peizažo dalimi – Fiat Panda 4×4 – paveža mane iki Strada in Chianti centrinės aikštės (jis dar turi ir porą prabangių automobilių, bet jais naudojasi tik važiuodamas kur nors toliau). Jis mėgsta daug kalbėti, tad žinau viską apie jo šeimą ir darbą, apie vynuoges ir kaip jis gamina vyną.

Laidas. Architektas Claudio labai didžiuojasi oranžiniu laidu, kuriuo aptvėrė visą miškelį. Laidu teka 12 voltų elektros įtampa (taip, iš pradžių ir aš paklausiau, ar tai legalu. Legalu), kuri turi atbaidyti aplinkui gyvenančius šernus ir stirnas. Pasirodo, niekadėjai čia atsibastydavo ištisomis bandomis ir nuėsdavo visą vynuogių derlių. Tačiau kai prieš kelias dienas pro namus lengva ristele prašuoliavo milžiniškas kiškis, suabejojau oranžinio laido patikimumu. Kad ir kaip ten bebūtų, aplink miško namą verda intensyvus gamtos gyvenimas: aplink baseiną gaudynių žaidžia driežai, didžiuliai drugeliai plasnoja ne po vieną ir ne po du (sutikau anglą, kuris ieškojo retos drugelio rūšies, farfalla ubriacona, arba drugelio girtuoklio), virš galvos rytais ratus suka į paukštvanagį panašių plėšrūnų pora. Kiek toliau krūmuose kartas nuo karto pasigirsta keistas garsas, mano vaizduotėje pavirstantis barškuole gyvate, šokančia rumbą.

Chianti paslaptys slypi už akmeninių tvorų ir medinių durų, nuotr. aut.

Chianti paslaptys slypi už akmeninių tvorų ir medinių durų, nuotr. aut.

Siesta. Strada in Chianti miestelyje gyvena apie du tūkstančius gyventojų – internete pateikiami penkiolikos metų senumo duomenys, bet nereikia stebėtis, Italijoje viskas vyksta lėtai, internetas lėtas, tad ir naujausi duomenys lėtai pasiekia dienos šviesą. Ryte miestelis kunkuliuoja gyvybe, tačiau po pietų tampa vaiduokliu – užsidaro viskas, nuo pašto ir maisto prekių parduotuvės iki skalbyklos, mėsininko ir vaistinės… Nesutiksi nė vieno gyvo padaro, nevažiuoja net automobiliai. Atsidūrusi pagrindinėje gatvėje jaučiuosi tarsi pamirštoje išmontuoti holivudo filmavimo aikštelėje, net cikados nečirpia kiparisuose, tik nuo grindinio kyla šiluma. Galiausiai, apie penktą valandą po pietų siesta baigiasi ir į aikštę ima rinktis vietinė „gauja“ – koks dešimt pensininkų, kurie vienas kitą sveikina iš toli šaukdami „Ehhiii Giorgiooo! Alloraaaaa???“ (liet. Ei, Giorgio! Na, tai ką?). Taip pamažėle su jų pasirodymu į miestelį grįžta gyvybė.

Baras. Joks itališkas miestelis ir kaimas neįsivaizduojamas be baro. Net ir ten, kur galima rasti vos kelias dešimtis gyventojų, baras būtinai yra. Gali nebūti bažnyčios, bet baras būtinai bus. Baras yra miestelio informacijos centras. Tuo netrukus įsitikinau, nes iškilus bet kokiam klausimui kreipiuosi į baristą. Nes barista žino viską: kur geriausia apsipirkti, kur nusipirkti gero alyvuogių aliejaus, kuri kirpykla geriausia (taip, Strada in Chianti yra tik dvi maisto prekių parduotuvės, bet net trys kirpyklos ir vienas barzdaskutys), kur įsikūrusi skalbykla, kas gali pataisyti motorolerį, kieno storas rainas katinas trainiojasi prie autobusų stotelės. Nežinai – pasiklausk baristos!

Saldžiosios sangiovese, nuotr. aut.

Saldžiosios sangiovese, nuotr. aut.

Vendemmia. Gyvenimas čia sukasi aplink vynuogę (būtų keista, jei taip nebūtų). Paskutiniai patikrinimai, vendemmia, traktoriai, pilni prisirpusių vynuogių, vyrai mėlynai dažytomis rankomis, skelbimai apie vyno šventes ir degustacijas. Tuo tarpu aš, aplankiusi kelias derliaus nuėmimo šventes, vieną pusdienį skyniau Claudio vynuoges – pažadėjo butelį jo paties pagaminto vyno. Tik gali būti, kad daugiau jų suvalgiau, negu sudėjau į dėžes.

Be problemų. Prireikia važiuoti į Florenciją. Miestelio aikštėje laukiu autobuso, spaudos kioskas šalia uždarytas dėl gedulo, bent jau taip skelbia ranka užrašytas ir lipnia juosta prie jo priklijuotas lapas. Atvažiuoja autobusas, įlipusi prašau bilieto į Florenciją. Vairuotojas, kaip du vandens lašai panašus į krikštatėvį vaidinantį Marloną Brando (na, žinote, su tais keistais žandikauliais), sako, kad  neturi. Kiek pasimetusi sakau, kad man būtinai reikia į Florenciją. Jis liepia nesijaudinti, kažkiek pavažiavęs sustoja ties kioskeliu ir sako: „Eik, nusipirk bilietą, aš tavęs čia palauksiu.“ Aš išlipu iš autobuso, jame manęs laukti lieka kokie dešimt keleivių ir vairuotojas. Nusiperku bilietą, grįžtu į autobusą, visi patenkinti važiuojame toliau… Žmonių geranoriškumas buvo turbūt antras dalykas po tylos, kurį pastebėjau Chiantyje. Net ir sunkiai pakeliamas apsilankymas pašte, paprastai man pasibaigdavęs daugiadiene isterija, čia sukelia beveik teigiamas emocijas.

Alyvmedžių sodai, nuotr. aut.

Alyvmedžių sodai, nuotr. aut.

Apylinkės. Kartais sėdu ant dviračio ir leidžiuosi tyrinėti apylinkių. Nuokalnes keičia įkalnės, alyvmedžius – vynuogynai, miestelius – kaimai, o šiuos – ant kalvelių pūpsantys vienkiemiai. Akimis bandau aprėpti peizažą ir jo linijas. Chianti atrodo chaotiškai harmoningas, o gal harmoningai chaotiškas: žemė primena švelnų lopais nusėtą audinį, kuriame alyvmedžių kamuolius keičia vynuogių dryžiai, tarp jų į dangų stiebiasi kiparisai ir vingiuoja keliai, o ant kalvelių stovi pavieniai ūkiai. Visa tai atmiešta mėlynu dangumi, kabančiais kamuoliniais debesimis ir retai pro šalį prašvilpiančiais automobiliais. Ir mane lenkiančiais profesionaliais dviratininkais, linksmai besisveikinančiais ir linkinčiais gero kelio. Nuo kelio Florencija – Greve in Chianti tai į vieną, tai į kitą pusę atsiveria atvirukiniai peizažai, į kuriuos galėčiau spoksoti ištisas valandas.

Chianti legenda vis dar gyva.