Argi heroizmas neįmanomas ir šiais, naujoviškais, laikais? Na, juk atrodo įmanomas, retas, bet ne retesnis negu ankstesnėse epochose; juk ir tada, rodos, akivaizdu, kad ne visi buvo riteriai ir karžygiai – kažkas viso labo kniso žemę arba lėbavo smuklėje. Tačiau, kita vertus, šiais laikais, kai nuolat apeliuojama į Rinkos poreikius, vartojimo skatinimą ir vartotojų įpročių formavimą, atrodytų, kad didvyriškumas, vienetinis veiksmas, aktas neįmanomas, beprasmiškas ir kvailas – gyvybės ar sveikatos draudimas nepadengs galimų išlaidų. Mūsų epochoje karaliauja drungnumas. Ir būtent todėl mes matome savotišką Didvyrio sugrįžimą, ir būtent todėl žiniasklaida mus gąsdina „populistais“, kurie neša „chaosą“. Ar Didvyris grįš ir ar jis šiais laikais turi kur grįžt?

Be abejo, nelaikau vadinamųjų populistų herojais. Tačiau pastebėtina, kad jie tikslingai teigia būtent tai, ką išdėsčiau: laikai dabar drungni, žmonės pavargę, apatiški ir nori Veiksmo, nori Teisingumo, Atpildo priešams, kažko Tikro. Vyraujanti neoliberali Rinkos poreikių tenkinimo ir vartotojiškumo ideologija iš esmės nieko negali šiems žmonėms pasiūlyti. Pasaulis tapo toks patogus, toks aiškus ir tariamai racionalus, kad žmogus paliekamas viso labo prie jo prisitaikyti ir visą gyvenimą dirbti, pirkti ir, galiausiai, mirti.

Viskas, ką neoliberalizmas ir jo apologetai gali pasiūlyti žmogui, norinčiam Veiksmo, yra savojo ego tenkinimas, atliekų rūšiavimas, savanorystė (su sąlyga, kad bus galima įrašą apie ją įtraukti į savo CV), buvimas „susirūpinusiu vakariečiu“, t.y. vėlgi pusinis gyvenimas, vėlgi drungnumas. „Susirūpinęs vakarietis“ tik dėl akių susirūpinęs, tik tiek susirūpinęs, kiek tai neverčia jo išeiti iš „komforto zonos“, nors būtent tai jis skelbiasi darąs kasdien, tiesa, dažniausiai tokiais smulkiaburžuaziniais būdais, kaip kad makiažo nenaudojimas moterims ar sijono dėvėjimas vyrams. Pavadinkime tai „post-heroizmu“. Toks „didvyriškumas“ yra tam tikras praeinantis dalykas, kuris prieinamas bet kam, bet sykiu yra tik „reginiškas“. Kiekvienas gali truputį pabūti didvyriu, būti išgirtas visame pasaulyje – tam užtenka minėtų būdų, retai reikia „teptis rankas“, – tačiau tai praeis ir rytoj tavo tūkstantis like‘ų niekam nebebus įdomus. Nebėra kam prisiminti. Didvyriškumas, tapęs masinės gamybos preke, aišku, patiria infliaciją.

Nuotr. aut. Danielle Macinnes

Nuotr. aut. Danielle Macinnes

Didvyrio sugrįžimas

Dvi ideologijos siūlo žmonėms tikrovišką naratyvą, kuris suteikia galimybę kultivuoti heroizmą: islamizmas ir fašizmas (plačiąja prasme). Pirmasis siūlo kovą su „blogiu“, t.y., su „supuvusiais Vakarais“; ši kova turi aiškų tikslą ir siūlo trigubą pasitenkinimą: priešai kentės, prisidėsi prie „gėrio“ sklaidos, gausi vietą Rojuje. Kaip pastebėjo žurnalistas Toby Youngas, islamizmas siūlo jauniems žmonėms kompiuterinį žaidimą realybėje, kvapą gniaužiantį naratyvą, „Žiedų valdovo“ sagos ar „Sostų karų“ versiją tikrovėje. Dešinieji radikalai, alt-Right ir „identitarai“ (angl. k. identitarians) siūlo įvairaus stiprumo „alternatyvą“ – nuo „Tėvynės meilės“ ir „Lietuva lietuviams“ su visu „tradicijų“, „didingos praeities“ ir „grįžimo prie šaknų“ patosu viename spektro gale iki kovos už „baltųjų žmonių“, „vyrų“ teises, postringavimais apie „žydomasonus“, „baltųjų žmonių genocidą“ ir t.t. kitame gale.

Iš esmės, tiek islamizmas, tiek dešiniųjų radikalų ideologija/os vienodai stipriai smerkia Vakarų dekadansą ir tą tingulį, kuris Vakarams šiuo metu būdingas. Tiesa, pirmieji smerkia, priešpastatydami Vakarams savo romantinę Islamo civilizacijos viziją, o antrieji – priešindami tariamam nuosmukiui pačių Vakarų romantizuotą versiją. Tačiau būtina atkreipti dėmesį į tai, kad abi šios utopijos yra susijusios su technologijų pažanga.

Pastebėtina, jog, nors neoliberalizmą kritikuoja itin daug įvairiausių ideologijų atstovų, tačiau plačiai keiktis neoliberalizmu imta, ypač Lietuvoje, iškilus dešiniajam populizmui (štai kairiojo socialinio kritiko ir ekologo George‘o Monbiot straipsnį prieš neoliberalizmą Lietuvoje išvertė ir publikavo… „Pro Patria“). Dešinė kaip visada, deja, perspjovė Kairę ir būtent dešinioji neoliberalizmo keikimo versija, veidmainiška ir reakcinga, paplito ir tapo kažkuo, su kuo elitas turi skaitytis.

Svarbu pastebėti, kad šiuolaikiniam „žmogiškosios masės“, ekspertų valdomam pasauliui, kuriame dominuoja Rinkos pokyčiams imlūs ir nuolat pasiruošę persikvalifikuoti kūrybingi bei empatiški subjektai, vidutinybės ir normalieji, iššūkį meta tie, kurie siūlo vėl „pagyvinti“ gyvenimą, įpūsti jam didvyriškumo – apskritai „vyriškumo“ – dvasios. Didžiausias jų siaubas yra „feministės“ ir „gėjai“, prie jų kartais priduriami, pagal pageidavimą, „veganai“, „dviratininkai“ ir „žalieji“. Visi tie, kurie nori apriboti, nukenksminti, iškastruoti Gyvenimą – neleidžia rūkyti, neleidžia daryti seksualinio turinio užuominų kolegei ar pavaldinei, kitaip tariant, neleidžia veikti drąsiai, ryžtingai ir spontaniškai. Siaubas, kad vaikų auklėjimas, lytiškumo formavimasis ir bendra asmenybės raida priklausys nuo ES direktyvų, valstybės kišimosi ir nuolatinės kontrolės, siaubas, kad kalba bus išskastruota – joje neliks vyriškos ir moteriškos giminės įvardžių, neliks žodžių, kurie laikomi rasistiniais, seksistiniais, – dominuoja diskurse tų žmonių, kurie trokšta Didvyrio sugrįžimo.

Akivaizdu, kad jų pasaulėžiūra yra gana prieštaringa: nors visokeriopai kovoja su norminimu ir reguliavimu iš išorės, tačiau patys bando įdiegti savo alternatyvią norminimo ir reguliavimo strategiją (dešinieji nori ne „žodžio laisvės be ribų“, ne panaikinti „politinį korektiškumą“, o jį apversti, islamistai skundžiasi netolerancija musulmonų atžvilgiu, tačiau patys nori įvesti šariatą ir siekia totalinės asmenų kontrolės, kurią potencialiai jie primestų visam pasauliui, įkurdami Kalifatą). Trumpai tariant, nesunku pamatyti, kad visi dešiniųjų nusiskundimai yra, iš esmės, veidmainiški, nes vietoje „laisvės“ jie, aišku, siūlo griežtą kontrolę, o dažnai jų ir jų oponentų, „politiškai korektiškų“ multikultūralistų, siūlomos kontrolės persidengia. Dešiniųjų radikalų norimą gyvenimo „pagyvinimą“ atlieka pats kapitalizmas. Kita vertus, spontaniškumo aukštinimas, kaip parodė Hannah Arendt, baigiasi visišku jo panaikinimu totalitarinėje valstybėje.

Nuotr. aut. Chris Roe

Nuotr. aut. Chris Roe

Teisėtas pasipiktinimas

Lengva tiesiog įsikibti į paties neoliberalizmo siūlomo naratyvo gelbėjimosi ratą ir atsidusti su palengvėjimu: tai aišku, kad jie tiesiog bepročiai, tai aišku, kad jie tiesiog nori sugriauti mūsų Gerajį, Teisingąjį pasaulį. Mes balsuosime už Hillary Clinton, Emmanuelį Macroną ir mums gera, ramu… Remsime ES ir NATO. Smerksime ir piktinsimės, o kai reikės – pasikeisime „Facebook“ profilio nuotraukas į atitinkamas, darysime tai ir įsijausime į tai, kas tuo metu bus trending ir t.t. Tokia reakcija, aistringai skatinama mainstream‘inės žiniasklaidos, yra visiškai klaidinga. Jeigu islamistų ir radikalių dešiniųjų naujamame heroizme neglūdėtų bent šiek tiek tiesos (kad ir kaip ji būtų iškraipyta) jis, be abejo, būtų lengvai įveiktas.

Kaip pastebėjo Guy Debord‘as, terorizmas sueina į porą su liberaliąja demokratija kaip jos Kitas, palyginus su kuriuo, ji atrodo „protingas pasirinkimas“ (anksčiau kapitalizmo Kitas buvo Rytų blokas). Dabar prie terorizmo galime pridėti dešiniųjų radikalų iškilimą. Abu šie dalykai obsceniškai atgaivina snūduriuojančią liberaliąją demokratiją, kuri yra „sveiko proto dešiniųjų“ kūrinys, tačiau nesugeba motyvuoti ir pagyvinti piliečių dalyvavimo jos veikime, nes pati panaikina politiką. Šis giluminis negalėjimas ypač akivaizdus iš liguisto dėmesio „motyvacijai“, „pozityviam mąstymui“ – visa tai skirta maskuoti esminį Negalėjimą. Beveidė sistema, kuri nugalėjo, kai istorija pasibaigė (Fukuyama), nuolat kenčia nuo anemijos. Nesant jokios realios alternatyvos kapitalizmui ir liberaliajai demokratijai (plačiąja prasme), ji obsceniškai mėgaujasi groteskiškomis alternatyvomis, kurias pateikia terorizmas ir radikali Dešinė, ir dėl jų atrodo „protinga“.

Tai veikia, tiesa, tik iki tam tikro momento, kai bendras nepasitenkinimas status quo nusveria „sveiką protą“. Tada žmonės ima balsuoti „netaip“. Ir tada sociologai, politologai, ekonomistai, psichologai puola aiškinti mums, kodėl taip vyksta. Jų aiškinimas, iš principo, remiasi prielaida, kad, kaip sakė Margaret Thatcher, „There is no alternative“. Kadangi „toks gyvenimas“, kad neoliberalizmas, nori nenori, ir toliau gyvuos, kaip neišvengiamybė (kapitalizmas natūralizuojamas), jo priešai, „atviros visuomenės priešai“, tiesiog yra „on the wrong side of history“ ir todėl pasmerkti. Tai labai klaidingas požiūris, be to, jis remiasi visu tuo, ką trokštantys didvyriškumo ir atmeta; štai šitą beprasmybę jie ir atmeta, pasirinkdami groteskiškas alternatyvas.

Nuotr. aut. Tim Gouw

Nuotr. aut. Tim Gouw

Kokia politika?

Kaip pastebėjo Arendt, moderno epochoje aktyvaus gyvenimo sferoje veiksmas, kuris yra  politikos pagrindas, buvo galutinai nuvertintas, o dominuoti ėmė triūsas (angl. k. labour). Pastarasis yra nesibaigiantis ir atkartoja gamtos ciklus, iš privačios sferos jis persikėlė į viešąją ir būtent šis pokytis paskatino milžinišką kapitalizmo augimą. Tačiau jis esmingai nukenksmino politiką. Nuo graikų miestų-valstybių politikos, sako Arendt, mes perėjome prie „visuomenės“, kurioje dominuoja konformizmas ir normalizacija – „žmogiškosios masės“ „kokybės kontrolė“.

Svarbiausias Arendt pastebėjimas, mano galva, yra tas, kad vietoje veiksmo, kurio pasekmės yra neprognozuojamos ir kuris yra neatšaukiamas, ėmė dominuoti elgesys. Žmonės susvetimėjo ne su savimi, kaip teigė Karlas Marxas, bet su pasauliu, viešoji sfera susitraukė, sužalodama ir privačiąją sferą, o mums liko „socializacija“, kuri grasina visai panaikinti viešumo likučius. Būtent „elgesiu“ remiasi statistika, ekonomika ir politikos mokslas. Visa žiniasklaida pilna šnekų apie žmones, kaip apie sąlygotus, reikalingus priežiūros gyvulius. Dar daugiau – būtent šis „elgesio“ iškilimas lemia, kad žmonės jaučiasi nusivylę ir trokštantys kažko radikalaus ir paprasto – Džihado, Tautos, Didybės („Make America Great Again“).

„Atviros visuomenės priešai“ nesąmoningai trokšta ištrūkti iš „elgesio“, nori aukotis dėl juos pranokstančio Tikslo. Jie nori Veiksmo. O Veiksmą jiems, jauniems ir nepatenkintiems gyvenimo beprasmiškumu ir betiksliškumu, atstovauja Donaldas Trumpas, Marinne Le Pen, ISIS. Realybė tampa tokia nepakeliama (nepakeliama savo statistiniu pakeliamumu – gyvenimas gerėja…), kad jie įsikimba į laukinę fantaziją apie Karą, Civilizacijų Konfliktą, kuri verčia širdį plakti greičiau… Tai – būdas nusikratyti triūso implikuojamos būtinybės.

Nuotr. aut. Murray Campbell

Nuotr. aut. Murray Campbell

Didvyrio belaukiant

Be abejo, šios fantazijos remiasi seniai žinomais postulatais apie „Vakarų saulėlydį“ (Spengler) – islamistams tai galimybė Vakarus „pribaigti“, radikaliems dešiniesiems tai galimybė „apsivalyti“ ir „grįžti prie pradų“, – tai pat „kraujo ir dirvos“ idėja, jų šalininkai būtinai savo tapatybę konstruoja ryšium su Jais, teigia esantys aukos, visur regi sąmokslą, reikalauja visiško, beatodairiško pasiaukojimo, kritikuodami vyraujantį abejingumą, apsimetinėjimą, korupciją, o savo tikslu laiko tam tikrą utopiją.

Verta prisiminti Jeano-Paulio Sartre‘o apsakymą „Viršininko vaikystė“ iš rinkinio „Siena“. Ten meistriškai piešiamas jauno dešiniojo radikalo portretas. Būsimasis fašistas pradeda nuo melancholiškos kontempliacijos vaikystėje, paauglystėje susidomi psichoanalize, rūko hašišą su įtartinais veikėjais, o, galiausiai, atsiduoda kažkokiam pusamžiam „poetui“… Po to jis „susipranta“ ir ima artėti prie „normalumo“, kurį jam atstovauja klasiokas, imantis jaunuoliui ūmai dėstyti apie „šaknis“, kurių trūkumas esąs jo problemų šaltinis. Taip herojus po truputį įsitraukia į fašistinę organizaciją, o savo veiklos joje apogėjuje galimai nužudo azijietį, kuris skaitė komunistinį laikraštį… Tiesa, į pabaigą jaunuolis vis ryškiau suvokia savo buržuazinę misiją: jis vadovaus tėvo fabrikui. Per visą istoriją, nuo pat ankstyvosios vaikystės, veikėjas demonstruoja gana stulbinamą savanaudiškumą ir šaltakraujišką išskaičiavimą. Tai padeda jam visada viską traktuoti praktiškai ir naudotis žmonėmis.

Sartre‘as šiame kūrinyje parodo tipinį atvejį, kaip žmonės nuo savo idiosinkrazijų ir visiškai privačių sumaiščių gravituoja link totalitarinės, viską paaiškinančios ideologijos, reikalaujančios paklusnumo ir atnašavimo, – šis paveikslas labai panašus į Arendt išvadas veikale „Totalitarizmo ištakos“. Įsidėmėtina, jog jos teiginys, kad totalitarinių sąjūdžių šalininkai greitai nusisuka nuo juos patraukusios organizacijos, visiškai neturi stabilių principų, pasitvirtina ir Sartre‘o aprašytoje istorijoje. Bene visos man žinomos islamistų, pastaraisiais metais pražudžiusių daugybę žmonių, istorijos labai panašios į tai, ką aprašė Sartre‘as. Jei laiku ir vietoje kokį nors smulkų vagišių ar narkomaną pasičiups įgudęs propagandistas, sugebės jam įteigti, kad dėl jo nelaimių kalti žydai ir vakariečiai, o savo nuodėmes (dėl kurių vis vien kalti Jie) išpirkti jisai gali vieninteliu būdu – vykdydamas Misiją.

Aišku, nereikia persistengti su aiškinimais ir imti žmonių poelgius traktuoti kaip vien tik ir būtinai socialinės inžinerijos rezultatą. Tokiu atveju mes vėl įpultume į „elgesio“ pinkles, kai tam tikra grupė yra „rizikos grupė“ ir „savaime suprantama“, kad jai priskiriami individai elgiasi vienaip ar kitaip…  Kyla, kaip sakytų Peteris Sloterdijkas, ciniška pagunda fanatikų elgesį paaiškinti buitinėmis priežastimis – atseit, homofobai katalikai kovotojai už šeimos vertybes slapta eina į gėjų klubus, islamistai buvo atstumti baltųjų merginų, alt-Right bernužėliai yra arba užsislapstinę gėjai, arba impotentai, todėl nekenčia moterų, arba darbe juos nukonkuravo juodaodžiai ir t.t. Tačiau visada verta prisiminti tamsiąją oponentų patologizavo istorijos pusę: sovietmečiu netikėjimas Partija buvo laikomas „šizofrenija“, naciai kovojo su „asocialiu elgesiu“… Noras esencializuoti fanatikų elgesį ar susieti jį su patologija veda prie to, kad jie pasidaro absoliučiai nekalti.

Tačiau, visumoje, didvyriškumo sugrįžimo labiausiai nori tie, kas patys yra menkystos. Jie nori atsiduoti, tarnauti ir ištirpti, pasinaikinti sąjūdyje, organizacijoje, grupėje – tai paaiškina ir sektų pasisekimą, verbuojant toli gražu ne kvailiausius ar skurdžiausius, o tuos, kurie nemato gyvenime prasmės ir norėtų ne abstrakčiai paklusti (įstatymams, moralei, religijos priesakams), o visiškai nusilenkti autoritetui. Simone de Beauvoir rašė, kad aklas paklusnumas – būdas žmogui „radikaliai“ pasikeisti. Liberalus pasaulis tokiems žmonėms palieka per daug abstrakčios laisvės, todėl jie renkasi atsiduoti judėjimo ar sektos valdžiai, kuri remiasi konkrečiais draudimais. Jie nori būti ne herojais, o prisidėti prie Vado genialumo, prisiliesti prie jo heroizmo.

Nuotr. aut. Mike Wilson

Nuotr. aut. Mike Wilson

Bet koks Didvyris?

Didžiausia šio radikalų troškimo keliama problema yra tai, kad jo taip lengvai neatmesi – neoliberalizmas turi akivaizdžių trūkumų, masinė imigracija kelia daug problemų, o Vakarai pridarė pasibaisėtinų dalykų Artimuosiuose Rytuose. Jei mes atmesime klaidų įvardinimą ir numosime ranka į kritiką, problema nedings ir persekios mus toliau. Reikia, tuo pat metu, apsaugoti kritikos poziciją nuo norinčių ją uzurpuoti radikalų. Jei Kairė ima tapatintis su elitu, status quo byrant, jai belieka nutilti. Tiesos ir pusiautiesos išdidžiai suskamba netinkamose lūpose ir užsiundomos ant tos pačios Kairės.

Galiausiai, radikalų problema yra ne tai, kad jie nori sugrąžinti Didvyrį, kurio mums esą nereikia, o kad jų Didvyris yra melagingas, veidmainiškas; problema, kad, kaip sakė Marxas, pirmą kartą istorija vyksta kaip tragedija, o antrą kartą – kaip farsas. Taip ir čia: tikrasis veiksmo, politikos epochos heroizmas buvo tragiškas graikiškąja prasme, o dabar islamistai ir dešinieji radikalai mums pateikia išdvėsusį (bet kruviną) farsą. Atidžiau pažvelgus, matyti, kad tai nėra joks grįžimas prie pradų: Slavojus Žižekas taikliai pastebėjo, kad ISIS yra „postmoderni“ organizacija, rizoma; dešiniųjų radikalų obsceniškumas keistai dera su jų propaguojamu „moralumu“ ir „vertybėmis“. Jau minėjau, kad šis praeities idealizavimas neatsiejamas nuo technologijų pažangos. Heroizmo idėja tiesiog pasitelkiama norint suvienyti mases po savo vėliava ir išgauti iš jų beatodairišką paklusnumą. Didvyris čia yra visiškai save paneigęs fantomas. Islamistų teroristas mirtininkas – būtent toks. Jis net nesugeba kovoti, tik naikinti, pasinaikindamas.

Tačiau, turint omeny, kad daugybė žmonių yra itin nepatenkinti status quo – vieni dėl skurdo ir atskirties (tai ypač liečia islamistų auditoriją), kiti – dėl politikos „nepolitiškumo“, tariamo Vakarų nuosmukio, – šitos alternatyvos su savo atitinkamais Didvyriais sugeba mesti iššūkį elitui. Galbūt reikia, kaip svarstė Toby Youngas, pateikti Apšvietos vertybes tokiu patraukliu, update‘intu formatu, kad jauni žmonės jomis žavėtųsi ne ką mažiau, negu Džihadu ir Rojumi (panašiai yra svarstę ir kiti)… Šis noras paremtas visišku nesusipratimu, nes nepriima domėn Arendt aprašyto politikos ir viešosios srities nunykimo. Veiksmui nebeliko vietos; Apšvietos vertybės neatsiejamos nuo „progreso“ ir triūso, kuris reikalingas, kad „progresas“ išvis būtų įmanomas.

Darbe, kitaip negu daryme (angl. k. work), didvyriškumo negali būti – ten neįmanomi autentiški, tikri, apčiuopiami pasiekimai, nes viskas nuolat teka, galios santykių konfigūracijos nuolat keičiasi, todėl vakarykštis didvyris šiandien jau bedarbis, todėl heroizmas įmanomas tiek pat, kiek kare, kuriame kovoja patrankų mėsa, todėl vargu, ar galima sukurti alternatyvų idealą, kuris nebūtų tik dar vienas couching‘o pavyzdys.  Tai būtų tik Establishment‘o bandymas pateisinti save. Be to, nematoma, kad seniau niekas nereikalavo didvyriškumo iš ko nors kito, išskyrus elitą (aristokratiją). Dabar kažkokio heroizmo reikalaujama iš visų, tačiau tai yra absurdiškas ir prieštaringas reikalavimas. Didvyriškumas liepia nebūti masės dalimi, o būtent to iš mūsų dabar tikimasi – pritapti prie masės. Todėl įmanomas tik „vartojimo didvyris“.

Reikia kur kas gilesnio persvarstymo, kas yra veiksmas, politika ir buvimas veikėju, paremto tiek individualizmu (kuriam nėra vietos radikalų koncepcijose), tiek supratimu, kad politika skleidžiasi, kaip sakytų Witoldas Gombrowiczius, tarpžmonijinėje sferoje. Todėl reikia atmesti trumpalaikius sprendimus, skubotas išvadas ir žvelgti toliau, istoriškai, nepasiduoti aktualumo patosui, kuris mus dabar užburia ir atima galimybę blaiviai vertinti padėtį.