Pokalbiai keičia mūsų kasdienybę ir mus pačius. Jie leidžia mums augti ir įprasminti praeitį, dabartį bei ateitį. Šiandien vis dažniau pokalbius perkeliame į virtualią erdvę ir nebūtinai mūsų pašnekovai realūs. Įvairūs chatbot’ai mums padeda išsikviesti taksi, sužinoti orus, eismo sąlygas ar pašnekėti su pačiu Aukščiausiuoju. Kol kas „OK Google“ arba „Hey Siri“ tariame gana pašaipiai ir kalbamės su mūsų naujaisiais pašnekovais tarsi su vaikais. Bet ar ilgai?

Šaltinis: unsplash.com

Šaltinis: unsplash.com

Nors ir ginčytinai, vis daugiau DI įveikia A. Turingo, šiuolaikinių kompiuterių krikštatėvio, dar 1950 metais įspėjusio, jog mašinos valdys pasaulį, testą. Turingo testas matuoja mašinos gebėjimą „mąstyti“ ne analizuojant vidinius parametrus, bet vertinat elgesį. Idėja pasiskolinta iš Viktorijos laikų salonų žaidimo, kai vien užduodant klausimus raštu būdavo bandoma išsiaiškinti, ar už užuolaidos besislepiantis asmuo yra vyras, ar moteris.

Tuo pačiu principu 2014 m. trečdalis Londono Karališkosios draugijos atrinktų teisėjų, penkias minutes atvirai pasikalbėjusių su realiais žmonėmis ir kompiuterine programa, negalėjo atskirti, su kuo bendrauja. Taip DI, įkūnijantis paauglį berniuką iš Ukrainos, E. Goostmaną, tapo pirmąja programa, oficialiai laimėjusia Turingo „imitavimo žaidimą“. Drąsiausieji, pvz. išradėjas, verslininkas ir futuristas R. Kurzweilas, pranašauja, kad žmogaus lygio DI bus pasiektas jau 2029 metais (su jo svetainėje įsikūrusia Ramona galite pasikalbėti kad ir šiandien).

Kalbant apie eksperimente dalyvavusių pašnekovų panašumą, būtina grįžti prie R. Dekarto sąmonės ir kūno dualizmo problemos. Dekartiškasis „Cogito ergo sum“ („Mąstau, vadinasi, esu“) išaukštino mąstymą, taigi leido išgauti iš gamtos viską, kas iki tol nuo žmogaus buvo taip kruopščiai slepiama. Jis taip pat atsiejo žmogiškąjį „aš“ nuo visko, kas jusliška ir iracionalu. Iki šiol klausimas, ar žmogaus sąmonė yra labai sudėtinga mašina, ar esame daugiau nei vien fiziologinių dalių visuma ir egzistuoja kažkoks kokybinis šuolis, lieka atviras. Bet kokiu atveju, Turingo testas parodo, kad dirbtinė sąmonė sugeba bent jau labai gerai apsimesti tikra. Tad pats laikas pagalvoti, apie ką kalbėsime su Siri po to, kai nebegalėsime atskirti jos nuo, pavyzdžiui, savo kaimynės.

Jau šiandien protingiausias pasaulio superkompiuteris IBM Watsonas gali operuoti visa žmonijai prieinama informacija ir ją analizuoja greičiau, nei mes mirksime (200 milijonų puslapių per sekundę greičiu). Be to, jis tobulėja mokydamasis iš savo klaidų ir pasisekimų. 2011 metais jis sėkmingai nurungė savo žmogiškuosius varžovus Jeopardy viktorinoje, kuri reikalauja ne tik sausų žinių, bet ir gebėjimo perprasti ironiją, mįsles ir kalbos vingrybes. Pateikdama Watsonui milijonus dokumentų, žodynų, enciklopedijų ir kitokios medžiagos, IBM komanda užtikrino, kad jis gerai paruoštų namų darbus.

Dabar kompanija konsultuojasi su Watsonu tokiose su dideliais informacijos kiekiais susijusiose srityse kaip finansinis sektorius ar telekomunikacijos. Tačiau DI ir didžiųjų duomenų (angl. big data) naudojimas plečiasi, jis jau apima ir valdžios sprendimus, ir visuomenės politikos formavimą. Pavyzdžiui, tikrasis skurdo lygis nustatomas analizuojant naktines palydovų nuotraukas ir perskirstant ekonominę ir humanitarinę paramą bei investicijas. Kandidatų į JAV prezidentus įvaizdžio kūrėjai taip pat konsultuojasi su DI. Remiantis duomenimis grįsta rinkodara, naudojant socialinius įrašus, geolokaciją, naršymo bei apsipirkimo įpročius, specialiai jums pateikiama informacija ne tik apie naujausią šampūną, bet ir būsimą prezidentą.

Vis didesnį pagreitį įgaunantys „didieji duomenys“ ir kompiuteriniai juos savaip interpretuoti gebantys mūsų pašnekovai suteikia naujų būdų kalbėti apie pasaulį ir jame vykstančius procesus. Svaiginančios technologinės galimybės žavi ir įkvepia stengtis kurti naujas. Tačiau beieškant būdų, kaip rinkti, sisteminti ir analizuoti didžiuosius duomenis, vis mažiau dėmesio kreipiama į duomenų reikšmę, priežastinius ryšius ir interpretaciją.

Šaltinis: unsplash.com

Šaltinis: unsplash.com

Taigi ar sugebėsime išnaudoti visą DI teikiamą potencialą? Ar ateityje suprasime, ką mums nori pasakyti Watsonas?  Ar mokėsime jam užduoti svarbius klausimus, ir, kas dar svarbiau, ar šie klausimai rūpės jam? Ko mūsų paklaus pats Watsonas? Ar būsime jam įdomūs pašnekovai? Ir, pagaliau, ar jis apskritai norės su mumis kalbėtis? Klausimų daug, kas jau yra gerai: juk žmogus – klausianti būtybė.

Pokalbiai su kitais ir istorijos, kurias pasakojame sau, leidžia mums tobulėti, išsilaisvinti, pamatyti toliau nei įprasta. Gerai pasikalbėjusios abi pusės įgyja kažką naujo. Jei norime, kad mūsų ir DI ateities pokalbiai būtų ne tik naudingi, bet ir prasmingi, turime grįžti prie pokalbio abipusiškumo. Mūsų naujasis pašnekovas turės visą galimą informaciją, t. y. nieko naujo mes jam negalėsime papasakoti. Tuomet kas lieka mums šiame ką tik perdalytame kompetencijų lauke?

Neapibrėžtumas ir kūryba. Tik akivaizdžiame susitikime su nežinomybe gimsta prasminga – žmogiškoji – kūryba. Didieji duomenys leidžia DI įžvelgti naujas koreliacijas, tačiau nesuteikia galimybės jų įprasminti. Mūsų pažinimas nėra vien pasyvus informacijos registravimas ir perkombinavimas. Mūsų vaizduotė geba peržengti empiriką ir atskleisti priežasties ir pasekmės ryšius. Spontaniškas žmogaus požiūris į pasaulį dažnai prasideda nuo fizinio patyrimo ir dažnai yra daugiau įsivaizduotas nei realus. Tai – polifoniškas srautas, neapsiribojantis vien tik sąvokomis. Anot A. Schopenhauerio, vaizduotė, aprėpianti savo objektą vienu intuityviu sugriebimu, gali papasakoti kur kas daugiau nei gali apčiuopti protas, kuriam nebūdingas toks grakštumas.

Pagrindinis bruožas, skiriantis mus nuo DI, ir yra mūsų laisvė patirti ir kurti nesąvokiškai. Atmesdami šį neapibrėžtumą, dažnai šį gebėjimą nurašome plačiai ir negatyviai konotuotai jausmų sričiai. Tačiau tik patyrus šį absoliutų neapibrėžtumą mus ištinka nuostabos akimirka, kai sušunkame „Eureka!“ Tai ir yra žmogiškosios kūrybos pamatas ir tuo mes skiriamės nuo visų (mūsų) kūrinių.

Lengvabūdiška manyti, kad DI išspręs visas problemas, kurių iki šiol nesugebėjome išspręsti patys. Žinoma, pasitarę su įrenginiais, galėsime geriau suskaičiuoti rytojaus akcijų kursą, įvertinti būsimą darbuotojo našumą, paskirti vaistus ligoniui ar padėti pasirinkti paklausią profesiją. Tačiau šios ir dauguma kitų žmonijos dilemų yra neatsiejamos nuo etikos, moralės ir vertybių, kurias susikuriame patys.

Technologija įkūnija mūsų santykį su pasauliu, visomis mūsų viltimis ir baimėmis. Jei nesugebame patys įsivaizduoti trokštamos ateities, vargu ar tai už mus galės padaryti mūsų kūriniai. Naivu tikėtis, kad sugebėsime naujiesiems pašnekovams papasakoti, ką mums reiškia būti žmogumi. Svarstant apie ateitį, norėtųsi žinoti kuo daugiau greitų ir pagrįstų atsakymų, kurių lauksime tiek iš savęs, tiek iš DI. Tačiau ar sugebėsime klausti ne apie faktus, o apie prasmę, ar išmoksime kartu ne analizuoti, o interpretuoti? Pasistenkime, kad pokalbis būtų įdomus.