Antonio Negri ir Michael Hardt Imperija. Vertė Kasparas Pocius. Vilnius: Kitos knygos, 2019, 176-184 psl.

Nuotr. aut. Roemer Overdiep

Nuotr. aut. Roemer Overdiep

Neapibrėžta išnaudojimo erdvė

<…> Anksčiau užsiminėme, kad Marxo teorinis metodas, priklausantis moderniosios modernybės kritikos tradicijai, kuriamas kaip dialektika tarp vidaus ir išorės. Kovojantys proletarai realiai, ontologiškai paleidžia kapitalizmo plėtros variklį. Jie nuolat priverčia kapitalą naudotis vis aukštesnėmis technologijomis ir transformuoti darbo procesus.[1] Kovos verčia kapitalą nuolatos reformuoti produkcinius santykius ir transformuoti galios santykius. Pradedant manufaktūromis ir baigiant plataus masto pramone, pradedant finansiniu kapitalu ir baigiant viršnacionaline restruktūrizacija ir rinkos globalizacija, kapitalizmo plėtros trajektorijas visuomet lemia organizuota darbo jėga. Per visą šią istoriją išnaudojimo vietos būdavo apibrėžiamos dialektiškai. Darbo jėga – tai labiausiai kapitalui būdingas elementas, pats jo šaltinis. Tačiau darbo jėga yra ir kapitalui išorinė: proletariatas atpažįsta savo paties vartojamąją vertę, savo paties autonomiją ir puoselėja viltį išsilaisvinti. Išnaudojimo atmetimas – tiksliau sakant, pasipriešinimas, sabotažas, nepaklusnumas, maištas ir revoliucija – yra mūsų gyvenimo realybės variklis ir kartu – gyva tos realybės prieštara. Marxo manymu, santykį tarp kapitalistinės plėtros vidaus ir išorės visiškai nulemia dvejopa proletariato perspektyva – buvimas ir kapitalo viduje, ir išorėje. Toks erdvinis išsidėstymas leido atsirasti daugeliui politinių pozicijų, pagrįstų svajone užtikrinti vietą vartojamajai vertei – grynai ir atskirtai nuo mainų vertės ir kapitalistinių santykių.

Šiuolaikiniame pasaulyje šis erdvinis išsidėstymas pasikeitė. Viena vertus, išnaudotojiški kapitalistiniai santykiai plinta visur, nebeapsiriboja fabriku, bet siekia okupuoti visą socialinę erdvę. Kita vertus, socialiniai santykiai galutinai persmelkia gamybinius santykius ir daro neįmanomą bet kokį socialinės produkcijos ir ekonominės gamybos atsiejimą. Dialektika tarp gamybinių jėgų ir viešpataujančios sistemos nebevyksta apibrėžtoje vietoje. Nebegalima suvokti pačių darbo jėgos savybių (skirtumų, matų ir apibrėžtumo), bet nebegalima ir lokalizuoti bei išmatuoti išnaudojimo. Tiesą pasakius, išnaudojimo ir galios objektu tampa ne specifinė gamybinė veikla, bet visuotinis pajėgumas kurti produkciją, t. y. abstrakti socialinė veikla ir jos visa apimanti galia. Toks abstraktus darbas – tai veikla be vietos, bet ji yra labai galinga. Tai – smegenų ir rankų, protų ir kūnų sąveika; tai ir nuo nieko nepriklausomas kūrybingas gyvosios darbo jėgos pasklidimas; tai judrios ir lanksčios dirbančiųjų daugybės troškimai ir pastangos; tai intelektinį ir afektyvų darbą dirbančios daugybės intelektinė energija ir kuriama komunikacija.[2]

Vartojamosios vertės apibrėžto vidaus ir mainų vertės apibrėžtos išorės jau niekur neberasime, ir dėl to vartojamosios vertės politika, kuri visada buvo pagrįsta atsiskyrimo iliuzija, dabar, žinoma, nebeįmanoma. Tačiau tai nereiškia, kad produkcija ir išnaudojimas išnyko. Neišnyko nei inovacijos ir plėtra, nei nuolatinis galios santykių restruktūrizavimas.

Priešingai, šiandien produktyvios jėgos, norėdamos visiškai atsiskirti nuo lokalumo, dažniau nei kada nors anksčiau ne tik kuria prekes, bet ir praturtina socialinius ryšius. Šios naujosios produktyvios jėgos nebeturi savo vietos – jos užima visas vietas ir yra išnaudojamos šioje nesibaigiančioje neapibrėžtoje erdvėje. Visa apimanti žmogaus kūryba, laisvės, geismo ir gyvosios darbo jėgos sintezė – štai kas vyksta neapibrėžtoje postmodernių gamybinių santykių erdvėje. Imperija yra neapibrėžta pasaulinės produkcijos erdvė, kurioje išnaudojama darbo jėga. Priešingai Imperijai, čia vėl atrandame visiškai jos neatitinkantį revoliucinį moderniojo respublikoniškumo kontūrą. Tai dar tik kontūras, nes neturi vietos, bet jis potencialus, nes jau pripažįstamas nebe kaip atskirtas nuo individualių ir kolektyvinių subjektų, bet kaip visa apimanti galia, veikianti jų kūnus ir protus. Neapibrėžta erdvė turi globalias smegenis, širdį, liemenį ir galūnes.

Buvimas prieš: nomadiškumas, dezertyravimas, egzodas

Nuotr. aut. Pawel Janiak

Nuotr. aut. Pawel Janiak

Tai pripažinę, galime grįžti prie pradinio klausimo: ką reiškia būti respublikonu šiandien? Jau pastebėjome, kad modernus kritinis atsakas – dialektikos tarp vidaus ir išorės atvėrimas – visiškai nebeįmanomas. Veiksminga postmodernaus respublikoniškumo samprata turės būti sukurta au milieu, remiantis pasaulinių masių gyvenimo patirtimi. Galime nurodyti elementą, kuris taps pats svarbiausias ir paprasčiausias, – tai valia būti prieš. Apskritai neatrodo, kad „valios būti prieš“ sąvokai reikia išsamaus paaiškinimo. Nepaklusnumas valdžiai – tai vienas natūraliausių ir sveikiausių veiksmų. Mums atrodo visiškai akivaizdu, kad engiamieji turi priešintis, ir, jei neišvengiama, maištauti. Tačiau šiandien tai gal ir nebėra taip akivaizdu. Nemažai politikos mokslininkų problema įvardijo ne tai, kad žmonės maištauja, bet tai, kad jie nemaištauja. Tiksliau, kaip sako Deleuze’as ir Guattari, „fundamentali politinės filosofijos problema tebėra būtent ta pati, kurią aiškiai matė Spinoza (ir vėl iškėlė Wilhelmas Reichas): „Kodėl žmonės taip atkakliai kovoja už savo vergiją, tarsi tai būtų jų išsigelbėjimas?“[3] Svarbiausias politinės filosofijos klausimas šiandien yra ne tas, ar bus priešinamasi ir maištaujama, ir netgi ne kodėl tai bus daroma, bet kaip apibrėžti priešą, prieš kurį reikia maištauti. Išties – dažnai nesugebant identifikuoti priešo, valia priešintis paradoksaliai priverčiama suktis ratu. Tačiau identifikuoti priešą yra nemenka užduotis, jei turima omeny, kad išnaudojimas nebeapsiriboja tam tikra vieta ir į galios sistemą esame įpainioti taip giliai ir painiai, kad nebegalime apibrėžti jos skirtumų ir masto. Kenčiame išnaudojimą, susvetimėjimą ir vadovavimą, būdami viso to priešai, bet nežinome, kaip nustatyti priespaudos produkavimo vietą. Tačiau vis dar priešinamės ir kovojame.

Nevertėtų perdėti šių loginių paradoksų. Net jei naujojoje Imperijos erdvėje negalima nustatyti konkrečių išnaudojimo ir viešpatavimo vietų, jos vis dėlto egzistuoja. Jose primetamas globalinis vadovavimas pateikia apverstą daugybės produktyvaus aktyvumo vaizdą – tarsi fotografijos negatyvą. Tačiau toks apverstas santykis tarp imperinės galios ir daugybės jėgos nereiškia jokio tų jėgų tarpusavio atitikimo. Tiesą pasakius, imperinė galia nebegali disciplinuoti daugybės jėgų; ji tik gali primesti kontrolę jos visa apimantiems socialiniams ir kūrybiniams gebėjimams. Ekonominiu požiūriu samdomąjį režimą keičia nauja reguliavimo funkcija – lanksti ir globali monetarinė sistema; normatyvinį vadovavimą keičia kontroliavimo bei policinės procedūros; dominuojanti galia remiasi komunikaciniais tinklais. Taip išnaudojimas ir dominavimas imperinėje erdvėje kuria bendrą neapibrėžtumą. Nors išnaudojimą ir dominavimą daugybė vis dar patiria konkrečiai, savo kailiu, visgi šie procesai yra amorfiški – atrodo, kad nebėra vietos pasislėpti. Jei nebėra vietos, kuri galėtų būti atpažinta kaip išorė, turime priešintis visur. Toks buvimas-prieš tampa esminis formuojantis kiekvienai aktyviai politinei pozicijai pasaulyje, kiekvienam tikram troškimui, – galbūt pačiai demokratijai. Pirmieji partizanai antifašistai Europoje, ginkluoti dezertyrai, pasipriešinę savo išdavikiškoms vyriausybėms, buvo taikliai vadinami „žmonėmis, esančiais prieš“.[4] Šiandien visuotinis daugybės priešiškumas imperiniame suverenume turi atpažinti priešą ir atrasti atitinkamų priemonių sužlugdyti jo galią.

Čia vėlgi pirmiausia pastebime respublikonišką principą: dezertyravimą, egzodą ir nomadiškumą. Jei disciplinavimo epochoje pasipriešinimo pagrindas buvo sabotažas, tai imperinės kontrolės epochoje juo tampa dezertyravimas. Jei buvimas-prieš modernybėje reiškė tiesioginę ir / arba dialektinę jėgų priešpriešą, tai postmodernybėje buvimas-prieš būtų pats veiksmingiausias, jei jo išraiška būtų netiesioginė arba aplinkinė. Kovas prieš Imperiją galima laimėti atsitraukiant ir dezertyruojant. Dezertyravimas vyksta neapibrėžtoje erdvėje; tai – evakuacija iš galios erdvių.

Darbo jėgos mobilumas ir migracija per visą modernybės laikotarpį ardė discipliną, kuri įkalino dirbančiuosius. Ir prieš tokį mobilumą valdžia naudojo kraštutinę prievartą. Šiuo atžvilgiu galima manyti, kad vergovę pratęsę įvairūs samdomo darbo režimai tapo kraštutinės priespaudos aparatu, stabdžiusiu darbo jėgos mobilumą. Juodaodžių vergijos Amerikos žemynuose istorija demonstruoja tiek gyvybinį poreikį kontroliuoti darbo mobilumą, tiek nesuvaldomą vergų troškimą pabėgti: pradedant uždarais laivais Viduriniajame kelyje ir baigiant įmantriomis represinėmis taktikomis, naudotomis prieš pabėgusius vergus. Mobilumas ir masinis dirbančiųjų nomadiškumas visada reiškia atsisakymą ir laisvės paieškas: pasipriešinimą siaubingoms išnaudojimo sąlygoms, laisvės ir naujų gyvenimo sąlygų paieškas. Išties būtų įdomu parašyti visuotinę gamybos modelių istoriją žvelgiant iš dirbančiųjų troškimo judėti (iš kaimo į miestą, iš miesto – į metropolį, iš vienos valstybės – į kitą, iš vieno žemyno – į kitą), o ne tiesiog peržvelgiant šią raidą iš kapitalo, reguliuojančio technologines darbo sąlygas, perspektyvos. Tokia istorija iš esmės pakeistų Marxo darbo jėgos organizavimosi stadijų sampratą, tapusią teoriniu pagrindu tiek Polanyi’ui, tiek daugybei kitų autorių.[5]

Šiandien darbo jėgos ir migrantų judėjimas yra neįprastai plačiai pasklidęs, jį sunku suvokti. Netgi patys ryškiausi gyventojų judėjimai modernybėje (įskaitant juodaodžių ir baltaodžių migracijas per Atlantą) atrodo kaip smulkūs įvykiai palyginti su milžiniško masto žmonių persikėlimais mūsų laikais. Žmoniją persekioja šmėkla, ir tai – migracijos šmėkla. Visos senojo pasaulio jėgos susivienijusios be gailesčio veikia prieš šią šmėklą, bet šito judėjimo sulaikyti neįmanoma. Be bėgimo iš vadinamojo trečiojo pasaulio, dar esama politinių pabėgėlių srautų ir intelektinės darbo jėgos judėjimo, kuris prisideda prie masinio žemės ūkio, pramonės ir paslaugų teikėjų proletariato. Legalus, dokumentuotas judėjimas atrodo kaip nykštukas palyginti su nelegalia migracija: valstybių sienos primena rėtį, ir bandymai įvesti visišką kontrolę baigiasi smurtine įtampa. Ekonomistai bando aiškinti šį fenomeną pateikinėdami savo modelius ir lygtis, kurios netgi išspręstos nepaaiškintų nepalaužiamo troškimo laisvai judėti. Tiesą pasakius, migruoti stumia apgailėtinos kultūrinės ir materialinės reprodukcijos Imperijoje sąlygos, o pirmyn traukia gausybė troškimų, generuojamos galimybės reikštis ir kurti, kurias globalizacijos procesai įskiepijo į kiekvieno individo ir socialinės grupės sąmonę – taigi, tam tikri lūkesčiai. Dezertyravimas ir egzodas – galinga klasių kovos priemonė imperinėje postmodernybėje, nukreipta prieš ją. Tačiau taip judant galima tik spontaniška kova, ir, kaip jau pastebėjome, dažniausiai dėl to atsirandančios naujos sąlygos – skurdus ir varganas buvimas be šaknų.

Naujasis nomadų spiečius, naujosios barbarų ordos sukils ir užplūs arba ištuštins Imperiją. Keista, kad jų lemtį jau XIX a. nuspėjo Nietzsche. „Problema: kur XX a. barbarai? Akivaizdu, jie pasirodys ir sutvirtės tik po siaubingų socializmo krizių.“[6] Negalime tiksliai pasakyti, ką Nietzsche numatė savo skaidriame kliedesyje, bet iš tiesų koks gi nesenas įvykis galėtų būti geresnis pabėgimo ir egzodo, nomadų ordų jėgos pavyzdys, nei Berlyno sienos griuvimas ir viso sovietinio bloko žlugimas? Pabėgėlių nuo „socialistinės disciplinos“ laukinis judrumas ir masinė migracija nemažai prisidėjo prie sistemos žlugimo.[7] Iš tikrųjų gamybos specialistų bėgimas pakrikdė biurokratinio sovietų pasaulio tvarką ir sudavė smūgį jos disciplinos sistemai. Masinis gerai išugdytų specialistų egzodas iš Rytų Europos suvaidino pagrindinį vaidmenį griūvant sienai. Netgi turint omeny socialistinių valstybių sistemos ypatybes, šis pavyzdys rodo, kad darbo jėgos mobilumas išties gali pasireikšti kaip atviras politinis konfliktas ir prisidėti prie režimo žlugimo. Tačiau mums reikalinga kai kas daugiau. Mums reikalinga ne tik organizuota griaunanti daugybės jėga, bet ir alternatyvos steigimas remiantis daugybės troškimais. Kontrimperija taip pat turi būti ir nauja globali vizija, naujas gyvenimo pasaulyje būdas.

Daugelyje respublikoniškų modernybės politinių projektų mobilumas buvo laikomas privilegijuota galimybe kovoti ir organizuotis: nuo vadinamųjų Renesanso socianų (Toskanos ir Lombardijos amatininkų ir Reformacijos apaštalų, kurie, išvaryti iš savo kraštų, skatino maištauti prieš katalikiškas Europos šalis – nuo Italijos iki Lenkijos) iki XVII a. sektų, kelionėmis per Atlantą reagavusių į skerdynes Europoje; ir nuo JAV XX a. antrąjį dešimtmetį visur veikusių IWW agitatorių iki aštuntojo dešimtmečio Europos autonomistų. Kaip matome iš šių modernybės pavyzdžių, mobilumas tapo aktyvia politika ir tvirta politine pozicija. Toks darbo jėgos mobilumas ir toks politinis egzodas susieja tūkstančius gijų – senos tradicijos pinasi su naujais poreikiais, modernusis respublikoniškumas – su moderniąja klasių kova. Postmoderniam respublikoniškumui, jei jis atsiras, iškils panaši užduotis.

Naujieji barbarai

Nuotr. aut. Edu Lauton

Nuotr. aut. Edu Lauton

Tie, kurie yra prieš, sprukdami nuo lokalių, atskirų savo žmogiškojo būvio suvaržymų, turi nuolatos stengtis kurti naują visuomenę ir naują gyvenimą. Tai yra neišvengiamai smurtingas, barbariškas perėjimas, bet, kaip sako Walteris Benjaminas, tai – pozityvus barbariškumas.

„Barbarizmas? Būtent. Mes tai teigiame, norėdami pasiūlyti naują, pozityvią barbarizmo sampratą. Ką patiriamas skurdas priverčia daryti barbarą? Pradėti naujai, pradėti iš naujo.“ Naujajam barbarui „nėra nieko pastovaus. Tačiau dėl to jis visur mato kelius. Ten, kur kiti susiduria su sienomis ar kalnais, jis taip pat išvysta kelią. Bet, visur matydamas kelią, jis taip pat privalo nuo jo viską nušluoti… Visur matydamas kelius, jis visada atsiduria kryžkelėse. Niekada nežinosi, ką atneš kita akimirka. Tai, kas egzistuoja, jis verčia nuolaužomis ne dėl pačių nuolaužų, bet dėl to, kad per jas eina kelias“.[8] Naujieji barbarai naikina pozityviu smurtu ir, remdamiesi savo pačių materialine egzistencija, braižo naujus gyvenimo kelius.

Toks besiskleidžiantis barbariškumas apskritai veikia žmonių santykius, bet šiandien juos pirmiausia galime atpažinti kaip kūniškus santykius, socialinės lyties ir seksualumo pavidalus.[9] Konvencinės kūniškų ir seksualinių santykių tarp skirtingų ir vienos lyties atstovų normos tampa vis atviresnės iššūkiams ir pokyčiams. Patys kūnai kinta ir patiria mutacijų, kurdami naujus, posthumanistinius kūnus.[10] Svarbiausia tokio kūnų kitimo aplinkybė – tai suvokimas, kad žmogiškoji prigimtis jokiu būdu nesiskiria nuo gamtos, kaip visumos, kad nėra tvirtų ir neišvengiamų sienų tarp žmogaus ir gyvūno, žmogaus ir mechanizmo, vyro ir moters ir t. t.; tai – suvokimas, kad pati gamta yra kūrybinga, atvira vis naujesnėms mutacijoms, mišrumui ir hibridiškumui.[11] Mes ne tik sąmoningai griauname tradicines ribas, pavyzdžiui, persirengiame kitai lyčiai priskiriamais drabužiais, bet ir judame kūrybingos, neapibrėžtos au milieu zonos link, peržengiame sienas, jų nepaisydami. Šiandienos kūniškos mutacijos tampa antropologiniu egzodu, tai – nepaprastai svarbus, bet vis dėlto gana dviprasmis respublikoniškumo, nukreipto „prieš“ imperinę civilizaciją, elementas. Antropologinis egzodas svarbus pirmiausia dėl to, kad čia išryškėja pozityvus, konstruktyvus kitimo pavidalas: ima veikti ontologinė mutacija, išrandama konkreti nauja vieta neapibrėžtoje erdvėje. Kūrybinė evoliucija vyksta nebe kokioje nors egzistuojančioje vietoje, bet veikiau išranda naują vietą; naują kūną sukuria geismas; metamorfozė sugriauna natūralistinę modernybės vienodybę.

Tačiau tokia antropologinio egzodo samprata vis dėlto yra labai dviprasmė, nes jos metodais – hibridiškumu ir mutacijomis – naudojasi ir imperinis suverenumas. Pavyzdžiui, tamsiame kiberpanko literatūros pasaulyje laisvė kurtis stilių sau pačiam dažnai neatsiejama nuo visagalių jėgų kontrolės.[12] Mums, be abejo, reikia keisti savo kūnus ir save pačius galbūt daug radikaliau, nei įsivaizduoja kiberpanko autoriai. Mūsų šiuolaikiniame pasaulyje dabar įprasti estetiniai kūno pakeitimai – auskarai ir tatuiruotės, pankų mada ir įvairios jos imitacijos laikomos pradiniais kūno pokyčių rodikliais, bet galų gale jiems nepavyksta įgyvendinti reikalingų radikalių pokyčių. Iš tiesų valiai-būti-prieš reikalingas kūnas, visiškai nesugebantis paklusti valdymui. Jai reikalingas kūnas, nesugebantis prisitaikyti prie gyvenimo šeimoje, prie fabriko disciplinos, prie tradicinio seksualinio gyvenimo reguliavimo ir t. t. (Jei suvokiate, kad jūsų kūnas atmeta tokį „normalų“ gyvenimo būdą, nepulkite į neviltį – realizuokite savo talentą!)[13] Tačiau šalia radikalaus nesugebėjimo prisitaikyti prie normalumo naujasis kūnas turi sugebėti kurti naują gyvenimą. Turime eiti daug toliau, norėdami apibrėžti naują vietą neapibrėžtoje erdvėje, nepasikliaudami paprasta mišrumo ir hibridiškumo patirtimi bei su ja susijusiais eksperimentais. Mums reikia stengtis kurti nuoseklią politinę viziją, tapsmą nenatūraliems – kaip humanistams, kurie kalbėjo apie meno ir mokslo sukurtą homohomo, ir kaip Spinozai, kuris kalbėjo apie galingą kūną, pagimdytą aukščiausios, meilės pripildytos sąmonės. Amžiname barbarų kelyje turi atsirasti naujas gyvenimo būdas.

Tačiau tokie pokyčiai visuomet liks silpni ir dviprasmiški, jei į juos žiūrima tik kaip į formą ar tvarką. Hibridiškumas savaime yra tuščias gestas, vien tik atsisakydami tvarkos tiesiog liekame ant nebūties krašto – arba, dar blogiau, tokiais gestais rizikuojama ne mesti iššūkį imperinei galiai, bet ją sustiprinti. Naujajai politikai realus pagrindas suteikiamas tik tada, kai nukreipiame dėmesį nuo klausimų apie tvarką į klausimus apie produkavimo režimus ir praktikas. Atsidūrę produkavimo erdvėje, galėsime suvokti, kad toks mobilumas ir nenatūralumas – ne tik išskirtinės mažų privilegijuotų grupių patirtys, bet veikiau bendra produktyvi daugybės patirtis. Jau XIX a. proletarai buvo vertinami kaip kapitalistinio pasaulio nomadai.[14] Netgi tuomet, kai jų gyvenimas lieka pririštas prie vienos geografinės vietos (kaip dažniausiai ir nutinka), jų kūrybingumas ir produktyvumas sukuria kūniškas ir ontologines migracijas. Antropologinės kūnų metamorfozės įtvirtinamos per bendras darbo jėgos patirtis ir naujas technologijas, kurios veikia kūrybingumą ir turi ontologinę potekstę. Įrankiai visuomet atliko žmogaus protezų funkciją, mums dirbant jie buvo įjungti į mūsų kūnus – tiek individualiame, tiek kolektyviniame socialiniame gyvenime tarsi įvyko antropologinė mutacija. Šiuolaikinės egzodo formos ir naujas barbariškas gyvenimas reikalauja, kad įrankiai mums taptų kūrybiniais (poietic) protezais ir būtų išlaisvinti iš moderniosios žmonijos gyvenimo sąlygų. Dar kartą prisiminkime ankstesnį ekskursą į Marxo veikalus: kai dialektikai tarp vidaus ir išorės ateina galas ir kai imperinėje erdvėje pranyksta atskira vieta, skirta vartojamajai vertei, naujus pavidalus įgijusiai darbo jėgai skiriama užduotis iš naujo sukurti žmogų (kitaip tariant, nebe žmogų). Šią užduotį pirmiausia vykdys nauja darbo jėga, vis dažniau dirbanti nematerialų, afektyvų ir intelektinį darbą – tai įvyks bendrijoje, kuri taps dirbančiųjų kūrybiniu projektu.

Tokiam perėjimui vykstant ir paliekant modernybę, dekonstrukcijos periodas, kuris, pradedant Heideggeriu ir Adorno ir baigiant Derrida, buvo itin reikšmingas, tapo nebesvarbus.[15] Dabar tai – baigtas periodas, paliekantis mums naują užduotį: neapibrėžtoje erdvėje kurti naują vietą; konstruoti naujus ontologinius žmogaus, gyvenimo apibrėžimus – gyvenimiško kūrybingumo jėgas. Donnos Haraway istorija apie kiborgus, neaiškią ribą tarp žmogaus, gyvūno ir mechanizmo, mums šiandien daug veiksmingiau nei dekonstrukcija parodo naujas galimybių erdves – tačiau turime prisiminti, kad tai tik pasakojimas, ir nieko daugiau. Teorinės praktikos varomąja jėga, leidžiančia realizuoti šių pokyčių potencialą, vis dar lieka (ir vis labiau intensyvėja) naujų gamybinių praktikų formuojama bendra patirtis ir produktyvios darbo jėgos susitelkimas lanksčioje ir takioje naujų komunikacinių, biologinių ir mechaninių technologijų erdvėje.

Taigi, buvimas respublikonu šiandien pirmiausia reiškia Imperijos viduje vykstančią prieš ją nukreiptą kovą, gimstančią jos hibridiškose, kintančiose erdvėse. Ir čia, nepaisydami moralizavimo, resentimento ir nostalgijos, turime pridėti, kad naujoji imperinė erdvė teikia daugiau galimybių kūrybai ir išsilaisvinimui. Masės, turėdamos valios būti prieš ir troškimą išsilaisvinti, turi prasiveržti pro Imperiją ir išeiti anapus jos.

 

[1] „Būtų įmanoma parašyti ištisą istoriją apie tai, kaip nuo 1830 metų išradimai buvo daromi dėl vienintelio tikslo – kad suteiktų kapitalui ginklų kovojant prieš maištaujančią dirbančiųjų klasę“, Karl Marx, Capital, vert. Ben Fowkes, New York: Vintage, 1976, 1:563.

[2] Apie kintantį santykį tarp darbo ir vertės žr. Antonio Negri, „Twenty Theses on Marx“, in Saree Makdisi, Cesare Casarino, and Rebecca Karl, red., Marxism Beyond Marxism, New York: Routledge, 1996, p. 149–180; Antonio Negri, „Value and Affect“, boundary2, 26, Nr. 2 (1999 m. vasara).

[3] Deleuze and Guattari, Anti-Oedipus, p. 29 (vertimas pakeistas).

[4] Vienas svarbiausių Italijos pasipriešinimo fašizmui romanų yra Elio Vittorini’o Žmonės ir ne žmonės, kuriame buvimas žmogumi reiškia buvimą prieš. Nanni’o Balestrini’o pasakojimuose apie klasių kovą Italijoje XX a. 7–8 dešimtmečiais perima šią pozityvią buvimo prieš nuostatą. Žr. ypač Vogliamo tutto, Milan: Feltrinelli, 1971; The Unseen, vert. Liz Heron, London: Verso, 1989.

[5] Yannas Moulier Boutang’as teigia, kad Marxo „pramoninio rezervo armijos“ samprata įrodė esanti ypač rimta kliūtis mums norint suvokti tokio mobilumo galią. Remiantis šia schema, darbo jėgos pasidalijimai ir stratif ikacijos yra suvokiami kaip tai, ką lemia ir įtvirtina kiekybinė plėtros logika, tai yra gamybinė kapitalistinio valdymo racionalizacija. Toks griežtas ir nedviprasmiškas valdymas laikomas turinčiu tokią galią, kad visos darbo jėgos formos laikomos grynai ir išskirtinai lemiamos kapitalo. Netgi nedirbančios ir migruojančios visuomenės laikomos skatinamomis ir apibrėžiamomis kapitalo kaip rezervo armijos. Iš darbo jėgos atimamas subjektyvumas ir skirtingumas – ji laikoma visiškai pajungta geležiniams kapitalo dėsniams. Žr. Yann Moulier Boutang, De l’esclavage au salariat, Paris: Presses universitaires de France, 1998.

[6] Friedrich Nietzsche, The Will to Power, vert. Walter Kaufman and R. J. Hollingdale, New York: Vintage, 1968, p. 465 (Nr. 868, 1887 m. lapkritis–1888 m. kovas).

[7] Egzodą, kaip vieną iš realaus socializmo žlugimo variklių, aptariame savo knygoje Labor of Dionysus, Minneapolis: University of Minnesota Press, 1994, p. 263–269.

[8] Pirmoji citata yra iš Walter Benjamin, „Erfahrung und Armut“, in Gesammelte Schriften, red. Rolf Tiedemann and Hermann Schweppenhussen, Frankfurt: Suhrkamp, 1972, t. 2, pt. 1, p. 213–219; citata iš p. 215. Antroji citata iš „The Destructive Character“, in Reflections, red. Peter Demetz, New York: Schocken Books, 1978, p. 302–303.

[9] Apie seksualumo ir seksualinių perversijų migracijas žr. Fran.ois Peraldi, red., Polysexuality, New York: Semiotext(e), 1981; Sylvere Lotringer, Overexposed: Treating Sexual Perversion in America, New York: Pantheon, 1988. Arthuras ir Marilouise Krokeriai straipsniuose taip pat akcentuoja kūnų ir seksualumo subversyvumą, kai atmetamas tyrumas ir normalizacija; žr. „The Last Sex: Feminism and Outlaw Bodies“, in Arthur and Marilouise Kroker, red., The Last Sex: Feminism and Outlaw Bodies, New York: St. Martin’s Press, 1993. Galiausiai geriausiu kūno ir seksualinių transformacijų eksperimentų šaltiniu gali būti Kathy Acker romanai; žr., pvz., Empire of the Senseless, New York: Grove Press, 1988.

[10] Apie posthumanistines kūno permutacijas žr. Judith Halberstam ir Ira Livingston, „Introduction: Posthuman Bodies“, in Judith Halberstam and Ira Livingston, red., Posthuman Bodies, Bloomington: Indiana University Press, 1995, p. 1–19; Steve Shaviro, The Cinematic Body, Minneapolis: University of Minnesota Press, 1993. Kitą įdomų potencialių žmogaus kūno permutacijų tyrimą žr. Alphonso

Lingis, Foreign Bodies, New York: Routledge, 1994. Žr. taip pat Stelarc performanso meno kūrinius, pvz., Stelarc, Obsolete Body: Suspensions, Davis, Calif.: J. P. Publications, 1984.

[11] Svarbiausi tekstai, tapę pagrindu nemažai darbų apie žmonių, gyvūnų ir mašinų paribius, yra Donna Haraway, Simians, Cyborgs, and Women: The Reinvention of Nature, New York: Routledge, 1991; Deleuze and Guattari, Anti-Oedipus, ypač p. 1–8. XX a. 10 dešimtmečiu publikuota daug studijų (ypač JAV) apie kūniško nomadizmo ir transformacijos politinį potencialą. Trys įdomesni feministinių tyrimų pavyzdžiai iš labai skirtingų perpektyvų yra Rosi Braidotti, Nomadic Subjects: Embodiment and Sexual Difference in Contemporary Feminist Theory, New York: Columbia University Press, 1994; Camilla Griggers, Becoming-Woman in Postmodernity, Minneapolis: University of Minnesota Press, 1996; Anna Camaiti Hostert, Passing, Rome: Castelvecchi, 1997.

[12] Kontrolė ir mutacija turbūt yra temos, apibrėžiančios kiberpanko literatūrą. Užtenka perskaityti svarbiausią knygą – William Gibson, Neuromancer, New York: Ace, 1984. Tačiau labiausiai žavi šių temų nagrinėjimas Williamo Burroughso romanuose ir Davido Cronenbergo filmuose. Apie Burroughsą ir Cronenbergą žr. Steve Shaviro, Doom Patrols: A Theoretical Fiction about Postmodernism, London: Serpent’s Tail, 1997, p. 101–121.

[13] Tokie patarimai, kaip neįgyti normalizuotų kūnų ir gyvenimų, matyt, buvo pagrindinis Félixo Guattari terapinės praktikos principas.

[14] „Proletariatas (…) Vakarų pasaulyje pasirodo kaip nomadų palikuonis. Ne tik daugelis anarchistų rėmėsi iš Rytų kilusiais pasakojimais apie nomadus: pirmiausia buržuazija skubėjo lyginti proletarus su nomadais, gretindama Paryžių su nomadų apsėstu miestu“, Gilles Deleuze and Félix Guattari, A Thousand Plateaus, vert. Brian Massumi, Minneapolis: University of Minnesota Press, 1987, p. 558, 61 pastaba.

[15] Žr. Antonio Negri straipsnį apie Jacques Derrida Specters of Marx, „The Specter’s Smile“, in Michael Spinker, ed., Ghostly Demarcations, London: Verso, 1999, p. 5–16.