Ummah[1], aušra išaušo!

 Tad lauki pergalės didžios.

 Islamo valstybė iškilo,

 Aplaistyta krauju teisiųjų.

Islamo valstybė iškilo,

Tikėjimo karu pamaldžiųjų.

(iš Islamo valstybės himno)

Viename pasaulio gale penkiasdešimtyje valstijų įteisinamos vienalytės santuokos, kitame – atkuriamas kalifatas. Šiuos du įvykius galima būtų laikyti visiškai nesusijusiais („laukiniai musulmonų teroristai, primityvūs atsilikėliai, nesupranta progresyvios visuomenės“), jeigu Islamo valstybės teroristų gretos nebūtų sudarytos iš Vakarų civilizacijos atstovų. 2014 metais, pasak JAV žvalgybos duomenų, ISIS armijoje buvo 12 tūkstančių (!) užsieniečių, tarp jų – daugybė žmonių iš JAV, Kanados, Didžiosios Britanijos, Švedijos ir kt. Šio mano straipsnio tikslas – paaiškinti šį reiškinį religiniu požiūriu ir parodyti, kad ISIS – Vakarų civilizacijos pagimdytas reiškinys.

Apšvieta ir fundamentalizmas

Šiandienos Vakarų valstybėse paplitusi liberalioji demokratija – santvarka, kuri, Johno S. Millio žodžiais, leidžia kiekvienam siekti savo gėrio savo pasirinktomis priemonėmis. Tai – Apšvietos epochos vaikas. Apšvietos kultūra abejojo tradiciniais autoritetais ir iškėlė proto, analizės ir asmeninio ieškojimo vertę. Nuspręsta, kad, jei mąstytume nešališkai (pavyzdžiui, įsivaizduotume situaciją, kai visi dar negimę pasaulio žmonės susitaria, kokioje santvarkoje jie gyvens, nežinodami, kokią vietą visuomenėje kiekvienas jų užims), tai prieitume išvadą, kad teisingiausia yra visuomenė, leidžianti kiekvienam gyventi, kaip nori, kiek tai netrukdo kitiems.

Taip atsirado laisvės ir mokslo išaukštinimas (tikėjimas, kad vien mokslas ir racionali analizė tinkamai sutvarko žmogaus gyvenimą), sekuliarizmas (įsitikinimas, kad visuomeninės, politinės institucijos turi būti atskirtos nuo religinių, nesivadovauti jų vertybėmis; kartais siekiama religijos pašalinimo iš viešosios erdvės apskritai), demokratijos palaikymas (sukurtas racionalus modelis, turintis subalansuoti valstybę, kad žmonės būtų apsaugoti nuo priespaudos ir neteisybės). Šis modelis išplito ne tik valstybėse, tradiciškai laikomose Vakarų dalimi, bet ir kai kuriose islamo valstybėse.

Labiausiai Apšvieta palietė Turkiją, kur modernizaciją vykdė Mustafa Kemalis Atatürkas (turk. Atatürk – „turkų tėvas“). Jei kada buvote Turkijoje, turėjote pastebėti, kad Atatürko veidas – ant absoliučiai visų pinigų (ir monetų, ir banknotų), jo portretai kabo ant pastatų, daug kur stovi paminklai. Atatürkas sunaikino keturis šimtus metų gyvavusį Osmanų kalifatą, padalijo Osmanų imperiją į kelias nepriklausomas valstybes  ir tapo naujosios, paties sukurtos Turkijos respublikos vadovu. Naujoji Turkija buvo demokratinė, pilietinė, tautiniu pagrindu sukurta valstybė, kurioje sekuliarizmas toks stiprus, jog draudžiamas viešas religinių simbolių demonstravimas (barzdas Turkijoje įstatymai leidžia auginti tik muftijams, viešosiose įstaigose draudžiama vilkėti hidžabus). Norėdamas integruoti naująją politinę tautą į modernią Vakarų civilizaciją, Atatürkas netgi arabišką turkų raštą pakeitė lotynišku raidynu.

Pastarasis faktas patvirtina tai, ką kartais Vakaruose sako liberalieji musulmonai – nebūtina būti teroristu, jei esi musulmonas. Islamas gali būti pritaikyti moderniajai demokratijai ir gali joje egzistuoti. Tačiau kyla klausimas – kodėl tokio pritaikymo reikia? Kartu susiduriama su kitu moderno reiškiniu – fundamentalizmu. Kaip pažymi religijotyrininkas Martinas E. Marty ir istorikas Scottas Appleby, fundamentalizmas yra „prieiga arba strategijų visetas, kuriuo apsiaustyje esantys tikintieji bando išsaugoti savo išskirtinę tautos ar grupės tapatybę […]. Tai daroma selektyviu praeities mokymų, tikėjimų ir praktikų gaivinimu“[2]. Sekuliarizuotoje visuomenėje tikintieji – tiek krikščionys, tiek musulmonai, tiek žydai, tiek hinduistai – neišvengiamai susiduria su iššūkiais tikėjimui ar netgi tiesioginiu visuomenės spaudimu atlikti apostazę[3].

Kas yra islamas

Pavadinimas „islamas“ yra kilęs nuo arabiško žodžio islam, reiškiančio „nuolankumą, paklusimą“. Musulmonas yra tas, kuris laikosi islamo, t. y., paklūsta Dievui. Taigi, pagal islamo supratimą, pirmasis musulmonas buvo Adomas. Septintoje suroje (taip vadinami Korano „skyriai“) pasakojama, kaip Alachas iššaukė visas Abraomo palikuonių sielas ir jos išpažino, kad Alachas yra viešpats. Taigi, pasak Korano, dar prieš visus laikus Alachas sudarė sandorą su visais žmonėmis ir todėl jų sielos Prisikėlimo dieną negalės sakyti, jog „nežinojo“.

Sheikh Lotf Allah mečetės Irane fragmentas, aut. Phillip Maiwald, šaltinis wikipedia.org

Sheikh Lotf Allah mečetės Irane fragmentas, aut. Phillip Maiwald, šaltinis wikipedia.org

Tačiau Koranas moko, kad žmonija nupuolė į nežinojimą, džachiliją. Žmonės, kurie išsaugojo tikėjimą vieninteliu Dievu ir atsidavimą jam (islam) iki Mahometo, yra vadinami hanifais. Hanif arabiškai reiškia „linkti“, hanifas – visa esybe „nulinkęs“ į Dievą. Abraomas – hanifas, išpažinęs tobulą monoteizmą ir tobulą atsidavimą Dievui.

Musulmonai tiki, kad Dievas apreiškė Senąjį ir Naująjį Testamentus, buvo siuntęs pranašų grandinę, tačiau žydai ir krikščionys neva „iškraipę“ Dievo Žodį ir jo neišsaugoję. Paskutinysis pranašas, kurį išpažįsta musulmonai, buvo Mahometas. Jam esą apreikštas tiesioginis Dievo Žodis – Koranas. Koraną Mahometui tiesiogiai padiktavo arkangelas Gabrielius.

Koranas teigia, kad gavęs apreiškimą Mahometas jį skelbė ir įgijo sekėjų. Centrinis įvykis Mahometo skelbime – Hidžra, 622 m. įvykusi Mahometo ir jo sekėjų migracija iš Mekos į Mediną. Jie migravo todėl, kad buvo persekiojami dėl savo islam, paklusimo Dievui. Hidžra reiškė, kad musulmonai tvirtai gyveno islamu ir nesitaikstė su trukdymu tarnauti Dievui. Po įsikūrimo Medinoje prasidėjo islamo valstybės ekspansija. Musulmonai metus skaičiuoja nuo Hidžros.

Po Mahometo, imperiją valdė kalifai. Kalifai – Dievo Pasiuntinio Mahometo vietininkai. Jie buvo ir dvasiniai, ir politiniai kalifato lyderiai, nors ilgainiui politinį vadovavimą perėmė sultonai. Islamo imperija ėmė staiga plėstis. Musulmonai turi daugybę pasakojimų apie tai, kaip užimamų kraštų žmonės net nesipriešindavo, atidarydavo miestų vartus, kaip noriai priimdavo islamą – tai laikoma vienu iš islamo stebuklų.

Tiesa, kai kurie istorikai abejoja, ar Mahometas apskritai egzistavo. Panašu, kad pirmieji „islamo imperijos“ užkariavimai vyko visai ne po islamo vėliava. Krikščionių ir kitų nemusulmonų liudijimai rodo, kad užkariaujamieji pirmais amžiais nebuvo nieko girdėję apie kokią nors šventą musulmonų knygą. Koranas gali būti vėliau pagal krikščionių ir žydų religinės savimonės pavyzdį sukurtas šventraštis naujajai arabų religijai.

Net ir tradiciniai islamo šaltiniai liudija didelę judaizmo ir krikščionybės įtaką. Mahometo aplinkoje buvo nemažai krikščionių, mokėjusių ir hebrajiškai, pasakojama apie susitikimus su krikščionių vienuoliais. Tie krikščionys veikiausiai buvo į Bizantijos imperijos pakraščius išstumti eretikai.

Šiandieninis islamas – senoji arabų religija, patyrusi didelę rytų krikščionybės (stačiatikybės) ir kryžiuočių tikėjimo įtaką (būta dar, žinoma, zoroastrų ir žydų įtakų). Spėjama, kad visa „šventojo karo“ idėja atėjo iš kryžiuočių, o iš rytų krikščionių arabai neabejotinai perėmė įvairiais maldos praktikas, mistiką, papročius, giedojimą ir maldos namų architektūrą. Korane yra henoteizmo ženklų. Pavyzdys – „šėtoniškos eilutės“: Korano eilutės, kur sakoma, kad galima melsti pagonių deivių Al-Lat, Al-‘Uzzá ir Manāt užtarimo. Pasak tradicinio aiškinimo, šios eilutės Mahometui buvo įkvėptos šėtono, kad jį suklaidintų, todėl Mahometas jas pataisė. Šis faktas patvirtintų, kad perėjimas prie monoteizmo buvo laipsniškas.

Islamo tikėjimo išpažinimas yra vienas sakinys, Šachada („Liudijimas“): „Nėra kito Dievo, išskyrus Dievą, ir Mahometas yra Jo pranašas“. Kiekvienas musulmonas privalo pildyti penkis priesakus, kurie yra viso islam pagrindas:

  1. Pirmosios Korano suros kaligrafinis atvaizdas

    Pirmosios Korano suros kaligrafinis atvaizdas

    Liudijimas (Shahadah) – liudyti, kad nėra kito Dievo, išskyrus Dievą, ir Mahometas yra Jo pranašas;

  2. Malda penkis kartus per dieną (Salat). Šis skaičius, kaip teigia Koraną aiškinantys tekstai hadithai, buvo nurodytas Mahometui per Nakties kelionę, kai jis paklausė Dievo apie tikinčiųjų pareigas. Salat atliekamas prieš pat saulėtekį, vidurdienį, popietę, po saulėlydžio ir artinantis nakčiai. Kiekviena malda prasideda nuo intencijos suformulavimo, pvz., atlikti visus tris vakaro maldos ciklus. Atėjus maldos metui, muezinas kviečia melstis nuo mečetės minareto – ilgomis kadencijomis giedamas kvietimas maldai, azanas, kuris susideda iš tikėjimo išpažinimo ir kelių papildomų trumpų frazių.
  3. Aukoti 1/40 dalį uždarbio (Zakat). Įstatymas apibrėžė tikslią zakato sumą ir pajamos turėjo būti panaudojamos vargšams, neišgalintiems, mokesčių rinkėjams, taip pat vargingiems keliautojams šelpti (eiti Dievo keliu) ir visuomenės naudai, pvz., fontanų įrengimui.
  4. Laikytis pasninko Ramadano mėnesį (Saum). Tai reiškia, susilaikyti nuo valgio, gėrimo, rūkymo, kvepalų, lytinių santykių nuo apyaušrio iki saulėlydžio. Kas rytą būtina pakartoti ketinimą laikytis pasninko. Tokia pasninko forma buvo perimta iš rytų krikščionių, kurie vėliau patys ją pakeitė į tęstinę abstinenciją nuo tam tikrų produktų.
  5. Atlikti Hadžą – piligrimystę į Meką. Tai – iš senovės arabų perimta apeiga, kuriai islamas suteikė dvasinę reikšmę. Piligrimystė atliekama  per paskutinį Mėnulio kalendoriaus mėnesį. Apeigas, kurias reikia atlikti, sudaro septyni Kaabos apėjimai ir septyni bėgimai risčiomis tarp Safos ir Marvos kalvų, tačiau svarbiausia – stovėti prie Arfato kalno, maždaug už aštuonių mylių nuo Mekos.

Musulmonai meldžiasi atsigręžę į Meką, šventąjį miestą. Prieš maldą atliekami apsivalymo ritualai, tikriausiai paveikti zoroastrizmo. Kiekviena Korano surah prasideda eilute: „Vardan Dievo mielaširdingiausiojo ir gailestingiausiojo“ (Bismillaahir Rahmaanir Raheem). Paminėtina, kad Koranas ir hadithai (padavimai, tradicijos), padedantys suprasti Koraną, sudaro du pagrindinius islamo religijos šaltinius. Taip pat nederėtų projektuoti į islamą protestantiško tikėjimo, esą tikėjimas kyla vien iš Rašto. Itin svarbų vaidmenį islame vaidina suna  – Mahometo gyvenimu pateiktas pavyzdys.

Svarbiausi islamo skilimai susiję ne su skirtinga teologija ar kitokia teisine praktika, o su skirtinga politine vizija. Sunitai, kurie sudaro daugmaž 90% musulmonų, ir šiitai, sudarantys apie 10%, išsiskyrė ne dėl skirtingo tikėjimo (kuris visgi išsiskyrė bėgant amžiams), o dėl nesutarimo, kas ir koks turi būti kalifas. Islamo valstybėje (ISIS) turime reikalą su vachabitais, sunitais, sekančiais Muhammado ibn Abd al-Wahhabo (1703-1792) mokymu. Jie tiki, kad islamą reikia atnaujinti grįžtant prie jo ištakų. Ši islamo kryptis dominuoja Saudo Arabijoje. Kartais vachabitus vadina absurdišku terminu „salafiai“ arba jo vertiniu „salafitai“ (salaf arabiškai reiškia „protėvis“; vachabitai kviečia grįžti prie „protėvių“, pirmųjų musulmonų kelio, tačiau vachabitai nėra musulmonų protėviai, jie – „protėvių sekėjai“).

Kad suprastume, ko moko al-Wahhabas, derėtų paminėti kitą islamo reiškinį, sufizmą. Sufizmas – tai musulmonų dvasinis judėjimas, patyręs žydų ir krikščionių dvasingumo įtakas. Jis prasidėjo ten, kur buvo parašytas Babilonijos Talmudas ir klestėjo krikščionių hesichastų vienuolynai. Sufizmas mokė apie proto atskyrimą nuo pasaulio gėrybių ir atgailą. Sufijai siekia priartėti prie Dievo ir su juo susijungti.

Pagrindinės sufizmo praktikos – dhikr (nuolatinis Dievo prisiminimas, meditacija: kartojimas, atsiminimas, ištarimas, minėjimas; 99 Alacho vardų meditavimas, kurio metu naudojamas „rožinio“ analogas), muraqaba (širdies stebėjimas), mažieji hadžai ir didysis Hadžas (kelionės prie šventųjų, mokytojų kapų, istorinių vietų). Sufijai turi ordinus, daug jų gyvena kaip krikščionių vienuoliai („dervišai“), tačiau jų pamaldumas padarė įtaką visam islamo dvasingumui. Būtent „mažieji hadžai“ labiausiai provokavo al-Wahhabą – musulmonai pradėjo melstis pranašams ir šventiesiems, kad šie užtartų prieš Dievą. Al-Wahhabui tai atrodė kaip stabmeldystė.

Al-Wahhabo sekėjams taip pat būdingas nei vienos iš islamo madhāhib nesekimas. Musulmonai tiki, kad egzistuoja amžinas dieviškasis Įstatymas – Šarijatas, išreikštas Korane ir hadithuose, kurį interpretuodami musulmonai kuria žemiškąją teisę – Fiqh. Sunitai, priklausomai nuo gyvenamo regiono, priklauso vienai iš keturių tradicinių teisės mokyklų (madhhab) – hanafi, hanbali, maliki arba shafi’i. Šiame straipsnyje neprasminga aptarinėti jų praktikų skirtumus, tačiau svarbu, kad vachabitai dažniausiai atmeta visas keturias teisės mokyklas, kaip įvedusias bid‘ah – žmogiškuosius išsigalvojimus, naujoves. Jie reikalauja pažodinio Korano ir hadithų laikymosi, atmesdami viską, ko neįmanoma akivaizdžiai įrodyti.

Sekuliarizmas vs religinė sąmonė

Kad ir kaip būtų ironiška, paaiškėjo, kad modernioji vakarų demokratija – geriausia dirva vachabizmo plitimui. Pirmieji fundamentalizmo estafetę pradėjo JAV protestantai, kurie, oponuodami Apšvietos vertybes perėmusiems liberaliesiems protestantams (prisiminkime Immanuelį Kantą, teigusį, kad religijos esmė – moralė; Friedrichą Schleiermacherį, teigusį, kad religijos esmė – priklausomybės jausmas; visa tai peraugo į „laisvą“ krikščionybę, racionaliai aiškinusią Bibliją ir nebetikėjusią stebuklais, o kartais ir istorinio Jėzaus egzistavimu) 1910-1915 m. išleido straipsnių seriją „Pagrindai: Tiesos liudijimas“ (angl. The Fundamentals: A Testimony To The Truth). Ši straipsnių serija ir davė pavadinimą naujai teologinės minties krypčiai – fundamentalizmui, kurio tikslas buvo grįžti prie pažodinės Biblijos tiesos. Vėliau pavadinimas imtas naudoti ir panašiems judėjimams kitose religijose.

Fundamentalizmas pasirodė esąs puikus atsakas sekuliarizmui ir juo piktnaudžiaujantiems ateistams. Tik įsivaizduokite, ką reiškia musulmonui, kuris kasdien kartoja lā ʾilāha ʾillā-llāh, muḥammadur rasūlu-llāh (nėra kito Dievo, tik Dievas, ir Mahometas yra Jo pranašas), kuris skaito Koraną ir hadithus, kuris negali ne tik viešai liudyti savo tikėjimo, bet ir susiduria su bėdomis, kai ateina laikas įvykdyti salat, kasdienės maldos prievolę. Auginti barzdą jam arba uždrausta, arba socialiai nepriimtina, nes visi spokso kaip į teroristą. Aplinkui karštą dieną gatvėmis vaikšto pusnuogės moterys, kabo pusnuogių moterų plakatai ir jį gundo nusukti nuo Korano mokymo, o čia dar įteisinamos homoseksualų santuokos, pradeda vaikščioti susikibę rankomis vienos lyties atstovai, uždraudžiama pasisakyti prieš tokius santykius. Jo bendruomenė yra išstumta arba stumiama iš viešosios erdvės, jo tapatybė yra ardoma: jis neturi teisės nei išreikšti savo tikėjimo per savo išvaizdą, nei žodžiu, nei kitais veiksmais; jis kasdien verčiamas nusidėti. Tokioje situacijoje musulmonas lengvai gali nusigręžti nuo dabartinės liberaliosios demokratijos principų ir atsigręžti į fundamentalizmą – norėti transformuoti liberalią demokratiją į geresnę santvarką, kuri ne tik išsaugotų moderniosios civilizacijos geriausius laimėjimus, bet ir leistų atlikti svarbiausią musulmonų pareigą – šlovinti ir liudyti Dievą.

Derėtų iš karto atsiriboti nuo islamofobiškų prietarų ir pabrėžti, kad ta pati fundamentalizmo pagunda gundo ir krikščionis, ir kitų religijų atstovus. Nuosaikesni religijų  atstovai stengiasi siekti vidurio kelio – nenukrypti į iracionalų fundamentalizmą, bet ir oponuoti sekuliarizmui. Taip modernioji visuomenė gimdo savo priešus.

Platonas kažkada pasakojo mitą, kuriame dar negimusių vaikų sielos traukia burtus, kuo bus gimusios. Liberalizmui patogiausia, jei prieš traukiant burtus visi sutartų, kokioje visuomenėje visi gyvens. Tačiau tikrovėje mes esame įmetami į visuomenę, gimstame tam tikroje aplinkoje, tam tikroje visuomenės pozicijoje – kas privilegijuotoje, o kas ir ne – turime tikėjimus, preferencijas ir t. t. Todėl fundamentalistas tiki tam tikru Gėriu ir nemato jokio gėrio tame, kad kiekvienas siektų savojo gėrio savomis priemonėmis. Juk kažkaip keistai išeina, kad būtent liberaliojoje visuomenėje religingi žmonės, dangstantis visuotine laisvę, ateistų yra spaudžiami užtilti arba atsisakyti savo tikėjimų. Taigi tikintys žmonės privalo aukoti savąjį Gėrį, kurį laiko nepaprastai geru, idant ateistai galėtų siekti kiekvienas savojo gėrio. Pavyzdžiui, JAV kreacionistai (protestantai, pažodiškai tikintys Pradžios knygos pasaulio sukūrimo pasakojimu) tendencingai žiniasklaidos vaizduojami kaip paskutiniai idiotai, o su jų tikėjimu supriešinamas mokslinis žinojimas. Šiuo atveju nekeliu klausimo dėl vienos ar kitos pažiūros teisingumo ar klaidingumo. Atkreipiu dėmesį, kad daroma niekuo neparemta prielaida, esą mokslinis žinojimas yra aukščiausia žinojimo forma, o gyvenimą reikia tvarkyti tik pagal šitą žinojimą. Kitoks fundamentalistų požiūris, kad mokslinis žinojimas nėra toks vertingas, yra atmetama kaip kvailystė, šitaip išmetant žmogų už visuomenės ribų.

Pabandykime įsijausti į pamaldaus musulmono ar krikščionio religinę sąmonę. Ir vieno, ir kito didžiausia gyvenimo prasmė, didysis atsakymas į egzistencinius klausimus – Dievo šlovinimas. Staiga šlovinti Dievą jam atsiranda kliūtis ir jo atsakymas gali būti labai įvairus.

Džihadas ir modernybė

Pažvelkime į vieno iš kanadiečių džihadistų, prisijungusių prie Islamo valstybės, istoriją. Kai jis buvo paauglys, sirgo depresija, bandė žudytis, gyvenimas jam buvo nepakeliamas – nepritapo prie bendraamžių ir buvo nesėkmingas liberaliojoje „sėkmės visuomenėje“. Ir štai pilnametystės aušroje jis atrado tai, kas atsakė į jo nevilties šauksmą – tikėjimą Dievu islamo religijos pavidale. Jis gavo vidinę ramybę, tapo kruopštus, tvarkingas, disciplinuotas. Tačiau tai, kas prasidėjo taip šviesiai, buvo aptemdyta jo susižavėjimo vachabitais.

Apie islamo valstybę jis sužinojo iš Youtube filmukų. Šiuolaikinės technologijos – tikra laimė fundamentalistams, nes padeda ne tik skleisti žinią, bet ir apvilkti ją malonia forma, stimuliuoti žiūrovo emocijas, kurti ištisą legendą. Kažkada su draugais darėme eksperimentą ir internete sukūrėme neegzistuojančio revoliucionieriaus anketą su visokiausiomis nuorodomis į Wikipedia ir kitus portalus. Netrukus daugybė rimtų žmonių, nekalbant jau apie paauglius, patikėjo fikcinio asmens egzistavimu ir menamais jo žygiais Lotynų Amerikoje.

Bitter Fruit, aut. David Delruelle

Bitter Fruit, aut. David Delruelle

Grįžkime prie kanadiečio musulmono. Jo tėvai sakė, kad sūnaus fundamentalistinės tendencijos ėmė ryškėti greitai – jis auginosi barzdą, ėmė riboti savo draugų ratą ir kt. Po kurio laiko, nieko neperspėjęs, išvyko į Siriją kovoti už naująjį kalifatą.

Kas šį jaunuolį paskatino atsiversti? Mano hipotezė – iššūkiai jo tikėjimui Kanados visuomenėje. 2013 m. apklausa Kvebeke, daugiausiai ISIS kovotojų davusioje Kanados valstijoje, parodė, kad neigiamai musulmonų atžvilgiu buvo nusiteikę net 69 % gyventojų. Visos Kanados vidurkis buvo 54 %. Galbūt ateistui atrodytų, „koks skirtumas, kad dauguma aplinkui neigiamai nusiteikę, svarbu, leidžia jam tikėti kuo nori, tegu tiki ta savo religija“. Tačiau tai – religingumo esmės nesuvokimas. Religingumas nėra kažkas, ką palieki už durų išeidamas iš namų. Tai nėra ir hobis, nors daugelis fantastikos, komiksų ir stalo žaidimų fanų pasiruošę gerklę perkąsti ir už hobio užkliudymą. Tai – atsakymas į svarbiausius žmogus gyvenimo klausimus, atsakymas į jo galutinį rūpestį.

Jei iš tikinčiojo, kuris visą save nori atiduoti Dievui, reikalaujama tą atsidavimą palikti už durų, jam tai gali kelti sunkumų. O jei ateistai bando visuomenę sutvarkyti pagal savo įsitikinimus, iš tikinčiųjų reikalaudami priimti naująją tvarką kaip kultūrinę normą, tai gali sukelti religingam žmogui sąžinės konfliktą. O jei ateistai ima atvirai pulti jo religiją, sąžinės konfliktas gali peraugti į tikrų tikriausią konfliktą visuomenėje, į kurį žmogus gali atsakyti radikalizacija. Tokio scenarijaus galimybę patvirtina Gallup surengta apklausa 2011 m., kurioje teigiama, kad 48 % Kanados musulmonų jaučiasi negerbiami Vakarų visuomenėje.

„Baisusis islamas“

Tai, kas labiausiai nesuprantama ateistams, pažįstantiems būsimuosius ISIS kovotojus – kad paprastai tai būdavo visiškai „normalūs“ žmonės. Štai ir minėtasis paauglys, atsivertęs į islamą, kaip tik ėmė socialiai integruotis ir gyventi tvarkingą gyvenimą. Kiti ISIS kovotojai net ir neturėjo tokių audringų patirčių, o tiesiog buvo ramūs, taikingi musulmonai, dirbę savo darbus ir gyvenę įprastą gyvenimą. Tai atskleidžia, kad spaudžiami Vakarų liberaliosios visuomenės ir į spaudimą fundamentalizmu atsakantys tikintieji jaučiasi negalį atsakyti jokiu kitu būdu, todėl iki laiko slepia savo vidinį sąžinės konfliktą.

1917 m. Rusijoje kaip grybai po lietaus ėmė dygti bedieviai bolševikai, žudę kunigus. Atrodo, buvo stačiatikiška valstybė, kurioje dauguma gyventojų nuolat lankėsi cerkvėse, o staiga, tarsi iš niekur, pasirodė kovotojai su krikščionybe. Aišku, kad šie kovotojai su krikščionybe pasirodė ne iš niekur – tai buvo žmonės, priversti dalyvauti bažnytiniame gyvenime dėl carinio režimo spaudimo, bet turintys kitokias vidines nuostatas. Kai tik atsirado proga, jie išvadavo savo sąžinę iš jungo, o naująsias sąlygas naudojo, kaip išmanė, – vieni nuoširdžiai norėjo kurti teisingesnę visuomenę, kiti tiesiog surado būdą pasiplėšti ar realizuoti sadistines fantazijas. Lygiai taip pat elgiasi ir Vakarų musulmonai, išvykę į svajonių šalį Artimuosiuose Rytuose.

Panašu, kad ISIS gali išreikšti tam tikrą geopolitinę tendenciją, kurią savo propagandoje bando išnaudoti ir Vladimiras Putinas. Turbūt didžiausia klaida, kurią padarė ISIS – žvėriški, barbariški ir pasibjaurėtini žudymai. Ieškočiau ir stipresnių žodžių savo pasišlykštėjimui išreikšti, nes ši organizacija siaubingais, žmogaus vardo nevertais būdais nužudė daugybę mano brolių – krikščionių. Tokiu būdu jie nusižengė ne tik žmogiškumui, bet ir Mahometo pavyzdžiui, sunai, nurodytai Korane ir hadithuose – visais laikais islamo kalifate gyvenantys krikščionys teturėjo mokėti džiziją, mokestį už buvimą krikščioniu ir savo karinę apsaugą. Islamo valstybės teroristai išdavė šį principą ir pradėjo žudyti kitatikius.

Galbūt jei ISIS taps pripažinta valstybe ir nuo dabartinių įvykių praeis kelios kartos, situacija pasikeis ir santykiai su kitatikiais stabilizuosis. Tačiau tai būtų dar didesnė grėsmė Vakarų liberaliajai demokratijai. JAV ir Vakarų Europos krikščionys yra prigąsdinti liberaliojoje žiniasklaidoje paplitusios islamofobijos, todėl islamą mato kaip didesnę grėsmę, nei visuomenės liberalizaciją (nors, liberalizacijai vis dar besiplečiant, ją priimti darosi vis sunkiau). Ryčiau esančios tautos, tokios kaip slavai, graikai, sirai ir kt., gerai žino, kad įmanomas taikus sugyvenimas su musulmonais. Buvo laikų, kai visi rytų krikščionys buvo musulmonų valdžioje, mokėjo džiziją ir praktikavo savo religiją; buvo laikų, kada musulmonai buvo krikščionių valdžioje ir mokesčius mokėjo jiems. Rusijos pamokslininkai, linkę į fundamentalizmą, pvz., Andriejus Tkačiovas ar Aleksejus Osipovas, seniai pradėjo gręžtis į istoriją bei dabartinę sugyvenimo su musulmonais patirtį ir teigti, kad islamo civilizacija jiems yra kultūriškai priimtinesnė negu Vakarų.

Seniai buvo pastebėta, kad JAV protestantai fundamentalistai ir radikalūs musulmonai turi tas pačias vertybes – jie yra ikonoklastai, oponuoja LGBT teisėms, feminizmui, sekuliarizacijai. Vakarų musulmonai iš protestantų išmoko evangelizacijos, pamokslavimo, tekstų analizės, dėmesio šventraščiui, moderniųjų technologijų pritaikymo misijoje. Visas šias nuotaikas gali išnaudoti išmintingas politikas; tai bando daryti Putinas, tačiau, manau, jam nepavyks. Buvęs KGB agentas, praeityje kovojęs su religija, negali staiga prasidėjus konfliktui su Vakarais apsimesti tradicinių vertybių ir religijos gynėju. Deja, iš asmeninės patirties žinau, kad tarp Vakarų pasaulio krikščionių yra grupė patikėjusių jo agenda.

ISIS kalifatas

ISIS yra Vakarų kūdikis ir kita prasme. Pats judėjimas prasidėjo po JAV intervencijos į Iraką. Nuvertus Saddamą Husseiną stipresnę valdžią įgijo iki tol persekioti šiitai ir kurdai. Jie keršijo už savo persekiojimus, be visa ko, tyčiojosi iš Husseino egzekucijos metu. Šitaip kilo sunitų ir šiitų konfliktas, kurį 2007 m. JAV žvalgyba įvardijo kaip pilietinį karą.

JAV žvalgyba pati prisidėjo prie vietinių irakiečių ginklavimo, kad būtų sureguliuotas konfliktas. Tačiau vietiniai ginklus panaudojo visai kitam tikslui:

Islamo valstybė iškilo,

Pamaldžiųjų tikėjimo karu.

Jie savo sielas pasiūlė

Tikėdami ir laikydamiesi teisumo.

Kad būtų sukurta bendrija

Kad Pasaulių Valdovo Įstatymo būtų laikomasi joje.

(iš Islamo valstybės himno)

2014 m. birželio 29 d. ISIS paskelbė įkurianti islamo kalifatą, o kalifu paskelbė grupuotės propagandistą, kurio pamokslų pilnas internetas, – Abu Bakrą al-Baghdadį. Jis paskelbė, kad „žygiuos į Romą“ ir išplės kalifatą nuo Artimųjų Rytų iki Ispanijos ir pakvietė viso pasaulio musulmonus prisijungti prie šio džihado. Islamo pasaulyje netruko prasidėti diskusijos dėl Abu Bakro statuso – jei jis būtų tikras kalifas, tai viso pasaulio musulmonai privalėtų jam prisiekti ištikimybę. Daugybė didžiųjų islamo valstybių atmetė jo pretenziją į kalifatą kaip savavališką, nes kalifą turėtų rinkti visa musulmonų bendruomenė, Ummah. Tačiau, kaip matome, daugybė vachabitų prisijungė prie kvietimo.

ISIS ideologija yra branduolinis užtaisas – dviejų pavojingiausių pasaulio substancijų, politinės ideologijos ir religijos, mišinys. Paulas Tillcihas yra sakęs: „Kai manęs paklausia, kas yra šiandieninis protestantizmas, aš atsakau – pažiūrėkite į Picasso [„Guernicą“]. Tai yra suskilimas, atskirumas, nerimas. Picasso vaizduoja šiandieninio pasaulio fragmentiškumą. […] Psichiatrai sako, kad yra tokia žmogaus liga, šizofrenija, kai skyla žmogaus sąmonė. Mano nuomone, šiandien ja serga visas pasaulis. Tai – bendras bruožas, būdingas visam šiuolaikiniam menui. Menas bando parodyti šį pasaulio nenuoseklumą, fragmentiškumą. […] Mano užduotis, kurią pradėjau savo paskaitomis Yale’yje ir buvo atsakyti į šį nerimą – atsakyti per drąsą būti. […] Tai drąsa imanti nerimą ir jį peržengianti“. Abu Bakras al-Baghdadis atsako į šį religinį žmonių interesą, suteikdamas jiems galutinę gyvenimo prasmę per islamą, šį siekį sumaišydamas su radikalia politine ideologija, susijusia su kita nerimo priežastimi – nepasitenkinimu Vakarų politine sistema. „Branduolinis mišinys“ įskiepija melagingą viltį, esą galima automatu priversti visą pasaulį laikytis Šarijato ir taip visiems būti laimingiems. Bet šioji viltis tokia pat iliuzinė, kaip įsitikinimas, kad automatu galima priversti žmoną tave mylėti ir turėti laimingą santuoką. Al-Masīḥ qām.

[1] Viso pasaulio musulmonų bendrija.

[2] Nors spaudoje šis terminas dažnai vartojamas negatyvia ar net pejoratyvine prasme, šiame straipsnyje jis neutralus. Apie termino atsiradimą skaityti toliau pagrindiniame tekste.

[3] Apostazė – tikėjimo išsižadėjimas. Pažodžiui graikiškai apostasia reiškia iš-stojimą, jis kilęs nuo žodžio aphistemi (maištauti) – apo – ‚šalin‘, histemi – ‚stovėti‘. Graikų kalbos kontekste šį žodį galėtume susieti su pirmosios psalmės žodžiais: „makarios aner hos […] en hode amartolon ouk este…“ – ‚palaimintas vyras, kuris nestovėjo nusidėjėlių kelyje‘. Vadinasi, žmogus gali priklausyti arba nusidėjėlių, arba teisiųjų gyvenimo keliui, o apostazė – tai perėjimas iš teisiųjų kelio į nusidėjėlių kelią. Panaši simbolika egzistuoja Korane. Pirmoji sura sako: „Vesk [, Dieve,] mane tiesiu keliu, keliu tų, kuriuos Tu praturtinai savo malone, o ne tų ant kurių krito tavo rūstybė, ne paklydėlių“. Arabiškas žodis apostazei (irtidād) reiškia „atkritimą“. Taigi, religiniame kontekste apostazė – pats baisiausias nusikaltimas, krikščionybėje suprantamas kaip vienas didžiausių nusikaltimų, kur kas didesnis, negu paprastas netikėjimas, o islame baudžiamas mirties bausme.