Šių metų Tarptautinio Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) programoje svečiuojasi čekų filmas „Gotlandas‟. Sunku pasakyti, ar jį galima įtalpinti į dokumentinio filmo žanrą. Juostoje penki jaunieji Čekijos kino kūrėjai ekranizavo Mariuszo Szczygieło knygą „Gotlandas: beveik tikros istorijos iš vienos Čekoslovakijos dalies‟. Kaip ir filmą, ją sunku įsprausti į kokią nors literatūros žanrams įprastą kategoriją. Nusprendėme pakalbinti patį autorių. Pateikiame iš pokalbio su juo gimusį tekstą apie kiek kitokią nei įprasta istorijos pasakojimo ir rašymo praktiką.

Čekų fotografo Josefo Koudelkos nuotrauka

Čekų fotografo Josefo Koudelkos nuotrauka

1918 m. po I-ojo pasaulinio karo Čekoslovakija tampa nepriklausoma demokratine valstybe.
1938 m. Sudetus okupuoja nacistinė Vokietija.
1939 m. visa Čekoslovakijos teritorija okupuojama Vokietijos.
1945 m. Čekoslovakiją išlaisvina Sovietų ir JAV armijos.
1968 m. Prahos pavasaris.
1989 m. Aksominė revoliucija.
1993 m. Čekoslovakija skyla į Čekiją ir Slovakiją.

Viršuje kursyvu parašytose eilutėse – faktai. Dabartinės Čekijos respublikos istorija. Nedidelė dalis, bet suprantate principą: objektyvi istorijos tėkmė. Tarp šių eilučių, po kiekviena raide, ant kiekvieno taško, kiekvienoje tuščioje ertmėje pulsuoja gyvenimas: pasakojamos istorijos, plaunamos grindys, kuriami filmai, sodinamos gėlės, rašomos knygos, valgomos sriubos, statomi spektakliai, dažomos sienos, rašomos disertacijos, mylima(si), gimstama ir mirštama. Šis pulsas jokiais būdais nėra objektyvus, tačiau reikalingas kaip viena iš istorijos pažinimo formų. Nuogų faktų nepakanka, kad ir kokie matematiškai tikslūs ar moksliškai išsamūs jie būtų. Jie – karkasas, struktūra, kontūrai, į kuriuos daužosi tikri žmonių kūnai. Galima paklausti, ar faktai apskritai gali būti iki galo objektyvūs ir neutralūs. Pavyzdžiui, viename iš viršuje pateiktų faktų 1945 m. II-ojo pasaulinio karo pabaigą pavadinau išlaisvinimu, o ne nauju įkalinimu. Kodėl? Kodėl vokiečių armiją vis dar esu linkusi laikyti vieninteliais priešais, o sovietinę armiją (žinoma, kartu su JAV) gelbėtojais? Ar kiekvienas faktas tuo pat metu gali būti vertinimas? Tai tik viena abejonė. Tokių gali būti daug.

Tiesa, šiuos faktus išverčiau iš beveik prieš dešimtmetį pasirodžiusios Mariuszo Szczygieło knygos „Gotlandas: beveik tikros istorijos iš vienos Čekoslovakijos dalies‟. Autorius pirmuose knygos puslapiuose pateikia šiuos faktus tam, kad skaitytojas, nesusipažinęs su Čekijos istorija, lengviau suprastų tai, ką jis knygoje aprašys vėliau. Likusi knygos dalis pasakoja kitą istorijos pusę, kurią aš pavadinau gyvenimu, ir kuri atsiranda tarp eilučių ir „tikrosios‟ istorijos tėkmės paribiuose.

Čekų fotografo Josefo Koudelkos nuotrauka

Čekų fotografo Josefo Koudelkos nuotrauka. Prahos pavasaris.

Knygos herojai – Čekoslovakijos žmonės: rašytojai, aktoriai, dainininkai, politikai, jaunuoliai gatvėse ir mokyklose. Atskiru personažu tampa ir Prahos pavasaris. Laikotarpis driekiasi tarp XIX a. pabaigos ir vėlyvojo sovietmečio. Neabejotinai svarbi tampa ideologijos ir jos santykio su žmogaus mąstymu ir sprendimais tema. Žmonės, apie kuriuos pasakoja Szczygiełis, nepatenka į oficialias istorijos knygas. Arba patenka tik taip, kaip reikalauja istorijos mokslo kriterijai ir doktrinos. Pavyzdžiui, viena herojė – Lida Baarova, žymi prieškario aktorė, kuri savo grožiu patraukė tiek Hitlerio, tiek Goebbelso akį. Kiek vėliau su Goebbelsu turėjo romaną ir jaukiai namuose kartu su jo žmona šluostė prabangaus indų servizo lėkštes. Neabejokite, sovietinių išgelbėtojų lūpose jos vardas vėliau įgijo pačią purviniausią prasmę.

Szczygieło pasakojimo stilius – kitoks nei įprasta tiems, kurie skaito istorines monografijas. Galbūt dėl to Mariuszas ir apsidraudžia savo knygos paantraštėje pasakojamas istorijas pavadindamas „beveik tikromis‟. „Lenkai labai mėgsta skaityti apie čekus, tai mūsų mylimiausi kaimynai, o čekai lenkais nesidomi. Čekai dėl šios knygos yra šiek tiek pamišę, nepaisant to, kad daugelį mano knygoje aprašytų istorijų jau žinojo. Tačiau iki šiol niekas jų nebuvo taip aprašęs. Moku pasakoti ypatingu būdu. Pasakoju taip, tarsi šokčiau striptizą. Kiekvieną istoriją, net ir banaliausią, pateikiu kaip detektyvą. Pamažu atskleidžiu skirtingas detales. Toks pasakojimo būdas ir pakerėjo čekus,buvo jiems nelauktas ir netikėtas. Tarp kitko, man visai nėra svarbus chronologinis aprašymas. Čekų autoriai „pasimeta‟ detalėse, jie negali praleisti jokių datų, o aš esu užsienietis, todėl šios naštos neturiu. Čekams taip pat svarbu buvo ir tai, kad aš, kaip autorius, nevertinu jų istorijos ir žmonių, kuriuos aprašau. Jei apie tai būtų rašęs jų autorius, t.y. čekas, vertinimų nebūtų išvengta.‟

Čekų fotografo Josefo Koudelkos nuotrauka

Čekų fotografo Josefo Koudelkos nuotrauka

„Gotlando‟ autorius, lenkų žurnalistas, prieš rašydamas knygą domėjosi Čekijos istorija, rašė įvairiausius reportažus lenkų spaudai. Paklaustas, koks įvykis privertė jį pagalvoti apie knygos rašymą Čekijos istorijos tematika, jis pasakoja istoriją: „2003 metais Prahoje nuėjau į spektaklį, pastatytą pagal Kafkos „Metamorfozę‟. Šio spektaklio problema buvo lyg ir ta pati, kaip ir Kafkos – žmogus pavirsta į vabalą, tačiau šiame spektaklyje pagrindinis veikėjas (Gregoras Zamza – K.T.) lyg niekur nieko išeina į darbą. Išėjęs iš spektaklio supratau, apie ką bus mano knyga. Daugelis po šio spektaklio parašytų tekstų, kuriuos ir sudėjau į knygą, buvo įkvėpti šio spektaklio.‟ Autorių įkvėpė viena detalė – vienas menkas (?) pasikeitimas žymiame Kafkos kūrinyje. Ką šis pasikeitimas galėtų reikšti? Kaip jis apibūdina čekų kultūrą? Kokią žinutę išsinešė knygos autorius?

Viename iš knygos puslapių Mariuszas cituoja čekų literatūros kritiką Josefą Jedličką, komentuojantį vieno ryškiausių čekų literatūros personažų – kareivio Šveiko – portretą: „Šveikas negerbia nieko, išskyrus patį gyvenimą. O labiausiai tai, kas paverčia gyvenimą kuo patogesniu, malonesniu ir saugesniu. Pačioje šio požiūrio šerdyje yra visiška nepagarba žmonių veiksmams ir institucijoms. Tokio tipo žmogus visiškai nekreipia dėmesio į tai, kaip jis atrodo prieš kitus žmones. Šveikui nėra per didelės kainos, kurią jis galėtų sumokėti už tai, kad išliktų. Jis nėra atsitiktinis klounas. Šveikas yra sukto paklusimo filosofijos šalininkas. (paklūsta tik tuomet, kai jam tai yra naudinga – K. T.) Ir tuo pat metu prisitaikėliškumo archetipas.‟ Jeigu grįžtume prie Kafkos, galėtume sakyti, jog spektaklio režisierius, o kartu ir knygos autorius, užčiuopia du panašius elgesio modelius šiuose personažuose: abu jie – prisitaikėliai prie susiklosčiusios situacijos, niekaip nesipriešinantys „sistemai‟, neturintys savo pozicijos, nors ir nepatenkinti ir žinantys, kad galėtų būti kitaip. Gregoras Zamza Kafkos apsakyme, virtęs vabalu, neišlenda iš savo kambario, ropoja sienomis, baiminasi dėl savo likimo. Virtimo vabalu faktas jam neatrodo savaime suprantamas, priimtinas ar normalus. Tačiau spektaklyje, kurį mini knygos autorius, Gregoras Zamza prisitaiko. Šis suvabalėjęs žmogus išeina į darbą. Jis nepasipriešina, o veikiau priima tokį likimą, tęsia gyvenimą taip, kaip jį ir pradėjęs. Nė nemąstydamas.

Tokį keistą, sunkiai suprantamą, kiek siurrealistinį įvaizdį Szczygiełis mato šioje mažoje spektaklio detalėje, menkame nuokrypyje nuo tradicinės įvykių tėkmės apsakyme. Kyla klausimas, ar šios knygos personažai ir pasakojamos istorijos yra vien tik lokalios, ar galėtų pasakyti ką nors ir kitoms valstybėms, pavyzdžiui, Lietuvai. „Pasakojimai šioje knygoje yra apie žmones, kuriuos kažkas (Dievas? Sistema?) pavertė vabalais, ir kaip jie į tai reaguoja. Nuo šizofrenijos iki savižudybės. „Gotlandas‟ yra knyga apie tai, kad sistema mums visada yra kančios šaltinis. Jokio skirtumo, ar tai kapitalizmas, ar komunizmas. Meluoja tiek totalitarizmas, tiek demokratija. Kaip yra tamsiųjų komunizmo, taip yra ir tamsiųjų kapitalizmo pusių. Aš neturiu iliuzijų. Knyga išleista 15-oje valstybių. Ispanijoje, Italijoje, JAV esu girdėjęs apie tai, kad „mūsų likimai panašūs‟. Dabar knygą rengiamasi išleisti Kinijoje, žiūrėsime, kokie bus atsiliepimai.‟

Vienas sudėtingiausių ir įdomiausių klausimų, kuriuos kelia bet koks istorijos rašymas – tradicinis ar kiek kitoniškas – yra jos santykis su dabartimi. Kam reikia grįžti prie skaudžių pasakojimų ir istorijos faktų? Kam krapštyti žaizdas, kurios, ypač dabar, praėjus tiek metų po Sovietų Sąjungos griūties, užaugus naujai kartai, atėjus vakarietiškai kultūrai, mąstymui, jau yra užgijusios? Galbūt jau praėjo tinkamas laikas mąstyti, rašyti ir kurti sovietmečio, didžiųjų karų tematika? Galbūt geriau niekada nei vėliau?

„Gotlando‟ autorius į tokius mano klausimus atsako griežtai: „Be vakar nėra šiandien, blogai, kas to nežino.‟ Man to nepakanka, todėl klausiu dar įkyriau – kam mums reikia šių istorijų dabar? Kaip tie kiti, sovietiniai laikai, atsispindi dabartyje, kam mums juos prisiminti, apie juos kalbėti? Gaunu atsakymą, bet vis dar nežinau, ar man jis pakankamas. „Nėra jokių anų laikų. Anie laikai yra dabar. Visada bus žmonių, kurie neturės drąsos paprieštarauti stipresniam už jį, ir visada bus žmonių, kurie šios drąsos turi. Ši knyga yra apie tai, kas aktualu. Kažkada reikėjo priešintis, tarkime, slaptajai policijai KGB, o šiandien – korporaciniam, vartotojiškam ir reklaminiam mąstymui. Visada reikia turėti drąsos būti savimi. Apie tai ir kalba „Gotlandas‟.“

Čekų fotografo Josefo Koudelkos nuotrauka

Čekų fotografo Josefo Koudelkos nuotrauka. Prahos pavasaris.

Dar kartą skaitydama atsakymus, prisiminiau keletą knygos eilučių. Joje kartkartėmis šmėsteli įdomi sovietinės Čekoslovakijos realija: daugelio knygoje aprašomų žmonių vardai nebuvo minimi visu sovietmečio laikotarpiu. Nebuvo grojamos jų dainos, skaitomi jų romanai, prisimenamos mintys ar veiksmai, jie nebuvo cituojami,minimi per radiją ar televiziją. Jų nebuvo. Arba jie buvo kitur – istorijos ir minčių paribiuose. Szczygiełis knygoje pateikia ištrauką iš pokalbio su Karlovy Vary meno vadove Eva Zaoralová, jie kalbasi apie Lidos Baarovos statusą sovietinėje visuomenėje:

– Atrodo, kad ji (Baarova – K. T.) Čekoslovakijos juodajame sąraše buvo ilgiausiai. – sako autorius.
– Ką jūs turite omenyje? – klausia kino kritikė
– Kaip tai? Ar Baarova nebuvo tame sąraše?
– Ne, niekada nebuvo jokio sąrašo, kuriame būtų surašyta, kokie žmonės negali būti minimi garsiai.
– Tuomet kaip kiti žinojo, jog kažkokio žmogaus minėjimas yra uždraustas?
– Kiekvienas intuityviai nujautė, kurių žmonių vardai negali būti minimi viešai.

Šiame pokalbyje atsispindi dar Michelio Foucault aprašytos internalizuotos galios apraiškos. Nėra jokio konkretaus dokumento, kuris tiesiai šviesiai įvardintų taisykles, kurių laikomasi, tačiau vidiniai stabdžiai, vidinė cenzūra neleidžia tam tikrų pavardžių ištarti garsiai. Niekas oficialiai nedraudžia, o tu vis tiek tyli ir nieko nesakai. Ir visi tai žino nebyliai, žino tarp eilučių, žino be jokių gairių.

Pagalvokime apie mus saistančią galią dabar. Šiuo metu. Galbūt prieš keletą valandų susilaikiau nuo dar vienos diskusijos su kokiu nors žmogumi dėl Žaliojo tilto skulptūrų? Šiukštu negalima sakyti, jog norėčiau, kad architekto Ambraso projektas, siūlantis patupdyti skulptūras į narvus, būtų įgyvendintas. Kažkuo išvadins – tėvynės išdavike, sovietmečio mylėtoja, įsirašykite savo negražų žodį. Tačiau dabar svarbi ne mano nuomonė apie skulptūras, svarbus faktas, jog aš patylėjau, nes išsigandau. Sustabdžiau save, cenzūravau mintį, kuri, manau, yra teisinga. Nėra jokių oficialių taisyklių, kaip kalbėti šiais klausimas, tačiau aš turiu taisyklę savo sąmonėje. Ar tai sovietmečio palikimas? Galbūt. Bet tai tikrai yra dabartis.

Kartais monografijos nepadeda. Kartais reikia pasakojimų. Kartais reikia mitologijos. Kartais reikia kitokio istorijos darymo. Kartais 25-erius metus neperdažytų mokyklos sienų spalva gali pasakyti daugiau nei tūkstančiai storose knygose tvarkingai sudėliotų eilučių.

Filmo „Gotlandas‟ seansai Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje:

Rugsėjo 20 d., sekmadienis, 21:00 val., SKALVIJOS kino centras. Svečiuojasi filmo prodiuseris.
Rugsėjo 21 d., pirmadienis, 18:30 val., SKALVIJOS kino centras. Diskusija.