Juan Gelman (liet. Chuanas Chelmanas) (1930-2014) – vienas žymiausių Argentinos poetų. Gimė Buenos Airėse, Ukrainos žydų šeimoje. Dirbo vertėju, žurnalistu, dalyvavo partizaniniuose judėjimuose. Dėl persekiojimo 1975–1988 m. pasitraukė iš šalies ir gyveno Romoje, Madride, Niujorke, Meksikoje. Atsakydami į poeto veiklą, diktatūros šalininkai pagrobė jo sūnų ir besilaukiančią marčią,  sūnus netrukus buvo rastas negyvas, o anūkė atiduota auginti nežinomai urugvajiečių šeimai, ją rasti pavyko tik praėjus daugeliui metų.

Juano Gelmano kūryboje vyrauja kelios esminės tematinės linijos – viena vertus, daug meilės poezijos, kurią autorius pradeda rašyti jau aštuonerių, taip pat daug dėmesio skiriama skaudžiai netekties temai. Eilėraščiai „Nosinės“, „Lietus“ ir „Vaikai“ priklauso rinkiniui Eso (liet. Tai), parašytam Paryžiuje 1983–1984 m. Eilėraščiai „Literatūros“, „Tetos Fransiskos spurgos“ ir „Posakiai“ išspausdinti rinkinyje Los poemas de Julio Greco (liet. Chulijaus Greko eilėraščiai), 1987 m., poezijos knygoje, kurios tekstai tariamai parašyti išties neegzistuojančio poeto.

Nosinės

„visoviso“ sakė/ mojuodamas širdim tarsi nosine/

„visoviso“/

vakaro gerume/ mesdamas lapus

lėtai tarytumei medis/ pievelėje priešais

 

artinos jaudulys/ nelaimės/ balsai

kuriuos pakeitė laikas/ juk yra saulių ir mėnulių

balse/ balsas gali sutemti/

atsigult/ mirt virpantis žvaigždėmis/ atsikelti

 

pilnas saulės/ vaikų pievelėje priešais

balsai buvo kupini sutemų/

tą vakarą kai jis sakė „visoviso“ pasauliui/

atvykstantiems ir išvykstantiems traukiniams/

 

viso skriejančiai širdžiai ir skrydžiui širdies/

viso vakaro medžiui/

laikui nuplėšytais lapais/

viso praėjusiam vaikui/

 

Vaikai

vaikas paneria ranką savo karštin ištraukia žvaigždžių ir jas meta viršun/

to niekas nemato/

aš taip pat nematau/

tik regiu karščiuojančio vaiko užmerktas akis jis mato gyvuliukus

kurie eina per dangų/ ganosi jo virpuly/

aš nematau šitų gyvuliukų/

tik regiu juos matantį vaiką

ir klausiu savęs kodėl dabar  šitai vyksta/

ar vakar vyko kas kita?/ ar vakar vaikui

labai sielą skaudėjo?/ tik žinau kad karščiuoja/

užsivėrus jo siela skandina ją

pelenuose kuriuos paliks nes degė/

bet ar tikrai taip?/  ar tikrai skandina sielą savo paties pelenuos?/ medis

už lango žiūri į saulę/

saulėta/

už lango gatvėj yra toks medis/

dabar gatve eina vaikas įsikišęs ranką kelnių kišenėn/

patenkintas ją ištraukia/

atveria delną ir paleidžia karštį kurio niekas nemato/

aš taip pat nematau/

regiu tik jo šviesai atvertą delną/

o jis/ ką jis mato?/

jaučius traukiančius saulę?/

aš nežinau nieko/

nežinau ką mato vaikas laikęs ranką kelnių kišenėj/

nei karščiuojantis vaikas kuris regi vandenyno kaulus

kaulus visų jo krūtinėj banguojančių jūrų/

aš nematau nieko/ nežinau nieko/

nežinau net kurią dieną gimiau/

žinau datą bet dienos – ne/

o gal tai ta pati diena kai kelintąsyk mirštu?

ta diena kai visi mirusieji

vėl su manim miršta?/ o gal aš su jais?/

šioj švelnioj atviroj šviesoj/

ką daro tas vaikas su šviesa delne?

kol visi bando pralobt kitapus šviesos?/

užsidarę nuo tos kurios pamatyt negali jei tamsu tavo viduj?/

jei nėra skausmo meilės viduj?/

dabar eina laiškai kurių man niekada nerašei/

sūnau/ tu/ kuris šitaip gimsti šviesoje/

karščiuoja tavo laiškai o aš nieko apie tai nežinau/

ir nesužinosiu jau niekad/

skrenda lyg tavo ramybės paukščiukai/

žvaigždės kurias metei viršun kurių niekas nemato/

aš nematau mano  skausmas paklydęs nemato/

galvojai apie švaresnį gyvenimą nei šis/

gyvenimą kurį būtų galima skalbti/

padžiauti tavo gerumo saulėkaitoj/

gyvenimą pilną veidų kaip kelionių/

kur tie veidai?/ tos kelionės?/

gyvenimas nuogas it jūra bekraštė/

negaliu pasukt jo atgal/

nuvest iki pat tavo lopšio/

nei priekin/

aš mažiau realus nei stalas prie kurio valgau/

valgau tam kad būčiau tikras kaip tas medis už lango/

dabar štai vaikas sustojo prie jo/

ištraukia ranką iš kelnių kišenės/

atveria delną šviesai

ir galvoja kad mirtis – tik mirtis

ir nieko daugiau/

 

Lietus

šiandien taip lyja, taip smarkiai,

atrodytų – plauna pasaulį.

mano kaimynas žiūri į lietų

galvoja parašyt meilės laišką/

laišką moteriai kuri su juo gyvena

gamina jam skalbia jo drabužius mylis su juo

moteriai panašiai į jo paties šešėlį/

mano kaimynas niekad švelniai nekalba su savo žmona/

įeina namo pro langą ne pro duris/

pro duris galima įeit į daugybę vietų/

darbą, kareivines, kalėjimą,

visus pasaulio pastatus/

bet ne į patį pasaulį/

ne į moterį/ ne sielon/

noriu pasakyt/ šį stalčių laivą lietų kurį taip vadinam/

šiandien/ kai taip smarkiai lyja/

man sunku parašyt žodį meilė/

nes meilė yra viena o žodis meilė – visai kas kita/

ir tik siela žino kur jie abu susitinka/

kaip/ kada/

bet ką gi gali siela paaiškint/

todėl siaučia audros mano kaimyno burnoj/

skęsta žodžiai/

žodžiai nežino kad esama saulės nes gimsta ir miršta

tą vienintelę meilės naktį/

palieka mintyse laiškus kurių jis niekad neparašys/

kaip tyla tarp dviejų rožių/

arba kaip aš/

rašantis kad grįžčiau

į savo kaimyną kuris žiūri į lietų/

grįžčiau į lietų/

į savo tremtinę širdį/

virš tavo aukso bučinių/
pasaulis susigūžė/
suvirpo būsimos naktys/
išvydai dar sykį tai į ką nežiūrėta/
vandenėlį geri/ delne/
po medžiu dengiančiu
skausmo mišką

žvėrie einąs/
minąs/ uodžiantis
užmarštį

 

Nuotrauka: (M)

Nuotrauka: (M)

 

Literatūros

tas rašytojas baigdavo savo apsakymus šūviu/
nežinau kurių galų stengdavos kurdamas personažą kurį galiausiai
dailiai pribaigdavo taikliomis pastraipomis/
gal kiek prieštaraujančiomis logikai/bet kas gi

gali dabar kalbėt apie ją/tik ne aš/
lyg žvėris užpjudytas skirtingomis logikomis/
platono lyg pelėdžiukas/
sokrato tarsi obuolmušis žirgas šuoliuojąs per rytą

girtas nuo gailesčio/arijano logika
tarsi šuo be atskaitos taško/netikrojo basilido
labiau pasileidus nei pats basilidas/
cituoju kaip ir dera tikram argentiniečiui rašytojui/
o iš tiesų/ darau bet ką kad tik nereiktų galvot apie tave/

bandau uždengt tave dante ir ispanų romanais/
paskandint tonose provanso poezijos/
aš juk išsilavinęs kaip doras argentinietis/
žirgas apykvailis ištikimas/o žirgė

klauso kantri visų
jo trojos istorijų/lukiano ranka pasiklydusi
sutemose ten/
kur ilgiuosi tavęs tarsi šuo/arba šią naktį
dengia viską kas liko/kad būtų lengviau pabaigt
the music of the horsy heart/

žirgiškos širdies muzika/
pakabint ją aikštėj tegul vaikai pasidžiaugia/
tavo nebuvimas didesnis nei dinozauras/
nei visi pasaulio dinozaurai/

man patinka kai sveikindama nukeli savo žalią skrybėlę
vidury saulės/ o už jos/
kiek aukščiau/
plevėsuoja nacionalinė
neįmanomų mūsų meilių vėliava

 

Posakiai

kai tave pažinau/mano širdis buvo alkanesnė nei utėlė peruke/
perukų utėlės jau tokios/
badu gali mirt vidury grožio kuris jų nemaitina/
bet jo padabintos/

kitu sutvėrimu pasijunta/gal dagiliuku/kuris skraido
ir gieda aplinkui vidudienį/
kanarėle geltonesne nei saulė/karščiausia/
lakštingala gilesne nei naktis kai tave pažinau

ir sužinojau kad darbai pagauto paukštelio/
yra atsirišt ir prisirišti/
sužeist gyvenimą meile ir tą žaizdą kentėti/
tyru tapti jausmą nutylint ir taip padaryti
kad tyla verstų dundėti pasaulio būgnus/

meilės žolelės uždengia dagiliuką/
bet šitai dar nieko nereiškia/
nereiškia kad kanarėlė gaus lesti/
kad lakštingala badu nenumirs/

kalbu apie mirksį kai pamačiau tavo sielą/
ir džiaugsmas užėjo manojon lyg prašalaitis/
dėkinga dvasia kažin kaip geriau pasijuto
mylėjau dusyk tave/už tave už save/

dėl šitokios meilės ir buvome gimę/
dėl šito nuogumo/
mūsų meilė keistesnė nei prancūzas dramblys/
kartą ėjo prancūzas dramblys per rajoną/

šypsojos visiems ir kartojo „bonžur”/ „bonžur”/
bet nieks juo netikėjo
kas gi matė prancūzą visiems besišypsantį/
tik mažieji išdrįsdavo prisiartint/

tempdavo už uodegos kad tas mėlynu virstų/
ir kas kartą patraukus iš dramblio išskrisdavo mažas paukštukas/
kanarėlė lakštingala kuri imdavo suokt apie tavo tyrumą/
dagiliukas miręs iš bado akim sklidinom dažų ir popieriaus/

man patinka žodis reikalingumas itališkai/
mat reikalingumas itališkai yra bi/sogno/
lyg sapnuočiau/ dukart tave/ moterie kurios man taip reikia
du kartus/ir kelissyk daugiau/

mylėti sunkiau nei pridirbt buteliukan/
myliu tave visomis jėgomis tiesos nesuvokdamas/
keliauju nuo pykčio iki meilybės/nuo meilybės iki skaudėjimo/
o širdies akis pilna kataraktų

 

Tetos Fransiskos spurgos

kaip pamišęs pavydžiu astronautams/

turi daugiau pinigų nei centrinis bankas/

juos maitina kasdien/

specialiu maistu kuris padeda ištverti tuštumą/

 

be to juos rodo per televiziją/

graži šviesiaplaukė moteris tik jų ir telaukia/

jos diskretiškos kaip teta fransiska/

kuri su dėde nėra nėkart susipykus/

 

nors apgaudinėdavo jį dažnai ir nostalgiškai/

tetos fran medaus spurgos

buvo nostalgiškesnės nei keli tango kartu sudėjus/

geresnės nei medus ir bitės kurios neša medų ir gėlės

kurios bites išmaitina/

 

tetos spurgytės spindėdavo virtuvės tamsoj/

atrodydavo tarsi auksinės arba lyg žvaigždės kurios tuoj nuskris/

vienintelį sykį kai ėjau jų vogti/ užmyniau katiną/

tas užkniaukė taip kad riksmas naktį suskaldė/

 

gabalas nakties užkrito tetai fransiskai ant galvos kai ji atidarė

duris ir išvydo mane/

aš nieko negalėjau padaryt  jos nostalgijos priklijavo/

man naktį prie gomurio/

man visad nesisekdavo/

vieną naktį užmyniau ant vienintelio

visam mieste vinies /

 

žmonės man plojo/ sakė bravo/sakė

reikia būt tikru nevykėliu kad taip atsitiktų/

žiūrėjo į mane kone švelniai/

nes viena yra kentėti o visai kas kita yra visai kas kita/

 

blogiausia tai kad susibraižė mano siriakito ortis plokštelė/

ten kur sako tampu/ tampu/

ir nebetęsia nebeatrodo kad grįžti/

jo bandonija banga nejudri/ ji

 

panaši į mano širdį/

mano širdis  subraižyta plokštelė/

vis sukas apie tave/

sustoja atradusi tavąjį grožį/

 

 

Vertė Dovilė Kuzminskaitė