Judith Butler (g. 1956) – amerikiečių filosofė, viena žymiausių feminizmo, kreivumo teorijos (queer theory) ir lyčių studijų atstovių, lyties performatyvumo teorijos kūrėja. Dėsto Berklio universitete. Daugiau nei 15 veikalų, tarp kurių – Vargas dėl lyties (Gender Trouble, 1990) ir Kūnai, turintys reikšmę (Bodies That Matter, 1993), autorė. Aktyviai pasisako lyčių politikos, žmogaus teisių ir antimilitaristiniais klausimais.

Knyga Vargas dėl lyties šiuo metu verčiama į lietuvių kalbą (bus išleista 2016 m., leid. „Kitos knygos“). Publikuojame pirmąjį knygos skyrelį.

Judith Butler

Judith Butler

Feministinė teorija paprastai laikosi prielaidos, kad egzistuoja tam tikra tapatybė, suvokiama per kategoriją moterys, kuri ne tik į diskursą įveda feministinius interesus bei tikslus, bet ir įsteigia subjektą, kurį siekiama reprezentuoti politiškai. Bet politika ir reprezentacija – kontroversiškos sąvokos. Viena vertus, reprezentacija – operatyvinė sąvoka, pravarti politikos procese, kuris moterims kaip politiniams subjektams siekia suteikti regimumo ir legitimumo; kita vertus, reprezentacija – tai kalbos, kuri, sakoma, arba atskleidžia, arba iškreipia tai, kas laikoma esant moterų kategorijos tiesa, normatyvinė funkcija. Anot feministinės teorijos, siekiant didinti politinį moterų regimumą, būtina ištobulinti tokią kalbą, kuri išsamiai ar adekvačiai reprezentuotų moteris. To svarba rodėsi akivaizdi, galvojant apie tai, kaip visa buvo persmelkęs kultūros būvis, kuriame moterų gyvenimai būdavo arba reprezentuojami klaidingai (misrepresented), arba nereprezentuojami išvis.

Pastaruoju metu šitam vyraujančiam santykio tarp feministinės teorijos ir politikos suvokimui iššūkis mestas iš paties feministinio diskurso vidaus. Pats subjektas moterys jau nebėra suprantamas kaip kažkas pastovu ar patvaru. Yra daugybė tekstų, kur ne tik kvestionuojamas „subjekto“ kaip pagrindinio kandidato būti reprezentuotam – ar, tiksliau, išlaisvintam – gyvybingumas, bet galiausia labai menkai tesutariama dėl to, kas būtent steigia, ar turėtų steigti, kategoriją moterys. Politinio ir kalbinio „reprezentavimo“ sritys iš anksto nustato kriterijų, pagal kurį formuojami patys subjektai, taigi reprezentuota gali būti tik tai, ką galima pripažinti subjektu. Kitaip tariant, pirmiausia reikia atitikti buvimo subjektu kvalifikacijas, ir tik tada galima būti reprezentuotam.

Michelis Foucault atkreipia dėmesį, kad juridinės galios sistemos produkuoja subjektus, kuriuos po to pačios ima reprezentuoti[i]. Atrodo, kad juridinė galios samprata politinį gyvenimą reguliuoja grynai per negatyvumą – t. y. apribodama, drausdama, reguliuodama, kontroliuodama, netgi „saugodama“ žmones, kuriuos su ta politine struktūra sieja pasirinkimas – atsitiktinis veiksmas, kurį galima atšaukti. Bet tokių struktūrų reguliuojami subjektai, būdami joms pavaldūs, yra formuojami, apibrėžiami ir reprodukuojami atitinkamai pagal šių struktūrų reikalavimus. Jei ši įžvalga teisinga, tai juridinė kalbos ir politikos formacija, reprezentuojanti moteris kaip feminizmo „subjektą“, jau pati yra diskursinė esamos reprezentavimo (atstovavimo) politikos formacija ir efektas. O feministinis subjektas pasirodo besąs diskursyviai įsteigiamas būtent tos politinės sistemos, kuri turėtų įgalinti jo emancipaciją. Visa tai tampa problemiška politiniu aspektu, jei pasimato, kad toji sistema produkuoja pagal lytį apibrėžtus (gendered) subjektus, remdamasi skirtumais grįsta dominavimo ašimi, arba subjektus, kurie yra numanomai vyriškieji. Tokiais atvejais nekritiškai apeliuoti į šią sistemą, siekiant moterų emancipacijos, – aiškus savinaikos gestas.

„Subjekto“ klausimas yra esminis politikai, o ypač – feministinei politikai, kadangi juridiniai subjektai yra be išimties produkuojami per tam tikras pašalinimo (exclusionary) praktikas, kurių „nebesimato“ tada, kai tik įsitvirtina juridinė politikos struktūra. Kitaip tariant, politinis subjekto konstravimas vyksta turint tikslą legitimuoti ir pašalinti; šias politines operacijas sėkmingai paslepia bei įsisavina tokia politikos analizė, kuri jų pagrindu laiko juridines struktūras. Juridinė galia be išimties „produkuoja“ tai, ką teigia tik reprezentuojanti, taigi politikai negali nerūpėti ši dvejopa galios funkcija – juridinė ir produktyvioji. Išeina taip: įstatymas sukuria sampratą „subjektas prieš įstatymą“[ii], o tada ją paslepia, kad vėliau apeliuotų į tą diskurso formaciją kaip į įsisavintą pamatinę prielaidą, kuri savo ruožtu legitimuotų paties įstatymo reguliacinę hegemoniją. Nepakanka užklausti, kaip moterys galėtų būti geriau reprezentuojamos kalboje ir politikoje. Feministinei kritikai derėtų dargi suprasti, kaip kategoriją „moterys“ – feminizmo subjektą – produkuoja ir suvaržo būtent tos pãčios galios struktūros, per kurias siekiama emancipacijos.

Moterų kaip feminizmo subjekto klausimas išties iškelia galimybę, kad tokio subjekto, kuris stovėtų „prieš“ įstatymą laukdamas, iki bus reprezentuotas įstatyme arba įstatymu, gali ir nebūti. Galbūt subjektą, kaip ir tą apeliavimą į laikišką „prieš“, įstatymas įsteigia kaip fiktyvų pagrindą savo paties pretenzijoms į legitimumą. Vyraujantį manymą, kad subjektas, esantis prieš įstatymą, yra ontologiškai integralus, galima suprasti kaip šiuolaikinį hipotezės apie prigimtinės būklės (state of nature) egzistavimą – tos pirmykštės pasakėlės, kuri grindžia juridines klasikinio liberalizmo struktūras, – pėdsaką. Performatyvus apeliavimas į neistorinį „prieš“ tampa pamatine premisa, kuri užtikrina ikisocialinį ontologiškumą asmenims, laisvai sutinkantiems būti valdomiems ir šiaip legitimuojantiems visuomenės sutartį (social contract).

Tačiau nežiūrint į pamatines fikcijas, palaikančias subjekto sampratą, vis dėlto manymas, kad žodis moterys žymi bendrą tapatybę, iškelia feminizmui politinę problemą. Kitaip nei stabilus signifikantas, kuris reikalauja paklusimo iš to, ką pretenduoja aprašyti ir reprezentuoti, moterys – netgi kai žodis vartojamas daugiskaita – tapo vargą keliančiu terminu, kovų lauku, nerimo priežastimi. Kaip leidžia manyti Denise Riley knygos pavadinimas: Ar aš ir esu tas vardas?, tai klausimas, kurį iškelia pati to įvardijimo galimybė signifikuoti keletą dalykų[iii]. Jei kažkas „yra“ moteris, tai, žinoma, dar ne viskas, kuo tas kažkas yra; žodis neišsemia visų reikšmių – ne dėl to, kad socialinės lyties dar neapibrėžtas „asmuo“ peržengtų specifines savo lyties konkretybes, bet dėl to, kad socialinė lytis skirtinguose istoriniuose kontekstuose ne visada būna įsteigiama rišliai arba nuosekliai, dėl to, kad ji persikerta su rasiniais, klasiniais, etniniais, seksualiniais ir regioniniais diskurse įsteigtų tapatybių modalumais. Rezultatas toks: „socialinės lyties“ nebeįmanoma atskirti nuo tų politinių ir kultūrinių sankirtų, kuriose ji nuolatos produkuojama ir palaikoma.

Politinę prielaidą, kad feminizmas privalo turėti universalų pagrindą – tapatybę, numanomai egzistuojančią nepriklausomai nuo konkrečios kultūros, dažnai papildo samprata, jog moterų priespauda turi kažkokią vieną formą, kurią įmanoma atrasti universaliojoje (arba hegemoninėje) patriarchato (arba vyriškumo dominavimo) struktūroje. Universalaus patriarchato samprata pastaraisiais metais daug kritikuota dėl to, kad negeba paaiškinti, kaip lyčių priespauda veikia tuose kultūriniuose kontekstuose, kur ji yra. Kai tokie kontekstai ir būdavo pasitelkdami, tai tik siekiant rasti „pavyzdžių“ ar „iliustracijų“ iš anksto numanomam universaliam principui. Ši feministinio teorizavimo forma susilaukė kritikos už tai, kad, norėdama pagrįsti grynai vakarietiškas priespaudos sampratas, bando kolonizuoti ir aproprijuoti nevakarietiškas kultūras, taip pat dėl to, kad šios sampratos linksta konstruoti „trečiąjį pasaulį“ ar netgi „orientą“, kur lyčių priespauda yra subtiliai aiškinama kaip esencialistinio, nevakarietiško barbarizmo simptomas. Feminizmo skuba suteikti patriarchatui universalijos statusą, siekiant sustiprinti paties feminizmo pretenzijas į reprezentatyvumą, kartkartėmis nulemdavo peršokimą į kategorinį ar fiktyvų dominavimo struktūros (laikoma, kad ji ir kuria bendrą moterų pavergtumo patirtį) universalumą.

Nors teiginiai apie patriarchato universalumą nebegali pasidžiaugti esantys tiek patikimi, kiek buvo anksčiau, daug sunkiau buvo išjudinti tos logikos pasekmę – bendrą sampratą moterys. Žinoma, diskusijų būta daugybės: ar tarp moterų esama kokios nors bendrybės, egzistuojančios iki jų priespaudos, o gal moteris sieja vien priespauda grįstas ryšys? Ar moterų kultūros turi kažkokių ypatumų, nepriklausančių nuo savo pavaldumo hegemoninėms, maskulinistinėms kultūroms? Ar moterų kultūrinių arba lingvistinių praktikų ypatumai bei integralumas visuomet išskiriami remiantis kažkokia labiau dominuojančia kultūrine formacija, tad ir pagal jos nustatytas sąlygas? O gal yra tokia „specifiškai moteriška“ teritorija, kuri ir atsiskirtų nuo vyriškumo kaip tokio ir būtų atpažįstama kaip atskira pagal nežymėtą, taigi numanomą, universaliją moterys? Binarinė vyriškumo–moteriškumo struktūra steigia pašalinimo logiką, kurioje tas specifiškumas ir gali būti atpažįstamas; negana to, toji moteriškumo „specifika“ visais įmanomais būdais yra ir vėl visiškai dekontekstualizuojama ir analitiškai bei politiškai atskiriama nuo klasės, rasės, etniškumo struktūrų, nuo kitų galios santykių ašių – šie santykiai tiek steigia „tapatybę“, tiek tą išskirtinę tapatybės sampratą padaro klaidingu pavadinimu[iv].

Mano manymu, numanomą feminizmo subjekto universalumą ir vientisumą sėkmingai sugriauna paties reprezentacinio diskurso, kuriame jis funkcionuoja, pančiai. Iš tiesų: kai pirma laiko nusistatoma, jog feminizmo subjektas yra stabilus, suprantamas kaip vientisa kategorija moterys, tai neišvengiamai paskatina ne vieną sykį šią kategoriją atmesti. Pašalintosios teritorijos atskleidžia prievartines ir reguliacines šio konstrukto pasekmes – nors jis ir buvo suformuluotas emancipacijos tikslais. Feminizmo susiskaldymas ir paradoksalus moterų, kurias feminizmas teigia reprezentuojąs, priešinimasis jam išties leidžia galvoti apie tapatybės politikos ribų poreikį. Minties, kad feminizmas gali siekti, jog būtų geriau reprezentuojamas subjektas, kurį jisai pats ir konstruoja, pasekmė ironiška: neatsižvelgiant į konstitutyvines paties feminizmo teiginių apie reprezentavimą (atstovavimą) galias, jo tikslai rizikuoja būti pasmerkti. Šios problemos nesušvelnina apeliavimas į moterų kategoriją vien „strateginiais“ tikslais, kadangi strategijos visuomet reiškia kažką daugiau už tikslus, kuriems buvo skirtos. Šiuo atveju patį pašalinimą galima laikyti štai tokia reikšme, kurios neturėta omenyje, bet kuri radosi kaip pasekmė. Paklusdamas reprezentavimo politikos reikalavimui suformuluoti stabilų subjektą, feminizmas šitaip tampa pakaltinamas dėl didžiai klaidingo reprezentavimo.

Nuotr. Anurag Agnihotri

Nuotr. Anurag Agnihotri

Akivaizdu, kad politikos užduotis nėra atsisakyti reprezentavimo (atstovavimo) politikos – tarsi tai būtų įmanoma. Šiuolaikinis galios laukas susideda iš juridinių kalbos ir politikos struktūrų, vadinasi, anapus to lauko nėra jokios pozicijos – tiktai kritinė jo paties legitimavimo(si) praktikų genealogija. Dėl to esminis atskaitos taškas, kaip sakė Karlas Marxas, yra istorinė dabartis. Užduotis yra šioje logikoje suformuluoti tapatybės, kurią šiandieninės juridinės struktūros apibrėžia lyties aspektu (engender), įsisavina ir paralyžiuoja, kategorijų kritiką.

Galbūt šioje kultūros politikų sankryžoje – šį laikotarpį kai kas pavadintų „postfeministiniu“  – atsiranda proga iš feministinės perspektyvos apmąstyti priesaką sukonstruoti feminizmo subjektą. Atrodo, jog feministinės politikos praktikoms reikia radikaliai permąstyti ontologinį tapatybės konstravimą, kad būtų galima suformuoti reprezentavimo politiką, galbūt atgaivinsiančią feminizmą kitokiu pagrindu. Kita vertus, gal jau metas imtis radikalios kritikos, siekiančios išlaisvinti feministinę teoriją nuo poreikio privalėti susikonstruoti vieną, tvarų pagrindą, kuriam nuolatos prieštarautų tos tapatybės pozicijos arba tos antitapatybės pozicijos, kurias jis būtinai pašalins. Ar pašalinimo praktikos, kurios feministinę teoriją grindžia moterų kaip subjekto samprata, paradoksaliai neužkerta kelio feministiniams tikslams pretenduoti į „reprezentavimą“?[v]

O gal problema dar rimtesnė. Ar moterų kategoriją konstruojant kaip rišlų ir stabilų subjektą netyčia nėra reguliuojami ir įtvirtinami lyčių santykiai? O ar toks įtvirtinimas nėra visiškai priešingas feminizmo siekiams? Iki kokio laipsnio kategorija moterys gali tapti stabili ir rišli vien tiktai heteroseksualumo matricos kontekste?[vi] Jei pamatine feministinės politikos prielaida nebegali likti stabili socialinės lyties samprata, tai gal tam, kad būtų pasipriešinta pačiam socialinės lyties ir tapatybės įtvirtinimui, dabar norėtųsi naujo tipo feministinės politikos – tokios, kuri kintamą tapatybės konstravimą laikys jei ne politiniu tikslu, tai tiek metodologine, tiek normatyvine būtinybe.

Atsekti politinius procesus, kurie produkuoja ir paslepia tai, kas apibūdinama kaip juridinis feminizmo subjektas, būtent ir yra į moterų kategoriją nukreiptos feministinės genealogijos užduotis. Šitaip bandant kvestionuoti moteris kaip feminizmo subjektą, gali pasirodyti, kad neproblemiškas apeliavimas į tą kategoriją iš feminizmo atima galimybę būti reprezentavimo (atstovavimo) politika. Kokia prasmė imti atstovauti subjektams, kurie yra konstruojami pašalinant tuos, kurie nepaklūsta nerašytiems normatyviniams reikalavimams subjektui? Kokie dominavimo ir pašalinimo santykiai yra nemačiomis išlaikomi tada, kai reprezentavimas tampa vieninteliu politikos tikslu? Feministinio subjekto tapatybė neturėtų būti feministinės politikos pagrindu, jei subjekto formavimas vyksta galios, reguliariai paslepiamos įtvirtinant tą pagrindą, lauke. Galbūt paradoksaliai bus parodyta, kad „reprezentavimas“ turi prasmės feminizmui tik tuomet, kai niekur nėra numanomas subjektas „moterys“.

Iš anglų k. vertė Rima Bertašavičiūtė

Šaltinis: Judith Butler, Gender Trouble: Feminism and the Subversion of Identity,
New York, London: Routledge, 2006, p. 2–8.

Vertimą remia Paulio Celano vertėjų programa (Vienos Humanitarinių mokslų institutas, Fondas „Erste“ Vienoje)

Translation made possible with the support of the Paul Celan Translation Program, sponsored by the Institute for Human Sciences, Vienna, and ERSTE Foundation, Vienna

[i] Žr. Michel Foucault, „Right of Death and Power over Life“, kn: Michel Foucault, The History of Sexuality, vol. 1: An Introduction, transl. Robert Hurley, New York: Vintage, 1980 (orig. Histoire de la sexualité, vol. 1: La volonté de savoir, Paris: Gallimard, 1978; vertimas į lietuvių k.: „Teisė į mirtį ir gyvybę“, kn.: Michel Foucault, Seksualumo istorija, vert. Nijolė Kašelionienė, Renata Padalevičiūtė, Vilnius: Vaga, 1999). Tame paskutiniame skyriuje Foucault aptaria juridinės ir produktyviosios teisės santykį. Jo vartojama teisės produktyvumo samprata aiškiai ateina iš Friedricho Nietzsche’s, nors ir nėra tapati Nietzsche’s valiai galiai. Vartodama Foucault produktyviosios galios sampratą, tiesiog nenoriu mokykliškai „pritaikyti“ Foucault teorijos aptardama socialinės lyties klausimus. Kaip parodysiu III.2 knygos poskyryje („Michelis Foucault, Herculine ir seksualinio netolydumo politika“), apmąsčius seksualinį skirtumą paties Foucault tekstuose, atsiskleidžia esminiai jo teorijos prieštaringumai. Paskutiniame knygos skyriuje bus kritikuojamas ir jo požiūris į kūną.

[ii] Kai šiame tekste nurodoma į subjektą prieš įstatymą, tai visais atvejais čia ekstrapoliuojama Jacques’o Derrida atlikta Kafkos parabolės „Prieš įstatymą“ interpretacija (Jacques Derrida, „Devant la loi“, in: Alan Udoff (ed.), Kafka and the Contemporary Critical Performance: Centenary Readings, Bloomington: Indiana University Press, 1987).

[iii] Žr. Denise Riley, Am I That Name?: Feminism and the Category of ‘Women’ in History, New York: Macmillan, 1988.

[iv] Žr. Sandra Harding, „The Instability of the Analytical Categories ofFeminist Theory“, in: Sandra Harding, Jean F. O’Barr (eds.), Sex and Scientific Inquiry, Chicago: University of Chicago Press, 1987, p. 283–302.

[v] Šitai man primena nevienareikšmiškumą, glūdintį jau pačiame Nancy Cott knygos pavadinime: Moderniojo feminizmo pagrindimas (Nancy Cott, The Grounding of Modern Feminism, New Haven: Yale University Press, 1987). Ji teigia, kad ankstyvasis XX a. feministinis judėjimas JAV siekė „pagrįsti“ save per programą, kuri galiausiai „pagrindė“ tą judėjimą. Jos istorinis teiginys netiesiogiai kelia klausimą, ar nekritiškai priimami pagrindai veikia kaip „išstumtųjų turinių grįžimas“ (return of the repressed). Remiantis tuo, kaip veikia pašalinimo praktikos, tai stabilioms politinėms tapatybėms, kurios yra politinių judėjimų pagrindas, gali iškilti grėsmė dėl paties nestabilumo, kurį sukuria pagrindimo judesys.

[vi] Terminą heteroseksualumo matrica tekste vartoju siekdama pažymėti tą kultūrinio įskaitomumo tinklelį, per kurį yra įsisavinami kūnai, socialinės lytys ir geismai. Remiuosi Monique Wittig heteroseksualumo sutarties ir, kiek mažiau, Adrienne Rich privalomojo heteroseksualumo sampratomis; jos man padeda apibūdinti hegemonišką diskursinį / episteminį socialinės lyties įskaitymo (gender intelligibility) modelį, pagal kurį tam, kad kūnai būtų rišlūs ir atrodytų suprantami, turi egzistuoti pastovi biologinė lytis (sex), išreikšta per pastovią socialinę lytį (gender) (vyriškumas išreiškia vyrą, moteriškumas – moterį), kurią per priešpriešą ir hierarchiškai apibrėžia privalomoji heteroseksualumo praktika.