LUCA – Paskutinis Visuotinis Bendras Protėvis (angl. Last Universal Common Ancestor).[1]  LUCA buvo vienaląstis organizmas. Jo sienelės buvo labai akytos. LUCA mito protonais. Vėliau išsivystė stipresnės ląstelių sienelės. Kai kurios ėmė išskirti deguonį. Deguonis buvo pirmoji masinė gamtos katastrofa. Vienaląsčiams organizmams jis buvo mirtinai pavojingas. Vienaląstės melsvabakterės išmoko slėptis tarp deguonimi kvėpuojančių organizmų. Taip išsivystė pirmieji augalai. Augalai yra žali dėl chloroplastų, kurie išsivystė iš besislapstančių melsvabakterių. Mūsų pasaulio žaluma yra milžiniško kataklizmo signalas, vieno iš pirmųjų hiperobjektų radimasis – taip plačiai erdvėje ir laike pasklidusio esinio, kad žmonės išsyk tegali matyti tik jo dalį. Šiuo atveju – vienu oro gurkšniu išsyk. Mes gyvename katastrofoje. Jūs klausotės mano kalbos, užuot dusdami raitęsi ant žemės tik todėl, kad mes vis dar esame šiame milžiniškame įvykyje. Jis tebevyksta. Tragedija, kuri ištiko melsvabakteres prieš 3,7 milijardus metų, tebesitęsia.

„Vieta, kurios nėra“, rež. Emilija Škarnulytė, 2015, ištrauka iš filmo

„Vieta, kurios nėra“, rež. Emilija Škarnulytė, 2015, ištrauka iš filmo

Šioje tragedijoje yra ir kita. XIX a. žmonija pradėjo išskirti ypač didelius anglies dioksido kiekius. Ironiška, bet būtent anglies dioksidu kvėpuoja melsvabakterės. Sukurtas anglimi varomas garo variklis. Varomas anglimi, jis įsuko grąžtus, kuriais buvo galima iškasti didesnius kiekius anglies. Tai – pirmoji akivaizdi iškastinio kuro grįžtamojo ryšio kilpa. Anglis yra suakmenėję augalai, fosilijos. Dar kita fosilijų forma – nafta. Iškastinio kuro deginimas yra žmonijos katastrofos, dar vadinamos Antropocenu,[2] priežastis. Tai – milžiniškas hiperobjektas; mes gyvename jame, jis iškreipia pasaulį visais įsivaizduojamais būdais. Katastrofa katastrofos viduje, tarsi rutulys rutulyje. Sprogimas sprogimo viduje.

Antropocenu vadinamame sprogime žmonija iš fosilijų išmoko gaminti plastiką. Plastiką iš šių vienaląsčių organizmų! Tačiau dabar jie tokie stiprūs, tokie glotnūs, tokie… blizgūs. LUCA sukietėjo, jis tapo ypač kietas. Celofaną suplėšyti nelengva. Dar sunkiau suardyti „Mylar“ plėvelę. „Mylar“ plastikas yra mirties siena, sauganti viduje esančius minkštus audinius, visai kaip sienelės, saugančios ląsteles nuo aplinkos. Tačiau ląstelių sienelės yra pralaidžios. „Mylar“ nekvėpuoja. Reikia šiek tiek mirties, kad būtų apsisaugota nuo gyvybės pertekliaus, nuo per didelio dirginimo. Lateksas ramina ir saugo, jis yra erotiškas, nes glaudžiai apima minkštą virpantį audinį. „Mylar“ plastikas yra tobulas antropoceno simbolis. Simbolis mirties kultūros, atsiradusios iš nenumaldomo troškimo išlikti, apsaugoti gyvybę bet kokia kaina. Tikras malonumas: miela, glotni, raminanti, blizgi mirtis, tobulai atspindintis paviršius, atmušantis visus tuos pavojingus spindulius ir šildantis bėgiką po lenktynių.

Kas yra hiperobjektas?

Kažkas iškreipia mūsų pasaulį. Kalnai išsilieja iš nematomos properšos keistai tobula matematine simetrija. Antenos, styrančios iš properšos taip, tarytum jų trimatę fizinę struktūrą būtų įsiurbusi žemesnioji dimensija. Kažkas traukia ir stumia laiką ir erdvę. Bet mes to nematome. Negalime besti pirštu. Lyg būtume vandenyne. Aplink regime vandens sukeltus raibulius ir iškraipymus. Tačiau kadangi aplink vien vanduo, jo paties nepastebime.

„Calabi–Yau daugdara”, Emilija Škarnulytė, 2015, skulptūra; Nuotr. aut. Andrej Vasilenko

„Calabi–Yau daugdara”, Emilija Škarnulytė, 2015, skulptūra; Nuotr. aut. Andrej Vasilenko

Trikdantis, šiurpulingas jausmas – kažkas milžiniškas iškreipia pačią erdvę. Verčia mus matyti kitaip. Traukia ir stumia objektus, milžiniškus objektus: radijo teleskopą, kalnų virtinę. Hiperobjektas – kažkas toks didelis, taip plačiai pasklidęs po erdvėlaikį, kad mes negalime į jį parodyti pirštu. Jis peržengia mums įprastus mastelius ir pasaulį bei tokias sąvokas kaip „objektas“ ir „subjektas“.

Mes jį juntame anamorfiškai: kaip visko iškreiptumą. Kaip lęšį. Tačiau tai nėra mažas kontaktinis lęšis ar lęšiai žiūronuose. Tai nėra lęšis žmogaus masteliu. Tai siaubingai didelis nežmogiškas lęšis.

Pro jį nepažvelgsi į daiktus „kažkur ten“ – gražius, saugius, „objektyvius“ ir nutolusius. Tai – ne žmogiškų matmenų lęšis, leidžiantis manipuliuoti objektyvintais daiktais didinant jų ryškumą. Padidintas objektas visai nėra šalia: jis saugiai lieka tolyje. Aš čia, o jis – ten. Tačiau, kas, jei… pats lęšis būtų esinys? Milžiniškas esinys, prieš kurį mes atrodytume nykštukai? Esinys, kurio viduje galbūt esame ir mes patys?

O jeigu tas lęšis būtų lęšiavimas (angl. lensing), t. y. pats spindulių laužimo veiksmas? Kas, jeigu laikas būtų vidujai šiam lęšiui būdinga dalis?  Kas, jei šis lęšis ir yra laikas? Daiktai keičiasi, mainosi, susitraukia ir išsiplečia – tai vadiname laiku. Lęšio nematyti, nes lęšis yra laikas: lęšis lęšiuoja. Jis nelaukia, kada galės laužti spindulius: lęšiavimas nėra tai, ką lęšis daro. Lęšiavimas yra tai, kas lęšis yra. Kaip kilimas yra kilimavimas (angl. matting), taip ir lęšis yra lęšiavimas. Milžiniška nematoma banga, vilnijanti per mūsų pasaulį.

Emilijos Škarnulytės nuotr.

Emilijos Škarnulytės nuotr.

Žmonės ima pastebėti milžiniškus objektus, kurie, regis, įsikūrę daug aukštesnėse dimensijose nei mūsiškė. Tokius objektus kaip klimatas ar biosfera. Toks matymo būdas vadinamas ekologiniu sąmoningumu. Tai toli gražu nėra patogu. Į žmogų orientuotas pasaulis draskomas iš vidaus. Mes pradedame suvokti, kad esame milžiniškų objektų viduje.

Netikėtai galime pastebėti įvairiausias būtybes, o gal net atkreipti dėmesį, kad jas persekioja jų pačių šešėliai. Fantastiški padarai pasirodys ne tokie jau ir fantastiški. Jie gali būti mūsų pasaulio dalis, kaip kokia undinė, plūduriuojanti už mūsų regos lauko, pasislėpusi už akies kraštelio. Mes ir esame undinės. Mes kilę iš žuvų. Mūsų propro (padauginti n-kartų) senelis buvo žuvis. Mes sudaryti iš žuvų vaiduoklių ir todėl esame žmonės. Aplink nekintantį mūsų pačių žmogiškumo suvokimą plaukioja undinės. Ekologinis sąmoningumas yra realizmas, bet ne jūsų prosenelio realizmas. Ekologinis sąmoningumas yra buvimas persekiojamam vaiduoklių.

Lęšiavimas – tai techninis terminas, nusakantis kosmologinį reiškinį, atsirandantį stebint kvazarą. Kai pakankamai masyvus objektas praslenka pro kitą objektą, nutinka tai, kas vadinama gravitaciniu lęšiavimu. Taip buvo atrasta juodoji materija. Juodoji materija nesąveikauja su jokiais mums žinomos visatos elementais, tačiau vis tik galima spėti, kad jos ten esama, nes matyti, kaip aplink ją užlinksta galaktikų spiečiai, tarsi objektai išgaubtame, anamorfiniame veidrodyje.

Taigi lęšiavimas. Tai visa, ką daro daiktai. Aš lešiuoju instaliaciją. Instaliacija lęšiuoja mane. Vienas daiktas lęšiuoja kitą. Priežastis ir pasekmė vyksta prieš mūsų akis, tai – lyg fokusininko triukas, iškreipiantis mūsų regėjimą. Regos pasaulis nėra neutralus ir permatomas. Dalykai nevyksta baltuose kubuose, o veikiau tamsioje, išgaubtoje erdvėje, kurioje iš objektų išteka linkiai, erdvėlaikio skystis. Kai ką nors matau, į tai nežiūriu. Leidžiuosi lęšiuojamas, leidžiu iškreipti mano suvokimo lauką. Lauką, kuris pats savaime jau yra iškraipymas.

Einšteino pasaulyje

Niutono pasaulis – tai tiesioginės meilės, gravitacijos ašių pasaulis. Ašių, kurios yra Dievo meilės apraiškos, belaikiškai visur tvyranti visažinės būtybės jėga.

Bet mes negyvename Niutono pasaulyje.

Einšteino pasaulis – tai iškrypusio geismo karalija, kurioje nematomi gravitacijos raibuliai sudaro erdvėlaikį, tą nematomą vandenyną, kuriame panirusios plūduriuoja žvaigždės. Mes mylime mirusiuosius. Mes mylime fantazijas. Ar jie mus irgi myli? Jie mus traukia, ir laikas išsiplečia ir susitraukia lyg polimeras. Joks Dievas negali būti visažinis tokiame pasaulyje, kuriame laikas yra neredukuojama daiktų savybė, dalis vilnijančio skysčio, čiurkšlėmis plūstančio iš daiktų. Visatoje yra vietų, kurių stebėtojas niekad nepatikrins. Ir jos yra tikros, jose kažkas vyksta. Tačiau kai kurie stebėtojai taip ir nesužinos, kur tai nutinka, ar kada tai nutinka. Kai kurie žmonės Visatoje taip ir nesužinos, kad jūs tai skaitote, nes jie tiesiog negali to sužinoti. O jūs nepažinsite jų taip pat.

„Ateities fosilijos” , rež. Emilija Škarnulytė, 2015, ištrauka iš 16mm filmo

„Ateities fosilijos” , rež. Emilija Škarnulytė, 2015, ištrauka iš 16mm filmo

Visatoje, kurioje viską lemia šviesos greitis, esama paslėptų, atitrauktų, neryškių dalių. Tamsioji Dantės Visatos giria, povandeninis banguojančių dumblių miškas. Ši mintis jums turėtų būti tikra paguoda. Mat tai reiškia, jog negalite būti visur esantys ar visa žinantys. Tai reiškia, kad negalite į menkas, kenčiančias Visatos būtybes žvelgti iš aukšto, tarsi iš belaikės perspektyvos, ir sadistiškai šypsotis jų skausmui. Šypsena, kurią vadiname gailesčiu.

Einšteino visatoje kiekvienas esinys yra tarsi kryptinga srovės turbulencija, pasaulio vamzdelis arba sūkurys, nepajėgus visko pažinti. Egzistuoja tamsa, kurios ištrinti neįmanoma. Kaip kad negalima ištrinti juodos PVC gumos, tampriai apgulusios kūną naftos plėve, arba storo dyzelio sluoksnio povandeninio laivo bazėje Arkties vandenyse.

Visata plečiasi. Pats erdvėlaikis – PVC balionas, išpūstas Didžiojo sprogimo energijos, kurio visi taškai tolsta vieni nuo kitų, ir pati erdvė – ne daiktai, bet pati erdvė – kaip tampri guma, plečiasi.

Meilė nėra tiesi, nes realybė nėra tiesi. Visur vingiai ir linkiai. Daiktai krypsta. Perversija. Aplinka. Per-ver-sion. En-vir-onment. Šie žodžiai kilę iš veiksmažodžio to veer, (nu)krypti. Nukrypti, pasisukti – ar pats tai pasirenku? O gal tiesiog esu traukiamas jėgos? Laisva valia yra pervertinta. Aš nedarau sprendimų už Visatos ribų, o tada neriu į ją lyg olimpinis šuolininkas į vandenį. Aš esu Visatoje. Esu tarsi undinė, nuolat traukiama ir traukianti, stumiama ir stumianti, spaudžiama ir spaudžianti, užverta ir atvira, judanti pagal srovę, besiirianti visomis jėgomis. Aplinka nėra tuščia neutrali dėžė, tai vandenynas pilnas srovių ir bangų. Aplinka yra aplink. Ji kraiposi į šalis, svaigina. Tai – estetinė kirmgrauža, sulenkianti Žemės ir ekologinį lygmenis į kosmologinį. Tai – kosminės erdvės sukimasis, spinduliuojantis į ledinį vandenį it išlenkta šviesos srovė.

„Vieta, kurios nėra” , rež. Emilija Škarnulytė, 2015, ištrauka iš filmo

„Vieta, kurios nėra” , rež. Emilija Škarnulytė, 2015, ištrauka iš filmo

Tekstas parengtas Emilijos Škarnulytės parodos „QSO lęšis“, eksponuotos Šiuolaikinio meno centre, pristatymui. Iš anglų kalbos vertė Vaidas Gecevičius. Vertimą tikslino Ruslanas Baranovas ir Daina Habdankaitė.

 

[1] Luca yra organizmas iš kurio kilo visi kiti organizmai, dabar gyvenantys žemėje. Manoma, jog jis gyveno prieš maždaug 3,5-3,8 bilijonų metų. Savo „Rūšių atsiradime” Darvinas rašė: „Taigi, turėčiau daryti išvadą, jog tikriausiai visos organinės būtybės, gyvenusios šioje planetoje, kilo iš vienos pirmapradės formos.“

[2] Antropocenas – geologinis periodas, kuriame žmogaus veikla pradėjo turėti didžiulė įtaką žemės ekosistemoms. Kitaip tariant, tai epocha, kurioje žmogaus veikla tapo gamtos jėga. Nereikia nė sakyti, jog mes gyvena antropocene.