Pirmąją teksto dalį skaitykite ČIA.

Viename straipsnyje N. Putinaitė klausia: „Kodėl nuvilia Marcinkevičius kaip asmuo? Ar kas nors yra girdėjęs, kad Marcinkevičius kur nors būtų užsiminęs, kad tarybinė tvarka buvusi statoma ant melo, ir kad jis prisidėjęs prie jos statybos, net jei padaręs ir gerų darbų ar parašęs gerų eilėraščių, poemų, kad ir „Grybų karą“?“ Ir čia pat priduria: „Bent man nepavyko to aptikti“. Šie jos klausimai simptomiškai primena ironiškus Just. Marcinkevičiaus žodžius apie tai, kad tarybiniuose archyvuose nesugebama rasti Ribentropo-Molotovo pakto slaptųjų protokolų, pasakytus Sąjūdžio mitinge Vingio parke 1988 m. rugpjūčio 23 d.: „Juokinga, daugiau nieko. Čia visiškai aišku, kad Maskva neranda to, ko nenori rasti“. Maskvą čia turėtų pakeisti atitinkama pavardė (išskyrus situacinį panašumą, tuo neteigiu jokių sąsajų tarp Maskvos ir N. Putinaitės). 1991 m. poetas parašė tekstą pavadinimu Taburetė virš galvos, kur visi tie dalykai yra labai aiškiai ir nedviprasmiškai pasakyti. Fragmentai skelbti dukart: pirmąsyk 2009 m. išspausdinti knygoje Pažadėtoji žemė (p. 77-101), antrąsyk perspausdinti 2011 m. knygoje Dienoraščiai ir datos (p. 383-407). Susirasti neturėtų būti sunku.

Šaltinis Flickr, nuotr. aut. Moyan Brenn

Šaltinis Flickr, nuotr. aut. Moyan Brenn

Prisitaikymas ar susitaikymas?

Vis dėlto tiems, kam susirasti bus sunku, o noras smerkti nepraeina, galima ir pacituoti (tam, kad pagal įgeidį būtų galima iškraipyti ištraukus iš konteksto):

Užtekę būtų debiutuoti 2-5 metais vėliau, kad kūrybinė biografija kitaip susiklostytų.

<…>

Leidome knygas, kūrėme muziką ir spektaklius, statėme paminklus, dėstėme mokyklose, vadovavome įstaigoms ir gamykloms, gynėm mokslinius laipsnius, kam pasisekdavo, stažavosi užsienyje… Ir būtų neregėtas absurdas žmones dėl to kaltinti. Priešingai, jų aktyvumas, iniciatyvumas kėlė Lietuvą. Aš visiems tiems žmonėms jaučiu tik dėkingumą. Ateis laikas, jiems padėkos ir istorija.

<…>

Be abejo, daugeliu atvejų tai tragiško likimo žmonės. Nereikia manyti, kad jie buvo mažesni patriotai už kitą šių dienų rėksnį. <…>

[K]ultūra – kankinė, ji turėjo rasti savyje jėgų kalbėti, nes tik kalbėdama ji padėjo tautai. Tie, kas tylėjo (nerašė, negrojo, nepiešė, nevaidino…) galbūt padėjo sau, bet ne Lietuvai.

<…>

Lenkiuosi skausmui, didvyriškumui, mirčiai, praradimui. Bet aš lenkiuosi ir tiems, kurie dirbo Lietuvoje: lenkiuosi mokytojui, mokiusiam mus, o paskui – mūsų vaikus, gydytojui, gydžiusiam mūsų tėvus, kolūkiečiui, auginusiam mums duoną, simfoniniam orkestrui, atlikusiam mums Bethoveno IX-ąją, teatrui, pakvietusiam mus į premjerą… Lietuva, ačiū Dievui, netapo išdeginta žeme, čia dygo ir augo gyvenimas. Sakom, netikras gyvenimas. Taip, reikėjo ir apsimesti, ir meluoti, ir prisitaikyti. O ar mes žinom, kas yra tikras gyvenimas? Ar maža apsimetimo, melo ir prisitaikymo šiandien, nepriklausomoj Lietuvoj? Nebuvo, nėra ir nebus sterilaus gyvenimo. Sterili tiktai mirtis (Pažadėtoji žemė, p. 82, 86-87, 100).

Galbūt norima besąlygiškos atgailos ir visiško bet kokios savo veiklos anuometiniais laikais pasmerkimo? Deja, to nėra. Ir būti neturėtų. Nepriklausomybė nebūtų išaugusi nei iš tylos, nei iš rėksmingos ir atviros konfrontacijos, nes tylintieji neprabilo, o rėkusieji buvo nutildyti. Gali priešintis tikrovei ir būti jos sutraiškytas (ir tuomet tapti tokia tautos sąžine, apie kurią kalbėjo pranciškonas kunigas Julius Sasnauskas – arba žuvusia, arba atsidūrusia kalėjimuose, arba emigravusia, arba tylėjusia) arba gali kažkiek prisitaikyti ir bandyti tikrovę pakeisti. Tačiau būtina suvokti poeto žodžius: „Tie, kas tylėjo (nerašė, negrojo, nepiešė, nevaidino…) galbūt padėjo sau, bet ne Lietuvai“. Prisitaikymo minimumas buvo būtina Nepriklausomybės sąlyga. Jei niekas niekada jokiu laipsniu nebūtų prisitaikęs, nebūtų atsiradusi ta agora, kurioje žodis tapo kūnu. Jei visi būtų tylėję, tai būtų sunykę ir tie menki tautiškumo pavidalai, kurie dar prasimušdavo pro sovietinį skydą, tegu ir su nemaloniu prieskoniu.

Stiprų priekaištą filosofė meta poeto apysakai Pušis, kuri juokėsi, kurios pabaigoje aprašoma viską nuplaunanti liūtis, o paskutinis sakinys „O žemė buvo tokia protinga, kad nesipriešino“ esą prisitaikymą įtvirtina kaip vertybę (Nugenėta pušis, p. 7). Apysakos herojus Romas Staugaitis viso labo maištauja prieš pasaulį, kuriame gyvena, domisi vakarietiška filosofija, tačiau supratęs, jog įseserė, kurią jis įsimylėjęs, jį myli tik kaip sesuo, ir perskaitęs mirusio tėvo užrašuose, kad šis jį smerkiąs už jo estetines pažiūras (du egzistenciniai smūgiai), galiausiai atsisako savo estetinių idealų ir imasi piešti eilinį pozuojantį darbininką (pasyvumas ir apatija, t. y. „susitaikymas“). Knygoje Nenutrūkusi styga N. Putinaitė teigia, jog tokiu būdu „[k]ūrėjas tampa „savu“ orveliška prasme, įsavindamas ideologiją iki giliausių sąmonės klodų“ (p. 104). Kur veda tokia interpretacija?

Palyginkime baigiamuosius George‘o Orwello romano 1984-ieji žodžius: „Prireikė keturiasdešimties metų, kad suprastų, kas per šypsena slypi po tais tamsiais ūsais. Ak, koks žiaurus, nereikalingas nesusipratimas! Ak, užsispyręs savanori tremtiny, atsiskyręs nuo mylimos krūtinės! Dvi džinu kvepiančios ašaros nuriedėjo jam palei nosį. Bet nieko, viskas gerai, kova baigėsi. Jis laimėjo pergalę prieš save. Jis myli Didįjį Brolį“. Čia apie susitaikymą su primesta tikrove kalbama tiesiai be jokių metaforų. Prisitaikymas tampa ne vien vertybe – jis tiesiog neišvengiamas. Akivaizdi tezė: jei neprisitaikai, tai esi tremtinys! Paklydėlis Winstonas netgi išspaudžia ašarą, kad pagaliau sugrįžo ten, kur jo vieta.

Tačiau turbūt visi suvokiame, kaip kvaila būtų šį romaną interpretuoti pažodžiui pagal siužetinę liniją. Romanas konstituoja tam tikrą prasmių lauką, išeinantį už tiesioginio siužeto – tik už jo atsiranda visa distopinė romano prasmė. Jei liktume griežtose tiesioginio siužeto rėmuose, tebūtų aprašytas ilgas nesusipratėlio ėjimas į meilę Didžiajam Broliui. Lygiai taip pat, jei liekame tiesioginio siužeto rėmuose, Pušis, kuri juokėsi atrodo kaip prisitaikymo pateisinimas. Tačiau iš to, kad pagrindinis veikėjas prisitaiko, negalima taip primityviai daryti išvados, jog kūrinys prisitaikymą įtvirtina kaip vertybę. Antraip tą pačią interpretaciją turėtume taikyti ir G. Orwello romanui.

Tiesa, abu kūriniai rašyti skirtingose istorinės ir politinėse erdvėse, tačiau „prisitaikymo įtvirtinimas kaip vertybės“ su kontekstu, kuriame parašytas, nelabai ką bendro turi – jis išskaitomas tiesiai iš teksto. Be to, paskutinis apysakos akcentas turi du momentus. Yra ne tik nesipriešinanti žemė, yra dar ir viską nuplaunanti liūtis. Kas verčia manyti, kad tu negali būti ta liūtimi, kuri nuplauna, o juo labiau – kad Just. Marcinkevičius antru sakiniu įtvirtina prisitaikymą, bet pirmu neįtvirtina apsišvarinimo, visų blogybių nuplovimo, ir, visų pirma, ideologijos išvalymo? Mažų mažiausiai tai vienas kitą atsveriantys dalykai.

Juk ši apysaka – tai prisitaikymo paliudijimas, tačiau ne jo apoteozė; nėra mažiau tikslu apysaką suvokti kaip neutralų susitaikymo (su tuometine tikrove – nebūtinai sovietine, tai gali būti ir su asmenine tikrove, pavyzdžiui, su faktu, kad tau neduota būti menininku ar sportininku, juo labiau, kad nuorodų į kolektyvizmą nelabai ir esama) vidinio mechanizmo atskleidimą.

Toks kūrinys veikia į abi puses – galbūt kažką skatina susitaikyti ir pačiam, tačiau gali motyvuoti ir kovą su primesta tikrove, kad netaptum toks kaip kūrinio herojus. Griežtai vienpusiškas kūrinio traktavimas liudija tik interpretatoriaus hermeneutinį naivumą. Todėl Pušis, kuri juokėsi, ypač turint galvoje miglotų spekuliacijų gaubiamą jos parašymo istoriją, tikusi to meto cenzūrai, galėjo pasitarnauti, tačiau tvirtinimai, jog apysaka pateikia „pavyzdinį prisitaikymo modelį sovietinėje tikrovėje gyvenančioms asmenybėms, turinčioms polinkį priešintis“ (Nenutrūkusi styga, p. 105.), neatrodo teisingi. Tai itin siaura interpretacija, motyvuojama ideologinio režimo diktuojamų prasmių dominavimo bet kokių kitų galimų užslėptų idėjų atžvilgiu. Matyt, tam priešiškos emocijos taip pat verčia tikrovę, o ypač literatūrinę, suvokti kiek siaurai, jei tik ne iškreiptai.

Panašias vienpusiško supratimo ir vertinimo problemas aptinkame ir draminės trilogijos aptarimuose, kurie išauga į sveiku protu nesuvokiamą nesiskaitymą su elementariais tikrovės faktais. Knygoje Šiaurės Atėnų tremtiniai teigiama, jog Just. Marcinkevičiaus dramaturginė pastanga – įtvirtinti asmenybinio ir vertybinio susidvejinimo reikalaujantį tapatybės kompromisą, atliepusį plačiosios visuomenės nuostatas; tokio tipo herojus balansuoja „tarp dviejų nesusiejamų realybių: išsvajotos vizijos ir prisiimtos būtinybės veikti pagal esamas aplinkybes“, jis labiau išgyvena nei veikia, susitaikydamas su neišvengiamu galutiniu pralaimėjimu, o ne pasiryždamas didvyriškai kovoti (Šiaurės Atėnų tremtiniai, p. 157). Tokią dramaturgiją vertindama neigiamai ir lipdydama įvairiausiomis etiketėmis, filosofė nedviprasmiškai išsiduoda tikinti, kad esama tik dviejų tipų pasirinkimo – arba priešintis tiesiogiai („didvyriškai kovoti“), arba būti prisitaikėliu. Į vieną prisitaikymo kategoriją suplakami tiek absoliutūs kolaborantai, tiek bet kokios kitos prisitaikymo formos, be kurių, tiesą sakant, jokios įtakos nebūtų buvę galima įgyti, nes atvirai besipriešindamas esi tik sutrinamas sovietinės mašinos krumpliaračiuose – tai paliudija ir liūdna pokario rezistencijos baigtis.

Galima sutikti, kad atvirai besipriešinantys turėjo daugiau drąsos, kad tylėjusieji turėjo daugiau savigarbos, tačiau, kaip jau buvo sakyta, su pirmaisiais buvo greitai susidorota, o antrieji galbūt padėjo sau, bet ne Lietuvai. Dvilypis gyvenimas nėra išimtinai nei sovietinės tikrovės bruožas, nei neatmenamos senovės ypatybė.

Reikia atskirti susitaikymą ir prisitaikymą. Jeigu susitaikymą suvoktume kaip visišką savanorišką priklausymą sistemai, o prisitaikymą – kaip dalinį prievartinių duočių priėmimą, kad nebūtum visiškai sunaikintas, tai susitaikymo Just. Marcinkevičiaus dramose nerasime nė su žiburiu, o prisitaikymo, be abejo, esama. Tačiau tai buvo tas būdas, kuriuo dar buvo įmanoma ką nors padaryti. Jis, kaip matome, buvo sėkmingesnis už atvirą rezistenciją, tačiau ar buvo kitų efektyvių būdų – nežinome. „Bent man nepavyko to aptikti.“

Prisiminkime, kuo baigiasi drama Mindaugas: Baltojo metraštininko, kuriam rūpi žmogiškumas ir taip paprastai nesuschematinama tiesa, nužudymu. Įsigali Juodasis metraštininkas, skelbdamas, jog „Istorija viena privalo būti… / Viena teisybė… Vienas žodis. Mano!“ Čia matoma akivaizdi priešprieša istorijos klastojimui, prievartinei ideologijai ir likimų sudaiktinimui. Nebent, žinoma, interpretuosime pagal tą pačią pirmo lygmens pažodinę siužetinę liniją, pagal kurią ir G. Orwello kūriniai tebūtų propagandiniai brukalai. Tik tuomet galėtume teigti, jog čia – sovietinės ideologijos ir istoriografijos pateisinimas.

Manantys, kad tie kūriniai skatino konformizmą, visų pirma turi atsižvelgti į faktą, kad esama žmonių, kurie savo atgimimą sieja su tų dramų kurta dvasine atmosfera. Joks susitaikymas su duota tikrove galiausiai nebuvo pripažintas. Todėl visos šios minios, kurios jaučia, jog per Just. Marcinkevičių ėjo į laisvą Lietuvą, yra tai, su kuo kaip su istoriniu faktu turi skaitytis poeto teigiamą reikšmę menkinantys, kaip ir tie, kas mano, jog šis darbas neatsveria visų prisitaikymo nuodėmių.

Tačiau net ir visu tuo daliniu prisitaikymu, kuris, matant visumą, iš tiesų buvo, įsitikinimas, kad poetas aklą liaudį vedė į prisitaikymą, yra akivaizdžiai klaidingas. Galima abejoti ir įtarinėti, kokiais motyvais daugelis dalykų buvo daryta, tačiau iš esmės jie nevedė ten, kur N. Putinaitė teigia juos vedus. Su tokiu tvirtinimu galima sutikti nebent su didelėmis išlygomis ir omenyje turint sąlyginai trumpą laiko atkarpą.

Teisti su plunksna įmanoma ir neturint teisėjo plaktuko. Galima įtarinėti, kiek tik nori, tačiau – kaip sakė didysis Fiodoras Dostojevskis – ir šimtas įtarimų niekad nevirsta įrodymu.

Tautiškumas kaip „neapčiuopiama realybė“

N. Putinaitė, savo knygose aptardama Just. Marcinkevičiaus kūryboje figūruojantį tautiškumą, nesyk vartoja posakį neapčiuopiama realybė. Dramos Mažvydas pabaigoje skiemenuojama ir skanduojama „Lie-tu-va“, filosofės manymu, „nėra jokia gyvenama ar aiškiai apčiuopiama realybė“ (Šiaurės Atėnų tremtiniai, p. 155). Tas pat pasakoma ir apie dramoje Mindaugas nepaliaujamai lipdomą ir vis nepabaigiamą kurti valstybę – „Lietuva čia nėra jokia apčiuopiama realybė, kurią būtų galima sieti su aiškiais idealais ir gintinomis vertybėmis“ (ten pat, 156). Sovietmečio saulėlydyje žodis „Lietuva“ buvo universali abstrakcija ir apskritai „nenurodė į kokį tikrovėje egzistuojantį dalyką, kurį galima istoriškai, politiškai, ekonomiškai ar geografiškai lyginti su panašiais dalykais“ (Nenutrūkusi styga, p. 136). Siūlau kelis kartus perskaityti šiuos teiginius ir gerai pagalvoti, ką jie reiškia. Dar siūlau prisiminti, kad čia kalbama apie grožinę literatūrą – apie meną.

Labai įdomu, kaip okupacijos metais, su cenzūra ir kitomis kartais net mirtinomis baisybėmis pašonėje, turėtų atrodyti meno kūrinių konstruojama Lietuva kaip „apčiuopiama realybė“? Dar įdomiau, kaip iš tos abstrakcijos – juk N. Putinaitė sako, kad ne tik poeto kūryboje, tačiau ir apskritai visuomenės akyse Lietuva buvo nereali idealybė – galėjo kas nors išaugti? O juk išaugo kaip tik ta Lietuva, kurioje gyvename šiandien. Ar ji – neapčiuopiama, nereali, abstrakti? O gal ji atsirado tuščioje vietoje – ex nihilo?

Juk tariamas Lietuvos vizijos abstraktumas, pirmiausia suvokiamas emociniu lygmeniu, leido skirtingiems žmonėms įsivaizduoti Lietuvą kiekvienam savaip, tad ji buvo ideali Lietuva, simbolinė ir neįgavusi teoriškai griežtai apibrėžto pavidalo, tačiau vienijo ir telkė tuos žmones, kurie kitaip nebūtų bendradarbiavę. Vadinasi, be idealybės plotmės Atgimimas nebūtų galėjęs įgauti tokio masto, kuris yra pakankamas Nepriklausomybei atkurti. Pirmieji žingsniai turėjo būti meniniai, idealūs ir simboliniai – dainuojanti revoliucija nebūtų revoliucinga, jei nedainuotų. Ar mažiau to tariamo abstraktumo, pavyzdžiui, Maironio eilėraščiuose? Kiek žmonių galėtų klauptis prieš tanką, skanduodami moksliškai „apčiuopiamą realybę“ – tokį Lietuvos vaizdinį, kurį galima apibūdinti istoriškai, politiškai, ekonomiškai ar geografiškai? Niekas nemiršta už ekonomiką (nebent dėl jos kaltės), – mirštama arba už idealų simbolį, kuris išreiškia visa, kas tau svarbu, arba už čia ir dabar atsiveriantį grynų gryniausią daiktišką būtį – už apčiuopiamus žmones, vietas ir patirtis.

Simbolis visada išoriškai privalo būti abstraktus, tačiau jį branginančiam žmogui jis visuomet yra konkretus. Pavyzdžiui, kryžius pats savaime nenurodo į jokią apčiuopiamą realybę, tačiau tikinčiajam jis reiškia labai daug. Nereikia net tikėjimo – užtenka šį tą žinoti apie istorinę simbolio reikšmę, kad jis būtų prasmingas, net jei ir nesvarbus.

Jeigu šie vien žodiniai simboliai, kaip teigia N. Putinaitė, nekėlė grėsmės režimui ir jei „režimas galėjo kontroliuoti, kad šios abstrakcijos netaptų politinėmis bei visuomeninėmis konkretybėmis“ (ten pat), tai lieka atviras klausimas, kaip šios abstrakcijos vis dėlto tapo visuomeninėmis konkretybėmis ir kodėl režimas vis tik neįstengė jų sukontroliuoti? Dar daugiau, kodėl Just. Marcinkevičius buvo nominuotas Lenino premijai, tačiau, kitaip nei Eduardas Mieželaitis, jos negavo dėl pernelyg ryškių nacionalinių motyvų? Gal vis dėlto tai nebuvo taip lengvai suvaldoma ir palanku režimui?

Dar kvailiau atrodo nežinojimu grindžiamas N. Putinaitės kaltinimas poetui dėl prisitaikymo net lietuvių kalbos atžvilgiu. Filosofė rašo: „Ginti lietuvių kalbą būtų buvęs politinis pasipriešinimo aktas, lietuvių kalbos žodžiams suteikti sovietinėje tikrovėje „skambančias“ prasmes – jau kūrybinis „pritaikymo“ aktas“ (Nenutrūkusi styga, p. 132). Mat Just. Marcinkevičius buvo vienas tų, kurie atvirai ėmė reikalauti sugrąžinti lietuvių kalbai valstybinį statusą – 1988 lapkričio 18 d. LTSR Aukščiausiosios tarybos sesijoje poetas greta to reikalavo ir tautinę vėliavą, Vytį bei Vinco Kudirkos Tautišką giesmę įtvirtinti kaip valstybinius. Ar tai – ne politinis pasipriešinimo aktas? O gal vėl naujas prisitaikymas?

Nepriklausomai nuo pažiūrų, teatsako į tai kiekvienas savo sąžinei.

* * *

Just. Marcinkevičiaus patriotizmas, kad ir kiek bandytume įžvelgti jo siaurumą, yra tas patriotizmas, kuris vienijo, o kaip tik vienijimosi anuomet ir reikėjo. Ar N. Putinaitės patriotizmas platesnis? Juk tai – tas patriotizmas, kuris jau ne pirmąsyk žmones kiršina, veda į piktus kivirčus, „kultūrinius karus“, nesantaiką ir vienų kaltinimus kitiems. Ar šiandien kaip tik to ir reikia, nežinau, bet tai yra ta patriotizmo forma, kuri gali suvienyti tik turint bendrą priešą. Ir tik tuos, kurie pripažįsta tokį bendrą priešą, net jeigu jo iš tiesų ir nėra. Toks patriotizmas nėra platus; jis ne tik destruktyvus, bet kartu ir nevalstybiškas – juo nesuvienysi nei atskirų žmonių, nei atskirų tautų. Tiesa privalo tapti patriotizmo atrama, tačiau kartais sąmoningi ar nesąmoningi susipainiojimai tarp mito ir tiesos tokias atramas tik sunaikina.

Aptartos esminės mąstymo klaidos, atviras faktų nepaisymas, matomas tendencingumas ir vienašališkas siaurumas grindžia prieš Just. Marcinkevičių nukreiptą poziciją. Tačiau visi tie dalykai rodo tokios pozicijos silpnumą ir nepagrįstumą. Filosofė Nerija Putinaitė nėra išimtis – ir kitiems poeto kritikams (tiksliau – teisuoliškiems kritikuotojams) kai kada šis aklumas būdingas dar labiau.

Neišvengiamai kyla klausimas, kokie yra šios kampanijos prieš poetą motyvai? Sąmoningas ar nesąmoningas tikrovės iškraipymas neleidžia to traktuoti pozityviai, o galų gale ir aptrina ribą tarp užsakomosios ar bulvarinės publicistikos ir tikro mokslo. Jei tai daroma nuoširdžiai, tuomet reikėtų prabilti apie kompetencijos, moksliškumo ar net sąžinės problemas. Nuoširdūs ar ne tie motyvai, tačiau, pripažįstant darbo rimtumą, viena akivaizdu – tiesa nėra tariamai mokslinės kampanijos prieš Justiną Marcinkevičių motyvas.