ENGLISH VERSION  

Ką filosofija turi pridurti prie įvairialypių diskusijų apie visa apimantį ir, nepaisant to, vis dar stiprėjantį sekimą?

Sekimas. Filosofija, pagauta snaudžianti

Nekyla abejonės, kad susirūpinimas sekimu yra plačiai paplitęs ir karštai aptarinėjamas. Susidurkite su bet kuria žiniasklaidos priemone ir, kad ir kur būtumėte, vos pervertę kelis puslapius, keliskart spustelėję pelę ar perjungę kanalą, būtinai užtiksite pranešimą, kuris žavisi arba perspėja apie naują ar ką tik atskleistą sekimo technologiją. Dar keli paspaudimai, ir tikrai pasieksite pranešimą apie nusikalstamą grupuotę ar teroristinį planą, atskleistus naudojantis sekimo įranga.

Kiekvienam manančiam, kad filosofijos tikslas – kelti aktualius klausimus, kurių niekas kitas nekelia, pažadinti mus iš dogmatinio ar sekinančio snaudulio, susidūrus su reikšmingais įvykiais, atrodo, kad toks „žadintuvas filosofams“ itin reikalingas, kai kalbame apie sekimo problemą. Ypač kai, kaip pažymi Collinas Bennettas, „nuolatiniai Didžiosios Britanijos Informacijos ir duomenų apsaugos institucijos vadovo  komentarai, neva Britanija ‚lunatikuodama žengia į sekimo visuomenę‘, sulaukė didelio pritarimo aukščiausiuose britų politikos sluoksniuose (The Times 2004)“.

Justino Rimeikio nuotr.

Justino Rimeikio nuotr.

Gali būti, kad ryšys tarp sekimo (ar veiksmų paviešinimo) ir teisingumo atskleistas jau viename pamatinių Vakarų tradicijos filsofinių tekstų. Platonas Vastybėje klausia, kokios būtų pasekmės, jei kas nors galėtų veikti visuomenėje, pasislėpęs po nematomu apsiaustu [1]. Šiuolaikinėje filosofijoje šis klausimas dar sykį iškeltas Michelio Foucault panoptikumo ir panopticizmo idėjose, kurias jis laiko vadinamųjų „disciplinos visuomenių“ pagrindine paradigma. Tas pats svarstymas toliau plėtojamas Deleuze‘o ir Guattari, kurie teigia, kad rizoma yra tinkamesnė analogija nusakyti sekimui, plintančiam šiuolaikinėje visuomenėje, nei panoptikumas. Davidas Lyonas ir kiti taip pat svarsto tolesnį panoptikumo vystymąsi į superpanoptikumą, draudimų panoptikumą ir t. t. Tačiau, palyginus sekimo technologijų plėtros ir pritaikymo greitį su neženkliu filosofų indėliu į šią temą, galima teigti, kad čia filosofas pagautas snaudžiantis, kol pasaulis savo ruožtu juda į priekį.

Užmetus akį į platų literatūros ir akademinės produkcijos apie sekimą lauką, netruks pasirodyti, kad jis tapo kone pagrindine tema socialiniuose moksluose, jiems artimose ir tarpdisciplininėse srityse. Be to, šiuo metu vykstančiuose sekimo tyrinėjimų projektuose dažniausiai dalyvauja įvairias prieigas tame pačiame disciplinos ir srities lauke taikantys mokslininkai ir institutai. Taigi ir vėl kyla klausimas apie galimą filosofinio svarstymo indėlį.

Būdamas trijų stambių naujų projektų, finansuojamų EU FP7 (Seventh Framework Programme) – RESPECT, SMART ir CONSENT – dalyvis, sakyčiau, kad filosofija gali svariai ir vertingai prisidėti prie diskusijos. Jos vaidmuo – pasiūlyti įvairių disciplinų indėlius ir atradimus jungiančią ir vienijančią apžvalgą. Kitaip tariant, manau, kad daugiadisciplininių ir tarpdisciplininių sekimo studijų kontekste filosofija turi ką papasakoti. Tolesnėse šio neilgo teksto pastraipose pamėginsiu apmesti tikėtinos istorijos eskizą.

Analogija: sekimo visuomenė kaip žonglierių pasirodymas

Pagrindiniai šios istorijos veikėjai yra dažniausi bet kurios istorijos apie sekimą herojai: Saugumas, Laisvė, Teisingumas, Asmeninis Gėris bei Socialinė Sanglauda.

Svarbiausia intriga išjudinantis pasakojimas šioje istorijoje yra žonglierius, žongliruojantis šiais elementais ir sudarantis bei užtikrinantis nuolatinį visuomenės klestėjimą ir pastovumą. Žonglierius pasirodyme privalo palaikyti subalansuotą ritmą, leidžiantį paskiriems elementams – Saugumui, Laisvei, Teisingumui, Asmeniniam Gėriui ir Socialinei Sanglaudai – judėti kartu viename vyksme, kurį galėtume pavadinti „Valstybe“. Tačiau, atsižvelgus į dinaminį šios analogijos pobūdį, tinkamesnis pavadinimas šiam veiksmui būtų „politinis Procesas“. Šis žongliravimo veiksmas, „politinis Procesas“, išlaiko pusiausvyrą tarp atskirų elementų trajektorijų, kurios jį ir sudaro.

Tam reikia nuolatinės žonglieriaus dėmesio koncentracijos – jis kiekvieną elementą pamėtėja atskirai, tuo pat metu užtikrindamas, kad kiekvienas mestelėjimas yra pakankamai stiprus subalansuotam ir vieningam procesui palaikyti. Išmetus kurį nors iš veiksmo elementų, pasirodymas visiškai pasikeistų. Tiesą sakant, išmesti vieną iš elementų reikštų, kad veiksmas pakito, kad tai nebėra tas pats pasirodymas. Elemento išmetimas iš politikos proceso taip pat reikštų ir politinės paradigmos poslinkį. Kitaip tariant, per žoglieriaus pasirodymą išmesti elementą – net nesvarstytina galimybė: toks praradimas dramatiškai sunaikintų visą procesą.

Socialinis žongliravimas ir neišreikštos žinios besivystančiame pasaulyje

Kaip žonglierius įvaldo žongliravimą? Kiek žonglierius žino? Ką reikia žinoti, kad mokėtum žongliruoti?

Socialinis gyvenimas įpareigoja susidoroti su įvairiais kiekvieno individo poreikiais, reikalavimais ir sąlygomis, nepriklausomai nuo visuomenės, technologinio išsivystymo ar aplinkos. Socialinei sąveikai reikia, kad jos dalyviai dalintųsi ir vienas kitam atskleistų savo savybes, susidurdami ir fiziškai, ir mentaliai. Visiškas atsiribojimas nuo bet kokio viešumo ar interakcijos akivaizdžiai visuomenėje nesudaro gerų sąlygų ir yra nepatvarus. Dalintis, išeiti į viešumą ir stebėti yra būtinos socialinio santykio, socializacijos ir kultūros proceso dalys, kurios užtikrina socialinės struktūros tęstinumą net ir keičiantis atskiriems jos nariams.

Socializacija ir kultūrizacija proceso dalyviams padeda atsirinkti ir pajusti to, kas paviešintina, ribas. Tada dalyviai išmoksta nustatyti, kokio lygio atsivėrimas yra būtinas ir priimtinas ir nujausti, kada ir kur kėsinamasi į šias saugumo ribas ar kada jos peržengiamos. Socializacija apginkluoja jos dalyvius neišreikštomis žiniomis, kurios reikalingos, bandant įveikti sunkumus, kylančius per socialinę interakciją. Neišreikštos žinios įgyjamos palaipsniui, lipdomos prie gebėjimų visumos, leidžiančios mums veikti, nors nebūtinai sukeliančios sąmoningo dėmesio, svarstymo ar sprendimo poreikį.

Visa tai būdinga įkūnytam žonglieriaus žinojimui, kurį jis taiko, kad sėkmingai atliktų neįmanomai sudėtingą veiksmą ir paverstų jį elegantišku, lengvu pasirodymu.

Žongliravimui svarbu sklandumas, pusiausvyra ir įgūdžiai, kurių rezultatas – grakštus judesys, sudėtingumą paverčiantis ritminga elegancija. Tačiau pasirodymui, nors jis ir reiškiasi kaip judėjimas, būtinas stabilus pagrindas. Neišreikštam žinojimui, kuris leidžia įvykti iš pirmo žvilgsnio neįmanomiems pasirodymams, reikia stabilios (bet ne statiškos) aplinkos, kuri leistų tam žinojimui rastis ir plėtotis. Taigi neišreikštos žinios gali būti apibūdintos kaip intymus žinojimas, kuris leidžia laisvai jaustis atliekant užduotį ar pasirodymą, į kurį įsitraukiama. Neišreikštas ar intymusis žinojimas reikalauja jaukaus pasaulio stabilumo, į kurį jis galėtų suleisti šaknis iš ilgalaikio buvojimo ir įsigyvenimo.

Svarstant šią analogiją sparčių technologinių pokyčių sekimo srityje aspektu, iškart paaiškėja, kad stabilaus konteksto, iš kurio galėtų rastis neišreikštas žinojimas, nėra. Technologinis pasaulis pats dar tik plėtojasi ir anaiptol neįgauna jokios stabilios ar tvirtos formos. Žongliravimo kontekste ši besiplėtojanti, taki aplinka gali būti palyginta su pasauliu, kuriame gamtos jėgos, veikiančios žongliruojant, neturi stabilios formos. Panašu į žongliravimą vėjui tai sukylant, tai nurimstant ar, dar blogiau, kur gravitacijos jėga nėra pastovi ir trauka tai padidėja, tai sumažėja be jokio įspėjimo.

Ar tokiu atveju žongliravimas būtų neįmanomas? Ką tokios sąlygos lemtų, jei žongliravimo pasirodymo elementai būtų Saugumas, Laisvė, Teisingumas, Asmeninis Gėris ir Socialiniai Ryšiai?

Žonglierius. Aktorius ir publika

Turėdami omenyje žongliravimo rizikingumą ir trapumą, klausimas, kurį privalome iškelti, yra šis: ką reprezentuoja žonglierius? Kas visuomenėje atlieka žonglieriaus vaidmenį? Ar žonglierius atstovauja kuriai nors visuomenės daliai? Ar jis yra valstybė? Politinė valdžia? Demosas? Verslo bendruomenė? Pats technologijos procesas? O gal tarptautinė bendruomenė?

Visi jie yra svarbūs suinteresuoti asmenys žongliruojant, turintys teisėtą interesą vieno ar kelių žongliravimo pasirodymo elementų atžvilgiu. Kiekvienas galime neatitraukdami akių stebėti kokį nors vieną elementą, geriausiai atstovaujantį mūsų interesams. Tačiau žongliravimo pasirodymo esmė yra susieti skirtingų suinteresuotų šalių interesus viename veiksme; jie skęsta arba išplaukia kartu.

Skirtingų dalininkų vaidmuo aiškiau pavaizduotinas kaip šio pasirodymo auditorija. Šie dalininkai gali suformuoti dalyvaujančią publiką, kuri palaiko, padrąsina ir įkvepia žonglierių savo energija. Tačiau, nors toks dalyvavimas per nuotolį yra itin svarbus pasirodymui, akivaizdu, kad tiesioginis įsitraukimas, tikras kontaktas su žonglieriumi ar bet kokia pastanga patiems tvarkytis su elementais pasirodytų kaip pragaištingi veiksmo eigai.

Kiekvienas iš dalininkų yra būtinas sėkmingam pasirodymui, kadangi kiekvienas jų privalo užtikrinti, kad jų reprezentuojamas elementas gauna pakankamai dėmesio ir išlieka veiksmo dalimi. Kita vertus, tai turi būti daroma „per atstumą“ ir aiškiai suvokiant, kad bet kokia tiesioginė intervencija pasibaigtų visų dalyvių pralaimėjimu.

Taigi būtinas subalansuotas ir proporcingas dalyvavimas, bet be vienpusio ar neproporcingo įsitraukimo. Ar įmanoma keletui dalininkų išsilaikyti tokioje pozicijoje? Ir jei ne, kokios randasi pasekmės?

Technologija: leidžianti ar pakeičianti įgūdį pasitikėti?

Iki šiol buvo įrodinėjama, kad socialiniam stabilumui ir tęstinumui reikia pastovaus dinamiško ir sudėtingo proceso, kai skirtingi dalininkai palaikytų pusiausvyrą tarp daugybės faktorių (saugumo, laisvės, teisingumo ir t. t.), kiekvieną kurių jie valdo ir paveikia. Toks scenarijus tampa dar sudėtingesnis, kadangi skirtingi dalininkai turi skirtingas vertybių sistemas, pagal kurias reitinguoja faktorius, be to, dalininkai skirtingai pasiekia technologijas, kuriomis veikiami faktoriai.

Svarbiausias teiginys – praeityje ši dinamika buvo valdoma daugiau ar mažiau adekvačiai: lėtas pokyčių tempas teikė pakankamai stabilumo, kad plėtotųsi reikalingos neišreikštos žinios. Pagrindinė problema – greitėjantis pokyčių tempas destabilizuoja procesą, esamus neišreikštus įgūdžius paversdamas nusidėvėjusiais ir nebetinkamais. Žonglieriaus analogija čia pasitelkiama tam, kad išryškėtų kintančios technologinės aplinkos pasekmės.

Kadangi samprotaujama filosofijos vardu ir kadangi, filosofų teigimu, vienas pagrindinių jų disciplinos tikslų yra išlaikyti budrumą, kai pasitelkiamos klaidingos analogijos, reikia būti itin akyliems, kad užtikrintume samprotavime panaudotos analogijos pagrįstumą. Mūsų analogija būtų galima suabejoti, kadangi jos centre randame žmogiškąjį subjektą su jo žmogiškomis silpnybėmis ir ribotumais, kai tikroji jėga dabartiniame suaktyvėjusiame sekime yra varoma ne žmogaus, o technologijos. Toks pastebėjimas trapaus žmogiško žonglieriaus analogiją daro abejotiną. Juk technologija nepavargsta, nepraranda dėmesio ir neturi visų tų silpnybių, kurios žongliravimą taip apsunkina žmonėms. Jei tai iš tiesų yra netikra analogija, ji gali būti nesunkiai išversta į argumentą už žmogiškų socialinių struktūrų pakeitimą technologinėmis, kurios būtų tvirtesnės, patikimesnės ir suteiktų visam procesui stabilumo, užuot jį destabilizavusios. Jei tai iš tikro yra netikra analogija, iki šiol plėtotas argumentas apsiverčia aukštyn kojomis ir ironiškai virsta argumentu už sekimo technologijų taikymą, siekiant palaikyti socialinį stabilumą.

Flickr.com (Jonathan McIntosh) nuotr.

Flickr.com (Jonathan McIntosh) nuotr.

Norėdami teigti, kad analogija yra netikra, turėtume taip pat pripažinti, kad technologijos išplečia žmogaus gebėjimų ir galimybių spektrą. Klausimas, kiek toks požiūris yra realus, o kiek – naivus, buvo pagrindinis filosofinis rūpestis nuo Platono, perpasakojančio mitą apie Teutą „Faidre“, iki Heideggerio „Klausimo apie techniką“. Pagrindinė atsikartojanti tema šioje ilgoje diskusijoje yra tokia: išplėsdama ar aktyvuodama žmogaus gebėjimus, technologija taip pat įrėmina, pakeičia ar apriboja tuos įgūdžius ir gebėjimus, kurie leido žmonėms patiems atlikti veiksmus, šiandien atliekamus technologijų. Ką tai reikštų svarstant apie sekimo technologijas? Kokias gebas ar žmogiškuosius įgūdžius technologijos kėsinasi įrėminti ar pakeisti?

Kai tik sekimo technologijos ima veikti, galima lengviau atsipūsti, kadangi saugumas užtikrinamas, o bet kuri organizacija ar asmuo, su kuriais susiduriama, yra sekami, tikrinami ir patvirtinami. Sekimo visuomenės nariai atleidžiami nuo būtinybės nesnausti, nuolat vertinant ir sprendžiant, kuo galima pasitikėti. Jie taip pat atleidžiami nuo poreikio įvertinti įvairių socialinių situacijų ir susidūrimų saugumo ir pavojingumo laipsnį. Budrumas ir pasitikėjimas gali būti suvokiami kaip dvyniai – susiję įgūdžiai, kurie leidžia pajusti ar suvokti subtilias užuominas, niuansus, sudarančius iki-sąmoningų numanomų vertinimų socialinėse situacijose pagrindą [2]. Kitaip tariant, budrumas ir pasitikėjimas yra tie numanomi įgūdžiai, kurių „visuomenė turi siekti“ (ibid) ir kuriems leidžiama atrofuotis sekimo visuomenėje.

Argi tai nėra dar vienas logiškai nuoseklus žingsnis bendroje žmogaus technologinio vystymosi tendencijoje, kur daugelis kitų itin svarbių žmogiškųjų įgūdžių, pvz., paprasčiausias ugnies įžiebimas ar gebėjimas skirti gydomuosius augalus, jau seniai išnyko be jokių neigiamų pasekmių civilizacijai, nuo jų visiškai priklausiusiai daugybę tūkstantmečių?

Taip gali atrodyti, jei nepaisoma filosofo teiginio, kad, nors kai kurie įgūdžiai yra būtini žmogaus išlikimui, budrumas ir pasitikėjimas sudaro dvipusį pagrindą egzistuoti civilizacijai tokiai, kaip ją pažįstame. Tai, anot Derrida, yra dvilypė at-sakomybės, t. y., gebėjimo atsakyti į sudėtingų žmogiškų santykių situacijų reikalavimus, sudedamoji dalis.

Atsakomybė, suvokiama Derrida teiginių kontekste, reikalauja gebėjimo reaguoti į situacijas ir jose veikti, kai išbaigtas žinojimas nepasiekiamas (nes tikrumoje ir negali būti pasiektas). Kitaip tariant, reikia gebėjimo atsakyti ir veikti, pagrįsto budrumu ir pasitikėjimu, o ne žinojimu ir tikrumu.

Pasisakydamas už „genealogiją, kuri sujungia slaptumą su atsakomybe“, Derrida [3] perspėja, kad europietiškas mąstymas, primygtinai pabrėžiantis žinojimo ir pašalinantis viską, kas glaudžiasi nuošalėje, „liečia Europos politikos esmę ar ateitį“ (ibid p.33)

„Europoje, net ir moderniojoje, kuri paveldi graikišką platonišką politikos kilmę, nepaisoma, užgniaužiama ir išstumiama bet kokia esmiška paslapties galimybė ir bet koks ryšys tarp atsakomybės ir saugomos paslapties – visa tai, kas atsakomybę priskiria paslapčiai. Nuo šio momento regime neišvengiamą demoktratiškumo (graikiška prasme) poslinkį į totalitariškumą; tesama vieno žingsnio, paprasto proceso, kuris įvyksta atkėlus vartus į šį perėjimą“ (ibid p. 34).

Galiausiai filosofija mus ragina išlikti budrius dėl integruotų sekimo technologijų, kadangi jos gali pasirodyti vis dėlto ne tos priemonės, kurios atveria šį perėjimą.

Tačiau, ir čia svarbiausia, ką filosofija gali pasikviesti į pagalbą, kad išlaikytų šį esmišką budrumą, kai budrumas perduotas tai pačiai technologijai?

Išvada – Filosofija kelia statymą

Klausimas, kurį čia iškėlėme, lieka toli gražu neatsakytas. Filosofams būdingi klausimai išties nepasiduoda atsakomi ar išsprūsta iš atsakymo rėmų. Tačiau jie vertingi ne dėl pasiūlytų sprendimų, o dėl perspėjimų įsitraukusiems į socialinį projektą, kuriame galvosūkiai sprendžiami greitai ar vienpusiškai, apie pasekmes, kurias sukėlė mūsų entuziazmas taikant sekimo technologijas.

[1] Platono „Valstybės“ II knyga.

[2] Schneier, B., 2012. Liars and Outliers: Enabling the trust that society needs to thrive. NJ. USA: Wiley.

[3] Derrida, J., 1996. The Gift of Death. Trans. D. Wills. Chicago: University of Chicago Press, p. 21.