Kamera slenka pažeme, kadre – Vilniaus priemiesčio pieva. Planas plečiasi, viršum pievos į kadrą įslenka rausvas vakaro dangus. Vaizdas staigiai šoka viršun į pilkus debesis, skrieja nenumaldomu greičiu, sustoja ir krenta žemyn. Iš dangaus viskas persilieja į stiklinio pastato langus ir krenta greta jų. Nematome jokių siluetų, tik blizgesį, ir tolimą dangaus atspindį, ties žemesniais aukštais nepastebimai pranykstantį. Vaizdas tėkšteli ant asfalto. Planas stambėja, šaligatvis siaurėja ir lieka tik mažas plotelis, kuriame – gausybės praeinančių praeivių žingsniai. New York‘as. Vidudienis. Visi skuba. Naratoriaus (geriausia – Morgano Freemano) balsu nuskamba klausimas: „Kas bendra tarp viso šito pradžios ir pabaigos?“

***

Kai patyriau ryškiausią savo gyvenime mirties patirtį, išėjau į lauką, paglosčiau šunį ir nuėjau per kiemą. Laikas atrodė sustojęs, o nueitas kelias – be pabaigos. Išties, tai tebuvo kiek daugiau nei dvidešimt metrų. Jaučiau, kaip kojos glaudžiasi prie kiekvieno žolės stiebo, kaip padai trinkteli į šiltą žemę, akimirkai prie jos prisispaudžia ir vėl atsiplėšia, prasibrauna pro žolės stiebų minią, akimirkai paliečia orą ir vėl skverbiasi kiaurai stiebus, atgal kaip užsispyrusi lašiša – amžinai prieš srovę. Bet priėjau batutą ir ėmiau šokinėti. Grįžusi namo išgėriau degtinės. Tikėjau, kad padės, bet nebuvo, nuo ko padėti. Aš stebėjau pasaulį, bet pasaulis apsimetė, kad manęs nemato.

Taip būna, kai skauda. Pasaulis arba visiškai išblunka, arba išryškėja iki patologinio lygmens. Pirmuoju atveju išnyksta laikas. Bėga dienos, savaitės, mėnesiai, tu kažką nepaliaujamai veiki, tačiau kai pažvelgi atgal, atrodo, kad tris mėnesius tiesiog pragulėjai ant balkono grindų ir jos išbluko aplink tavo siluetą, dulkės užklojo tavo esybę, ir niekas, kas turi susigert į žmogų, į tave nesusigėrė. Tu –  pasibaigusio galiojimo lakmuso popiergalis: kur tave beįmerksi, būsi tik nublukus ir nepanaudojama skiautė. Per maža rašymui, per didelė, kad išmestum ant žemės ir niekas nepastebėtų. Viskas, ką kalbi – beprasmiška, viskas, ką rašai – sausa. Kitų žodžiai yra sultingi it prinokę persikai, tavieji – smėlis.

Antrasis variantas visiškai kitoks. Antruoju atveju tu jauti, kaip tavo akių vokai skausmingai trankosi, kai mirksi, jauti, kaip deguonies molekulės kelia chaosą tavo kvėpavimo takuose, girdi žmones, net kai šie nekalba, sugeri į save viską, sugeri ir save patį. Šimtus kartų išnyksti ir prisikeli savyje, kol pavargsti. Pavargsti taip smarkiai, kad nustoji norėti, nustoji kvėpuoti, tik nenustoji skaudėti.

Ir staiga viskas nurimsta. Niekas neatsako į klausimą, kodėl, bet tau ateina laikas gauti savo apdovanojimą, nes kas nenužudo, juk sustiprina. Taip sako ir Nietzsche, ir Kanye West‘as, reiškia, tai privalo būti tiesa! Turi gauti keletą stiprybės taškų, laisvą kelią savigyrai, gal net porą butelių gero viskio. Bet kai tavo viena koja jau ant pjedestalo, nutinka tai, ko niekada nesitikėjai. Nes nenutinka nieko. Tu pakeli akis į nuogą dangų, matai ten žvaigždes, išėjusias iš savo konsteliacijų ir žinai, kad būtent to tu ir laukei. Jauti, kad gali mirksėt, valgyt, kalbėt ir vis tiek jausti. Ir tu nieko labiau nenorėjai negu jausti. Be abejo, ąžuolų vainikai, alyvmedžio šakelės ir pjedestalai lig dangaus tavęs dar laukia. Jais pasirūpins kiti, tu nė nepastebėsi. Gal tada net nebenorėsi. Tau visiškai nereikia viskio, tau reikia vandens. Bet niekas neklaus. Ir puiku. Statinės lai ridenas laisvai, tu neturi būti viskam pasiruošęs ir gali mokytis gyventi iš naujo.

Bet nenori. Cha. Juk kadaise jau mokėjai. Kadaise labai gerai žinojai, kas esi ir kodėl. Žinojai, kad neturi nešiot keturių veidų, žinojai, kad vieno visiškai pakanka, nebuvai aktorius, tiksliau, nebuvai pajacas. Žinojai, kaip veikia pasaulis. Bet nebežinai. Norėtum persipilt sau savo seną kraują, bet jis neprigyja. Viskas, ką atsimeni iš to laiko, yra akimirkos. O akimirkos nepaklūsta taisyklėms. Jos nutinka. Ir turi melst, kad jos nutiktų tau, o ne tiesiog su tavim. Mylimo žmogaus oda, akimirka prieš žodį, pirmas pavasario lietus, marios, lygios kaip stiklas, ramūs pasivaikščiojimai ir patrankų šūviai, satininiai patalai ir naujos vilnonės kojinės, gogelis mogelis, senolių akys ir vaikų šypsenos… Kaip mažas išstypęs Disnėjaus Pinokis tu naiviai tiki, kad visa tai išmokys tave būti, atsimerkti, vėl iš naujo pamatyti. Ir taip, tai saldu. Beprotiškai saldu. Saldu ir morengo, ir kaimiškų vyšnių prasme, o pastarosios yra labai skirtingos. Bet jos abi čia galioja. Ir jos abi turi, ką tau pasakyti. Deginančio saldumo morengas – senas blizgančio rytojaus pažadas, pagaulus kaip citatos, nereikalaujantis nieko giliau nei bala, sulieta mašinos tepalu. Dvokianti, toksiška, bet graži kaip vaivorykštė. O štai vyšnios – saldžios kaip tavo kraujas, pažiūrėk į savo venas, jos pulsuoja, jos gyvena, jos vienija tave su šešiais milijardais aplinkinių. Kokia guodžianti statistika! Saldumas kalba, jei nebijai. Ne viskas privalo būt koktu, kad būtų kažko verta. Tu žinai. Žinai, nes susigėrei į save, apdulkėjai, išsitepei, bet atgimei. Turbūt ne be reikalo.

Ir štai taip šimtai gyvenimų randa vietą po vienu dangum. Iš naujo ir iš naujo.

Britų mokslininkai to gal ir nenustatė, bet yra būdų pasijausti gyvu kasdien bent trumpam. Yra būdų patikėt, kad tas vyšninis kraujas tavo venom teka ne be reikalo, kad ta šiluma, kurią bet kokiu metų laiku jauti, pridėjęs pirštus ten, kur susilenkia ranka, šildo ne tik ją dengiantį mažutį odos lopinėlį, bet ir kažką daugiau. Daugiau negu tu pats. Ir mažiau negu Dievas. Daugiau negu tu. Mažiau negu Kitas. Daugiau negu tu. Mažiau nei dangus. Daugiau negu tu… Kaip gera jausti, kad yra kažkas daugiau negu tu.

 

Nuotr. Denis Vėjas

Nuotr. Denis Vėjas

Pavyzdžiui, akimirkos. Akimirkos, kai girdi save kalbant ir išties klausais. Ir pripažįsti. Pripažįsti, kad antgamtiška galia, kurios tau išties reikia, nėra skraidymas, vaikščiojimas kiaurai sienas ar buvimas nematomu. Antgamtiška galia, kurios tau išties reikia, yra atleidimas. Ir būtent jos lauki užaugant tau ant menčių lyg sparnai, pamažu braunantis per odą, draskant visa, kas tave dengia. Tai jos tu lauki, kaip kadaise kad laukdavai motinos, kaip šuo kad laukia šeimininko, kaip naktis kad laukia ryto. Nes tada vėl bus saugu. Namas taps namais, maistas neatšals, vienuma nebeprimins vienatvės, ir baimė, tavo kaulų čiulpais mintanti baimė, pagaliau išsisklaidys kaip cigaretės dūmas. Gal tik tiek ji ir tebuvo. Bet to užteko, kad palaidotų tave tavo paties šešėly.

Bet tada dar ateina ir džiazas! Lyg iš niekur. O džiazas veikia kaip laiko mašina į laiką, kurio nebuvo. Į įvaizdį San Francisko, kuriame viskas buvo tobula, ir Naujojo Orleano, kuriame viskas buvo chaotiškai jauku. Bet nebuvo. Šiaip jau mano gyvenime nei San Francisko, nei Naujojo Orleano nebuvo apskritai. Jiedu man tiek pat fikciniai, kaip Narnija ir Septynios „Sostų karų“ karalystės. Tiek pat fikciniai, kiek aš senų draugų atsiminimuose. Tiek pat fikciniai, kiek namai, kuriuose užaugau. Tiek pat fikciniai, kaip mano paauglystės dienorasčiai. Kiek Paryžius, toks, kokį pamenu, ir Verona, kuomet žaliavo patiltės. Kiek mano senas geras kolektyvinis sodas, serbentų krūmai, išmindžiotos lysvės ir trijų metrų (rimtai) sūpynė.

Kai patyriau ryškiausią savo gyvenime mirties patirtį, išėjau į lauką, paglosčiau šunį ir nuėjau per kiemą. Laikas atrodė sustojęs, o nueitas kelias – be pabaigos. Išties, tai tebuvo kiek daugiau nei dvidešimt metrų, kiek daugiau nei dvidešimt metų, daugiau nei dvidešimt prisiminimų ir daugiau nei dvidešimt bandymų mokytis gyvent iš naujo. Modifikuoti savo kūną, sielą, savo mintis.

Tiesa, aš jau daugybę kartų modifikavau ir savo religiją, bet galbūt verta modifikuot ją dar kartą. Nes mano religijoje trūksta vieno esminio elemento, pasiskolinto iš Bollywood‘o filmų. Kodėl?

Nes Bollywood‘o filmų pabaigose visi tiesiog šoka.

***

Kamera filmuoja nežinomų vietų šaligatvius. Nematom veidų, nematom pastatų, tik kojas, gausybę įvairiausiai judančių kojų. Kadras nutrūksta, istorija nesibaigia.