Prof. Dr. Kathryn Kalinak yra kino studijų profesorė Rhode Island koledže, daugelio straipsnių ir knygų apie kino muziką (Settling the Score: Music and the Classical Hollywood Film (1993), How the West Was Sung: Music in the Westerns of John Ford (2007) ir Film Music: A Very Short Introduction (2010)) autorė.

Spalio 1-3 dienomis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įvykusioje konferencijoje „Muzika ir garso dizainas kine bei naujosiose medijose“ Kathryn Kalinak skaitė pranešimą „Pergrojimo sėkmė: muzikos perdirbimas Holivudo studijos sistemoje“ apie tai, kaip kompozitoriai cituoja patys save ir kaip tokios muzikinės aliuzijos gali sukurti naujas prasmes.

Su Kathryn Kalinak kalbėjomės apie technologijų revoliuciją ir kaip ji keičia kino muziką, kodėl avangardinės muzikos klausytis lengviau, kai ji derinama su vaizdais, kaip galima manipuliuoti žmonėmis pasitelkiant garsus, apie muziką kaip propagandos įrankį. Kai kur tekste tarp mano klausimų ir pašnekovės atsakymų įterptos įžvalgos iš mokslinių tyrėjos straipsnių.

Muzikos klausymosi pobūdis visiškai pasikeitė. Anksčiau tekdavo eiti į koncertus arba pačiam groti instrumentu. Dabar mes turime „SoundCloud“, „YouTube“, „Spotify“, etc. Be to, muzika dažnai derinama su vaizdais. Ar muzika vis dar turi stiprų poveikį kine?

Muzikos poveikis kine yra didžiulis, ir manau, kad jis auga. Vis daugiau šiuolaikinių kino kūrėjų naudoja muziką savo filmuose. Ar galite įsivaizduoti šiandien sukurtą filmą visiškai be muzikos? Tai neįmanoma. Netgi dokumentiniuose filmuose, kuriuose rodoma realybė ar bent jau mėginama ją atvaizduoti, naudojama muzika. Prisiminiau George Clooney filmą „Labanakt ir sėkmės“, kuris labai panašus į dokumentinį. Tai meninis filmas, ir Clooney pasakė, kad nenori jame naudoti jokios muzikos tam, kad jis būtų realistiškas. Taip jis norėjo perteikti naujienų tarnybos realybę. Tačiau filmą sumontavus jis pasirodė toks vienaplanis, kad Clooney garso įrašų studijoje patalpino dainininkę, kuri dainavo kai kurių scenų fone. Clooney suprato, kad jo filmui reikia muzikos. Tad manau, kad muzikos galia kine šiandien yra didesnė nei bet kada anksčiau.

Kartais muzikos nebuvimas yra toks pat paveikus, kaip ir jos skambėjimas. Pavyzdžiui, Michaelis Haneke filmuose muziką naudoja retai. Žiūrovus tai veikia – jiems gali atrodyti, kad kažko trūksta.

Jei muzikos nėra, tikrai kažko trūksta – taip manau dėl daugybės teorinių priežasčių. Mes matome dviejų dimensijų vaizdus, o muzika padeda jiems suteikti tikroviškumo.

„Muzika yra vienas iš galingiausių emocijas sukeliančių veiksnių, skatinantis mus jaudintis kartu su ekrane rodomais herojais.“

Šiais laikais norint kurti muziką užtenka turėti kompiuterį ir geras ausines – nebūtina pirkti brangios aparatūros ar net groti instrumentu. Kaip tai veikia filmų muziką?

Tai itin stipriai paveikė kino muziką. Galėčiau jums duoti vieną paprastą pavyzdį: Indijos Bolivudo industrija, įrašinėdama partitūras filmams, samdydavo ištisus simfoninius orkestrus ir studijų muzikantus. Bolivudo filmai būdavo užpildyti muzika nuo pradžios iki pabaigos. Tačiau dėl technologijų revoliucijos, programinės įrangos ir galimybės sukurti orkestro skambesį sėdint biure prie klaviatūros to nebėra. Visas šias Bolivudo partitūras, naudojusias gyvą muziką, kuriai atlikti buvo samdoma daug muzikantų, pakeitė vienas žmogus prie klaviatūros ir kompiuterių. Nepriklausomuose filmuose, kurių biudžetai labai riboti, vis dažniau naudojami sintezatoriai. Šiuose filmuose visai nėra akustinių instrumentų. Tik labai didelių studijų filmai gali sau leisti samdyti 60, 70 muzikantų orkestrą filmo muzikai atlikti. Tačiau čia kalbame apie didelio biudžeto Holivudo filmus. Tad taip, tai daro įtaką. Žmonės gali kurti garso takelius patys, ir tai laikau teigiamu dalyku – galima pačiam sukurti filmą ir jį įgarsinti namų kompiuteriu, ir skambės puikiai. Kadangi kurti muziką kompiuteriu taip nebrangu, manau, kad galiausiai visuose filmuose ji bus taip kuriama. Man atrodo, kad ateityje mes neturėsime gyvo orkestro, muzikantų ir akustinių instrumentų.

Kadras iš Geroge Clooney filmo „Labanakt ir sėkmės“

Bet nejaugi dėl to kino muzika yra nebe tokia įdomi? Elektroninė muzika tampa vis įvairesnė ir sudėtingesnė.

Suprantu jūsų požiūrį, tačiau man kino istorija yra gyvos muzikos derinimas su vaizdu. Tai – filmo pagrindas, kuris filmą ir padaro filmu. Vis labiau plėtojantis technologijoms, kai vis daugiau dalykų gali atlikti vienas žmogus kompiuteriu, nutolstama nuo to, kas yra pati filmo esmė. Man nepatinka, kad nebereikia nei orkestro, nei operatoriaus, nei šviesų dailininko ar visos pastatymo grupės – dabar užtenka vieno žmogaus su kamera.

„[…] muzika turi išraiškos jėgą, peržengiančią daugelį ribų, ir kinas visame pasaulyje ją naudoja formuodamas filmo suvokimą ir ekrane matomas emocijas perduodamas žiūrovui.“

Žmonės dažnai sako, kad šiuolaikinė muzika nėra „tikra“ muzika, jiems ji neatrodo pakankamai emocionali ar patraukli, todėl jie nemėgsta jos klausytis koncertų salėse. Tačiau išgirdę, pavyzdžiui, atonalią muziką filme, jie ją lengvai priima. Kodėl žmonės gali klausytis šiuolaikinės muzikos kine, tačiau jos nemėgsta klausytis atskirai?

Labai įdomu – anksčiau nebuvau apie tai pagalvojusi. Veikiausiai tai susiję su vaizdų stebėjimu. Vaizdai sudomina, o muzika padeda juos pagyvinti, suteikti emocijų, gelmės, realybės įspūdį, padaro juos konkretesnius. Kai muzika funkcionuoja papildydama vaizdą, žmonės gali tai priimti, tačiau klausantis muzikos atsietai nuo savo funkcionalaus vaidmens ji tampa mažiau patraukli. Ką manote jūs?

Jei kam nors duodu pasiklausyti avangardinio kūrinio, kartais man sako: „Nesu girdėjęs nieko panašaus, kas čia?”.Aš sakau: „Neabejoju, kad tikrai girdėjai“, bet žmonės su tuo nesutinka.

Dauguma žmonių muzikos kine negirdi sąmoningai. Paklausus: „Ką manai apie muziką?“, kartais jie atsako „Kokią muziką?“ „Muziką filme, kurį ką tik matei – ką apie ją manai?“ „O, aš jos net nepastebėjau.” Taigi manau, kad jei muzika atlieka savo funkciją teisingai, dauguma žiūrovų į ją net neatkreips dėmesio. Ji juos veiks, tačiau žmonės nesupras, kaip yra veikiami, arba nė neužfiksuos, kad girdėjo muziką. Kai dėstau kino muziką, studentams sakau: svarbiausias mano tikslas yra išmokyti jus išgirsti muziką, kai žiūrite filmus, girdėti ją sąmoningai. Ne kiekvieną akimirką – niekas negali to padaryti – tačiau suprasti, kad kompozitorius dirbo su šiais vaizdais ir stengėsi sukurti muziką filmo scenoms. Stengiuosi padaryti, kad studentai tai suvoktų. Nes netgi mano kino studijų studentai, kuriems parodau filmo ištrauką ir paklausiu apie muziką, sako: „Kokią muziką?“ Todėl kai dėstau kino muziką, mano prioritetas yra paskatinti juos įsisąmoninti, kad yra muzika, kurios klausymasis praturtina filmo suvokimą.

Antra vertus, garso takeliai tampa vis populiaresni – jie net atliekami koncertų salėse.

Manau, taip yra todėl, kad filmų kūrėjai muziką reklamuoja. Ji tampa populiari ir mėgstama ne dėl to, kad žmonės ją girdėjo filme ir pamanė: „O, kaip man patinka „Žvaigždžių karų“ tema“, o dėl to, kad jie girdėjo „Žvaigždžių karų“ temą per radiją ir televiziją prieš filmą ir po jo. Žiūrovai filmų muzika susidomi dėl marketingo ir reklamos už filmo ribų. „Žvaigždžių karų“ tema tapo populiari, nes studija reklamavo jos įrašo albumą, o pakviestas diriguoti Johnas Williamsas ją atlikdavo simfoniniuose koncertuose, etc. Žiūrint filmą antrą kartą, ši patirtis atgimsta. Tai ypač būdinga populiariajai muzikai – garso takelis išleidžiamas kaip albumas, kad žmonės žinotų, ką išgirs žiūrėdami filmą.

Tikriausiai žmonėmis lengviau manipuliuoti pasitelkiant muziką, o ne vaizdus, nes į ją mažiau atkreipiame dėmesį?

Tai yra viena iš priežasčių, kodėl aš savo studentams sakau: turite suprasti, kaip jumis galima manipuliuoti muzika. Jei to nesuvoksite, tiesiog sėdėsite leisdami garsams su jumis daryti, ką tik nori. Filmams tai būdinga, todėl mokomasi montažo, filmavimo ir apšvietimo, nes tai yra įrankiai, kuriais disponuoja filmo kūrėjas jo pageidaujamu būdu. Taip pat ir su muzika – jei nesuprantate, kas su jumis vyksta, jūs esate tiesiog molis muziko rankose.

„Iš visų filmo sandaros elementų muzika išliko atspariausia kritinei analizei. Tai pastebima ir darant prielaidą, kad konkrečios muzikos analizės žinios būtinos kino partitūrai suprasti, ir formuojant veiksmingus kultūrinius diskursus, kurie apibrėžia muziką kaip nesenstančią ir universalią individualių talentų išraišką, nepaliestą socialinių ir istorinių jėgų. Frankfurto mokyklos darbai dekonstravo šį kultūrinių prielaidų tinklą ir atskleidė muzikos ideologines funkcijas.“

Ar muzika gali būti propagandos įrankis?

Taip, žinoma, kad gali! Kuomet Leni Riefenstahl filme „Valios triumfas“ Hitleris pasirodo skambant nuostabiam maršui, muzika sukelia susižavėjimą, jaudina ir padaro šį vaizdą priimtinesnį ir malonesnį žiūrovams. Kai Eizenšteino filme „Šarvuotis Potiomkinas“ stebite žudynes ant laiptų ir žiūrite jas be muzikos, viskas atrodo labai liūdna: jūs matote užmušamą motiną, vaiką, kitus nekaltus žmones. Kai prisideda Meiselio muzika, mąstote: „O, Dieve, kokie siaubingi tie caro kareiviai, nenuostabu, kad Rusijoje kilo revoliucija.“ Muzika tiesiog sustiprina įspūdį. Taip, muzika labai dažnai pasitelkiama propagandos tikslais, ir geriausi propagandinių filmų kūrėjai tai puikiai supranta. Eizenšteinas labai atidžiai pasirinkdavo kompozitorius visiems savo filmams.

Kadras iš Sergejaus Eizenšteino filmo „Šarvuotis Potiomkinas“

Kartais filmų kūrėjai naudoja anksčiau sukurtą muziką – pavyzdžiui, klasikinę. Ji sukuria neišvengiamų asociacijų, kai ją girdite filme, nors scenai gali ir tikti. Kaip režisieriai sprendžia šią problemą?

Reikia būti atsargiam, nes asociacijas labai sunku pertraukti. Jei aš kurčiau filmus ir žinočiau, kad muzika sukelia asociacijų, kurių aš nenoriu, tokių kūrinių nenaudočiau – nesu tikra, kad galima nuo tų asociacijų atsiriboti. Tokius kūrinius galima naudoti, kad sukeltume žiūrovams priešingą reakciją ar ironiškai. Sakykim, jūs žinote, kad Beethoveno „Penktosios simfonijos“ pradžia publikai sukelia tam tikras asociacijas, – didybės, įspūdingumo, – ir galite simfonijos pradžią naudoti ironiškai. Tai labai galinga. Todėl gali būti pavojinga naudoti populiariąją muziką – ji žmonėms sukelia asmenines asociacijas, kurios gali veikti ne taip, kaip jūs tikėjotės. Tarkim: „Ši daina skambėjo, kai jis mane paliko.“ Tai gal ir galėtų būti meilės tema, bet asmeninė asociacija jums netinka. Todėl populiariąją muziką reikėtų naudoti atsargiai. Sukurtoje originalioje kino muzikoje šios problemos nekyla – muzika veikia tiksliau, o pasitelkus populiarią muziką dalies žiūrovų ji gali reikiamai nepaveikti. Galbūt daina turėtų skambėti baisioje scenoje, bet vietoj to ji primena sužadėtuves.

„Kino muzika perkelia klausytojus iš technologinės, fragmentiškos postindustrinio mechaniškai atgaminto meno formos patirties į idealizuotą gausios ir sugrąžintos vienovės praeitį. Filmo muzika visuomet perteikia nostalgiją, kurią Holivudas ypač sugebėjo panaudoti.“

Kas kino muzikoje jus domina šiuo metu?

Mane domina pora dalykų. Tyrinėju 4-ojo dešimtmečio Sovietų Sąjungos kino muziką. Man įdomu, kaip kompozitorius tikslingai prieštarauja tam, kas yra rodoma: tai yra 4-ojo dešimtmečio sovietinio kino kūrėjų estetikos dalis. Nenorima vien tik pateikti kažką žiūrovams, kad jie sėdėtų ir būtų linksminami, siekiama ugdyti mąstantį, kritišką žiūrovą, kuris būtų atviras sovietinio kino revoliucinėms idėjoms. Mane žavi ši muzikos ir vaizdo priešprieša. Muzika, kuri neiliustruoja vaizdo, tačiau turi tikslą sukrėsti žiūrovą, neleisti jam žiūrėti filmo abejingai. Aš gilinuosi į Sergejaus Prokofjevo partitūras Eizenšteino ir kitų filmams, kai kuriuos Pudovkino filmus – „Dezertyras“, Jutkevičiaus „Auksiniai kalnai“ – tai Šostakovičiaus partitūra, ir šie kompozitoriai dirbdami su režisieriais siekė šokiruoti, sukrėsti žiūrovus, priversti juos mąstyti. Aš taip pat gilinuosi į tai, apie ką skaičiau pagrindinį pranešimą (Vilniuje – M. P.) – muzikos pakartotinį naudojimą. Mane domina, kokiais būdais anksčiau sukurta klasikinė, populiarioji arba paties kompozitoriaus muzika gali būti perkuriama ir panaudojama filme, ką tai duoda, kokią prasmę pažymi ir kaip tai galima pasitelkti atsižvelgiant į tai, ko norima iš garso takelio.