LGBT festivalis „Kreivės“ vyksta jau antrus metus ir šiemet su filmų bei diskusijų programa aplankys tiek sostinę, tiek kitus šalies miestus. Doxa.lt nusprendė ne tik pasidomėti šiuo kultūriniu reiškiniu, bet ir panagrinėti problemas, dėl kurių jis atsirado. Pasikalbėti apie LGBT bendruomenės ribas, galios žaidimus visuomenėje, popkultūros vaidmenį tapatybių suprekinime, normatyvumo pančius ir meno santykį su galia susitikome su festivalio organizatoriais Augustu Čičeliu, Edvinu Grinkevičiumi, Justinu Šulioku ir Laura Varžgalyte. Kalbino Ugnius Babinskas ir Daina Habdankaitė.

Ugnius Babinskas: Kodėl reikia festivalio „Kreivės“? Kuo šiais metais jis kitoks?

Laura Varžgalytė: Šį renginių ciklą mes traktuojame kaip įrankį žmonių bendruomenei burti ir socialinę erdvę, kurioje buriasi bendruomenė. Nors festivalis dėl savo pobūdžio atlieka ir bendresnę šviečiamąją funkciją, ji mums nėra pati svarbiausia.

Augustas Čičelis: Savo veikloje bandome suderinti du dėmenis – bendruomenės būrimą ir meną. Šiuo atžvilgiu mūsų veikla nėra išskirtinė, kadangi nepradėjome kažko visiškai naujo ir dar nematyto.  Siekiame renginių programas padaryti įdomiomis ir aktualiomis ne tik LGBT žmonėms, bet ir tiems, kurie nesitapatina su šiomis keturiomis raidėmis. Be to, visuomet stengiamės ieškoti naujų kultūrinių formų savo tikslui siekti.

Laura Varžgalytė: Būtent tuo šių metų renginių ciklas skiriasi nuo vykusių anksčiau – po truputį stengiamės plėsti savo veiklą.

Edvinas Grinkevičius: Ir dekonstruoti kino festivalio įvaizdį. Jis mums prilipęs iš ankstesnių laikų ir bent jau man asmeniškai ypač norisi jį panaikinti. Be to, mes neplėtojame vienos ideologinės krypties, neatstovaujame vienai vertybinei pozicijai. „Kreivės“ yra bendruomenės festivalis dėl to, kad čia išklausomas kiekvienas balsas, visi jie skatinami susikirsti vienas su kitu.

Daina Habdankaitė: Ar nepastebite, kad dažnai yra sunku pasakyti, kur yra toji LGBT bendruomenė, kad sudėtinga ją apibrėžti kaip tikslinę auditoriją? Kaip sprendžiate šį sunkumą, jei tokio esama?

Augustas Čičelis: Esame nemažai apie tai kalbėję. Yra ar nėra toji LGBT bendruomenė – retorinis klausimas. Pamatyti LGBT bendruomenę kaip vieną ir vientisą, aptikti bei įvertinti ją kaip fizinį vienetą yra sudėtinga. Tai neabejotinai susiję su šiuolaikinėmis komunikacijos technologijomis, kurias naudojame bendrauti. Sunku apčiuopti skaitmeninėje tikrovėje egzistuojančias bendruomenes, kurios dažnai yra išsibarsčiusios, tarsi kybančios ore. Mūsų festivalis pritraukia dalį jų į fizines erdves.

Edvinas Grinkevičius: Čia galime paklausti: kas gi apskritai yra bendruomenė? Jeigu mąstydami apie LGBT bendruomenę mintyje turime tik LGBT asmenis, mes primityviai ją apibendriname. Iš tiesų ji neturi bendro vardiklio ir susideda iš daugybės skirtingų tapatybių, raiškų, nuomonių, ideologijų, kurios dažnai viena kitai prieštarauja. Man pačiam bendruomenės sąvoka pirmiausia siejasi su nedidelėmis pavienėmis panašius ar tokius pat įsitikinimus bei tikslus turinčiomis žmonių grupėmis. Mūsų festivalis aprėpia visą spektrą tokių grupių. Ir, manau, taip ir turi būti, mat bent jau kol kas Lietuvoje kalbėti apie konkrečios vienos grupės interesus yra per didelė prabanga.

Ugnius Babinskas: Ir „Kreivės“, ir daugelis kitų alternatyvios kultūros festivalių dažnai atrodo it vienkartiniai blyksniai – tiršti idėjų ir socialinio aktyvumo susibūrimai, kurių dalyviams išsiskirsčius viskas pasibaigia ir, atrodo, grįžta į vyraujančios kultūros srovės srautą. Kaip išvengti tokio „savaitgalinio“ susidomėjimo ir paversti alternatyvias bendrabūvio formas kasdienybe? O gal to daryti nereikia?

Edvinas Grinkevičius: Apie tai esame kalbėję. Nebenorime „Kreivų“ organizuoti kaip aiškiai apibrėžtas laiko ir erdvės ribas turinčio reiškinio ir šia kryptimi aktyviai dirbame. Organizuojame daugiau tęstinių renginių, kurie vyksta jau po festivalio, stengiamės kurti naujas bendrabūvio formas.

Justinas Šuliokas: Pats čia nematau problemos. Turbūt naivu tikėtis, kad žmonės susiburs ir ilgai išliks vienoje vietoje. Socialiniai ryšiai yra dinamiški, kartais tiesiog nepastovūs – kiek jie bus ilgalaikiai priklauso nuo daugelio aplinkybių.

Laura Varžgalytė: Svarbu pabrėžti ir tai, kad ne visada LGBT žmonėms reikia ilgai trunkančių susibūrimų. Pavyzdžiui, manęs asmeniškai tai visiškai nedomina. Man patinka tai, kad turime galimybę surengti kelis renginius, kurie būtų gerai matomi.

Augustas Čičelis: Kita vertus, kai mes tarpusavyje kalbamės apie tam tikras bendruomenes, dažniausiai mintyje turime ne tik žmonių grupes, bet ir jas vienijančias bendras patirtis. Pavyzdžiui, šiais metais diskutavome apie LGBT asmenų artimuosius. Jei atsižvelgiame į jų išgyvenimus bei problemas, LGBT kaip kategorija labai išsiplečia ir apima kur kas daugiau, nei tai, ką žymi šio akronimo raidės. Suburti visus šiuos žmones į vienalytę bendruomenę labai sudėtinga. Ir čia iškyla jūsų minėtas klausimas: ar to reikia? Mums svarbu, kad sudarome sąlygas žmonėms burtis, megzti naujus socialinius ryšius.

Justinas Šuliokas: Be to, kad bendruomenė egzistuotų, nebūtina, kad visi jos nariai kalbėtų. Tiesiog reikia, kad apie tai, kas svarbu tam tikrai bendruomenei, būtų kalbama viešojoje erdvėje, o tie, kurie nekalba patys asmeniškai, tapatintųsi su šiuo diskursu, jį plėtojančius žmonės laikytų iš dalies ar visiškai juos atstovaujančiais. Erdvės sąvoką šiuo atveju vartoju ne tik kaip metaforą. Ne ką mažiau svarbios yra ir fizinės erdvės, kurių didžioji dalis iki šiol yra paslėpta kažkur rūsiuose. Viena vertus, čia jauti jaukų saugumą, tačiau tuo pat metu išgyveni nemalonų jausmą, kad turi nuo kažko saugotis.

Ugnius Babinskas:  Tačiau pažangos šiuo atžvilgiu, atrodo, esama – iš pradžių būrėtės rūsiuose, vėliau pusrūsiuose…

Augustas Čičelis: …o dabar esame jau pirmame aukšte (visi juokiasi). Tokioje erdvėje kaip „Skalvijos“ kino teatras, kuri yra pažįstama, kurioje lankosi nemažai vilniečių, yra iš tiesų smagu atrasti save ir veikti kažką įdomaus nejaučiant diskomforto ar baimės.

Edvinas Grinkevičius: Tau bekalbant apie erdvių viešumą prisiminiau, kad esama ir kitokios pozicijos šiuo kausimu. Tame pačiame mūsų reguliariai rengiame vakarėlyje „K/reivas“ teko išgirsti nuomonių, kad nemaža dalis LGBT bendruomenės kaip tik ilgisi saugių, izoliuotų erdvių. Turbūt tokių vietų poreikis išliks visada.

Daina Habdankaitė: Iki šiol kalbėjome apie žmones, jų patirtis ir problemas. Tačiau pažvelkime į tai ne iš asmeninės, bet iš socialinės ir ekonominės perspektyvos. Ar jums neatrodo neteisinga, kad kūrybinės ir medijų industrijos queer problematiką paverčia kultūrine preke, kai tuo tarpu daugelyje šalių, įskaitant ir Lietuvą, LGBT žmonės kasdienybėje vis dar susiduria su priešiškumu bei diskriminacija tiek socialiniu, tiek politiniu lygmeniu? Kaip jaustis LGBT žmonėms, kai jų tapatybė yra parduodama, tačiau toks pardavimas praktiškai neturi įtakos jų asmeninių problemų sprendimui?

Laura Varžgalytė: Manau, akcentuoti reikėtų ne tai, kad LGBT tapatybė tampa preke. Verčiau kalbėti apie tai, kokius produktus perka LGBT žmonės. Čia visai tiktų paminėti plačiai nuskambėjusį atlikėjo „Ten Walls“ atvejį, kuomet, viešai pasisakęs prieš gėjus, jis kone sužlugdė savo karjerą. Įvairūs festivaliai, kuriuose jis turėjo dalyvauti, atsisakė priimti muzikantą, kadangi tuose renginiuose gausiai dalyvauja LGBT asmenys, krito jo albumų pardavimai. Ši istorija parodo, kad esama organizacijų ir institucijų, aiškiai suvokiančių, kad LGBT žmonės irgi moka pinigus, o jų kaip vartotojų ignoravimas yra žalingas ekonomiškai. O šiaip tai nemanau, kad Lietuvoje LGBT diskursas yra gerai parduodamas.

Justinas Šuliokas: Aš nesutinku, kad LGBT žmonių tapatybė yra naudojama komerciniais tikslais.

Nuotr.   George Louis

Nuotr. George Louis

Daina Habdankaitė: O kaip filmai? Pastaruoju metu LGBT / queer kino produkcijos vis daugėja.

Justinas Šuliokas: Kokie lietuviški filmai LGBT tapatybes traktuoja rimtai? Žinoma, šalia romo ar indo personažo gali išvysti personažą gėjų. Tačiau tai nėra herojai, su kuriais realūs žmonės galėtų rimtai tapatintis.

Ugnius Babinskas: Tačiau jeigu kalbame ne tik apie Lietuvą, bet apie komercinę aplinką globaliu lygmeniu?

Justinas Šuliokas: Taip, tuomet sutinku – vertinant pasauliniu mastu, LGBT tapatybės iš tiesų dažnai tampa verslo dėmesio objektu, tačiau Lietuvoje to tikrai nematyti.

Edvinas Grinkevičius: Čia kaip pavyzdį verta paminėti filmą „Sangailės vasara“. Lietuvos medijoje tai nebuvo filmas apie dviejų merginų artimos draugystės ir meilės potyrį, tačiau užsienio žiniasklaidoje šis kūrinys interpretuotas kaip lesbian drama.

Justinas Šuliokas: Panašiai ir su juosta  „Anarchija Žirmūnuose“, kurią aš mačiau, bet apie kurią negalvojau kaip apie lesbietišką filmą, kol jo nepamačiau vieno didesnio užsienio miesto DVD parduotuvėje padėtą lentynoje, pažymėtoje „LGBT filmai“ lipduku.

Ugnius Babinskas: Kaip vertinate įvairių komercinių technologijų naudojimą LGBT problemų sklaidai? Ar nenutinka taip, kad, pavyzdžiui, pop žvaigždžių pasitelkimas tokiam tikslui pasirodo esąs neefektyvus, neturintis galios priversti žmones rimtai ir esmingai susimąstyti apie LGBT susimąstyti?

Laura Varžgalytė: Manau, kad LGBT diskurso sklaidos efektyvumas tiesiogiai susijęs su tikslinėmis grupėmis, kurioms yra skirta žinutė ar produktas. Taigi į klausimą galima atsakyti dvejopai – ir taip, ir ne. Kai kuriems žmonėms įvairios žvaigždės, jų gyvenimas ir nuomonė nėra aktualūs, kitiems, atvirkščiai, jis rūpi. Kad ir kaip būtų, bet koks žinomo žmogaus, nesvarbu, kokioje srityje jis yra pasižymėjęs, atsiskleidimas yra svarbus.

Augustas Čičelis:  Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad pati LGBT bendruomenė labai skirtinga ir daugialypė – jai dažnai netinka pagal standartines pozicionavimo schemas sudaryti elgesio modeliai ar profiliai, pagal kuriuos bandoma numatyti poreikius.

Justinas Šuliokas: Aš nežinau, ar komercinių veidų įtraukimą į tokią veiklą reikėtų vertinti kaip savaime neigiamą. Man atrodo, kur kas svarbiau tai, kad, dažnai pasitelkiant tokias priemones, susiaurinamas LGBT problemų ratas. Jeigu LGBT teisės yra supaprastinamos iki klausimo apie tos pačios lyties asmenų partnerystes, tuomet didžioji dauguma kitų probleminių klausimų yra paprasčiausiai nurašomi.

Daina Habdankaitė: Minėjote, kad LGBT žmonės yra labai skirtingi, o jų būrimas draugėn į ilgalaikę bendruomenę dėl to sudėtingas. Ir vis dėlto, jei toks tikslas keliamas, man asmeniškai atrodo, kad jį pasiekti galima bent dviem būdais – viena vertus, galima sukurti atskirą socialinę-kultūrinę terpę LGBT žmonėms, kita vertus, juos  galima integruoti į jau esamas socialines terpes, LGBT sampratą išplečiant taip, kad ji apimtų kaip įmanoma daugiau žmonių. Kaip manote, kuri strategija veiktų geriau?

Augustas Čičelis:  Kalbėdami apie LGBT, vienaip ar kitaip kalbame apie socialinę lyčių sistemą, kurioje normos kriterijus yra heteroseksualumas. Ši norma nemažą LGBT žmonių dalį veikia neigiamai, versdama juos atsidurti politinio ir kultūrinio gyvenimo paraštėse, dėl šios normos jie patiria diskriminaciją ir kitas skausmingas patirtis. Man atrodo, kad, siekiant spręsti šią problemą, svarbu vystyti visuomenės supratimą, kad esama visas LGBT žmonių grupes veikiančių bendrų mechanizmų, turinčių tiesioginės įtakos jų gyvenimui. Vykdydami savo veiklą, mes neapsiribojame LGBT akronimu, nematome poreikio dirbti su atskira, aiškiai apribota žmonių bendruomene. Kur kas svarbiau parodyti, kaip LGBT asmenys susiję su kitais visuomenės nariais. Dėl to šiais metais ir inicijavome diskusiją, kurioje kalbėjome apie LGBT žmonių ir jų artimųjų santykius. Labiau pasigilinus paaiškėja, kad neabejingi artimieji taip pat yra LGBT bendruomenės dalis.

Ugnius Babinskas: Kad ir kokia diferencijuota LGBT bendruomenė bebūtų, kad ir kaip ją plėstume, tam, kad ją žymintis akronimas nebūtų beprasmis, būtina išgryninti tai, kas gi yra visus šiuos skirtingus žmones vienijantis pagrindas.

Augustas Čičelis:  Aš manau, kad tai bendros patirtys, ir šiuo atveju LGBT bendruomenė nėra išskirtinė. O tai, kas ją kaip tokią apskritai sukūrė, yra oponavimas heteronormai, kurios vyravimas visuomenėje yra diskriminacinis. Pati bendruomenė, žinoma, yra įvairialypė. Vis dėlto manau, kad šiais laikais kalbėti apie aiškias ribas turinčias bendruomenes praktiškai neįmanoma.

Ugnius Babinskas: Minėjote, kad savo veikloje bandote suderinti bendruomenę ir meną. Tačiau ar menas netampa viso labo paprasčiausiu instrumentu, naudojamu LGBT klausimams kelti ir svarstyti? Ar dėl to nenukenčia meno kokybė?

Edvinas Grinkevičius: Man atrodo, kad menas visada yra priemonė. Visai kitas klausimas, kaip toji priemonė panaudojama, kas ja pasinaudojant sukuriama. Nors pats nemanau, kad meno kūriniams reikėtų klijuoti LGBT etiketes, tačiau taip pat nemanau, kad šios plačios sąvokos vartojimas neigiamai atsiliepia jų meninei kokybei. Be to, atsisakius tokio pozicionavimo, menas praranda savo politinę-socialinę reikšmę, imamas traktuoti kaip išskirtinai asmeninis išgyvenimas ar tik estetinis potyris.

Laura Varžgalytė: Manau, kad problematika neturi jokio ryšio su meno, kuriame jį nagrinėjama, kokybe. Ne tema lemia, ar tam tikras kūrinys bus geras ar blogas.

Augustas Čičelis:  Asmeniškai pats, kai augau ir brendau, meną atsirinkinėjau pagal savo patirtis. Man didžiausią įtaką darė tai, kas man kalba. Taip, būdavo dalykų, kurie buvo tiesiog man gražūs, tačiau dažniausiai menas, kuriuo domėjausi, vienaip ar kitaip siejosi su mano gyvenimu, taigi ir su socialiniais, politiniais ar kultūriniais gyvenimo aspektais.

Edvinas Grinkevičius: Mes labai daug kalbame apie heteronormatyvumą, bet dažnai pamirštame, kad homonormatyvumas yra ne mažiau ydingas. Kalbant apie LGBTQ tematikos filmus, tenka pastebėti, kad juose vaizduojami žmonių portretai, patirtys ir elgsena dažnai atkartoja vyraujančius stereotipus ir taip tik dar labiau juos gilina. Iš tiesų, yra nemažai klišinių filmų, kuriais bandomi diegti aiškūs lyčių įvaizdžiai, nei kiek neskatinantys iš tikrųjų susimąstyti ir į tam tikras problemas pažvelgti kritiškai.

Ugnius Babinskas: Jei jau prakalbome apie normas, pasvarstykime štai tokį klausimą. LGBT judėjimai dažniausiai kaip ilgalaikį tikslą deklaruoja būtinybę toleruoti įvairaus pobūdžio kultūrines marginalijas – žmones, idėjas, įvykius, esančius kultūrinio gyvenimo paraštėse. Kita vertus, aktyvus ir intensyvus šiuolaikinių medijų naudojimas, augantis LGBT asmenų politinis aktyvumas ilgalaikėje perspektyvoje ne-normą gali paversti ne tiek tolerancijos objektu, kiek nauja norma. Čia galime iškelti hipotetinį klausimą: kuri – hetero ar homo norma yra teisingesnė?

Justinas Šuliokas: Abejoju, ar esama tokios socialinės terpės, kurioje abu – tiek heteronormatyvumo, tiek homonormatyvumo – diskursai būtų susilyginę, vienas su kitu konkuruotų. Nežinau, ar apskritai tam esama potencialo, ar tai iš viso įmanoma.

Augustas Čičelis: Žaidimas „juodabalta“ yra pavojingas reikalas. Viena vertus, kaip jau buvo minėta, vargu ar kada nors homoseksualumas taps plačiai priimtina norma. Kita vertus, heteronorma turi neigiamos įtakos patiems heteroseksualiems žmonėms. Juk kalbame ne apie tai, kad visi žmonių santykiai turėtų būti homoseksualūs. Svarbu tai, kad visuomenė taptų laisvesnė, atviresnė. Savo veikla mes užsiimame ne tam, kad siektume vien tolerancijos, kadangi nemanome, kad viskas ja ir pasibaigia. Nenorime, kad socialinėje aplinkoje LGBT asmenys būtų vertinami kaip tie mažieji žmonės, kuruos reikia patoleruoti, su kuriais reikia pagarbiai elgtis. Tai nesąmonė. Pagarbiai reikia elgtis su kiekvienu žmogumi. „Didžiojo“ ir „mažojo“ žmogaus santykio neturi likti. Suvokimas, kad visuomenėje egzistuoja normali, galią turinti dauguma, kuri yra visiškai kitokia mažumos atžvilgiu, yra klaidingas, mat, ėmus skaidyti ir pačią daugumą, galiausiai paaiškėja, kad ji nė velnio nėra dauguma. Imi suprasti, kad galia disponuoja labai nedidelė daugumos grupė.

Laura Varžgalytė: Man apskritai atrodo, kad toji „normalios daugumos“ grupė yra iliuzinė. Beveik visur socialiniame gyvenime esama niuansų, kuriuos kas nors gali pavadinti nenormaliais. Dažnai nutinka taip, kad žmonės save su kitais lygina selektyviai, dėl ko sau dažniausiai atrodome normalūs. Nebūtina būti homoseksualiu, kad patirtum diskriminaciją. Ją patiria ir vieniši tėvai, judėjimo negalią turintys ar senyvi žmonės. Sąrašas ilgas.

Ugnius Babinskas: Apibendrinkime mūsų diskusiją. Koks yra jūsų, kaip festivalio „Kreivės“ organizatorių, ilgalaikis tikslas, kurį sau keliate Lietuvos kultūrinėje aplinkoje? Iš to, kas kalbėta, atrodo, jog, viena vertus, lyg ir siekiate parodyti, kad egzistuoja po LGBTQ akronimu buriami žmonės ir kad jie yra ne ką mažiau svarbūs nei kiti, tačiau, kita vertus, ir mintyje turiu idealų atvejį, siekiate, kad ši etiketė apskritai taptų nereikalinga, kad LGBTQ žmonės nebūtų išskiriami.

Augustas Čičelis: Sunku atsakyti į šį klausimą, kadangi aš sunkiai įsivaizduoju tą idealų atvejį, kuris vargu ar taps realybe. Kol kas mūsų ilgalaikė perspektyva nelabai skiriasi nuo trumpalaikės. Galbūt ateityje veikla galėtų būti kokybiškai kitokia, galbūt laikui bėgant pasikeis erdvės samprata, kis veiklos formos, jos apims vis daugiau žmonių, kurie matys prasmę būti su kitokiais žmonėmis, dalintis su jais savo patirtimis. Ir matys ne tik prasmę būti kartu, bet ir supras pavojus, glūdinčius sistemoje, kurioje heteroseksualumas yra ne tik vyraujanti, bet ir jos neatitinkančius žmones engianti norma.