Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) neseniai baigėsi paskutinieji XII Baltijos trienalės renginiai. Jų buvo įvairių: skaitytos paskaitos, užsiiminėta mokymais, vyko koncertai, knygų pristatymai, diskusijos. Įvykių centre – Baltijos jūros baseino šalyse aktyviai kuriančių menininkų darbų ekspozicija, kurioje labiausiai mano dėmesį patraukė vadinamasis „zooetikos paviljonas“. Tai – vienų žinomiausių Lietuvos konceptualaus tarpdisciplininio meno atstovų Gedimino ir Nomedos Urbonų sukurta eksperimentavimo su įvairiomis grybų formomis laboratorija.

Kodėl meno institucijoje atliekami bandymai su šia gyvybės forma, pasiteirausite Jūs? Moksliniai jie ar meniniai? Kaip estetiniu požiūriu (į)vertinti šią daugialypę instaliaciją? Tokie klausimai apsidairius po skaidriu plastiko pluoštu aptrauktą, grybienos kolonizuotą erdvę iškilo ir man. Svarstant juos nusprendžiau pakalbinti šios laboratorijos kūrėjus.

Nors šiame tekste turėjo būti parašyta daugiausia apie „Zooetikos“ projektą, per interviu su Urbonais apie tai šnekėjome mažiausiai. Pokalbis pakrypo kur kas abstraktesne linkme – jo metu siekiau išsiaiškinti kokiais principais menininkai grindžia savo kūrybą, kas jiems yra šiuolaikinis menas ir menas apskritai, kaip jie įsivaizduoja kuriančiojo ir suvokiančiojo santykį, galiausiai – kaip suvokia kultūrą šiandieniniame medijų persmelktame pasaulyje.

Zooetikos paviljonas Šiuolaikinio meno centre / Ugniaus Babinsko nuotr.

Zooetikos paviljonas Šiuolaikinio meno centre / Ugniaus Babinsko nuotr.

Nemaža dalis Jūsų kūrybinės veiklos apima interaktyvias tęstines praktikas, kuriose suvokėjo dalyvavimas yra ne ką mažiau svarbus, o kartais kur kas svarbesnis sąveikos su Jūsų kūryba būdas nei įprastas stebėjimas. Kodėl dažnai naudojatės būtent tokia kūrybine strategija?

Gediminas Urbonas: Meną mes traktuojame kaip komunikaciją. Tokios sampratos kūriniai dažniausiai yra užbaigiami ne menininkų, o į kūrybinį procesą įsitraukiančių dalyvių. Be abejo, galima sakyti, kad  sąveika su meno kūriniu, nesvarbu, kas tai būtų – kino filmas ar koncertas – savaime reiškia vienokį ar kitokį įsitraukimą. Tačiau esama tam tikrų avangardo praktikų, radikalizuojančių įsitraukimo momentą. Pavyzdžiui, teatre nuo pat jo atsiradimo mėginama išgriauti nematomą sieną, skiriančią žiūrovus nuo aktorių: į tai atsižvelgia ne tik režisieriai, bet ir šiuolaikiniai architektai, projektuojantys teatro erdves. Esama įvairių erdvinių įsitraukimo formų, lemiančių skirtingą auditorijos supratimą: vienu atveju mes kalbame apie žiūrovus ar klausytojus, o kitu – apie dalyvius. Mums pastaroji samprata yra itin svarbi. Vien tai, kad kurdami dirbame kartu, mus verčia nuolatos mąstyti apie tai, ką reiškia būti santykyje su kitu kaip su dalyviu.

Apie dalyvavimo praktikų svarbą susimąstėme anksti. Pavyzdžiui, aš dar 1988 metais pradėjau dirbti kartu su performansų grupe „Žalias lapas“, bendradarbiauti su kitais menininkais. Kolaboracinės praktikos tuo metu buvo suvokiamos kaip alternatyva modernistinei menininko-genijaus, it demiurgas vienatvėje keičiančio pasaulį, sampratai. Atviros kolektyvinės kūrybos formos turėjo tiesioginės įtakos visai kitokiam menininko vaidmens supratimui, o jų paplitimas 8–9 praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo susijęs su įtinklintos visuomenės atsiradimu, be to, įvairiais optimistiniais ir utopiniais ateities scenarijais apie virtualius pasaulius, skaitmeninės demokratijos perspektyvas. Įkvėpti šių idėjų mes ir pradėjome svarstyti apie įvairias kolektyvines bendradarbiavimo formas. Didelės įtakos mūsų kūrybiniams sumanymams turėjo ir Fluxus judėjimas, kuriame autorystės idėja taip pat nebuvo svarbi, o kartais ir radikaliai kvestionuojama.

Taigi pasirinkti būtent auditorijos dalyvavimu grįstas kūrybines strategijas Jus įkvėpė to meto kultūrinė aplinka?

Nomeda Urbonienė: Aš manau, kad ne tiek įkvėpė, kiek formavo. Išgirdus tavo klausimą ir begalvojant, kaip į jį būtų galima atsakyti, norisi grįžti į praeitį ir apsvarstyti aplinkybes, kurių įtaka buvo neišvengiama. Tai labai svarbu. Lygiai kaip ir vaikui itin svarbūs yra pirmieji gyvenimo metai, taip ir menininkui didelę įtaką daro tam tikros aplinkybės, formuojančios jo charakterį, kūrybinį mąstymą.

Gediminas Urbonas: Reikia turėti mintyje ir tai, kad menininko formavimuisi didelės įtakos turi ir tam tikra Zeitgeist, arba laiko dvasia, nulemta politinių judėjimų. Veikimas kartu tokiame kontekste dažnai iškyla kaip savarankiška, nuo jokių valstybinių institucijų nepriklausoma saviorganizacijos forma. Tokių formų atsiradimas įgauna ypatingą reikšmę keičiantis santvarkai ir įsitvirtinant individualistiniam kapitalizmui. Apie įvairias kolektyvines praktikos formas tokiame kontekste pradėjome galvoti kaip apie būdus, kuriais naudodamiesi įgalintume individus savarankiškai kurti įvairias bendruomenes. Čia gali iškilti klausimas, kodėl mes, turėdami tokį tikslą, ėmėmės ne socialinės ar politinės, o meninės veiklos. Atsakyti būtų galima remiantis meno autonomiškumo teze, kuri mums yra ne ką mažiau svarbi. Laikomės nuomonės, kad meno laukas yra bent jau iš dalies autonomiškas ir jame žymiai lengviau nei kasdieniame gyvenime galima inicijuoti įvairias kūrybines praktikas, kurios vėliau, įgavusios ilgalaikio bendrabūvio formas, gali integruotis ir įsitvirtinti socialinėje ar politinėje plotmėje.

Ar tai reiškia, kad meno lauką Jūs traktuojate kaip inkubatorių vienoms ar kitoms koncepcijoms išbandyti?

Gediminas Urbonas: Visai teisingai pasakei – meno laukas yra patogus inkubatorius ta prasme, kad mūsų kūriniams reikalingas tam tikros trukmės inkubacinis laikotarpis, savotiškas laboratorinis periodas. Taip yra dėl to, kad veikdami bet kokioje kitoje realybėje už meno lauko ribų, turėtume tai daryti pragmatiškai. O bet koks pragmatinis veikimas savo ruožtu yra iš anksto suprogramuotas tam tikrai idėjai instrumentalizuoti, nesvarbu, ar ji politinė, ar kultūrinė. Meno kaip institucijos autonomija sudaro sąlygas veikti nebūtinai paklūstant tokiam požiūriui arba jam atvirai priešinantis. Menas šiuo požiūriu funkcionuoja kaip tam tikra nepaklusnumo teritorija.

Man patiko viename interviu išsakyta Nomedos mintis, kad Jūs kuriate „kultūrinus organizmus“. Manau, šis žodžių junginys taikliai apibūdina nemažą dalį Jūsų kūrybos ir vykusiai nusako jos tarpdiscipliniškumą. Intriguoja štai kas: kodėl Jums sukurti kultūrinį organizmą yra įdomiau nei kultūrinį artefaktą? Juk daugelis menininkų elgiasi atvirkščiai: dirba su objektais ir siekia juos išbaigti patys. Manau, tai labiausiai lemia tam tikras prisirišimas prie savo kūrinio.

Nomeda Urbonienė: Kultūrinis organizmas iš esmės ir yra artefaktas. Turbūt pirmą kartą tai įsisąmoninome tuomet, kai dabartiniame kultūros bare „Kablys“ įkūrėme „Jutempus“ tarpdisciplininio meno erdvę. Šiame projekte dalyvaujantys menininkai pristatinėjo įvairius objektus, o mes užsiėmėme parodų kuravimu, įvairių performansų koordinavimu. Kilo klausimas: kaip šią veiklą galima laikyti menu? Bandydami atsakyti į šį klausimą priėjome išvadą, kad organizavimas yra meninis veiksmas, o sukurta organizacija – meno artefaktas, tačiau kitoks, neapčiuopiamas. Be to, ankščiau ar vėliau ateina laikas, kai tu turi įkūnyti šią savo neapčiuopiamą kūrinį tam tikra forma, pavyzdžiui, instaliacijos, knygos ar tinklalapio.

Gediminas Urbonas zooetikos laboratorijoje, Šiuolaikinio meno centre / Asmeninio archyvo nuotr.

Gediminas Urbonas zooetikos laboratorijoje, Šiuolaikinio meno centre / Asmeninio archyvo nuotr.

Gediminas Urbonas: Jei santykį tarp kūrėjo, kūrinio ir suvokėjo suprantame kaip tam tikrą komunikacinę sistemą, tai mums leidžia modeliuoti šias sistemas. Taip mąstydami, mes kuriame organizacijos estetiką, kuomet į kūrybinę veiklą žvelgiame kaip į tam tikrų ryšių inicijavimą ir konstravimą. Objektai tokioje perspektyvoje imami suvokti kaip hiperobjektai, arba įtinklinti daiktai. Šią temą savo darbuose yra nagrinėjusi architektūros teoretikė ir rašytoja Keller Easterling. Pasak jos, mes puikiai suprantame, kas yra objektai, tačiau iš tiesų svarbiausias yra ne mūsų žinojimas apie juos, o sąryšiai tarp jų. Šia nuostata mes vadovaujamės savo kūryboje, reflektuodami įvairias disciplinas, jų vidinę logiką ir tarpusavio santykius, o minėtus sąryšius tarp kultūros gamintojų (kūrėjo sąvoka mums nelabai patinka), kultūrinių daiktų ir kultūros vartotojų arba suvokėjų traktuojame kaip kūrinius, kaip hiperobjektus.

O kaip dėl mano minėto prisirišimo momento? Juk net jeigu menininkas kuria ne konkrečius objektus, bet dinamiškas ryšių sistemas, jis gali būti ne ką mažiau linkęs prisirišti prie savo kūrinio. O Jūs sukūrę tam tikrą projektą jį plėtoti paliekate kitiems. Ar neišgyvenate tam tikro netekties, praradimo jausmo?

Nomeda Urbonienė: Ankščiau išgyvenome, tačiau dabar tai patiriame kur kas rečiau. Manau, kad prisirišimo jausmas atsiranda natūraliai ir vargu ar jo įmanoma išvengti. Mes kreipiame daug dėmesio į savo estetinę kalbą. Bet kokie kūrybiniai sprendimai turi savo estetinę išraišką, ypač tuomet, kai tu sudarai sąlygas pasireikšti kitiems žmonėms, kai įsileidi juos į savo kūrybinę teritoriją arba net leidi jiems šią teritoriją užimti. Kiti šio lauko dalyviai dažnai priima tau kaip menininkui nepriimtinus estetinius sprendimus ir man asmeniškai būtent šis aspektas yra sudėtingiausias. Kita vertus, kaip tik tokiais atvejais imi galvoti, kas iš tiesų yra toji estetika, o tai darydamas atveri sau naujus kūrybinius horizontus.

Gediminas Urbonas: Menininko prisirišimas prie savo kūrinių yra tiesiogiai susijęs su tuo, kiek autorius turi galios valdyti savo kūrinį. Kalbant apie tęstinius tarpdisciplininius projektus, svarbu klausti, ar užsiimdamas tokio pobūdžio veikla tu save vis dar įvardini kaip autorių, o jeigu taip, kur tuomet yra toji autorystė? Šie klausimai mums iškilo plėtojant „Protesto laboratoriją“, kuomet pamatėme, kad esama tam tikro konflikto tarp autoriaus ir autorystės. Į šį politinio meno projektą įsitraukę dalyviai ėmė diktuoti savo sąlygas, grindžiamas kitokiomis politinėmis ar estetinėmis nuostatomis, kurios nebūtinai buvo priimtinos mums. Tuomet priėmėme sprendimą, kad mums kaip menininkams ir autoriams reikėtų atsisakyti paties vyksmo reguliavimo ir apsiriboti tik dokumentacija, įvairių reprezentacijų kūrimu. Šiam projektui organizuodami saviraiškos erdves mes galėjome rinktis, ar mums veikti kaip architektams, ar kaip režisieriams. Pasirinkome pirmąjį variantą, nors tiek vienu, tiek kitu atveju kalbame apie autorius – architektas nuo režisieriaus šiuo požiūriu skiriasi tik tuo, kad pirmasis kažką sukūręs pasitraukia ir savo kūrinio likimą patiki kitiems.

Mano nuomone, tiek minėtoji „Protesto laboratorija“, tiek kiti Jūsų darbai įdomūs tuo, kad jiems labai sudėtinga, o kartais tiesiog neįmanoma pritaikyti standartinių supratimo ar vertinimo kategorijų. Juose kvestionuojamos įvairios savaime suprantamomis laikomos skirtys, pavyzdžiui, autoriaus ir žiūrovo arba iniciatoriaus ir dalyvio. Tokia meninė praktika puikiai atitinka šiuolaikinę daugialypę komunikacinę aplinką, kurioje minėtos sąvokos tampa jei ne beprasmėmis, tai bent jau problemiškomis. Atrodo, kad komunikacinį meną kuriate reflektuodami šią aplinką.

Nomeda Urbonienė: Taip, jūs teisus. Kažkada komunikacijos menas buvo vadinamas medijų menu – tuomet ilgus metus daugelis diskutavo, kas tai per menas, kaip jį reikėtų suprasti ir kokios jo perspektyvos.

Iš tiesų medijų menas yra ne tik daugialypė kūrybinė praktika, bet ir teorinė problema, kuri vis dar tebesvarstoma. Nepaisant to, mums sunku aiškiai ir nedviprasmiškai pasakyti, kas yra medijos ir kas jos nėra. Praktikui, vertinančiam tik patį kūrybos procesą, tai galbūt ir nesvarbu, tačiau Jūs esate ir teoretikai, pabrėžiantys savirefleksijos svarbą. Ar buvimas tarp praktikos ir teorijos nesukelia jokių jūsų veiklos sampratos ar jūsų kaip menininkų tapatybės problemų?

Gediminas Urbonas: Prisimenu mums vieną intelektualiai skausmingą momentą 2008 metais, kai Barselonoje eksponavome savo darbų retrospektyvą ir turėjome aprašyti penkis savo projektus knygoje „Devices for Action“. Šiame leidinyje turėjome paaiškinti savo darbų konceptualinį turinį, o tai sukėlė tam tikrų praktinių problemų. Aiškinimas juk iš esmės yra intensyvus intelektualinis savo kaip menininko veiksmų kvestionavimas, mažinantis meninį produktyvumą, tarytum dekonstruojantis jį. Su kūryba ir jos aiškinimu yra panašiai kaip su nesąmoningu kvėpavimu ir įsisąmonintu kvėpavimu – antru atveju deguonies negali gauti taip sklandžiai kaip pirmuoju. Panašios problemos kartais iškyla ir dėstant: viena vertus, dėstydamas negali pernelyg nutolti nuo praktikos, kita vertus, bet koks teorinis dėstymas neišvengiamai įpareigoja tam tikru mastu abstrahuotis nuo daugybės praktinių dalykų.

Nomeda Urbonienė: Menininkas teoretikas turi turėti metodą, kurį mokėtų pristatyti, juo visiškai tikėtų ir pasitikėtų, nes šis metodas yra tai, ką jis siūlo kitiems. Pastarasis momentas yra labai problemiškas, ypač kai apie tai kalbi meno lauke, nes toks kalbėjimas iš esmės reiškia, kad tu bandai siūlyti receptą „kaip daryti meną“.

Gediminas Urbonas: Praktikos ir teorijos santykis gali skleistis įvairiais pavidalais. Pavyzdžiui, organizuojant paskaitą mums yra ne tas pats, kokioje erdvėje ji bus skaitoma, kur ir kaip joje susės klausytojų auditorija. Šiuos klausimus galima laikyti viso labo dizaino sprendimais, tačiau iš tikrųjų tai – konceptualūs veiksniai, kurie organizuoja tą erdvę.

Taigi, viena vertus, Jūs, kaip meno praktika užsiimantys teoretikai, susiduriate su problemišku refleksijos ir veiksmo santykiu, kita vertus, negalite tiesiog kurti apskritai neužsiimdami jokia refleksija.

Gediminas Urbonas: Taip, tačiau esama ir dar kito aspekto. Tiek naujausiame savo „Zooetics“ projekte, tiek ankstesniuose darbuose mes bandėme teigti, kad teorija bent iš dalies yra konstruojama per veiksmą – tai neatsiejami dalykai. Nėra taip, kad teorija esti kažkur už meno kūrinio arba atsiranda tik po jo sukūrimo. Mūsų kūryba nėra iš anksto sugalvotų koncepcijų iliustracija. Menas labai dažnai yra redukuojamas iki iliustracijos – suprask, pirmiau atsiranda tam tikros filosofinės ar meno idėjos, o vėliau dėl jų įtakos randasi meno objektai. Dailės istorija apskritai negali atsirasti a priori – iš pradžių vis tik yra objektai, o tik vėliau jų pagrindu atsiranda istorija. Tad menininko uždavinys yra sudėtingas: jis neišvengiamai veikia ir teorijos, ir praktikos lauke.

Bendraudamas su menininkais pastebiu, kad vyraujanti meno praktikos ir teorijos santykio samprata yra visai kitokia nei toji, kurią pateikėte Jūs. Pavyzdžiui, neseniai teko kalbinti šiuolaikinės eksperimentinės muzikos kompozitorių ir atlikėją Gintą Kraptavičių, kuris sakė, kad jam koncepcijos tėra momentiniai jau sukurtų kūrinių apmąstymai, o reikalingos jos tik tam, kad galėtų dalyvauti festivaliuose ir kituose renginiuose. Tokiems menininkams kūrybinė vara yra ne idėja, tačiau pats veiksmas, jo savitiksliškumas bei teikiamas malonumas.

Gediminas Urbonas: Nenoriu lyginti vienos kūrybinės prieigos su kita. Suprantu, ką kalbėjo G. Kraptavičius. Toks idėjos ir veiksmo santykis mene dažnas, ypač tarp žmonių, dirbančių su vadinamuoju laiko menu, tai yra, veikiančių scenoje. Realus laikas bėga labai greitai. Išėjęs į sceną mintį dažnai turi generuoti čia ir dabar. Vargu ar ją įmanoma sukonstruoti taip, kad veiktum kaip konceptualus menininkas. Žinoma, yra tokių performanso menininkų, kurie be jokio išankstinio pasiruošimo veikdami čia ir dabar sugeba stebėtinai greitai sukurti įdomių, įvairiomis formomis perteikiamų konceptų. Mūsų atveju situacija kitokia, kadangi mus visą laiką, ypač pastaruosius dešimt metų, labai domino architektūra. O architektūra nėra vien tik pastatai – pirmiausia tai yra erdvių, ryšių tarp objektų organizavimas. Čia vėl grįžtame prie tos pačios organizacinės estetikos, kuri, sakyčiau, yra architektūrinio tyrimo klausimas. Konceptualiam menui reikia daug pasiruošimo, kadangi jame kiekvienas veiksmas yra skirtas tam tikram rezultatui, kurį ne visada įmanoma numatyti iš anksto, pasiekti.

Nomeda Urbonienė rankose laikanti grybienos kolonizuotą medžių pjuvenų objektą / Asmeninio archyvo nuotr.

Nomeda Urbonienė rankose laikanti grybienos kolonizuotą medžių pjuvenų objektą / Asmeninio archyvo nuotr.

Nomeda Urbonienė: Manau, kad tai labai individualu. Kūrybinio kelio pasirinkimui didelę įtaką turi asmenybė, interesai ir daugybė kitų subjektyvių faktorių. Svarbi ir intuicija. Intuicija, arba tas pirminis pasirinkimo momentas, nulemiantis vieną ar kitą sprendimą, turi išskirtinės reikšmės ir mūsų kūryboje. Dažnai tam tikras meno kūrinys konceptualiu pavadinamas dėl to, kad jis pasirodo kaip ilgų apmąstymų rezultatas, bet iš esmės kūrybinio proceso etapuose – konceptualiuose ar performatyviuose – pasirinkimai priimami intuityviai. Taigi, nors konceptualus ir performatyvus menas gali pasirodyti kaip vienas nuo kito labai besiskiriantys, esama momento, kai abu jie yra labai panašūs.

Plačiau susipažinus su Jūsų menine veikla galima susidaryti įspūdį, kad skyrėte labai daug laiko komunikacijai, koordinavimui, vadybai. Esama menininkų, kurie tokiai veiklai skiria nedaug dėmesio ar netgi laikosi požiūrio, kad menininkams apskritai  tai neturėtų rūpėti – suprask, jie turi užsiimti tik kūryba ir kantriai laukti, kol bus pastebėti ir pripažinti. Manau, kad tokia pozicija yra neatitinka esamos medijų ekosistemos ir socialinės-ekonominės sanklodos. Ką manote Jūs?

Gediminas Urbonas: Kai pradėjome galvoti, kad meno kūrinys gali veikti kaip platforma, funkcionuoti kaip tam tikrus veiksmus ar procesus inicijuojanti infrastruktūra ar netgi tapti institucija, supratome ir tai, kad tokiam kultūriniam organizmui yra svarbu teigti save visais įmanomais būdais, vadinasi, kurti ir savo informacinius kanalus. Būtent todėl kūrinys pradeda veikti kaip komunikacinė sistema. Kalbant kiek plačiau ir svarstant bet kokio menininko laikyseną komunikacijos atžvilgiu, galvoje reikia turėti tai, kad kūryba ir jos sklaida gali įgauti daugybę įvairių formų, tačiau visas jas galima redukuoti į du scenarijus. Vienu atveju esi valdomas, o kitu – valdai pats. Nenorėčiau teigti, kad menininkai, manantys, kad jie yra atsakingi už kūrybą, o viskuo kitu pasirūpinti turi institucija (leidykla, galerija ar kt.), yra naivūs. Galbūt jie veikia labai pragmatiškai: preciziškai pasirinkę tam tikrą veiklos segmentą, kelia sau tikslą jame pasiekti kaip įmanoma geresnių rezultatų, tikėdamiesi, kad jais pasirūpins kiti. Bet juk gali ir nepasirūpinti. Mes tokios galimybės nenumatome ir norime pasirūpinti patys savimi. Besikeičianti politinė santvarka mums leido suprasti, kad buvusios struktūros tavimi pasirūpinti negali, nes jos nyksta, tačiau nesinori ir atsiduoti ateinančioms.

Esate minėję, kad kurdami visiškai negalvojate apie savo darbų išliekamąją vertę, nors siekis įsiamžinti, galbūt paveikti istoriją yra tai, kas skatina dalį kūrėjų daug ir sunkiai dirbti. Jeigu išliekamoji vertė Jums nesvarbi, kas tuomet Jus motyvuoja kurti?

Nomeda Urbonienė: Nepasakyčiau, kad tai mums nesvarbu. Kadangi mūsų kūryba pasižymi komunikacine specifika, o darbai – specifine forma, jiems būdinga kitokia išliekamoji vertė. Savo kūriniais mes infiltruojamės į įvairias su menu nesusijusias sritis, kur kūrybos rezultatai gali turėti tam tikros įtakos, kartais net ilgalaikės. Tarkime, „Protesto laboratorijos“ projekto metu vykęs teismo procesas ir teisinė kova už viešąją erdvę, viešosios erdvės sąvokos įsigalėjimas lietuviškame diskurse turi tam tikrą vertę, kuri galbūt yra netgi vertingesnė už kažkokios instaliacijos buvimą muziejaus sandėlyje.

Gediminas Urbonas: Laikui bėgant keičiasi išliekamosios vertės supratimas. Šiuolaikinėje kultūroje jis kitoks nei tas, kuris buvo, pavyzdžiui, prieš penkis ar šešis šimtus metų. Ankščiau atrodė, kad meno kūriniai lieka istorijai, o šiandien manoma, kad istorija vyksta dabar, taigi kūriniai pirmiausia skirti dabarčiai. Pasaulis dėl technologijų įtakos labai susitraukė – kiekvienas mūsų yra visuomet pasiekiamas, kiekvienas stebimas palydovų. Savo kūrinio idėją šiandien paskelbęs socialiniame tinkle, rytoj jau gali tikėtis, kad  ją sužinos beveik visas pasaulis. Kol keliausiu su šia idėja į Šiuolaikinio meno centrą, kiti menininkai, pavyzdžiui, iš Kinijos jau bus ją įgyvendinę. Šiais laikais svarbu būti pripažintam būtent dabar, o ne tolimoje ateityje.

Nomeda Urbonienė: Keičiasi ne tik išliekamosios vertės samprata, bet ir suvokimas, kas bus, kai nebebus mūsų. Ankščiau žmonės statė piramides ir kitus didžius paminklus mirusiesiems įamžinti, o šiandien galvojama, kaip sukurti kostiumą, kuris kaip įmanoma efektyviau sunaikintų tavo kūną.

Gediminas Urbonas: Teisingai pastebėta! Dar daugiau – daugelis šiuolaikinių žmonių visai kitaip supranta istoriją, taigi ir istorinio-kultūrinio palikimo, arba paveldo, prasmę. Galbūt mums visai nereikia statyti tokių pastatų, kurie išliktų. Galbūt reikia pastatų, kurie suirtų ir pavirstų į kompostą, o pastarasis pratęstų tam tikras gyvybes formas. Ar nėra taip, kad šiandien mums kur kas svarbiau išsaugoti įvairias gyvybes rūšis, jų įvairovę, o ne savo kultūrinius pėdsakus? Kas bus iš betono gabalų, jeigu nebebus kam į juos žiūrėti?