1990 m. vasarį – prieš 25 metus – Jungtinių Valstijų prezidentas ir Bušų dinastijos pirmtakas Kijeve sakė savo liūdnai pagarsėjusią kalbą. Ją tąkart kritikai išvadino „viščiuko cypsėjimu“. Vakarų demokratijos lyderis, kurio nuomonės svarumu nė nebuvo abejojama, ukrainiečių prašė „nesivelti į kraštutinį nacionalizmą“ ir jokiu būdu neleisti Sovietų Sąjungai iširti – vardan taikos ir politinio stabilumo.

Galiu tik spėti, ar vyktų riaušės Kijeve šiais laikais po tokios pačios kalbos. Tačiau nė neabejoju: kalba būtų skambėjusi kaip gražiausia muzika vienam klausytojui – Vladimirui Putinui. Putinas, ne paslaptis, yra viešai pareiškęs, kad Sovietų Sąjungos iširimas yra „didžiausia geopolitinė XX a. katastrofa“. Kaip buvusį sovietų KGB agentą gal ir būtų galima jį suprasti. Tačiau kai panašiai mąsto teksasietis, kuris dar yra ir Jungtinių Valstijų prezidentas, tai jau nebejuokinga.

Šaltojo karo baigmė

Iš istorijos žinome, kad tik kelios tautos taikiai išsivadavo iš svetimšalių priespaudos. Taikusis Baltijos kelias yra išskirtinis atvejis. Tačiau negalvokime, kad jis buvo lengvas. Trims mažoms tautelėms teko patirti daugybę išbandymų ir net minutei susidurti su karo grėsme. Laimė, jo buvo išvengta.

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje keitėsi politinė Europos situacija. Berlyno siena griuvo. Varšuvoje stiprėjo „Solidarumas“. Prahoje vyko Aksominė revoliucija. Visa Vidurio ir Rytų Europa vadavosi iš sovietų įtakos. Galėjai stebėti ir taikų Vokietijos vienijimąsi.

Visa tai tapo įmanoma naujajam Kremliaus lyderiui Michailui Sergejevičiui Gorbačiovui atsisakius jėga ginti Raudonosios armijos grobį, išplėštą „Didžiojo Tėvynės karo“ metu. Jo garsiosios reformos – glasnost ir perestroikanet žadino viltį, kad įmanoma demokratiškai pertvarkyti Sovietų Sąjungą (tiesa, tuo pats niekada netikėjau). Trumpai tariant, beveik pusę amžiaus trukęs šaltasis karas jau ėjo į pabaigą.

Daugybė dalykų galėjo žlugti: galimybė įvykdyti demokratinę Sovietų Sąjungos reformą, taikus Vidurio ir Rytų Europos išsilaisvinimas, aiškūs susitarimai dėl branduolinio ir konvencinio nusiginklavimo, karinių pajėgų mažinimas, Šaltojo karo pabaiga, dalykai, pasidalinami patvirtinus taiką.

Viskas, kaip tikėta Vakaruose, besąlygiškai priklausė nuo Gorbačiovo – jis turėjo likti valdžioje. Ir todėl nebuvo sakoma ar daroma nieko, kas galėjo pakenkti Gorbačiovo įtakai. Atimti jo valdžią reiškė rizikuoti, kad grįš jėgos šalininkai. Tai galėjo baigtis Šaltojo karo atsinaujinimu, nutrūkusiomis taikos derybomis ir, pačiu blogiausiu atveju, ginkluoto konflikto Rytų Europoje pavojumi. Tada taikos ar karo problema buvo svarbiausia.

David Delruelle. "Bully"

David Delruelle. „Bully“

Vakarų atsakas

Štai kodėl JAV prezidentas Bushas paprašė ukrainiečių neatsiskirti nuo Sovietų Sąjungos – vardan taikos ir politinio stabilumo. Štai kodėl kancleris Kohlis ir prezidentas Mitteranas nusiuntė bendrą laišką Sąjūdžio lyderiui Landsbergiui ir įtikinėjo jį atidėti Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą, be to, dar paprašė vesti derybas su sovietais be jokių išankstinių sąlygų.

Būtent todėl, ne dėl ko nors kito, nepaisant oficialiosios retorikos apie tautų laisvę, demokratiją ir suverenitetą, Vakarų lyderiai už uždarų durų tarėsi dėl visai kitko. Tiesiog klasikinis retorikos ir realpolitik pavyzdys. Baltijos šalių nepriklausomybės judėjimų vedliai buvo paprašyti tenkintis kompromisu – daline savivalda savo šalyse, kurios vis dar priklausytų Sovietų Sąjungai – vardan taikos ir politinio stabilumo. Šalims nebuvo galima net apginti savo požiūrio ESBO konferencijose, skirtose žmogaus teisėms ir šalių nepriklausomybių atkūrimo procesams po Šaltojo karo – kad tik jos nepakenktų taikos procesams.

Kitaip tariant, Baltijos šalių nepriklausomybės judėjimų vedliai, norėję pagaliau atsiskirti nuo neteisėtai jėga juos aneksavusios Sovietų Sąjungos, buvo išvadinti taikos griovėjais. Taigi, kai 1991 m. sausį Kremlius nutarė panaudoti kariuomenę, kad neleistų Baltijos šalims pasitraukti iš Sovietų Sąjungos, laisvės kovotojų pagalbos prašymas Vakaruose nebuvo entuziastingai priimtas.

Taigi mano šalis – vardan visų mažų tautų solidarumo – bandė sutelkti Baltiją palaikančias jėgas iš visų kitų mažų šalių, nes Vakarų bloko lyderiai turėjo visai kitokių siekių.

Taigi kai Maskvos coup d´état 1991 m. rugpjūtį nepavyko ir Kremliaus galia visai sumenko, mes pasinaudojome puikia galimybe inicijuoti trijų Baltijos valstybių atkurtos nepriklausomybės pripažinimą: pirmoji tai padarė Islandija, o vėliau – kelios kitos mažos Europos šalyse. Kelio atgal jau niekam nebuvo. JAV prie šios iniciatyvos prisijungė kone paskutinė, tik šiek tiek anksčiau už Sovietų Sąjungą. Po kelių mėnesių Sovietų Sąjunga išvis liovėsi egzistuoti.

Pokyčiams prasidėjus

Kaip jūs darytumėt, jeigu jums reikėtų nuo nulio pradėti formuoti demokratines institucijas ir funkcionuojančią rinkos ekonomiką? Sunki užduotis. Perėjimas nuo centralizuotos planinės ekonomikos prie įvairialypės rinkos ekonomikos neišbandytas. Naciai, nors ir aukštinę Vokietijos reichų tobulybę, niekada neatsisakė rinkos ekonomikos. Taigi nelabai ir buvo iš ko mokytis, kaip kurti ekonomiką.

Iš pradžių, aišku, vyrauja neišvengiamas chaosas. Buvusio režimo ekonominės ir valstybinės struktūros tapo neveiksniomis. Grėsė visiškas žlugimas. Juk rinkos ekonomika remiasi nuosavybės teisėmis ir jų apsauga. Sistemą daugiausia sudaro privatus verslas, o ne centralizuotas valstybinis ekonomikos reguliavimas. Taigi, viena pirmųjų užduočių buvo privatizuoti valstybinį turtą.

Toks procesas pavojingas. Jei skelbiami viešieji konkursai, puiku. Tačiau kaip tai finansuoti? Jei vertinga valstybės nuosavybė tarsi grobis išdalinama išrinktiesiems draugeliams, žinok, kartu atsiveria ir pragaro vartai, vadinami korupcija. Korupcija yra gyvenimo būdas. Pakanka tik kartelį leisti jai pasireikšti, ir kitų kartų jau nebesuskaičiuosi. Štai ir įsivyrauja plutokratija, arba dar blogiau – kleptokratija. Bet kuriuo atveju – tai nesuderinama su tikra demokratija.

Privatizacija Rusijoje su Jelcino priežiūra buvo vadinama „Amžiaus vagyste“. Nagi, o kaip tai buvo daroma tavo šaly? Galime palyginti Rusijos ir Norvegijos metodus. Turiu omeny gamtos turtus: naftą ir dujas. Rusijoje jų priežiūra paskirta keliems galingiems oligarchams. Norvegijoje šie vertingi gamtos ištekliai pagal įstatymą yra šalies nuosavybė. Licenciniai mokesčiai deponuojami iš visuotinio investicinio fondo – daugiausia iš investicijų užsienyje, kad būtų išvengta infliacijos šalyje – viskas, kad būtų užtikrinta į pensiją išėjusių norvegų finansinė ateitis.

Baltijos šalyse tokie procesai sudarė sąlygas greitam praturtėjimui – netgi spekuliacijai. Nors aš nežinau nė apie vieną galbūt jums žinomą su tuo susijusį skandalą. Tačiau aišku, kad kalbame apie finansines spekuliacijas. Tai ir yra esmė. Juk visas privatus pelnas ir turėtų stumti į priekį rinkos ekonomiką.

Tačiau demokratinės valstybės valdžios rūpestis yra nustatyti žaidimo taisykles. Tokioje valstybėje įstatymo leidžiamoji, vykdomoji ir teisinė valdžios turi užtikrinti, kad žaidėjai atsižvelgtų į rinkos taisykles. Tačiau realybė tokia – nėra tokio dalyko kaip laisvos ar tobulos rinkos. Taigi valstybė turėtų rūpintis viešuoju interesu – užkirsti kelią monopolių formavimuisi ir kitoms rinkos blogybėms.

Šoko terapija ar nuoseklios reformos?

Planinė ekonomika kainas nustato pagal valdžios nurodymus. Tačiau jie nėra nei efektyvios paklausos indikatoriai, nei optimalaus resursų paskirstymo gairės. Rinkos ekonomikoje kainos turėtų tiesiogiai priklausyti nuo pasiūlos ir paklausos santykio. Kai kainos iš pradžių nustatomos pakankamai laisvai, dėl neišvengiamo nepritekliaus įvairiose srityse infliacija gali tapti nevaldoma. Tam, kad ji būtų pašalinta, reikia visais įmanomais būdais skatinti konkurencingumą.

Reikės priimti daugybę svarbių sprendimų. Rinktis protekcionizmą ar nuo pradžių įsileisti ir užsienio gamintojus? Leisti nacionalinei valiutai priklausyti nuo finansų rinkų nepastovumo ar prisirišti prie stiprios užsienio valiutos vardan pastovumo? Ar skatinti tiesiogines užsienio investicijas? Kaip formuoti mokesčių sistemą? Ar teikti pirmenybę investicijų svarbai, kad ekonomika augtų? O gal galima jau pradžioje siekti tolygios rinkos? Svarbūs klausimai. Keli atsakymai. Belieka veikti mėginant ir klystant.

Dauguma išsivysčiusių šalių pirmiausia vystė uždarą industrinę infrastruktūrą. Jų rinkos konkurencijai iš užsienio tapo atviros tik po kiek laiko, kai pajusdavo, kad jų pačių konkurencingumas buvo daug pranašesnis. Netgi Azijos tigrai XX a. antrojoje pusėje taikė tokį metodą. Tačiau globaliame pasaulyje laikas yra ypač brangus toms šalims, kurioms ne taip pasisekė XX a. antrojoje pusėje. Dauguma šalių vadovų mano, kad nėra kito pasirinkimo, kaip tik iš karto pasinerti visa galva į rinkos vandenis. Rytų Europoje dešimtajame dešimtmetyje buvo du pasirinkimai: šoko terapija arba nuoseklios reformos.

Vartoju medicinines metaforas. Šoko terapija reiškia operaciją. Tačiau kad pacientas išgyventų operaciją, jis turi būti pakankamai tvirtas. Kartais valstybė yra tokia nusilpusi, kad patartina jai skirti medikamentų (pavyzdžiui, subsidijuotos energijos ar būtinų maisto produktų), kol paciento imuninė sistema pamažu atsistato. Kartais reikia ir šoko, ir nuoseklumo – gal kas suveiks.

Tai yra politika. Bendras visų tikslas yra suvaldyti chaosą, pradėti gamybą ir išnaudoti ją iki galo, rūpintis pirmiausia gerovės kūrimu, o tik po to tolygia ekonomika – sekti á la Šiaurės modeliu. Pasirinktos strategijos priklauso nuo demokratinių institucijų darbo ir visuomenės pasiryžimo paaukoti šį bei tą dabar dėl geresnės ateities. Viskas priklauso nuo pasitikėjimo ir tikėjimo politine valdžia. O pasitikėjimas užsitarnaujamas tik nudirbtais darbais.

David Delruelle. "Passage"

David Delruelle. „Passage“

Integracija į Europą

Šiuo pokyčių etapu sėkmės perspektyvos bus tikrai didelės – žinoma, jeigu yra, kas remia iš išorės.

Istorijos pamokos giliai įsirėžusios Baltijos šalių psichikoje. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui jos buvo paliktos tvarkytis su padėtimi pačios. Visai nepasiruošusias jas užklupo triuškinantis ir žiaurus priešas.

Štai kodėl politikos lyderiams nuo pat pradžių buvo svarbiausia daryti viską, kad įtvirtintų trapią šalių nepriklausomybę, be to, dar ir rasti patikimų būdų apsisaugoti nuo tikėtinų sunkumų ateityje. Tai reiškė, kad reikėjo įstoti į Europos Sąjungą ir NATO pasitaikius pirmai progai. Formuodami strategijas ir priimdami sprendimus, jie vadovavosi vienu pagrindiniu principu: ar pasirinkimai padidins galimybes atitikti reikalavimus, kuriuos nustato organizacijos?

Europos Sąjunga nėra tik muitų sąjunga ar laisva prekybos erdvė. Pirminis jos tikslas visada buvo vykdyti karo prevenciją ir išsaugoti taiką Europoje. Tai visų pirma yra politinė sąjunga. Europos tautos savanoriškai teikia prašymus įstoti, tačiau privalomai prisiima atsakomybę įvykdyti įstojimo reikalavimus. Jos sutinka atsisakyti dalies savo suvereniteto tam, kad galėtų turėti įtakos pačios sąjungos suverenitetui.

Kiekviena šalis taip pat privalo vadovautis tomis pačiomis ES vidinės rinkos taisyklėmis. Keturi pagrindiniai principai: laisva prekyba, paslaugos, finansinės operacijos ir darbo rinka, – veikia tam, kad užtikrintų vienodas konkurencijos sąlygas – kad laimėtų visi, kaip pasakytų amerikiečiai.

Nors ES nėra karinė organizacija, ji vis tiek teikia šalims narėms „nuosaikios galios“ kaip tarptautinės prekybos lyderė. Kita vertus, NATO yra karinis aljansas, atviras demokratinėms bendruomenėms – joms jis teikia kolektyvinę apsaugą, jei tenka vis a vis susidurti su išorinėmis grėsmėmis. Abiem atvejais tik demokratinės valstybės gali siekti pagalbos.

Matyt, tokia būtų svarbiausia iš Baltijos šalių posovietinių patirčių išmokta pamoka: nuo pat pradžių politinė valdžia buvo vieninga, nepaisant visų politinių skirtybių ar ilgalaikio siekio įstoti į ES ir NATO. Tokie tikslai sulaukė stipraus palaikymo iš piliečių. Tokia vienybė vardan tikslo jų vidinei politikai – aišku, nepaisant visų neramumų ir socialinės suirutės tuo sunkiu pereinamuoju laikotarpiu – teikė vidinę discipliną, kurios taip reikėjo judant į priekį arba laikantis sunkių bei kartais nepopuliarių sprendimų.

Kai tik demagogai ar populistai norėdavo lengvai išsisukti, jų sprendimai galėdavo būti panaikinti, jei tik prieštaraudavo skelbiamiems tikslui įstoti į sąjungą ar trukdydavo įvykdyti visus įstojimo reikalavimus. Tikslo pastovumas ir ilgalaikė strategija, nepaisant socialinio pasipriešinimo pereinamuoju laikotarpiu, padėjo Baltijos šalims pasiekti tai, ko šios norėjo.

Taip Baltijos šalių nepriklausomybės atkūrimas tapo sėkmės istorija. Nepaisant etninio susiskaldymo, ekonominių sunkumų ar politinių nesutarimų, šalys sugebėjo sukurti savas veikiančias demokratines institucijas. Jos įvykdė išsikeltus siekius – grįžo į demokratinę Europos šeimą. Jų ekonomika sėkmingai integravosi į Europos Sąjungos rinką. Jos parodė valią, kurios reikėjo visiems įstojimo į daugiatautes ES ir NATO organizacijas reikalavimams įvykdyti. Jos pamažu vejasi turtingesnes kaimynes. Kaip NATO narės, jos visiškai apsaugotos nuo karinio pavojaus jų saugumui. Iš šios sėkmės istorijos kiti gali nemažai pasimokyti.

Baltijos šalių būdas susidoroti su krize

Aišku, kad Baltijos šalių niekaip negalėjo aplenkti pasaulinė finansų krizė, prasidėjusi JAV ir po to palietusi daugumą mūsų per pastaruosius kelerius metus. Po staigaus ekonomikos šuolio prieš krizę ir užsienio kapitalo antplūdžio, su kuo radosi ir didžiulės skolos, Baltijos valstybėms krizė smogė kaip reikiant. Užsienio kapitalas ėmė sekti, užsienio bankai nebeskolino – ekonomikos susitraukimas tapo nebepakeliamas.

Tačiau dauguma bankų buvo valdomi užsienio, taigi Baltijos valstybėms nereikėjo jų finansiškai gelbėti. Kitoms ES narėms taip nepasisekė. Airijoje, Graikijoje ir kitose Viduržemio jūros regiono šalyse bankų gelbėjimas už mokesčių mokėtojų pinigus ir metų metus trukęs drastiškas socialinių išlaidų mažinimas sukėlė politinę suirutę: sumažėjusią gamybą, iki tol neregėtą nedarbo lygį, ypač jaunimo, ir nestabilią skolų naštą, nors BVP rodikliai buvo didesni nei prieš krizę.

Vokietijos įsiūlyta taupymo politika, kaip atsakas į recesiją, nėra tik prastas ekonomikos valdymas. Tai – klasikinis gydymosi būdo, blogesnio už pačią ligą, pavyzdys. Iš jo kylanti nelygybė sparčiai didėja tiek, kad tampa įmanomas socialinis susiskaldymas ir politinis nestabilumas. Ilgai teko stebėti, kaip ES lyderiai imdavosi abejotinų priemonių, nesistengdami ir vis pavėluodami. Toks politinis silpnumas užtęsė finansinę euro zonos krizę, o ilgalaikio sprendimo vis dar nesimato.

Užuot devalvavę nacionalines valiutas, kad galėtų geriau konkuruoti rinkoje, Baltijos šalių vyriausybės nusprendė prisirišti prie stiebo ir iškentėti audrą, jeigu leisite man pavartoti navigacijos metaforą. Dėl jų valiutos devalvacijos užsienio denominuota įmonių ir namų ūkių skola būtų tapusi visiškai nestabilia ir neaiškia. Šitai sakau iš karčios mano šalies patirties.

Vietoj to Baltijos šalys apsiėmė vykdyti vadinamąją „vidinę devalvaciją“, savo valia mažino darbo užmokesčius, atlyginimus, gamybines išlaidas, socialines išmokas – tam, kad galėtų vėl konkuruoti ir skatintų ekonominį augimą. Ir šitai, pasirodo, pavyko. Nors ir žiauri, krizė buvo trumputė.

Tai buvo griežtos priemonės, kurioms įgyvendinti reikėjo drausmės ir politinės brandos. Kitose šalyse toks kolektyvinis pasiaukojimas būtų laikomas politiškai neįmanomu. Ši sėkmės istorija akivaizdžiai sustiprino Baltijos šalių prestižą Europos Sąjungoje.

ES struktūrinių fondų lėšos ir ES inicijuotos priemonės, skirtos restruktūrizuoti bankų skolas ir padėti užsienio bankams atnaujinti skolinimo procesus, sėkmingai atkūrė ekonominį augimą. Baltijos šalys, grąžinusios vidinę tvarką drastiškomis priemonėmis, kurios visgi davė planuotus rezultatus, parodė kitiems sektiną pavyzdį. Ar gali mūsų kaimynai ukrainiečiai išlošti sekdami šiuo pavyzdžiu? Nė neabejokite – ir tam tikrai dar ne per vėlu.

Apie autorių

B. Hannibalssonas 1987–1988 m. buvo Islandijos finansų ministras, 1989–1995 m. – užsienio reikalų ir prekybos su užsienio šalimis ministras. Būdamas finansų ministru jis diegė valstybės pajamų ir mokesčių sistemos pertvarką. 1989–1994 m. vadovavo Islandijos ir Europos Sąjungos deryboms dėl EEE sutarties. Dirbdamas užsienio reikalų ministru jis aktyviai rėmė nepriklausomybę atkūrusias Baltijos šalis. 1998–2006 m. ėjo Islandijos ambasadoriaus pareigas Vašingtone, Helsinkyje, Baltijos valstybėse ir Ukrainoje. Per pastaruosius kelerius metus buvo vizituojantis mokslininkas daugybėje švietimo įstaigų, pavyzdžiui, Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, Vytauto Didžiojo Universitete Lietuvoje ir Tartu universitete Estijoje. Jo autobiografija „Medaus mėnuo“ (galima suprasti ir „Meilikavimas“, islandiškai „Tilhugalíf“) Islandijoje 2002 m. tapo bestseleriu.

Iš anglų kalbos vertė Skirmantė Ramoškaitė