„Tada Mozė sušaukė visus Izraelio seniūnus ir jiems tarė: „Eikite, parinkite savo šeimoms avinėlius ir papjaukite Perėjimo avinėlį. Paėmę izopo šakelių pluoštą ir pamirkę dubenyje esančiame kraujyje, apšlakstykite dubenyje esančiu krauju durų sąramą ir abi staktas. Nė vienas jūsų teneina pro savo namų duris iki ryto. Juk pereis VIEŠPATS, užmušdamas egiptiečius! Pamatęs ant durų sąramos ir staktų kraują, tas duris VIEŠPATS apeis ir neleis naikintojui įeiti į jūsų namus jūsų užmušti. Jūs švęsite šias apeigas kaip amžiną įsaką jums ir jūsų vaikams. Ir ateityje, atėję į kraštą, kurį VIEŠPATS duos, kaip jis yra pažadėjęs, švęsite šias apeigas. O kai jūsų vaikai jus klaus: ‚Ką reiškia šios apeigos?‘ –atsakysite: ‚Tai Perėjimo auka VIEŠPAČIUI, nes jis praėjo Egipte izraeliečių namus, kai užmušė egiptiečius, bet apsaugojo mūsų namus‘“. Tada žmonės nusilenkė ir parpuolė kniūbsčia pagarbinti. Izraeliečiai išsiskirstė ir padarė lygiai taip, kaip Mozė ir Aaronas buvo jiems įsakę. (Iš 12,21-28)

img

Mes, lietuviai, Velykas vadiname slavišku skoliniu, kuris reiškia „Didžioji Diena“ (pvz. ukr. Velikden). Tačiau Šventajame Rašte krikščionių Velykos, kaip ir žydų, vadinamos Pascha (Pesach) – Perėjimo švente. Rytų krikščionių velykinėje liturgijoje ši diena vadinama „Paschų Pascha, Šabų Šabu“.

Žydų Perėjimas

Ką gi žydai šventė Egipte ir kuo čia dėti krikščionys? Panašų klausimą kasmet per žydų Velykas prie Paschos stalo užduoda jauniausias šeimos berniukas, kaip įsako Įstatymas: Ma ništana halaila hazeh mikol haleilot? t? – „Kodėl ši naktis yra kitokia, nei visos kitos naktys?“ Į šį klausimą tėvas privalo atsakyti visada tą patį: „Tai dėl to, ką man padarė VIEŠPATS, kai išėjau iš Egipto“ (atsakyti būtent šitaip įsako Įstatymas: (Iš 13,8)). Perėjimo šventės metu žydas ne prisimena tolimus, kažkada jo protėviams įvykusius  nutikimus, o švenčia tai, ką Dievas padarė jam.

Po šio atsakymo seka laisva dalis, vadinama haggadah – pasakojimu. Tėvas pasakoja Išėjimo istoriją, ją aiškina, o baigdamas aiškinimą pakelia neraugintą duoną ir sako: „Tai yra sielvarto duona, kurią mūsų protėviai valgė Egipto žemėje. Kas yra alkanas, teateina ir tevalgo; kas yra nepritekliuje, teateina ir atlieka Velykų Seder. Šiais metais mes čia; Kitais metais – Izraelio žemėje. Šiais metais mes vergai; kitais metais – laisvi žmonės.“ Po to jis ima vyno taurę ir sako: „Štai, kas palaikė mūsų tėvus ir mus. Nes ne vienas pakilo mūsų sunaikinti, kiekvienoje kartoje jie kyla mūsų sunaikinti; ir Vienintelis Šventasis, tebūna Jis palaimintas, išgelbsti mus nuo jų rankos!“

Ne mažiau svarbi šventės dalis – avinėlio valgymas. Avinėlis, kurio nė vienas kaulas neturi būti sulaužomas, suvalgomas prisimenant tą naktį, kai žydai ruošėsi bėgti iš Egipto vergovės, kai mirties angelas aplenkė namus tų, kurie prieš naktį paženklino savo durų staktas avinėlio krauju. Paženklino piešdami ženklą (hebr. ženklas – tav), t. y. kryžiaus formos raidę tav.

senovinė „tav“

senovinė „tav“

Žydus pavergęs buvo faraonas. Dievas liepė Mozei Jo vardu išvesti išrinktąją tautą iš Egipto, bet faraonas, nors ir iš pradžių pabijojęs sutikdavo, vėliau vis persigalvodavo ir neišleisdavo Izraelio. Ir taip buvo visus devynis kartus – kai Dievas, bausdamas faraoną, siuntė ledų krušą, skėrius, varles ir kitas nelaimes. Galų gale Dievas apreiškė, kad visuose namuose, kurie nebus paženklinti avinėlio krauju, mirs pirmagimiai. Rytui išaušus, pirmagimiams mirus, Izraelis išėjo iš Egipto; pereidamas per jūros vandenis jis stojosi ant uolos kitapus Raudonosios jūros ir išėjo į Pažadėtąją Žemę.

Krikščionių Perėjimas

Atsivertę Evangeliją pagal Joną, jau pirmajame skyriuje matome nuorodą į Perėjimo šventę: „Matydamas ateinantį Jėzų, Jonas prabilo: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jn 1,29) Kas per keistenybė? Kodėl žmogus pavadinamas avinėliu, ir kokia prasmė lietuviui krikščioniui prisiminti kažkokią žydų išėjimo iš Egipto istoriją? O kokia prasmė žydui turėti naują Avinėlį, jei jis jau išvestas iš Egipto?

Jono Evangelijoje Jėzus taip kalbasi su žydais: „‘Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus‘. Jie atsakė: ‚Mes esame Abraomo palikuonys ir niekada niekam nevergavome. Kaipgi tu sakai: ‘Tapsite laisvi’?‘ Jėzus jiems tarė: ‚Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas. Bet vergas ne amžinai namuose lieka,tik sūnus lieka ten amžiams. Jei tad Sūnus jus išvaduos, tai būsite iš tiesų laisvi.‘“ (Jn 8,31-36)

Kristus Evangelijoje yra vaizduojamas kaip Naujojo Perėjimo Avinėlis, kuris išveda iš nuodėmės vergovės ir savo krauju dovanoja gyvenimą, veda į naująjį Pažadą, Dangiškąją Jeruzalę, kur „Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų [išgelbėtų žmonių – aut. past.] akių; nebebus daugiau mirties, nei liūdesio, nei dejonės, nei skausmo daugiau nebebus.“ (Apr 21,4)

Kas gi yra nuodėmė, nuo kurios vaduoti skelbėsi atėjęs Jėzus? Ši sąvoka šiandien tapo kaip niekada miglota. Galbūt todėl, kad gyvename šioje terpėje, ji tapo mums tokia pat įprasta kaip oras – apie jos buvimą nesusimąstome.

Graikiškas žodis nuodėmė, amartia, yra padarytas iš neigiančiosios dalelytės „a“ (alpha privativum, kaip žodyje a-teizmas) ir žodžio marto. A-martia reiškia „nepataikymą į taikinį“. Tai – žmogaus galių neteisingas panaudojimas.

Kokios šio neteisingo panaudojimo pasekmės? Kiekvieną kartą, padarydami blogą darbą, mes pažeidžiame savo santykį su aplinkiniais ir su Dievu, didėja mūsų susvetimėjimas. Padarytas blogis žaloja ir mus pačius – mes vis labiau daromės nuo jo priklausomi. Kaip rašo Paulius: „Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu.“ (Rom 7,19) Pažiūrėkime į kraštutines vergystės blogiui apraiškas – alkoholizmą, priklausomybę nuo narkotikų – blogis sužaloją žmogaus laisvą valią, t. y. jo žmogiškumą ir sugriauna jo bendrystę su aplinkiniais.

„Tokia yra žinia, kurią girdėjote nuo pradžios: mes turime mylėti vieni kitus.“ (1 Jn 3,11)

„Tokia yra žinia,
kurią girdėjote nuo pradžios:
mes turime mylėti vieni kitus.“ (1 Jn 3,11)

Kristus nepaliko kito įsakymo, tik vieną: mylėti vienas kitą (Jn 15,12). Tai yra krikščionybės Geroji Žinia – Evangelija, kad Dievas buvo pats pasiruošęs tapti žmogumi ir iškęsti mirtį, kad apgintų nuo jos mus, ištrauktų iš nuodėmės bedugnės ir, pervedęs per vandenis, pastatytų ant uolos – Jo paties. Bet kadangi Jis yra Dievas ir nėra blogio dalininkas, mirtis Jo negalėjo sulaikyti – Jis prisikėlė. Tapdami Jo dalininkais, paženklindami save Avinėlio krauju, mes galime išsivaduoti iš pasaulio nuodėmės.

Krikščionys tiki keistu dalyku – kad Pats Dievas yra Asmenų santykis. Jie tiki, kad nors Dievas yra vienas ir vienintelis, Jis nuolatos buvoja santykyje pats su savimi. Trys Asmenys sukasi dangiškoje perichorezėje, mistiniame šokyje, kuriame persmelkia vienas kitą. Todėl Kristus ir sako: „Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse.“ (Jn 17,21) Siūlydamas tapti Jo kūnu ir krauju, Kristus kviečia į persmelkiančią meilę:

„Vakarieniaujant Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, tardamas: ‚Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas.‘  Paskui, paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą ir davė jiems, tardamas: ‚Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Naujosios Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti.‘“ (Mt 26,26-28)

Tikėdami, kad tampa vienu Kristaus kūnu ir krauju, viena Dievo tauta, krikščionys vienas kitą vadina broliais ir seserimis. Krikščionys nesiskiria nuo kitų žmonių tautos papročiais, nepriklauso ir atskiroms valstybėms. Kristus nurodė tik vieną skirtumą: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus.“ (Jn 13,35)