Beveik visi žmonės, kuriems ko nors pavydžiu – sėkmės, išminties, drąsos, intuicijos, verslumo, pinigų, pramogų, bendravimo įgūdžių, patirtų nuotykių, aplankytų šalių, tvirto kūno, gražios odos, – beveik visi jie neskaito rimtosios literatūros ir kultūros leidinių, nesilanko aukštosios kultūros renginiuose ir kultūros naujienų portaluose, neklauso ir nežiūri radijo ir televizijos laidų apie kultūros reiškinius ir t. t.

Gal tai ir trumpalaikis susižavėjimas, tačiau jų santykis su pasauliu man patrauklesnis nei žmonių, kurie nuolat gyvena aukštojoje kultūroje, t. y., kurių dėmesys ir laikas daugiausia skiriamas moksliniams veikalams, kanoną formuojantiems ar laužantiems romanams, eilėraščiams, filmams, spektakliams, dailės kūriniams, šokiams, muzikos kompozicijoms, kritinėms jų apžvalgoms, diskusijoms, susitikimams, pokalbių įrašams.

Ypač dabar, kai pasaulis panašus į iliuzionisto be priežiūros paliktą skrybėlę, iš kurios be perstojo veržiasi įvykiai ir aktualijos, kasdien verčiančios didžiulį skaičių žmonių vis atsiversti kurį nors naujienų portalą ir bent jau permesti akimis antraštes (Malaizijos oro linijų, Germanwings, An-2 lėktuvų istorijos, karas Ukrainoje, Charlie Hebdo ir Islamo valstybės išpuoliai, Šikšniūtės nužudymas, šauktinių sąrašo paskelbimas ir pan.).

Nors Lietuvoje karo padėtis ir nepaskelbta, pastaraisiais metais padidėjęs tokio pobūdžio įvykių dažnumas ir jų koncentracija signalizuoja, kad šis istorinis laikotarpis gerokai nutolęs nuo tokio, kurį galėtume laikyti taikiu ir ramiu. O ką reiškia rašyti (kurti) ramybės sąlygomis ir rašyti (kurti) įtampos sąlygomis? Atrodo logiška, kad didelio intensyvumo laikotarpiu įprastos veiklos sulėtėja, prislopsta. Ir atvirkščiai – keista, jeigu taip nenutinka.

Sergejus Loznica – ukrainiečių kino režisierius – praėjusiais metais Kanų kino festivalyje pristatė dokumentinį filmą Maidanas, kuriame nedaugiažodžiaudamas ir be ypatingos pompastikos ar patoso pateikė kai kuriuos 2013–2014 m. žiemą Kijeve vykusių demonstracijų, protestų ir riaušių epizodus, nufilmuotus daugiausia statiška kamera.

Režisieriaus tėvynėje, valstybės sostinėje ėmė vykti žiaurūs, baisūs, nesuvokiami dalykai, ir jis nukreipė objektyvą į jų epicentrą. Surinko medžiagą, ją apdorojo ir pateikė pasauliui. Kaip, tiesą sakant, ir kurdamas bet kurį kitą savo filmą.

Išeina, kad Loznica kūrė kiną iki Maidano, kūrė kiną per Maidaną ir kuria kiną po Maidano. Niekas iš esmės nepasikeitė. Jo užfiksuotų įvykių siaubo nepakako, kad išmuštų jį iš įprastų gyvenimo vėžių, o kamerą – iš jo rankų.

Galbūt tokia ir turėtų būti tikro menininko, tikro intelektualo pozicija – laikytis nustatyto kurso, kad ir kas benutiktų, nepaisyti jokių trukdžių ar dirgiklių. Šios laikysenos pagrindas – to, kas buitiška ir trumpalaikiška, atmetimas ir susitelkimas į tai, kas esmiška ir amžina. Intelektualas vykdo ypatingą misiją, todėl aktualijos jam neaktualios.

Nuotr. Denis Vėjas

Nuotr. Denis Vėjas

Bėda ta, kad kaip tik toji buitinė, trumpalaikių aktualijų sritis apima didžiąją žmonių tarpusavio santykių dalį. Pokalbis prasideda tada, kai jo dalyviai nuleidžia rankose laikomas knygas ir atidengia veidus. Kaip ten sako Heideggeris – buvimas pasaulyje su kitais, dalinimasis juo su kitais. Tai štai tas, kuris ryžtasi įamžinti jo aplinką ištikusį maidaną, nustoja juo dalinęsis su saviškiais. Būsimo jo pasakojimo auditorija yra kitame laike ir kitoje erdvėje nei tie, apie kuriuos jiems bus pasakojama. Todėl rašančiojo, tapančiojo ir filmuojančiojo pasirinkimas – visuomet virtualus, o ne tiesioginis kreipimasis į kitą.

Iš čia ir savotiško amoralumo įspūdis: pasitraukimas į meninės ar mokslinės veiklos sritį išskirtinės įtampos akivaizdoje tarsi liudija žmogaus nenorą ar negebėjimą tiesiogiai, betarpiškai dalyvauti įvykiuose drauge su aplinkiniais.

Svarstymus apie menininko ar intelektualo padėtį galima suvesti į chrestomatinį klausimą: ar moralu aprašinėti (filmuoti, tapyti ir t. t.) priešaky vykstantį gaisrą, nusikaltimą arba, pavyzdžiui, nuo tilto besiruošiantį šokti savižudį? Galbūt be rašančiojo (filmuojančiojo ir pan.) pastangų nebūtų atskleista ar išaiškinta kažkas svarbaus. Galbūt tai būtų žinoma, bet deramai nesuvokta ar neįvertinta, nepadarytos tinkamos išvados.

Visgi tokio intensyvumo įvykių, kaip mano minėtųjų, atveju – ypač tada, kai vienu metu arba paeiliui nutinka visa jų virtinė, – klausimą, ko gero, derėtų formuluoti aštriau: ar moralu rašyti (filmuoti, tapyti), jeigu aplink visi namai dega, visi skersgatviai aptaškyti krauju ir prie tiltų turėklų nebėra laisvos vietos? Arba dar kitaip: kiek namų turi sudegti, nusikaltimų ar savižudybių įvykti, kad rašantysis nebesiimtų apie tai rašyti (filmuoti ir t. t.)?

Pagrindinis Haroldo Ramiso filmo Švilpiko diena veikėjas savo kolegei, televizijos prodiuserei, užduoda klausimą: „Ką darytum, jeigu žinotum, kad tau liko tik viena diena, nes netrukus viską sunaikins, pavyzdžiui, koks nors didžiulis sprogimas?“ Jos atsakymas: „Ieškočiau, kur geriausia pastatyti kamerą.“

Loznicos filme yra priešingas momentas: netoli kameros sprogsta ašarinių dujų užtaisas ir berods pirmą kartą nuo filmo pradžios vaizdas sujuda – operatorius pagriebia stovą, prie kurio pritvirtinta kamera, ir perneša jį atokiau nuo sprogimo vietos. Kažkas pasibaisi: esą jie jau ir į žurnalistus šaudo. Girdėti bjaurus kosėjimas. Laksto medikai.

Vadinasi, kažkas vis dėlto gali priversti menininką pasiduoti – ginklas, smurtas, prievarta. Bet visa tai turi būti panaudota ne prieš kitus, o prieš jį. Kitų skausmui intelektualas keistai nejautrus. Tiksliau, jautrus, žinoma. Bet savaip.

Nuotr. Denis Vėjas

Nuotr. Denis Vėjas

Įtampos laikotarpiu visuomenės pulso atskaitos tašku tampa anoniminės, beasmenės antraštės, breaking news, jų kiekis ir retorika. Tačiau žiniasklaidos ir tuo labiau kultūros leidiniuose, portaluose, laidose, kino festivalių programose tokiais laikotarpiais taip pat netrūksta pabrėžtinai asmeninių pasisakymų ir įvykių komentarų, kurių autoriai šalia pirminio, lakoniškų antraščių formuojamo situacijos vaizdo mėgina kurti papildomą aukštą, gilesnį įvykių supratimą turintį užtikrinti metatinklą.

Kijevo aikštėse ir gatvėse buvo šimtai fotografų ir operatorių, žurnalistų ir reporterių. Įsižeidusių dėl to, kad ašarinės dujos, pasirodo, skirtos ir jiems. Loznica, galima sakyti, neužfiksavo nieko, ko nebūtų užfiksavęs kas nors kitas iš ten buvusiųjų, bet tai vis tiek jo neatbaidė nuo filmavimo, montavimo, rodymo.

Suprantama, kinas – tai amatas, kurį Loznica išmano geriausiai. Todėl ne statydamas barikadas, nešiodamas maistą ar rūbus, ar tiesiog šnekėdamasis su aplinkiniais, o būtent kurdamas kiną jis esą svariausiai prisideda prie visuomenės gerovės kūrimo. Kaip ir tie fotografai ar žurnalistai – fotografuodami ar rašydami straipsnius, o naujienų portalams rašantys komentatoriai bei apžvalgininkai – komentuodami ir apžvelgdami.

Tačiau kažin, ar to pakanka išteisinti analitiką arba kūrėją, kuris, užuot bandęs materialiais, fiziniais veiksmais paveikti įvykių raidą, savo energiją skiria abstrakčiam, neapčiuopiamos vertės metalygmeniui konstruoti. Dar vienas svarbus matas – auditorija.

Ant vieno Pamėnkalnio gatvės namo sienos užpurkštas grafitis: „Why clean it?“ Žinutė, matyt, skirta savivaldybės įstaigoms, reglamentuojančioms, kas gali ir kas negali būti rašoma, vaizduojama, klijuojama ar kitaip žymima ant pastatų sienų, kas nutinka su neteisėtais užrašais ir žymėjimais, kokia atsakomybė gresia jų autoriams.

Šioje žinutėje galima įžvelgti skirtį, kuri šį bei tą pasako ir apie daugelį kitų miestuose aptinkamų grafičių. Jos autoriaus teises nustatančios valdžios institucijos su visuomene bendrauja lietuvių kalba, tuo tarpu grafičio pranešimas, panašu, nukreiptas prieš valdžios institucijas, todėl natūralu, kad jis užrašytas kalba, kuri ne tik nėra valstybinė, bet ir daugelio laikoma pagrindiniu jos priešu.

Viešai kalbėti apsisprendusiam intelektualui tenkantis iššūkis – pasiekti žmones, kurie nori lavėti ir turi ambicijų, tačiau nekalba tavo kalba. Žmones, kurie nekalba lietuviškai, nes jų sąmonėje tai – priespaudą propaguojančių instancijų kalba. Kurie nesidomi kultūros gyvenimu, nes jų sąmonėje tai – žaidimų aikštelė tiems, kas per daug atitrūkę nuo žemiškojo gyvenimo.

Ko vertas leidinys, kurio skaitytojų gretose nėra nė vieno, ligi tol neskaičiusio kultūros leidinių, kuris tik skolinasi skaitytojus iš kitų leidinių ir portalų? Nesvarbu, ar tai įspūdingų ir paveikių rašinių kupina erdvė, ar nuolat besipildanti antrarūšių tekstų kolekcija: ji menkavertė, jeigu nekuria naujų jungčių tarp tiesioginės patirties ir virtualaus kultūros pasaulio ir tik daugina virtualybę, dar labiau atskirdama skaitančiuosius nuo neskaitančiųjų.

Vienintelis tikslas rašyti – būti skaitomam. Taip, kaip meilė suteikia prasmę gyvenimui, skaitomumas suteikia prasmę rašymui. Būti skaitomam neramiu, įtemptu laikotarpiu – sudėtinga užduotis ir kartu narciziškas įgeidis. Tas, kuris, užuot susilaikęs ir savo energiją nukreipęs kitur, paviešina savo rašinį (kūrinį) tokiu metu, matyt, yra labai geros nuomonės apie save. Dažnu atveju, įvertinus pasiektos auditorijos dydį, paaiškėja – nepagrįstai.

Iš tiesų sugrįžti pas savus, vėl su jais dalintis pasauliu – reiškia nustoti rašyti, filmuoti, kurti.