Arielis Schweitzeris yra legendinio prancūzų kino žurnalo „Cahiers du cinéma“ bendraautoris, kino istorikas ir teoretikas. 2013  m. pasirodė jo knyga apie naująjį Izraelio kiną. „Kino pavasaryje“ Schweitzeris buvo vienas iš programos „Baltijos žvilgsnis“ komisijos narių. Kalbėjomės apie tai, kaip jis nusprendžia, kurį filmą laikyti geru, apie nostalgiją „geresniems laikams“, kino revoliucijas, praeitį ir ateitį.

Kaip nusprendžiate, kad kuris nors iš jūsų matytų filmų yra geras? Kokie jūsų kriterijai?

Dažniausiai mąstau apie emocijas, kurias manyje sukuria kino juosta. Tardamas žodį „emocija“ nekalbu tik apie paprastas emocijas. Klasikinis arba tradicinis suvokimas apie tai, kas yra jausmai ar emocijos kine, kalba apie siužetą, veikėjus ir žiūrovo gebėjimą susitapatinti su filme vaizduojamais herojais. Man svarbūs ir kitokie jausmai, pavyzdžiui, estetiniai. Filmas gali paveikti savo naujovišku požiūriu, netikėta prieiga prie pasakojimo arba estetikos. Pavyzdžiui, Jeano-Luco Godard’o filmas „Gyvenk savo gyvenimą“ (Vivre sa vie, 1962) netgi dabar yra labai novatoriškas filmas estetikos prasme.

Taip pat egzistuoja ir trečiasis, intelektualinis, lygmuo: filmas turi gebėti pasakyti ką nors įkvepiančio ar mąstymą judinančio apie savo laiką, apie visuomenę ir jos būseną. Taigi man geras filmas yra toks, kuris suderina visus šiuos tris lygmenis: pamatines emocijas, estetinius jausmus ir intelektualinį krūvį.

Stengiuosi kiekvieną filmą žiūrėti taip, lyg tai būtų pats pirmas filmas mano gyvenime, su tam tikru nekaltumu, tačiau tuo pat metu sąmoningai suvokiu, kad mano sprendimus veikia ankstesnės patirtys. Pirminis susidūrimas su filmu, man regis, yra labai jusliškas ir intuityvus, tačiau vėliau aplink tą jausmą lipdosi kritiškumas ir intelektualinis bagažas. Tačiau labai stengiuosi išlaikyti tam tikrą nekaltumą filmo atžvilgiu, žiūrėti į jį tyromis akimis.

Kadras iš Jean-Luco Godard'o filmo „Vivre sa vie“

Kadras iš Jean-Luco Godard’o filmo „Vivre sa vie“

Ar esate vienas iš tų žmonių, kurie mano, kad geriausi kino laikai jau praeityje? Kad po Antonionio ir Godard’o nebebus gerų filmų? Galbūt dabar gyvenime savotiškame „dekadanse“?

Po 7–8 dešimtmečių – o tai tikrai buvo didingi laikai autoriniam kinui – dingo kolektyvinis kino aspektas. Netgi kritikai apie kiną kalbėjo apibendrinančiais teiginiais. Pavyzdžiui, buvo labai įtakingi ir galingi kino judėjimai: prancūzų „naujoji banga“, Brazilijos „cinema novo“, čekų „naujoji banga“. Taip pat kinas buvo glaudžiai susijęs su politika, utopijomis. Ši įtampa tarp kolektyvinių judėjimų ir labai stiprių individualių kūrėjų buvo itin svarbi. Juk visi žinome prancūzų „naująją bangą“, tačiau joje egzistavo labai individualių kūrėjų, pavyzdžiui, Godard’as. Jis buvo modernaus europietiško kino vedlys. Būtent ši įtampa tarp individualumo ir kolektyvinio aspekto paverčia minėtą laikotarpį ypatingu.

Dabar yra daug originalių ir stiprių kino kūrėjų, tačiau netekome bendruomeniško įsitraukimo į kino kūrybos ir suvokimo procesus. Gebėjimas burti bendruomenę aplink kiną buvo neįtikėtinai svarbus prancūzų „naujosios bangos“ laikų kinui. Kinas tapo labiau individualistiniu užsiėmimu. Tam tikra prasme tai atspindi ir visuomenės pokyčius: mes kur kas labiau užsisklendę, ciniškesni, individualistiški. Kai sakau savo studentams, kad kine praradome bendruomeniškumo dimensiją, jie man atsako, kad šie laikai juk turi „Dogmos“ manifestą. Tačiau pagrindinis skirtumas tarp „Dogmos“ ir prancūzų „naujosios bangos“ yra tas, kad „Dogma“ tėra reklamos tikslais sukurtas dalykas. Jeigu mąstytume, ką jie nori pasakyti, rastume tik klišes, o visas tas manifestas buvo parašytas dėl reklamos. Šis pavyzdys atskleidžia ir mūsų laikų cinizmą.

Tačiau anksčiau kinas buvo labai brangus dalykas. Prancūzų „naujoji banga“ metė iššūkį tokiam kinui, filmuodami mažo biudžeto filmus, tačiau dabar kino kūrybos kaštai yra sumažėję – kartu su skaitmeninėmis priemonėmis ateina ir galimybė kurti filmus pigiau. Kinas tapo lengviau pasiekiamas daugeliui kino menininkų. Filmus gali kurti žmonės, kuriems jis, kaip meno forma, nebūtų prieinamas 60-iaisiais. Galimybė kurti filmą, kaip kad dailininkai tapo paveikslą, tampa įmanoma. Kino kūrėjams ir industrijai tai yra ne tik galimybė, bet ir iššūkis. Nepaisant to, kad darosi lengviau „gaminti“ filmus, vis dar sunku juos platinti. Kino gamybos praktika tobulėja, tačiau platinimas nesikeičia, todėl dabar mums svarbu išrasti naujus būdus, kaip pasiekti auditorijas su savo filmais.

Nežinau, ar žinote ir skaitėte labai svarbų kino istorijai tekstą. Jį parašė Aleksandras Astrucas 1948 m., jo pavadinimas –„Kino kamera kaip tušinukas“ (Alexander Astruc, „Du stylo à lacaméra et de la caméra au stylo“, Arielis mini tik sutrumpintą šio kūrinio pavadinimą „La Camera Stylo“ – K. T.). 1948 m. šis autorius rašė apie naująjį avangardą, kuris tuo metu skleidėsi. Astrucas mąstė apie du naujus kino formatus: 60 mm juostą ir televiziją. Jis teigė, kad šie du formatai iš esmės pakeis kiną dėl to, kad išlaisvins autorių iš industrijos gniaužtų: jis galės kurti kiną kaip menininkas, o ne kaip „gamintojas“. Kūrėjas nepriklausys nuo jokių ekonominių veiksnių. Jis klydo, nes televizija tapo nauja industrija, o 60 mm juosta liko kino pakraščiuose.

Nepaisant to, šį tekstą vis tiek galime skaityti kaip šiek tiek pranašišką. Jis kalba apie tai, kas vyksta kine dabar. Skaitmeniniame amžiuje mes iš tiesų galime kalbėti apie kino kamerą kaip apie tušinuką – juk šia metafora Astrukas ir pavadino savo tekstą. Autorius teigė, kad ateityje kino kūrėjas galės naudotis kamera, kaip rašytojas naudojasi tušinuku ar pieštuku. Kitas įdomus ir neįtikėtinas dalykas, kurį jis „išpranašavo“: ateityje daugelis mūsų galės išsinuomoti filmą kaip knygą. Tai labai įdomus tekstas tuo aspektu, kad Astrucas tikėjo revoliucijos kine galimybe. Ir nors jis parašytas 1948-aisiais, dabar jį dėstau kaip apibūdinantį šiuolaikinį pasaulį.

Mes vis dar esame toje revoliucijoje, kurią numatė Astrucas, bet neturime atstumo, kad suvoktume, kas vyksta. Kai ką galime suprasti jau dabar: jeigu kino praktika keičiasi, tai turėtų keistis ir būdai, kuriais filmai platinami. Yra gausybė kino kūrėjų, tačiau dažnai jie neturi galimybės savo filmus rodyti. Regis, kad kitas šios revoliucijos etapas bus susijęs su tuo, kaip mes „vartojame“ filmus.

Nesu nostalgiškas praėjusių laikų atžvilgiu, manyčiau, kad turime galimybę gyventi labai įdomiais laikais. Man patinka, kaip šiuolaikinis kinas dorojasi su dabartinei visuomenei būdingomis problemomis. Kalbu ne vien apie kino praktiką, tačiau ir apie kino teoriją, kuri apmąsto ne tik kiną, bet ir visuomenę.

Ar kiekvienas gali būti kino kritiku ir kaip jūs atpažįstate kokybišką filmo recenziją?

Neužtenka pasakyti, ar filmas yra geras, ar prastas. Svarbiausias dalykas yra pasakyti, kodėl, tačiau tai – tik pradžia. Jeigu norime, kad apžvalga pasiektų aukštesnį lygį, reikia, kad kritikas sugebėtų pasakyti ne tik tai, ką jis mano apie paskirą filmą, tačiau ir apie kiną apskritai. Kai filmo apžvalga geba pateikti nuomonę, paaiškinti ją, parodo originalų požiūrio tašką, ji išpildo vieną savo dalį, tačiau visai kitas dalykas yra gebėti pasakyti ką nors bendro apie kiną kaip meną.

Įdomiausias tokios kritikos pavyzdys, žinoma, yra Andre Bazinas. Bazinas buvo „Cahiers du cinéma“ įkūrėjas ir beveik kiekviename jo kritikos straipsnyje buvo ne tik vieno filmo apžvalga, bet ir apmąstymas apie tai, kas yra kinas, ko jis, kaip mąstytojas, tikisi iš kino meno. Daugelyje savo tekstų jis mąstė apie tam tikrus filmus, pavyzdžiui, „Dviračių vagis“ (Ladri di biciclette, Vittorio de Sica, 1948), tačiau taip pat galvojo apie tai, kas yra realizmas kine, kokia jo svarba. Gebėjimas vienu metu kalbėti apie paskirus dalykus ir gebėjimas abstrahuoti, daryti platesnes išvadas – tai aš laikau gera filmo recenzija. Stengiuosi taip rašyti ir toks rašymas yra labai svarbi „Cahiers“ tradicijos dalis.

Ši Bazino įtaka turi ir kitą aspektą, kuris giliai įsišaknijęs „Cahiers“ tradicijoje. Tai – estetikos ir etikos ryšys: jis reiškia, kad filme etiškas gali būti ne tik turinys, tačiau ir jo forma, estetinė išraiška. Tai juk viena iš „Cahiers“ revoliucijų: filmas kalba ne tik per savo temą, tačiau ir per formą, kalbą, estetiką. Filmo mintis susijusi ne tik su turiniu, bet ir su forma.

Kadras iš Vittorio de Sica filmo „Ladri di biciclette“

Kadras iš Vittorio de Sica filmo „Ladri di biciclette“

Šiemet „Kino pavasario“ programoje yra viena sekcija skirta hibridiniam kinui – tai vis labiau populiarėjantis būdas kurti filmus: „miksuoti“ dokumentiką ir fikciją. Kaip manote, kodėl jis svarbus? Kodėl reikalingas? Koks šios „naujos“ kino rūšies tikslas?

Galima visaip įvardyti šią revoliuciją. Prieš keletą metų mes kalbėjome apie esė žanro filmus. Tai tokie filmai, kurie savyje talpina keletą žanrų: dokumentiką, fikciją, dienoraštį, turi autobiografinę dimensiją. Anksčiau naudodavome „kino esė“ terminą, dabar vadiname tai „hibridiniu kinu“. Be abejonės, tai vienas svarbiausių kino vystymosi etapų.

Kinas nuolatos meta sau iššūkį. Klasikinė dichotomija tarp fikcijos ir dokumentikos, arba skirtys tarp savaime suprantamų žanrų, po truputį nyksta. Manyčiau, kad hibridinis kinas susijęs su idėja, kad kinas funkcionuoja kaip laboratorija, eksperimentams. Dominuojantis kinas vis dar gali būti apibūdinimas aiškiomis skirtimis tarp žanrų, tačiau naujos kino formos permąsto ir dominuojantį kiną. Kinas yra eksperimentas, viena to eksperimento dalių – hibridinis kinas. Populiarusis kinas nuolatos į save įtraukia naujas kino rūšis. Tai nuolatos vykstanti, sisteminga kaita tarp „mainstreaminio“ kino ir naujų formų, kurios atsiranda kino laboratorijose.

Hibridinis kinas yra vienas įdomiausių naujų vyksmų kine, tačiau taip pat svarbu atpažinti ir tą nuolatos vykstančią apykaitą kino industrijoje. Man atrodo, kad visos savybės, kuriomis dabar galima apibūdinti vadinamąjį „hibridinį kiną“, kiek vėliau atsiras ir populiariajame kine. Ir labai svarbu: industrijos pakraščiuose esantis kinas nuolatos meta iššūkį, skatina keistis ir populiarųjį kiną. Tada, kai hibridinis kinas taps populiariojo dalimi, eksperimentinis ras naujų būdų, kaip kurti kiną. Vyksta nuolatinė apykaita. Tai įrodo, kad kinas nuolatos keičiasi, juda į priekį, nesustoja. Tada, kai Godard’as melancholiškai skelbė kino mirtį, tūkstantmečio pabaigą, tikėjome juo – tuomet viskas buvo baigta. Tačiau dabar, po penkiolikos metų, matome, kad jis klydo. Kinas nuolatos keičiasi, vis dar yra labai populiarus ir gyvas. Optimistiškai žiūriu į ateitį, nesu nostalgiškas: kiekvienas laikotarpis atranda vis naujų žanrų, formų ir būdų kurti kiną.