„Kaip Dievas ir religija šiandien gali būti svarbūs ir įtraukti dabarties ir ateities kartas?“ – tokį klausimą knygoje „Sinteizmas. Sukurti Dievą interneto amžiuje“ (Syntheism. Creating God in the Internet Age) kelia Alexanderis Bardas ir Janas Söderqvistas. Svarstydami žmogaus padėtį interneto, kapitalizmo, individualizmo ir Dievo mirties eroje, autoriai siūlo iš pasyvių stebėtojų ložės pereiti į aktyvaus veikimo frontą. Žmogus yra ir religiškas, ir kuriantis – tai dvi pagrindinės prielaidos, kuriomis Bardas ir Söderqvistas remia savo antropologiją ir besiformuojantį religinį-filosofinį judėjimą – sinteizmą. Anot jų, jau atėjo laikas, kai kuriantis žmogus turi pagaliau susikurti Dievą, jei tikisi išgyventi technokratiniame-biurokratiniame pasaulyje. Šis Dievas nebegali būti asmeniškas, mat ir žmogus nebėra individualus – todėl Internetą autoriai regi ne tik kaip tinklinį tikrovės modelį, bet siūlo jį suvokti ir kaip tikrovės pamatą, jos veikimo būdą.

Alexanderis Bardas – švedų mąstytojas, dainų autorius ir prodiuseris – kartu su medijų teoretiku Janu Söderqvistu jau yra parašę seriją knygų apie interneto revoliuciją, žinomą kaip The Futurica Trilogy. Joje autoriai samprotauja apie informacijos amžiaus įtaką istorijos rašymui, politines globalizacijos pasekmes, materializmo ir technologinės pažangos sąjungos pasekmes. Pasirodo, visi mes – kūnų mašinos, ir tai, pasak autorių, puiki žinia.

Siūlome susipažinti su filosofijos ir sociologijos chuliganų idėjomis ir pateikiame jų naujausios knygos ištraukos vertimą. Filosofijai, religijai ir žmogaus sampratai atėjo metas keistis. Tačiau kaip?


Viskas yra religija, tačiau viskas taip pat yra ir politika. O politika yra religija, ir religija yra didžia dalimi politika. Be utopijų nėra vizijų, o be vizijų nėra jokios kolektyvinės ir organizuotos geresnio gyvenimo vilties visuomenėje, kurioje įvyktų trokštamų pokyčių. Visuomenėje, kurioje nėra utopijų, viešojoje arenoje ima karaliauti ciniškas izoliacionizmas. Todėl tokia visuomenė yra pati pavojingiausia. Kiekvienas žmogus labiausiai rūpinasi savimi ir savo artimaisiais, tačiau rodo programinį nesidomėjimą kitų reikalais. Toks socialinių ryšių trūkumas anksčiau ar vėliau sužlugdo visas pagrindines visuomenės sritis. Utopijos priešingybė, kaip žinia, yra distopija. Artėjanti ekologinė apokalipsė iškilo kaip didžiausia ir stipriausiai dominuojanti mūsų laikų distopija. Kertinis klausimas, kuris lems XXI amžiaus likimą – kaip užkirsti kelią artėjančiai ekologinei apokalipsei ar bent kaip ją suvaldyti, kad pagerintume padėtį ar, jei įmanoma, atidėtume pabaigą.

David Delruelle koliažas

David Delruelle koliažas

Gyvename epochoje, neturinčioje utopijos, kuria būtų galima tikėti, o tuo pat metu visa yra nuspalvinta paskutiniojo teismo naratyvo, kuris politiniame diskurse yra ne tik galingas, bet ir keliantis grėsmę. Aplinkosaugos problemos nuolat yra darbotvarkėje, kaip ir kolektyvinė sąžinė, mat šie klausimai nuolat apeinami politikų, mieliau teikiančių pirmenybę trumpalaikiams smulkių problemų sprendimams. Pastarieji gal ir sukuria sąlygas atsitiktinei veiklai, tačiau tuo pat metu žaloja ar net užkerta kelią būtiniems veiksmams aplinkai gerinti. Visuomenėje, kur visi kalba prieštaringus dalykus ir su dideliu triukšmu gręžiasi į pseudoproblemas, auganti pliurarchija sukelia paralyžiuojančią hipercinizmo būseną (žr. Netokratai[1]). Tačiau būtent tokiais chaotiškais istorijos momentais ir įtvirtinamos naujos metafizinės sistemos – Pauliaus krikščionybė braškančioje Romos imperijoje ir Kanto individualizmas išvien su prancūzų revoliucija tėra keli itin aiškūs pavyzdžiai – tad nėra jokios priežasties manyti, kad mūsų amžius šiuo atžvilgiu bus kitoks.

Hipercinišką būseną sukelia dominuojančios ideologinės paradigmos nebeatitikimas su supančia materialiąja tikrove. Dar daugiau, utopiškumo stygius ir distopiškumo įsigalėjimas yra lemiamas įrodymas, kad dabarties paradigma pasiekė kelio galą ir prarado bet kokios svarbos likučius. Pagrindinė problema yra anaiptol ne mus supanti materialioji tikrovė – nors ir ji nuolat kuria nesibaigiantį problemų srautą – o dabartinė ideologinė sausra. Reikia naujo metafizinio pasakojimo, tinkamesnio naujajam amžiui nei senasis, kuriame distopiją pakeistų tikėtina utopija, galinti užkirsti kelią distopijai virsti tikrove. Nepakanka tik nupiešti galingos distopijos paveikslą ir moralizuoti apie tuos, kurie jai padeda įsigalėti nuomonėmis ir elgesiu. Pasąmonėje žmogus yra pirmapradiškai vedamas mirties troškimo ir mazochistinio mėgavimosi pasirengimu išnykimui. Vadovaudamasis šia logika, eko-moralizmas tik spartina ir stiprina ekologinę distopiją, užuot jai užtvėręs kelią ar ją sušvelninęs, nors tiki darantis būtent tai ir teigia to siekiantis. Distopija veikiau turėtų būti naudojama kaip svertas formuojant atvirą ir kontingentišką kūrybiškumo ir intensyvumo aplinką, kuri būtų nukreipta į ateitį ir į sinteistinę utopiją.

Visos politinės ideologijos, patenkančios po kapitalizmo skėčiu, yra esmiškai individualistinės. Konservatyvizmas mano egzistavus autentišką individą, kuris buvo prarastas ir todėl turi būti atkurtas gręžiantis į praeitį. Anarchizmas individą laiko egzistencijos tikslu ir prasme, todėl siekia sumažinti politikos įtaką, kad išlaisvintų spontanišką vidinę individo savirealizacijos galią. Liberalizmas – anarchizmo vyresnis ir pragmatiškesnis giminaitis – kitaip nei pastarasis, individo savirealizaciją supranta kaip metafiziškai susijusią su kantiškojo objekto nusavinimu. Liberalioji vaizduotė skiriasi nuo anarchistinės, mat ypač pabrėžia būtinybę, kad visi ištekliai priklausytų vienam ar keliems individams, būtų paversti į dar sudėtingesnius atomus ir tokiu būdu sumažintų metafizinį liberalizmo atlygį, augimą. Taigi, priešingai nei anarchistas, liberalas įstatymą ir valstybę laiko reikalingais apsaugoti nuosavybei, kuri yra individų fetišo objektas. Socializmas taip pat siekia kovoti už individo savirealizaciją, tačiau konservatyviąją klasių sistemą regi kaip keistiną šios utopijos kliūtį, mat aukštesnioji klasė valdo svarbiausius visuomenės išteklius ir atsisako dalintis valdžia ir gėrybėmis. Demokratinį socializmą nuo revoliucinės įvairovės skiria tai, kaip atsakoma į klausimą, koks yra efektyviausias ir tuo pat metu etiškai teisingiausias kelias pasiekti bendrą tikslą – darbininkų klasei perimti aukštesniosios klasės gėrybes ir tokiu būdu sukurti visuomenę be klasių. Šis tikslas yra bendras bet kokio plauko socialistams: visi jie siekia individo savirealizacijos ir išsilaisvinimo iš klasių sistemos pančių galutinai triumfavus komunizmui.

Visa tai reiškia, kad, jei sinteizmas siekia sėkmingai įsitvirtinti interneto amžiuje kaip metafizika, privalu jį konstruoti visiškai naujos utopijos pagrindu: tai galėtų būti idėja, priešinga visų formų individualizmui, užvaldžiusiam tinklo visuomenę, kur individas redukuotas į keistą tolimos praeities liekaną. Reikia net ir informacionalizmo liaudžiai suteikti viltį, kad neįmanoma yra įmanoma. Pradėjęs nuo kapitalistinės perspektyvos, sinteizmas neturėtų jokios galimybės to padaryti, kadangi individualizmas filosofijoje yra miręs, kaip ir atomizmas fizikoje. Sinteizmo utopija formuluotina kaip visavertė tinklo dinamika. O kaip tinklas gali būti visavertis, jei jis nėra laisvas ir atviras aplinkiniam pasauliui ir ateičiai šioje kontingentiškoje ir reliatyvistinėje visatoje?

Kaip kosmologai ir kvantinės fizikos mokslininkai ieško sutarimo dėl bendrosios fizikos teorijos, taip ir sinteologai siekia informacionalizmui sukurti socialinę visa ko teoriją. Sinteistinė utopija labiausiai stebina tuo, kad jos neįmanoma suformuluoti iš anksto, kadangi ji yra kontingentiškoje ir neapibrėžtoje visatoje, o tai reiškia, kad ją reikia vykdyti anksčiau, nei įvardyti. Todėl tiek sinteistinei etikai, tiek kūrybinei plėtotei itin svarbu, kad idėjos nebūtų slepiamos nuo visuomenės už virtualių sienų ar teisinių dokumentų bokštų, o kad jomis visiškai laisvai internete galėtų naudotis dividai[2]. Sinteistinė utopija pirmiausia yra tokia, kurioje idėjos yra laisvos ir niekeno nenusavintos, kur memai[3] sudaro memepleksus ir laisvai cirkuliuoja tarp žmonių ir tinklų, yra be jokio pasipriešinimo transformuojami, o vienintelė kliūtis tokiam judėjimui tegali būti dėmesio stoka, kuri nustumia į paribius visus memetinius nevykėlius. Taigi skaitmeninio integralumo judėjimas yra remiamas sinteistinio judėjimo kaip būtinas etapas pasiekti padėtį, kurią vadiname utopine memetika.

David Delruelle koliažas

David Delruelle koliažas

Gydantis sinteistinio tikėjimo potencialas ryškiausiai atsiskleidžia nepažįstamiesiems atsitiktinai susitikus laikinos utopijos bendruomenėse, pavyzdžiui, spontaniškuose susitikimuose Burning Man festivalyje Nevadoje – veikiausiai vienoje didžiausių pasaulyje išlikusių vietų, kur vizitinių kortelių mainai būtų palaikyti vulgariais ir šventvagiškais. Būtent ten sinteistinė svajonė apie religinį intersubjektą tampa tikrove. Tu ir tampa mes, kuris yra ženkliai daugiau nei jo dalių suma. Tai patvirtina faktas, kad šis mes sustiprinamas, kai spontaniško susitikimo dalyviai galiausiai išsiskirsto kas sau. Tu  ir netampa tiesiog mes, jie tampa vienas kitą pakeičiančiais – veikėjas kaip fenomeno dalis yra išjudinamas, performuojamas, radikalizuojamas ir išplečiamas.

Staigi subjektų sinchronizacija laikinoje utopijoje laikui bėgant užuot silpnėjusi tik stiprėja, mat atsiminimas apie begalinį dabar meilės kupiname nepažįstamųjų susitikime ten, kur nebėra instrumentiškumo, tik gilėja. Būtent šiame ekstazės, tiesiogiai susijusios su religiniu priklausymu, atsiminime gimsta ir auga sinteistinis subjektas. Kai nebėra jokių kitų socialinių veiksnių, būtent šiame, labiausiai atsitikiniame iš visų, susitikime – be jokių žmones siejančių ryšių, išskyrus sinteistinį tikėjimą – Syntheos[4] pasirodo ryškiausiai. Kas gi yra mūsų laikų eko-kaimai ir visaapimantys festivaliai (Burning Man, Going Nowhere, The Bortherland, etc.), jei ne eksperimentinės, laikinos utopijos, kurios formuoja apčiuopiamą pastovios utopijos sampratą ir kreipia link jos?

Išėję už laikinos utopijos ribų, mes vis tik gyvename laikais, kai bendruomeninis pasaulėvaizdis trupa dėl visiško senųjų laikų nestabilumo. Istorija mums nepavaldi. Visuotinai įsigalėjus pliurarchijai, vienintelis mums likęs dalykas yra virtualių subkultūrų suskaldyta planeta. Žmogiškoji gyvybė šioje planetoje tegali būti išsaugota nuolat augančio fizinio išsiskirstymo į vienuolijas. Tam reikia tam tikros subkultūros, kurios misija būtų planetos kaip visumos išsaugojimas žmogiškajam gyvenimui ir kuri suvoktų, kad, norint sėkmingai atlikti šią užduotį, būtina pirmiausia radikaliai nusišalinti nuo individualistinės paradigmos ir jos programinio atomizmo, kapitalizmo ir ekspancionizmo. Iš šio būtino atsisakymo kyla utopinė teologinio anarchizmo idėja: svajonė apie ilgalaikę visuomenę be tautinių valstybių ir kapitalistinio ekspancionizmo. Tačiau, visai kaip Karlas Marksas socializmą įvardija kaip būtiną kelią link komunizmo, taip ir mes turime daryti prielaidą, kad esama eksperimentinės praktikos, kreipiančios teologinio anarchizmo link. Sinteizmas kaip praktika, spontaniškai kilusi iš spontaniškai susiformavusių poreikių spontaniškai susidariusių technologinių darinių šešėlyje, ir yra tokia praktika. Čia ir pasirodo šis judėjimas: kaip atsakymas į stipriausius naujosios eros žmogaus poreikius, jis įgyvendinamas naudojant naujas, griaunančias technologijas. Tereikia kaip įmanoma labiau ištobulintam sinteistiniam memepleksui įsitraukti į naują komunikacinę-technologinę realybę ir joje plisti.

Politinė ideologija interneto amžiuje turi du metafizinius išeities taškus. Pirma, milžiniška interneto plėtra ir įsigalėjimas atveria priešpriešą tarp kylančios netokratijos, kuri su vis stiprėjančiais tinklais siekia išlaisvinti informacijos srautus, ir marginalizuotos buržuazijos, kuri kartu su tautinėmis valstybėmis ir stambiomis korporacijomis siekia apriboti ir kontroliuoti informacijos srautus. Antra, artėja ekologinė apokalipsė, kuriai būtinai reikia užkirsti kelią, jei žmonija išvis nori išlikti. Sinteistinis politikas yra visų pirma aplinkosaugininkas netokratas. Tačiau tam, kad sinteizmo siekis atverti duris teologiniam anarchizmui būtų įgyvendintas, jam tenka įsitraukti į konfliktą su senąja kapitalistinės galios struktūra, kurią sudaro tautinės valstybės ir milžiniškos globalios korporacijos.

Kad įveiktų valstybinį-korporacinį valstybės aparatą ir jo disfukcinę, apokaliptinę ir hipercinišką metafiziką, sinteistai (tokie kaip amerikiečių filosofas Terence‘as McKennas savo pranašiškoje kalboje Kalifornijos universitete dar 1984 metais, aštuonerius metus iki Pasauliniam Interneto Tinklui išvystant šviesą) tvirtina, kad būtina turėti laisvą ir neribotą prieigą prie stipriausio ginklo, laisvo ir atviro interneto. McKennas teigia, kad laisvas ir atviras internetas yra vienintelė žmonijos galimybė išsaugoti planetą žmonėms gyventi, sukuriant ilgai lauktą ir labai reikiamą atsvarą eschatologiniam troškimui, kuris yra integrali kapitalizmo dalis. Todėl pirmiausia, ką turi padaryti sinteistinė visa ko teorija – sujungti du naujus politinius vėlyvojo kapitalizmo masių judėjimus:  aplinkosaugą ir skaitmeninio integralumo judėjimą. Vargu, ar tai tik sutapimas, kad abu judėjimai radosi tame pačiame pasaulio krašte – Šiaurės Europoje ir Šiaurės Amerikos pakrantėse. Šiuose kraštuose interneto plėtra yra sparčiausia, psichodelinis eksperimentavimas labiausiai paplitęs, tad ir suvokimas apie planetos pažeidžiamumą greičiausiai plinta ir lengviausiai skinasi kelią. Abu šie judėjimai yra dvi to paties metafizinio medalio pusės, o sinteizmas yra pats šis medalis.

Svarbiausias klausimas, kalbant apie laisvą ir atvirą internetą, yra, be abejo, kiek skaidrumo visuomenė yra pajėgi pakelti. Svarbu suvokti, kad skaidrumo problema niekuomet nėra pats skaidrumas – prisipažinti, išlieti širdį broliams ir seserims bendruomenėje yra šventas aktas ir sinteizme – problema veikiau ta, kaip skaidrumas paveikia tinklo piramidę, t. y,. kas prieš ką apsinuogina, rizikuodamas, kad ir trumpam, pirmasis netekti galios? Ar dabartinis skaidrinimas stiprina esamos visuomenės struktūros viršų, vidurį ar apačią? Ar galios struktūra performuojama artėjant prie sinteizmo utopijos skelbiamos radikalios lygybės, ar esama galios struktūra tik dar labiau sutvirtinama, išsaugant socialinę nelygybę?

Atsakymų galime ieškoti, pavyzdžiui, prancūzų filosofo Michelio Foucault pragmatinėje etikoje: jei skaidrinimas prasideda iš viršaus, t. y., jei valdantieji patys pirmi atskleidžia savo paslaptis, skaidrumas gali būti neskausmingai įdiegtas visoje galios struktūroje nuo viršaus iki apačios. Kita vertus, jei skaidrinimas prasideda nuo apačios, kaip jo pasekmė, be abejo, randasi kapitalistinė policinė valstybė, o kartu su ja, be visų kitų vargų, kuriuos toks vystymasis sukelia, ekologinė apokalipsė netrukus tampa neišvengiama. Pirmiausia piliečiai turi viską sužinoti apie valstybės ir didžiųjų korporacijų veiksmus, užuot leidę valstybiniam-korporaciniam aparatui sekti ir registruoti piliečių nuomones ir preferencijas.

Taigi, anot sinteizmo, WikiLeaks ir kitų demaskuotojų organizacijų kova, siekianti atskleisti slaptą valdžios atstovų veiklą, yra šventas projektas, o tautinių valstybių ir didžiųjų korporacijų pastangos sekti ir registruoti piliečių pažiūras yra grubus visuotinių žmogaus teisių pažeidimas. Skaidrinimas visuomenėje turi būti skleidžiamas iš viršaus, nuolat kurstant apatiniams sluoksniams. Eiga turėtų būti tokia: pirmiausia apsinuogina valdžios žmogus, o tuomet ir pilietis. Būtent čia priešprieša tarp naujosios sinteistinės netokratijos ir senosios valstybės-korporacinės galios struktūros tampa ryškiausia.

Netokratija internetą laiko reliacionalistiniu reiškiniu: būti netokratu reiškia tapatintis su pačiu tinklu, veikti, tarsi būtum interneto veikėjas. Buržuazija, savo ruožtu, internetą suvokia kaip koreliacionistinį objektą, kuris yra svetimas ir priešiškas individualistiniam subjektui ir todėl, kaip problemiškas objektas, turi būti suvaldytas ir kontroliuojamas, jei reikia – ir pasitelkiant jėgą.

Tai paaiškina, kodėl būtent netokratija yra varomoji senosios galios struktūros skaidrinimo galia, ginanti laisvą ir atvirą internetą, kai tuo tarpu senoji tautinė valstybė ir didžiosios korporacijos praranda nemotyvuotą ir etiškai abejotiną galios pranašumą. Senoji buržuazija moralizuoja apie laisvės ir lygybės internete pavojus ir beatodairiškai bando suvaldyti ir prijaukinti tinklą, kad, pasinaudojusi informaciniu pranašumu, galėtų apginti savo galios pozicijas. Tai – didysis trečiojo tūkstantmečio politinis konfliktas, ir nėra jokios abejonės, kurią pusę pasirenka sinteizmas kaip interneto amžiaus integralioji metafizika. Pasauliui reikia ne mažiau, o kaip tik daugiau demaskuotojų. Įkarštis, su kuriuo jie persekiojami, šmeižiami ir baudžiami, yra aiškus įrodymas, kad valstybės korporacinis aparatas supranta padėties rimtumą.

David Delruelle koliažas

David Delruelle koliažas

Nuo 1960-ųjų individualizmas ir jam artimas atomizmas patiria didžiulį spaudimą iš naujos superideologijos – reliacionalizmo ir jo bendražygės tinklo dinamikos. Kapitalistinis patriarchatas – veikiausiai pati ryškiausia individualistinė galios struktūra nuo Napoleono laikų – yra puolamas feminizmo, keliančio lyčių lygybės reikalavimą, taip pat ir queer judėjimo, reikalaujančio lygybės tarp skirtingų seksualinės orientacijos ir tapatybės žmonių. Feministai atstovauja moteriškų individų interesams, o queer judėjimas kovoja už lytine įvairove pasižyminčių individų pilietines teises. Tai, žinoma, reiškia, kad abu šie judėjimai yra esmiškai individualistiniai. Patriarchato kritika kyla iš individualistinės paradigmos vidaus. Tačiau tokios kritikos svarstyme gausu tinklo-dinaminių argumentų, pavyzdžiui, teiginys, jog moters laisvė nuo patriarchato yra taip pat ir vyro laisvė, arba kad homoseksualų ir transeksualų išlaisvinimas taip pat reiškia ir heteroseksualų išvadavimą nuo represuojančio heteronormatyvumo. Taigi dividualistinė kritika prasideda individualizmo viduje – informacionalizmui kolektyvinėje pasąmonėje išlaisvinant naujas aistras bei troškimus ir taip atskleidžiant individualizmo trūkumus – tam, kad pamažu, bet užtikrintai būtų įsteigta nauja, nepriklausoma paradigma, kurioje senasis individas yra miręs.

Vis tik pirmasis reliacionistinis individualistinės paradigmos puolimas kyla iš aplinkosaugiškumo, jam agresyviai reikalaujant sustabdyti kapitalizmo vykdomą aplinkos niokojimą ir beatodairišką išteklių eikvojimą. Aplinkosaugiškumas, nesikoncentruodamas į atskirtus individus ar atomus, aiškiai remiasi tinklo dinamikos teorija. Jis regi planetą kaip uždarą sistemą, kuri ir turi būti suvokiama tik kaip sistema, mat visi paskiri jos veikėjai ir dalys yra visiškai pavaldūs juos apimančiam tinklui. Tad aplinkosaugiškumas teikia pirmenybę tinklui, o ne individui; pirmasyk šiame kontekste Žmogus iš individo redukuojamas į dividą. Iš to išplaukia, kad aiškios etikos ribos nustatomos atsižvelgiant į tai, ką žmogus gali padaryti dinaminių tinklo interesų atžvilgiu. Aplinkosaugiškumas yra globalizmas, mat nacionalinė aplinkosaugos politika yra beprasmiška – būtina kovoti už visuotinį solidarumą, kuris tinklo-dinaminėje teorijoje apima ne tik žmones, bet ir augalus, ir gamtinę įvairovę kaip tokią. Visai logiška, kad aplinkosaugiškumas, kaip radikalizmo nešėjas, ima išstumti socializmą.

Tačiau aplinkosaugiškumas yra galingiausia reakcija į destruktyvų senosios paradigmos mirties troškimą tik todėl, kad kovojama už laisvą ir atvirą internetą. Ši kova vis pastebimesnė besivystančioje politinėje ideologijoje, kuri, užuot rėmusis senosios paradigmos distopiniais scenarijais, grindžiama naujosios paradigmos utopinėmis galimybėmis. Savo galia neigti kapitalizmą aplinkosaugiškumas primena ateizmą metafizikos istorijos kontekste. Tuo tarpu skaitmeninis integralumo judėjimas yra dialektinis neigimo neigimas, todėl gali būti svarstomas paraleliai su sinteizmo judėjimu. Rickas Falkvinge‘as, Piratų Partijos įkūrėjas ir vienas iš skaitmeninio integralumo judėjimo pradininkų, knygoje Swarmwise atkreipia dėmesį į judėjimų tarpusavio santykį. Aplinkosaugiškumą skatina įsitikinimas, kad gamtos ištekliai yra baigtiniai, o ne neišsemiami, kaip nuolat prielaidauja kapitalistinė mitologija. Taigi, kaip teigia Falkvinge‘as, Piratų judėjimas remiasi teiginiu, kad kultūra ir žinojimas, sklindantis tarp žmonių visuomenėje, kurioje dalijimasis informacija nėra papildomai apmokestinamas, yra ne baigtinis, o veikiau begalinis bet kokios ateities išteklius.

Distopijai rūpi baigtinumas; utopizmas svarsto begalybiškumą. Vadinasi, atsakymas į klausimą, ko reikėtų imtis, yra kova už laisvą ir atvirą internetą. Svarbesnis yra variklis, išjudinantis naująją utopiją, nei stabdis, sulaikantis senąją distopiją. Tai, apie ką kalbame, nėra tiesiog alternatyva visuomenės nuomonę formuojančioje rinkoje: sinteizmas de facto yra skaitmeninio integralumo judėjimą grindžiančios metafizikos pavadinimas. Tai paaiškina, kodėl kova už laisvą ir atvirą internetą yra pagrindinis politinis rūpestis XXI amžiuje. Visi kiti svarbūs politiniai konfliktai, įsiplieskę augant informacionalizmui ir suteikiantys jam atspalvį, visiškai priklauso nuo pagrindinio konflikto baigties. Ši kova apima ne tik augantį netokratijos nusigręžimą nuo valdančiosios buržuazijos, kuri valdo pasaulį nuo tada, kai spausdintinės raštijos paradigma buvo visuotinai priimta. Už kovos dėl laisvo ir atviro interneto lenda šlykšti artėjančios ekologinės apokalipsės galva: potencialios katastrofos, dėl kurios kaltas kapitalizmas, akivaizdžiai neįgalus užkirsti jai kelią.

Žemei gresia pavojus tapti negyvenama jau kelių kartų bėgyje – daug pragaištingų pasekmių, už kurias atsakingas žmogus, jau nebepataisomos. Išeitis – sustabdyti vystymąsi, vedantį tiesiai prie ekologinės apokalipsės, ir pasukti aplinkai nekenksminga kryptimi. Jau žinome, kaip iš viršaus į apačią valdomas kapitalizmas su individualizmu kaip valstybės religija priešakyje tvarkosi su ekologine apokalipse. Nėra jokios abejonės, kad ši siaubinga katastrofa buvo sukelta sistemos, jau ne kartą parodžiusios, kad ji nepajėgia neutralizuoti padarytos žalos. Kita vertus, auganti ir siekianti įsitvirtinti netokratija dega noru išsaugoti Žemę žmonių gyvybei. Ji, kitaip nei ciniška ir save pasmerkianti buržuazija, kuria prieigą prie didelio naujų komunikacijos įrankių arsenalo, kurį panaudos šiam tikslui. Taigi laisvas ir atviras internetas yra būtina grandis, kad ekologinis išsigelbėjimas apskritai taptų įmanomu.

Iš „Sytheism. Creating God in the Internet Age“ vertė Daina Habdankaitė

[1] The Netocrats yra pirmoji The Futurica Trilogy knyga, kurioje Alexander Bard ir Jan Söderqvist svarsto, kaip interneto laikais pasikeičia istorijos rašymas, įgaudamas informacinę-technologinę dimensiją (vert. past.).

[2] Iš žodynėlio knygos gale: „Dividas – individo priešingybė, iki begalybės dalomas žmogus ar fenomenas, skirtingai nuo nepajudinamai nedalomo žmogaus ar objekto.“

[3] Memas – idėja ar elgsenos modelis sklindantis tarp tam tikros kultūros narių. Terminą pirmasis į vartoseną įvedė britų mąstytojas Richardas Dawkinsas 1976 m. parašytoje knygoje The Selfish Gene. Dawkinsas šį terminą naudoja svarstydamas idėjų ir kultūrinių fenomenų plitimą ir lygina jį su evoliuciniais dėsniais (vert. past.).

[4] Iš žodynėlio knygos gale: „Syntheos, išvertus iš graikų kalbos, reiškia sukurtą dievą arba dievą, atsirandantį ten, kur esama kuriančio žmogaus. Tai ketvirtoji, apibendrinanti ir įprasminanti, sinteologinės piramidės sąvoka, švenčiama rudens lygiadienį ir pradedanti Synthea ketvirtį.“