Jauniesiems lenkams buvimas jaunais, už rinkos ekonomiką pasisakančiais konservatoriais ir įkyrumas vakarėlių metu – „kieta“ ir madinga. Tačiau buvimas kairiuoju reiškia būti atgyvena.

Kai gyvenau Lenkijoje, intelektualinis smalsumas mane nuvedė į kelis renginius, kurių šeimininku (neieškant tinkamesnio termino) buvo konservatyvus analitinis centras (angl. think tank) „Jogailos klubas“ (lenk. Klub Jagielloński). Daugelis renginio dalyvių buvo pirmo kurso studentai, bandantys atrodyti „kietais“ savo universitetų vaikiais su asmeniškai pasiūtais kostiumais, brangiais aukštakulniais ir puikiais kokteiliais rankoje pasibendravimuose po renginių. Tačiau jų švelniai konservatyvios ir stipriai rinkos ekonomiką palaikančios pažiūros sutriuškino net ir mano atvirą mąstymą bei meilę beprasmiams politiniams disputams, tad mums teko gana greitai pasukti savais keliais. Tiesa, aš niekur kitur nesu susidūręs su tiek daug rinkos ekonomikos gynėjų, kiek jų sutikau Centrinėje Europoje. Jau seniai nustojau skaičiuoti, kiek kartų sutikus savarankiškai apsiskelbusius libertarus, šie, išgirdę apie mano daktaro disertacijos temą, energingai, tarytum darydami kokią nors paternalistinę paslaugą, bandė man ryžtingai išaiškinti, kodėl Friedrichas Hayekas/Ludwigas von Misesas/Murray‘us Rothbardas jau parašė viską, ką man reikia žinoti, arba, kalbant apie mažiausiai išsilavinusius, rekomenduoti man Ayną Rand. Aš nežinau kiek iškalbinga – dabar jau ilga – serija nutikimų gali būti, tačiau bėgant laikui negalėjau nepastebėti tendencijos. Jauniesiems lenkams buvimas jaunais už rinkos ekonomiką pasisakančiais konservatoriais įkyrumas vakarėlių metu – „kieta“ ir madinga. Buvimas kairiuoju reiškia būti atgyvena.

Kas nori šiek tiek laisvės?

Ideologijas reikėtų vertinti rimtai. Kaip kitaip laisva rinka, esanti turbūt nepatraukliausia kada nors teorizuota sąvoka, gali taip žavėti? Filosofijoje ją gina mąstymo mokykla, vadinama libertarizmu. Kaip ir daugelis šiuolaikinių politikos teorijų, tai yra teisingumo teorija, kuri skamba taip: „jeigu sandoris nepažeidžia kieno nors teisės į gyvybę arba nuosavybę, tada tokio sandorio rezultatas yra teisingas, neatsižvelgiant į sąžiningumą arba lygybę“. Libertarai, pavyzdžiui, gina darbą išnaudojimu paremtose gamybinėse dirbtuvėse (angl. sweatshops), organų pardavinėjimą ir didelius nelygybės mastus todėl, jog tiki, kad žmonės, sutinkantys dirbti blogomis sąlygomis, parduoti savo organus arba atiduoti savo pinigus turtingiesiems daro tai laisvu apsisprendimu, nepriklausomai nuo antraplanių sąlygų arba konteksto. Laisvos rinkos sąlyga yra minimali valstybė, kuri įsikiša į žmonių veiksmus tik tuomet, kai reikia apsaugoti nuo tokių teisių pažeidimų kaip apgavystė ar prievarta arba juos ištaisyti. Todėl daugelis libertarų yra kritiški valstybės primestų mokesčių ir gerovės paslaugų atžvilgiu, nors toks požiūris yra tikrai ne toks jau savaime suprantamas libertarizmo teorijų kontekste.

Remiantis libertarine teisingumo teorija, teisė į nuosavybę apima tik nuosavybę, kuri buvo teisingai įgyta. Tai yra argumentas, kuris glumina daugelį libertarizmo kritikų. Bet kas, kas yra bent šiek tiek susipažinęs su kapitalizmo istorija, žino, kad dabartinis nuosavybės pasiskirstymas yra vagysčių, plėšimų, prievartos, žudynių ir panašių reiškinių rezultatas. Galima drąsiai teigti, jog Vakarai didelę dalį savo turtų įgijo tokių ilgalaikių neteisybių kaip vergovė, kolonializmas, patriarchalinis dominavimas ir darbininkų klasės išnaudojimas, dėka.

Paimkime patį akivaizdžiausią pavyzdį – vergovę Jungtinėse Amerikos Valstijose. Legali prievartinė afroamerikiečių darbo subordinacija ne tik sukrovė turtus pietiečių plantatorių klasei, tačiau taip pat reiškė, kad visa sukurta verte didelę JAV istorijos dalį buvo dalinamasi tik baltųjų tarpe. Vergovės panaikinimas po JAV pilietinio karo 1865 m., nors ir buvo didelis žingsnis pirmyn, nepakeitė šio nelygaus paskirstymo. Išlaisvintiems vergams patirtos skriaudos nebuvo kompensuotos net ir po emancipacijos, o šie dar turėjo daugiau nei amžių kentėti nuo segregacijos, kuri išlaikė turtinę nelygybę tarp baltųjų ir juodaodžių amerikiečių. Be abejo, amerikietiška vergovė darė didelę įtaką tekstile paremtam Europos kapitalizmui, kurios dėka Europa gavo didžiulį kiekį pigios neapdirbtos žaliavos.

Jei tikėsime libertarizmu, didelės dalies šiuolaikinių pretenzijų į nuosavybę yra laikomasi neteisėtai, tačiau daugelis laisvos rinkos gynėjų gina nelygų nuosavybės paskirstymą, kurį aukščiau minėtos neteisybės sukūrė. Akademiniai libertarai turi omenyje šią prieštarą, ir, nors ir gana nedrąsiai, bando ją spręsti savo teoriniuose darbuose. Deja, tačiau to negalima pasakyti apie jų bendraminčius platesnėje viešojoje erdvėje, kurie, ypač Lenkijoje, yra dažniausiai atvirai priešiški bet kokiems socialinio teisingumo apmąstymams. Joks save gerbiantis politikas, o ypač tas, kuris yra kaip nors susijęs su Lenkijos dešine, negins atvirų sienų, arba, pavyzdžiui, palankesnės politikos seksualinėms ir tautinėms mažumoms, net jei daugelis akademinių libertarų tai daro. „Liberalus konservatizmas“ – ši pati save paneigianti bjaurastis bet kuriam, kas turi bent šiokį tokį politikos filosofijos supratimą, yra turbūt tikslesnis epitetas apibūdinti laisvosios rinkos gynybos politikai šiandieninėje Lenkijoje.

Minėta ideologija nepasirodo kaip vieningas politinis judėjimas. Verčiau kaip reikšmingas antriniais ryšiais paremtas ideologinis klasteris, pavyzdžiui, trijų Lenkijos dešiniųjų pažiūrų partijų (Kukiz Kukiz’15, Korwin, ir Ruch Narodowy) forma, kuri pritraukia balsus sukurdama įvaizdį, jog plėtos liberalesnę ekonomiką, besiremiančią amerikietiškuoju modeliu. Galima pastebėti ir didelį skaičių į libertarizmą linkusių iniciatyvų, ypač nukreiptų į jaunimą, tarp kurių yra ir atstovaujančių aiškiai konservatyvias pažiūras: liberali-konservatyvi organizacija Stowarzyszenie Koliber, vidurinėms mokykloms skirti ekonominiai mokymai (arba smegenų plovimas peržvelgus tiesiog komiškai karikatūrišką mokymų programą) Lekcje Ekonomii dla Mlodzierzy, ir šiek tiek mažesniu mastu –  Mloda Prawica (Jaunoji dešinė) bei jau minėtas Jogailos klubas. Nepaisant jų skirtumų, visos šios grupės dalijasi bendru idėjų spektru, apjungiančiu minimalią valstybę, liberalizuotą ekonomiką bei kapitalizmo moralinės viršenybės ir praktinio efektyvumo protegavimą oponuojant gerovės valstybei ir valstybės įsikišimui.

Matant kraštutines libertarizmo pozicijas didelėje dalyje mokslinių debatų ir praktišką libertarizmo neegzistavimą viešuosiuose debatuose Vakaruose, Lenkijos tendencijos stebina. Ypatingai tuo metu kai atvira laisvos rinkos, paremtos nuosavybės teisėmis gynyba, pavyzdžiui, Prancūzijoje yra tapati politinei savižudybei. Tačiau net jeigu plačiajai visuomenei pateikiama laisvos rinkos gynyba ir yra išdarkyta sudėtingesnės filosofinės sistemos versija, ji su pastarąja vis tiek dalinasi stiprybėmis bei silpnybėmis. Prieštara tarp procedūrinio rinkos teisingumo ir kapitalizmo istorijos išties yra priežastis, dėl kurios daugelis Vakaruose atsargiai vertina nežabotą ekonomikos jėgų viešpatavimą. Laisva rinka dažnai yra kritikuojama dėl savo aklumo, pavyzdžiui, lyties ir rasės problemų atžvilgiu.

Klasių kova lenkišku stiliumi

Lenkija niekada nepasinaudojo globaliomis priespaudos sistemomis, persmelkusiomis Vakarų istoriją. Ji niekada nebuvo kolonijinė galia kaip Prancūzija arba rasistinė vergove paremta ekonomika kaip Jungtinės Amerikos Valstijos. Nepaisant to, Lenkija taip pat turi ilgą struktūrinio neteisingumo istoriją. Dėl vėlyvos industrializacijos ir silpnos centrinės valdžios, joje ilgą laiką dominavo feodalizmas. Savo neseniai išleistoje knygoje „Europos augimo nugalėtoja“ (angl. Europe‘s Growth Champion), kurioje paneigiama nemažai mitų apie Lenkijos ekonominę istoriją, Pasaulio banko ekonomistas Marcinas Piatkowskis bando suprasti spartų Vidurio Europos ekonominį augimą po politinių pokyčių XX a. 10 deš. Paaiškinimas gana paprastas – iki II pasaulinio karo Lenkijos vystymąsi stabdė žemvaldžių klasės plėšrus parazitizmas, kuriuo minėta klasė darė viską, ką galėjo, tam, kad  išsaugotų savo politinę galią ir ekonominę rentą.

Ypatingo dėmesio nusipelno dviejų šiandien stipriai idealizuojamų Lenkijos istorijos periodų aprašymas, kurį pateikia Piatkowskis. Jis teigia, jog priešingai nei pasaulinė supergalia, kurią lenkai šiandien mėgsta įsivaizduoti, Lenkija XVI-XVII a. buvo panašesnė į šiuolaikinę bananų respubliką, t.y. buvo neturtinga ir nepaslanki plutokratija su praktiškai žlugusia centrine valdžia. Jos ekonomika rėmėsi išimtinai vienu resursu – kviečiais ir išnaudojimu paremtu gamybos būdu – baudžiava, kuri veikė tik tam, kad išlaikytų didžiules įplaukas kilmingiesiems arba šlėktoms. Didžioji dalis gyventojų, kurią sudarė valstiečiai, iš esmės gyveno vergovėje. Piatkowskis mini baudžiauninkų darbo įsipareigojimus, kurie, prasidėję nuo vienos dienos per savaitę ankstyvame XVI a., išaugo net iki šešių dienų per savaitę praėjus amžiui. Neskaitant kelių išimčių, tai padarė lenkų kilmingųjų elitą priešišku Apšvietos idėjoms ir sustabdė miestų industrializaciją, kuri spartėjo vakarinėje Europos dalyje. Nepaisant dalinio baudžiavos panaikinimo prie Tado Kosčiuškos ir jos savalaikio dingimo valdant užsienio galioms (Austrija, Prūsija ir Rusija pasidalino Lenkiją 1795 m.), feodalizmas sukūrė tvarias socialines hierarchijas Lenkijos visuomenėje, kurios tebegyvavo ir kai šalis atgavo nepriklausomybę 1918 m.

Antroji Lenkijos Respublika yra kitas periodas, kurį Piatkowskis demistifikuoja. Antrojoje Respublikoje vis dar dominavo žemes valdantys aristokratai, kurie sudarė ekonominio elito daugumą ir, blokuodami agrarines reformas, savo rankose laikė didžiąją dalį šalies dirbamos žemės. Dėl to 1 procentas turtingiausių šalies gyventojų valdė net 16 proc. visų šalies pajamų, kai tuo pat metu valstietija, kurios raštingumas siekė viso labo 20 proc., vis dar gyveno skurdžiomis sąlygomis. 1939-ųjų Lenkija buvo kaimiška, neegalitariška ir socialiai stratifikuota visuomenė, kuri turėjo daugiau bendro su Lotynų Amerikos plantokratija nei su europietiška šalimi. Piatkowskis provokuojančiai palygina ją su rekonstrukcijos laikų Amerikos Pietumis. Abiem atvejais vergovė ir feodalizmas buvo panaikinti, tačiau turto koncentracija, kurią tai sukūrė, nebuvo perskirstyta, o buvę vergai ir baudžiauninkai, nors formaliai laisvi, tebebuvo varginga ir atskirta darbo jėga, lengvai išnaudojama savo buvusių ponų.

Nepaisant Lenkijos dešinės propaguojamo naratyvo apie tautą, amžinai susivienijusią prieš išorės agresiją, Lenkijos, kaip ir bet kurios kitos šalies, istorija yra klasių kovos istorija, jeigu ją suprasime, Karlo Marxo žodžiais tariant, kaip „nepertraukiamą, dabar paslėptą, o dabar atvirą kovą“ tarp „engėjo ir prispaustųjų“. Vakaruose ši istorija ir jos atmintis sukūrė stiprias demokratines partijas, kurios šiandien vėl atgyja blogėjančių gyvenimo sąlygų, atsiradusių po 2008 m. finansų krizės, šviesoje. Lenkijoje procesai vyksta priešingai – dabartinis parlamentas yra beveik išimtinai dešinysis, kuriame dominuoja konservatyvios ir liberalios jėgos, o socialdemokratinė Razem partija renka vos 2 proc. balsų. Lenkija turi turtingą neteisingumo istoriją. Tačiau kodėl tuomet ideologinė laisvos rinkos gynėjų prieštara nesukuria stiprios ir įtakingos kairės?

 

Apie ką kalba kairė

Vakarų Europoje praeities neteisingumo paskirstomasis paveldas tebeegzistuoja ir pasireiškia seniau įgytų pinigų koncentracijoje. Nereikia daug kasinėtis turto genealogijoje tam, kad būtų atrastas prekeivis vergais vienur, kolonijinis ekspropriatorius kitur, arba darbininkų klasės išnaudotojas trečioje vietoje. Lenkijoje taip nėra. Beveik tūkstantmetį trukusio feodalizmo pasekmės buvo visiškai ištrintos komunizmo. Duomenys, pateikiami Piatkowskio knygoje, parodo, kaip ankstyvoji Liaudies Respublikos politika sudaužė senąją socialinę tvarką. Jau 1944 m. visa žemės nuosavybė, viršijusi 50 hektarų, buvo padalinta tarp buvusių nuomininkų ir pusininkų. Buvo taikoma ir voliuntaristinė vystymo politika – lyginant su prieškario statistika ir tikrove, lenkų komunistai teikė visuotinę sveikatos apsaugą, padidino vidurinį išsilavinimą dvidešimt, gydytojų skaičių aštuonis, o studentų skaičių net septynis kartus. Inžinierių, taip reikalingų šalies atstatymui, skaičius padvigubėjo, o neraštingumas buvo išnaikintas.

Kad ir ką dešinieji kalbėtų apie tai, kaip komunizmas visus padarė vienodai vargingus, daugeliui žmonių, gimusių ir užaugusių neegalitarinėje tarpukario Lenkijoje, pirmieji komunizmo dešimtmečiai ir žemvaldžių klasės panaikinimas reiškė gyvenimo standartų pagerėjimą ir galimybes spartesniam kilimui socialiniais laiptais. Pagal Piatkowskį, toks perėjimas leido Lenkijai pradėti savo kelią į vystymąsi ir paaiškina jos sėkmę kaip didžiausią kapitalizmo pergalę periode po perėjimo. Egalitariška, miestietiška ir išsilavinusi visuomenė, nors ir nuskurdinta vakarietiškų standartų, turi didesnę tikimybę pritraukti užsienio investicijas. Neneigdama stalinistinio teroro ir politinių represijų Lenkijos kairė turėtų būti atviresnė kalbėdama apie modernizuojantį Liaudies Respublikos paveldą. Lenkijai reikia sąžiningesnės diskusijos apie jos komunistinį laikotarpį, kaip ir apie pernelyg idealizuotą jos feodalizmą.

Tačiau sunaikindamas praeities neteisingumo paveldą, komunizmas atėmė iš šiandienos socialdemokratų jų pagrindinį ideologinį užtaisą. Pagrindinis kairės siekinys, ypač jos šiandieninėje versijoje, yra orientuotas į reparacijas. Kai Jungtinėse Valstijose Bernie Sanders savo kampaniją grindė pažadu priversti Wall Streetą sumokėti „savo sąžiningą indėlį“, jis iš esmės teigė, jog turtingi finansininkai iš visuomenės paima daugiau, nei prisideda prie jos gerovės. Kai Jungtinėje Karalystėje Jeremy Corbynas kalba už slauges ir Jeanas Lucas Mélenchonas gina viešųjų paslaugų teikėjus, jie abu, atvirkščiai, duoda suprasti, kad visuomenė yra skolinga daugiau, nei jų ginamieji gauna. Kitaip tariant, jie rodo tai, kaip neteisingas turto paskirstymas ir didelė ekonominė galios koncentracija parengia vadinamąją laisvąją rinką būti palankesne tiems, kurie jau yra turtingi ir galingi.

Lenkijoje ši kontradikcija paprasčiausiai neturi ideologinės jėgos. Pasiremkime Jeremy Corbyno šūkiu „Daugeliui, o ne keliems“ (angl. For the many not the few), kurį Razem iš esmės nuplagijavo su savo „Polska dla milionow nie dla milionerów“ („Lenkija milijonams, o ne milijonieriams“). Jungtinėje Karalystėje, šalyje, kuri vis dar turi (nepadoriai turtingą) aristokratiją, kuri dar neseniai  turėjo kolonijinę imperiją, kuri turi didžiausią milijonierių koncentraciją Europoje ir kur darbininkų klasė mirė nuo savo pačios valdžios kulkų, šis šūkis rezonuoja su paplitusia idėja, kad „keli“ šiuo metu turi galią ir turtą, kuris jiems nepriklauso, ir kad „daugelis“ turėtų visa tai atgauti. Lenkijoje, šalyje, kurios aristokratija gyvena užsienyje, kurioje darbininkų klasės judėjimai buvo daugiausiai sutraiškyti rusų ir vokiečių okupantų ir kurioje nėra turto koncentracijos, palygintinos su Vakarais, toks egalitarinis šūkis skamba kaip ganėtinai tuščias. Korumpuota politinė klasė ir, palyginus su vakarietiškais standartais, neefektyvios viešosios paslaugos greičiau pritraukia pasipiktinimą, kuris tobulai veikia laisvos rinkos pozicijos naudai – švietimo ir sveikatos apsaugos privatizacija yra tarp pagrindinių laisvos rinkos apologetų tikslų.

Feodalinės grandinės, feodalinė palaima

Savo esė „Konkuruojantys požiūriai į rinkos visuomenę“ (angl. Rival Views of Market Society) ekonomistas Albertas Hirschmanas pastabėjo poslinkį požiūryje į laisvąją rinką XIX a. pab. Naujai kylančios verslininkų klasės susitarimai su kilmingais žemvaldžiais įtikino tokius skirtingus mąstytojus kaip Josephas Schumpeteris ir Karlas Marxas, kad buržuazinė revoliucija, turėjusi nuversti feodalinę tvarką, niekada taip ir nebuvo pabaigta. Kaip teigia Piatkowskis, jie buvo teisūs. Industriniai ir kariniai elitai tarpukario Lenkijoje niekada nekėlė grėsmės žemvaldžių kastai. Rinkos galios yra pernelyg silpnos suardyti tokius sunkius „feodalinius pančius“ kaip patriarchija ir aristokratiniai rentos siekiai, kurie kai kuriais atvejais pergyveno ir komunistinę šoko terapiją. Turbūt ne atsitiktinumas, kad labiausiai girdimas Lenkijos laisvos rinkos gynėjas yra monarchistinis mizoginistas.

Tačiau, o kartu ir paradoksaliai, praeities neteisingumas gali būti politiškai naudingas. Tokios, kaip teigia Hirschmanas, „feodalinės palaimos“ nebuvimas atėmė iš Lenkijos kairės jos geriausią priešą. Iš tikrųjų, Lenkijos socialinė istorija yra daugiausiai pamiršta šiuolaikinės istoriografijos kontekste. Kai bandžiau ieškoti raktinės frazės „valstiečių sukilimas Lenkijoje“ puslapyje Google Scholar, daugelis straipsnių ir knygų šia tema buvo išleistos prieš 2000 m. Ir populiariosios istorijos žurnalai, tiesiog apsėsti 1944-ųjų Varšuvos sukilimo ir pokario antikomunistinio pasipriešinimo daugiausiai tyli apie tokias figuras kaip Jakubas Szela ar Tadas Kosčiuška.

Hirschmano cituojamas Johanas von Goethe aukštino Jungtines Valstijas už tai, kad šios neturi praeities, į kurios akis turėtų pažvelgti – nors šiandien ir žinome, koks naivus jis buvo:

Amerika, tau pasisekė labiau

Nei mūsų senajam kontinentui. Džiūgauk,

Tu neturi jokios sugriautos pilies.

Lenkija turi daug sugriautų pilių, tačiau visos jos yra tuščios.

CLOSE
CLOSE