Kompozitorius Gediminas Gelgotas yra šiuolaikinės akademinės muzikos popžvaigždė. Jis jaunas, drąsus ir ambicingas. Jo kūriniai dažnai skamba tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, atliekami paties kompozitoriaus 2006 m. įkurto styginių ansamblio „NI&Co“ (Naujų idėjų kamerinis orkestras). Skirtingai nei dauguma šiuolaikinės muzikos ansamblių, „NI&Co“ žinomas ne tik siauram akademinės muzikos mėgėjų ratui. Ansamblio klausosi ir tie, kurie filharmonijoje paprastai nesilanko – stilingas, saikingai išsilavinęs vilnietis „prie meno“ tikrai nepraleis progos pasikultūrinti „NI&Co“ koncertuose.

Gediminas Gelgotas yra tipiškas į sėkmę orientuotos Y kartos atstovas – atkakliai siekia savo tikslų, daug dirba ir stengiasi būti matomas. Tai jam puikiai sekasi. Prieš penkerius metus, būdamas vos dvidešimt trejų, kompozitorius pasirašė kontraktą su muzikos leidybos kompanija „Peermusic Classical“. Jo kūriniai atliekami tarptautiniuose klasikinės muzikos festivaliuose („Schleswig–Holstein“, „Young Euro Classics“, „Verbier Festival“ ir kt.), o šių metų sausį įvyko Pirmosios simfonijos „Extracultural“ premjera prestižinėje Leipcigo „Gewandhaus“ koncertų salėje. Birželį simfonija buvo atlikta ir Vilniaus festivalio metu. Nuolat koncertuojantis, itin produktyvus kompozitorius labiau primena sėkmingą verslininką, nei iš idėjos kuriantį ir nuolat pinigų stokojantį menininką.

 

Gedimino Gelgoto sėkmė nėra atsitiktinė. Jis vienas pirmųjų Lietuvoje suprato, kad, norint turėti daug klausytojų, nepakanka kurti muziką – vadyba nemažiau svarbi. „Man reklama yra mano kūrybos tęsinys“, – sako kompozitorius viename interviu. Ansamblį Gelgotas reklamuoja meistriškai: profesionalios fotosesijos, dėmesį atkreipiančios nuotraukos plakatuose, vaizdo klipai, įvairios akcijos ir kruopščiai kuriamas įvaizdis. Visa tai neabejotinai prisidėjo prie dabartinio ansamblio populiarumo, o gal netgi jį lėmė.

Būtent įvaizdis labiausiai išskiria „NI&Co“ iš kitų šiuolaikinės muzikos ansamblių. Ir išties, kiek galima dėvėti tuos pačius suskalbtus, nublukusius juodus marškinius, dėl nesuvokiamų priežasčių taip mėgstamus klasikinės muzikos atlikėjų? Gelgotas suprato, kad toks stilius išrankiai jaunų žmonių publikai neįtiks. Pradėjusios groti „NI&Co“, smuikininkės išmoko avėti aukštakulnius, meistriškai pasidažyti ir sulankstyti sukneles taip, kad nesusiglamžytų lagaminuose. Dizainerių drabužiai bei aksesuarai, specialiai koncertams kuriamas makiažas ir šukuosenos – šiuos populiariosios muzikos pasauliui būdingus elementus „NI&Co“ integravo į akademinės muzikos sceną.

„NI&Co“ įvaizdžio kūrimas neapsiriboja reklama ir savitu stiliumi. Ansamblio pasirodymai labai teatrališki ir manieringi, jiems kuriama choreografija. Apšvietimas, vizualiniai efektai, dramatiška atlikėjų išraiška, blizgantys aksesuarai, ekstravagantiškos suknelės ir išpuoselėti smuikininkių plaukai pasirodymuose tampa svarbiausi, o ne tik papildo Gelgoto muziką. „NI&Co“ pasirodymai panašesni į šou, o ne koncertus. Jų metu klausytojas tampa žiūrovu.

Tačiau kas nutinka, kai žiūrovas užsimerkia? Klausydamiesi Gedimino Gelgoto simfonijos, iškart suprasite, kokia ji ypatinga ir šiuolaikiška – jums tai iškart praneš ir dar daug kartų primins, kad nei kiek nesuabejotumėte. Contemporary, out of perception! Polyphonic, homophonic, extracultural! – vis kartojama atliekant simfoniją. O kas gali būti labiau contemporary, jei ne klubinis beatas?

Culture Night’2014– Darkness Reveals More! Šaltinis www.niko.lt

Culture Night’2014– Darkness Reveals More! Šaltinis www.niko.lt

Kompozitorius, lipdydamas vieną kulminaciją ant kitos, labai stengiasi klausytojams padaryti stiprų įspūdį. Jie visą laiką stimuliuojami, verčiami stipriai jausti. Tačiau šitoks perdėtas muzikos emocionalumas turi priešingą efektą – jis toks dirbtinis, kad viduje nieko nepaliečia, neužsilieka. Savo dramatiškumu Gelgoto kūriniai primena  Holivudo filmų muziką. Klausantis tokių filmų garso takelių visuomet aišku, kokias emocijas jie siekia sužadinti. Kadangi tai daroma itin akivaizdžiai, pasiekiamas priešingas efektas – nuo perdėto jausmingumo kičo nemėgstantis klausytojas natūraliai atsiriboja.

Nors Gelgoto muzikinė kalba simfoniniam žanrui nebūdinga ir tuo savita, ji jau išsisėmusi – „Extracultural“ skamba kaip ankstesnių jo kūrinių perdirbinys. Gelgoto kompozicijų dinamika seka vis tą patį šabloną – daugumoje kūrinių kompozitorius dainuoja ištęsdamas vieną natą, fortissimo derinamas su tyliais („netikėtais“, tačiau iš tiesų lengvai numatomais) epizodais, tariami angliški tekstai. Kartojami jau daugelį kartų pakartoti ir puikiai įsiminę motyvai ar akordų junginiai. Galiausiai ir vizualumas, kuris galėtų būti koncertų-pasirodymų privalumu, ima atrodyti paviršutiniškas, nes  yra akcentuojamas labiau už silpną muzikinį turinį.

„NI&Co“ reklama nesibaigia stilingais plakatais ir dažnais įrašais Facebooke. Net pati muzika ima atrodyti kaip reklama, besistengianti kuo greičiau ir stipriau paliesti klausytoją nuolat besikartojančiomis ir todėl nebeoriginaliomis priemonėmis. Stilingi Gelgoto švarkai ir preciziški, ištobulinti sceniniai judesiai įsimena ilgam. Tačiau tai, kas turėtų būti svarbiausia – muzika – lieka antraplanė. Gedimino Gelgoto muzika tėra blizgėjimas – gražus, bet tuščias.

Vilniaus festivalio metu „Extracultural“ skambėjo po S. Rachmaninovo Antrojo koncerto fortepijonui. Koncertą fortepijonui atlikusios pianistės įvaizdis buvo labai apgalvotas, tačiau to galėjo ir nebūti. Rachmaninovo muzikos galima klausytis tiek koncerte, tiek užsimerkus, iš seno, traškančio vinilinės plokštelės įrašo – nuo to ji nebus mažiau paveiki.

Efektinga muzika dažniausiai nėra ta, kuria stengiamasi klausytoją žūtbūt sužavėti ir kuo stipriau paveikti, sukelti momentinį, bet išėjus iš koncerto netrukus išblėstantį įspūdį. Geras kūrinys įspūdį palieka savaime, nes įspūdis yra ne tikslas, o pasekmė. Tokia muzika paliečia stipriai ir ilgam. Tai, o ne dramatiški pasiplaikstymai, yra tikrasis out of perception.

Pompastika ir efektai, iš pradžių sužadinantys smalsumą, greitai atsibosta. Siekis žūtbūt pritraukti dėmesį primena popžvaigždžių pastangas nuolat būti dėmesio centre – pavyzdžiui, taip elgiasi Kim Kardashian, išgarsėjusi dažnai keičiamu įvaizdžiu ir šokiruojančiomis fotosesijomis. Tačiau dabar darkart nuoga nusifotografavusi Kardashian nieko nebenustebina, o internetas „sprogsta“ tik trumpam. Taip pat ir Gedimino Gelgoto muzikiniai pasiplaikstymai nebepasiekia sąmoningo ir tikrai įsimintinų bei novatoriškų muzikos idėjų ieškančio klausytojo. Todėl abejoju, kad „Extracultural“ galėtų susidomėti ir išleisti kokia nors užsienio įrašų kompanija.

Nepaisant to, Gelgotas sugebėjo padaryti tai, ko didžioji dauguma lietuvių kompozitorių nė nebando. Jau gana manyti, kad muzikantai turi laikytis „aukščiau“ reklamos, nesirūpinti PR ir naiviai tikėtis, kad klausytojai juos susiras patys. Gediminas Gelgotas į akademinę muziką įnešė naują, rokerišką jėgą, rado būdą parengti įsimenančius pasirodymus ir tapti matomu. Tuo jis yra tikrai išskirtinis ir vertas pagarbos. Deja, trūksta to, kas svarbiausia – muzikos.