Iš įvairių jau istorine medžiaga tapusių nepriklausomybės pradžios šaltinių (straipsnių, diskusijų, prisiminimų ir kt.) susidaro įspūdis, kad noras integruotis į Vakarų organizacijas atrodė daugiau mažiau savaime suprantamas dar tik prasidėjus savarankiškam Lietuvos užsienio ir saugumo politikos formulavimui. Tačiau nemažiau svarbu, kad tuo pat metu suvokta – sėkmingos integracijos atveju reikės surasti savo vietą ir santykį su Vakarų Europa ar kitomis panašiu keliu einančiomis posovietinėmis šalimis, nes „grįžimas“ savaime neišspręs penkiasdešimties metų izoliacijos ir atskyrimo nuo pasaulio palikimo. Kaip dar 1993 metais „Lietuvos aide‟ rašė Bronius Kuzmickas, „vis labiau įsitikinama, kad pokomunistinės Rytų Europos tautos gal niekada netaps tokios, kokios yra Vakarų Europos tautos, todėl turi drąsiau ieškoti savito kelio.“ [1]

Atkūrus nepriklausomybę daug kalbėta apie Europą, nagrinėtas neišsprendžiamas kazusas – Europos ir Europos Sąjungos tapatinimas ar atskyrimas. Kalbos rėmėsi romantiniais grįžimo, Pažadėtosios žemės, Vakarų šeimos ar prarastojo El Dorado apibūdinimais. Taip buvo siekiama parodyti Lietuvos norą priklausyti europietiškai civilizacijai, kurios svarbiausias privalumas, be demokratijos, laisvės, kultūros ir kitų vertybių – skirtumas nuo Rytų. Buvo jaučiama ir įtampa, kalbama, neva Lietuva niekada netaps tikra Europos valstybe, bus pakraštys, turės taikstytis su primestomis taisyklėmis, integraciniai procesai atims valstybingumą, Lietuva paskęs tarp didžiųjų Europos galių. Nors tokių kalbų girdėjosi dažnai, tačiau idealistinis įsivaizdavimas, kokia yra Europa ir kaip svarbu jai kuo greičiau priklausyti, neabejotinai dvejonių kontekste ėmė viršų.

Europos Sąjungos spalvos Flickr.com (tristam sparks) nuotr.

Europos Sąjungos spalvos Flickr.com (tristam sparks) nuotr.

Rodos, narystė Europos Sąjungoje 2004 metais ir prisijungimas prie sprendimų priėmimo ir strateginių bei idėjinių Europos Sąjungos ateities vizijų kūrimo, pvz., itin greitai Lietuvoje ratifikuota Europos Sąjungos Konstitucija, išsprendė abejones ir leido Lietuvai įsilieti į europinę politinę darbotvarkę. Pradėtas skaičiuoti antrasis Lietuvos narystės Europos Sąjungoje dešimtmetis tarsi sufleruoja, kad naujokės, turinčios adaptuotis, prisitaikyti, „tapti“ ir jaustis lygiaverte dalimi, statusas Lietuvai jau nebetinka. Sėkmingai vertinamas pirmininkavimas ES, prisijungimas prie euro zonos, sulauktas pripažinimas suvaldant krizę dar labiau sustiprinant pasakojimą apie sėkmės istoriją, Rytų Europos reikalų ekspertės statuso suformulavimas, įvairūs apdovanojimai tiek šalies lyderiams, tiek pačiai valstybei tarsi įrodo integracijos sėkmę, įsitraukimą ir aktyvų dalyvavimą Europos Sąjungos reikaluose. Tačiau ar tai leidžia perskaityti Lietuvos santykį su Europos Sąjunga? Galų gale, ar tai liudija aiškų pačios Lietuvos vietos ir vaidmens šioje bendrijoje supratimą? Minėti faktai bylotų entuziastingą proeuropietiškumą ir beveik nekvestionuotiną pritarimą integracijos gilinimui. Bet ar „tas“ grįžimas ir „tas“ El Doradas, kurį 1994 metais sapnavo užsienio politikos ir tolesnės raidos strategijų konstruotojai, galiausiai pasiektas?

Paradoksalu, tačiau ne regiono centro, Baltijos tigro ar garsiai skelbiamos regioninės kooperacijos tai su Vidurio Europa, tai su Šiaurės šalimis idėjos aiškiausiai atskleidžia Europos Sąjungos ir savęs joje vertinimą. Jis matyti iš krizės ir pozicijų nedermės arba bent atrodymo, kad jos dera per mažai. Rusijos – Gruzijos karas, „Alfa“ smogikų būrio vado Michailo Golovatovo paleidimas Austrijoje, konfliktas Ukrainoje – ryškiausi pavyzdžiai, kuomet Europos Sąjunga viešose diskusijose Lietuvoje ima atrodyti nebe tokia pavyzdinga, civilizaciniais principais ir vertybėmis grįsta „Pažadėtoji žemė“.

Tuomet ir randasi nusivylimas – nuogąstaujama, esą Europos Sąjungoje dominuoja pragmatinė politika, lietuviškame diskurse dažniausiai pasireiškianti per principinio nusistatymo Rusijos atžvilgiu stygių: ar tai būtų palankumas Rusijai dėl dujų kainos, ar Mistral statyba, ar atsisakymas griežtai reaguoti Austrijai – ES narei – paleidus M. Golovatovą, baimė griežtinti sankcijas Ukrainos konflikto kontekste. Taigi konstatuojama diagnozė – Europos Sąjungą ištikusi vertybinė krizė. Pastaroji, ryškiausiai pasireiškianti per pragmatizmą ir atsargumą turėti principinę poziciją ES kasdienybėje, ypač kritinių situacijų metu, veda prie iš ES vidaus kylančios demoralizacijos, dezintegracijos ir pamatų griovimo, kurių nestabilumas gali būti puikiai išnaudojamas išorinių veikėjų „skaldyk ir valdyk“ politikos įgyvendinimui.

Tada ir atsiskleidžia savojo vaidmens apsibrėžimas – Lietuva ryžtasi gelbėti Europos Sąjungą nuo jos pačios, apsaugoti nuo destruktyvaus ir destabilizuojančio scenarijaus, grąžinant ES prie vertybinių pagrindų. Kaip po M. Golovatovo paleidimo 2011 m. liepą vykusio skandalo metu teigė tuometinis užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis, „Lietuvos intereso gynimas yra ir kova už Europos Sąjungą bei jos vertybes“.

Europos Sąjungos gelbėjimas ir vertybinių pagrindų sugrąžinimas pirmiausiai yra kalbėjimas apie pačią Lietuvą. Nevisavertiškumo kompleksai, nepasitikėjimas savimi, paribio, mažumo sindromai – visa tai gali būti laikoma nuolat sprendžiamos įtampos tarp Lietuvos ir Europos Sąjungos šaltiniais. Grįžimo į Vakarus idėja pirmiausiai rėmėsi civilizacinių sąsajų paieškomis, mąstymu apie Europą kaip apie idėją, kurioje be gerovės dar egzistuoja demokratijos, laisvių ir žmogaus teisių principai, krikščioniškasis kultūrinis pagrindas ir sukurta taika. Taigi Europos Sąjungos sutapatinimas su turimu civilizacinės Europos vaizdiniu pasirodė netinkamas – ES, politinės bendruomenės, kasdienybė ir politika nebūtinai kaskart remiasi idealais ar aiškiomis principinėmis nuostatomis. Dujų kainos ar geri santykiai su Rusija atskiroms šalims narėms gali būti svarbesni veiksniai nei „švari sąžinė“. Todėl atrodo, kad dėl tokio neatitikimo reikia rasti argumentus, kodėl Europos Sąjunga gali būti svarbi ir reikalinga, kodėl Lietuvai reikia joje būti, jeigu per iškylančias krizes nesutampa požiūriai ir įsivaizdavimas, kaip reikėtų reaguoti.

Lietuvai susidūrus su perskyra tarp įsivaizdavimo ir realybės, kyla įtampa ir vidinis konfliktas: kaip prisitaikyti? Kaip reaguoti? Ko siekti ir kuo būti? Formuojasi buvimo Europa, bet tuo pat metu ir ne Europa, laikysena. Sutinkama, kad dėl civilizacinių sąsajų valstybė priklauso Europai (pabrėžtinai atsiribojant nuo Rytų), tačiau Europos Sąjunga pirmiausiai identifikuojama kaip politinis darinys, o ne tiesioginis Europos civilizacijos įkūnijimas. Taigi svetimumas ir saugaus atstumo laikymasis išlieka. Todėl „misija“ grąžinti Europos Sąjungą prie vertybinių pagrindų yra anaiptol ne vien orientuota į pačios ES „tikrąją“ tapatybę. Tai – Lietuvos identiteto konstravimo kelias, kuo būti ir kaip save apsibrėžti Europos Sąjungoje, kaip užsitikrinti balsą ir dėmesį jam sprendžiant tuos pačius klausimus dėl pozicijos Rusijos atžvilgiu.

Europos Parlamentas. Flickr.com (Xaf) nuotr.

Europos Parlamentas. Flickr.com (Xaf) nuotr.

Visgi Lietuvos pozicija ir vertybių svarbos linksniavimas yra kiek dviveidiškas. Kaltinimai, nukreipti į Europos Sąjungą dėl pragmatinės politikos įsigalėjimo, yra ne mažiau susiję su pačios Lietuvos pragmatiniais interesais. Lietuva siekia stiprinti saugumą ir pagalbos jį užtikrinant iš partnerių. Vertybinė ir principinė Europos Sąjungos pozicija reikštų griežtą ir aršų nusistatymą Rusijos atžvilgiu, aiškią takoskyrą, galbūt net realpolitik mąstymo sugrįžimą. Tokiu atveju Lietuvos kalbėjimas apie gresiantį pavojų, „žvangančius ginklus“ šalia ir saugumo stiprinimą sulauktų didesnio pritarimo ir naujų sprendimų ne tik NATO, bet galbūt ir ES. Turbūt sutiksite – kuo Lietuvoje garsiau kalbama apie (ne)saugumą, tuo intensyvesnis ir „sąžinės balso“ vaidmuo, reikalaujantis vertybinės ir principinės pozicijos Europos Sąjungos kontekste.

Todėl klausimas, kiek tokia „misija“ yra pagrįsta, sudėtingas. Ne dėl to, kad pozicijų prasilenkimas ir didelių Lietuvos lūkesčių formulavimas būtų išgalvoti. Lietuvos retorika Ukrainos krizės kontekste, pvz., ir prezidentės Dalios Grybauskaitės kritika dėl principingos lyderystės trūkumo Vakaruose, yra vienas ryškiausių pavyzdžių, kad nusivylimas ir noras „budinti“ tik stiprėja. Vis dėlto, nors tokios sudėtingos situacijos iš pirmo žvilgsnio leidžia Lietuvai rasti savo vietą Europos Sąjungoje, kurti priimtinus identiteto pasakojimus ir taip mėginti pačią ES paversti labiau sava siekiant ir tikintis sulaukti išklausymo, taip pat išlieka pavojus, kad „misija“ nebus įgyvendinta. Todėl jos peržiūrėjimas ar naujų pasakojimų paieška, nebesitikint, kad galima grąžinti ES vertybinius pamatus, gali tik pagilinti iki šiol pastebimas įtampas, svetimumą ir nesusikalbėjimą. Be abejo, negalima neigti, kad Lietuvos „misijos“ įgyvendinimas yra nerealus. Procesai, susiję su Lietuvos, Europos Sąjungos pozicijomis ar politine praktika, neišvengiamai yra veikiami tarptautinės ir vidaus politikos įvykių, yra dinamiški ir kintantys. Todėl sunku nuspėti, kaip tai gali paveikti tiek Lietuvos ir Europos Sąjungos santykius, tiek „misijos“ aktualumą.

Galiausiai vietoj pernelyg apibendrinančios išvados tik norisi spėti, kad ir su vertybių sugrąžinimu susijusi „misija“, ir kiti tikslai, pavyzdžiui, kova dėl Rytų Partnerystės šalių integracijos, artimiausiu metu išliks pagrindiniai Lietuvos buvimo Europos Sąjungoje leitmotyvai – jokios kitos savojo vaidmens vizijos kol kas nematyti.

[1] Kuzmickas, Bronius, „Į Šiaurę ir į Centrą (bet ne „tarp“). Lietuvos Aidas, 1993 rugsėjo 15d., 5.