Vietoj įvado
Elžbieta Banytė

Lilijos Bručkienės iki mokytojų streiko nepažinojau. Tiesą pasakius, nežinojau, kad tokia išvis yra. Jau trejus ar ketverius metus aktyviai seku, kas rašoma apie lituanistiką mokykloje: ir feisbuke, ir oficialioje spaudoje, ką kalba per retas šiai temai skirtas laidas. Lilijos ten nesigirdėjo, ar bent nepastebėjau. Nors savęs objektyviai vertinti neįmanoma, bet, man rodos, nesu isterikė. O dėl Lilijos, su kuria akis į akį susidūriau tik ministerijoj per streiką, galiu garantuoti: tikrai nėra. Ramus, taikus ir supratingas žmogus. Ko reikia, kad toks eitų streikuoti ir liptų pro langą? Pati sekiau mokytojų streiką suprasdama, kad jis ne dėl pinigų: etatinis tiesiog buvo žibalas į ugnį. Negali sakyt, kad jo kūrėjai nenorėjo gero. Pažįstu ir tuos žmones – jie buvo padorūs ir nepiktybiški, jie norėjo pokyčių. Lilija per streiką buvo ta, kuri iškart pranešdavo, kas vyksta. Ją visais kanalais sekiau intensyviai, o pamačiusi, kad kažkas ne taip, pati triukšmaudavau kiek galėdama. Tuo metu tai atrodė be galo svarbu. Rašydavau Lilijai asmeniškai. Kai galų gale susitikome, puolėme viena kitai į glėbį kaip seniai nesimačiusios draugės. Ji, klaipėdietė, ištvėrė mėnesio tupėjimą Vilniuje, ŠMM, kurį daug kas smerkė kaip neva netinkamą mokytojams, neorų, nepavyzdinį. Ką galiu pasakyti? Nekaišiokite man savo pavyzdingo orumo, nes manasis kitoks.

Jeigu priskaitėt iki čia, patikėkit, pokalbis su Lilija Bručkiene bus daug įdomesnis – skaitykit toliau.


Apie buvimą mokytoju

Šiek tiek papasakokite apie save. Ar visada norėjote būti mokytoja?

Mokytoja aš norėjau būti nuo tos minutės, kai suvokiau, kad reikės ką nors dirbti. Kai buvau darželyje, maniau, kad būsiu darželio auklėtoja, o pradinėse klasėse galvojau, kad būsiu pradinių klasių mokytoja. Penktoje klasėje mano mėgstamiausia knyga buvo Suchomlinskio „Širdį atiduodu vaikams“. Žodžiu, visada buvo labai kryptingas ir tikslingas suvokimas, kad noriu būti mokytoja.

Tiesa, keletą metų padirbusi mokykloje, palikau šią sistemą. Tada buvau nusiteikusi apleisti ją visiems laikams. Jaučiau, kad darau ne tai, ką turėčiau daryti, ir ne taip, kaip darbą su vaikais įsivaizdavau. Visgi paskui sugrįžau atgal suvokusi, kad mano vieta mokykloje ir man pačiai reikia pokyčių: turiu keisti save, savo požiūrį, daryti tai, kas man atrodo svarbu, kartais nekreipti dėmesio į tai, kas oficialiai teigiama ar reikalaujama, bet neatitinka mano vizijos. Taigi, kaip mėgstu sakyti, nuo tada, kai grįžau atgal į švietimo sistemą, pradėjau šiek tiek savivaliauti.

Ir kiek jau metų dabar dirbate mokykloje? 

Trisdešimt dar nėra, bet daugiau negu dvidešimt penkeri. Nebeskaičiuoju. [Juokiasi – R.B.]

Turbūt mokykloje jau matėte visko. Kas, jūsų nuomone, svarbiausia siekiant būti geru mokytoju?

Turbūt visą laiką mokytis, domėtis tuo, kas vyksta. Aš tikiu kultūros galia ir tuo, kad domėtis šiuolaikiniais kultūros reiškiniais – kinu, teatru, daile, muzika ir t. t. – labai svarbu. Tai padeda kokybiškai mąstyti ir kalbėtis su jaunu žmogumi. Dėl to svarbu domėtis ir  technologijomis. Čia dažnai mano mokiniai tampa mokytojais – drąsiai prašau jų pagalbos, klausiu patarimų. Kitas svarbus dalykas yra gebėjimas suprasti, kad tu irgi esi klystantis, besimokantis. Na ir galiausiai – reikia begalinės tolerancijos, kantrybės ir drąsos. [Nusistebėjusi atsikvepia – R.B.]. Štai kiek daug.

Norėdamas pasiruošti kokybiškai pamokai, mokytojas turi sukurti planą, parengti ir diferencijuoti užduotis, o paskui visas tas užduotis ištaisyti ir suteikti moksleiviams grįžtamąjį ryšį. Ar po viso to dar įmanoma rasti laiko domėtis kultūra ir pasauliu? 

Kultūra lieka kaip poilsio forma, kaip savęs tobulinimo ir pažinimo kelias, bet ne kaip darbo dalis. Tą patį galima pasakyti ir apie keliavimą bei kitų kultūrų pažinimą. Bet šitos poilsio formos yra būtinos kiekvienam geram mokytojui.

Sutinku, krūvis milžiniškas – reikia labai gerai pagalvoti, ko atsisakyti. Tenka apsispręsti, ką atlikti tik formaliai (čia šneku apie dokumentaciją), o kas yra esmė, kam iš tikro reikia skirti daug jėgų. Kartais pasirinkimai ne visai sutampa su oficialiąja švietimo politika, bet tokia jau ta kasdienybė, taip tiesiog yra. Turi kažką aukoti. Arba dokumentus, arba pamoką ir save. 

Jūs esate lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Kas jūsų mėgstamiausi rašytojai? Galbūt per metus mokykloje pastebėjote, kurie jų labiau patinka, labiau įkandami mokiniams?

 Pati esu šiuolaikinės literatūros gerbėja. Manau, kad mokytojui visada geriau sekasi vaikams perduoti tai, kas ir jam patinka. Kiek besistengčiau tuos senosios literatūros autorius prisijaukinti, vis dėlto man lengviau dirbti su šiuolaikine literatūra. Atrodo, kad ir vaikai ją mėgsta. Tai literatūra, kuri jiems kalba apie juos. Žinoma, labai stengiuosi surasti raktus ir atrakinti bet kurį programinį autorių.

Pati turbūt neturiu mėgstamiausio rašytojo. Žinote, manęs jau beveik nebedomina siužetai, visada ieškau kūrinių, kurie sudomintų kompozicija, stiliumi ir kitais literatūros požymiais. Šiuo aspektu viena labiausiai patikusių pastarųjų metų knygų yra Lenos Eltang „Akmeniniai klevai“. Autorė – Lietuvoje gyvenanti rusė, rašanti rusų kalba. Šią knygą į lietuvių kalbą išvertė Vladas Braziūnas.  Knygos stilius… Nesakysiu, kad tai mėgstamiausia knyga, bet ji mane suintrigavo ir aš ją skaičiau su dideliu pasimėgavimu.

Sakote, kad mokytojui visada geriau sekasi dirbti su literatūra, kuri jam pačiam patinka. Kaip žiūrite į siūlymus palikti mokytojams daugiau laisvės? Taip galėtume pasistūmėti į priekį, siekdami jau pajuokos objektu virstančio tikslo paversti mokytojo profesiją prestižine. Tarkime, 50 % programos apibrėžtų dokumentai, o 50 % galėtų rinktis pats mokytojas. Kai kurie kritikai sako tokiu atveju mokytojai pradėtų dirbti su bet kokia literatūra…

Aš būčiau už, apie tai diskutavome su kolege. Vis dėlto reikia šnekėti apie tai, kad siekiame vaikui suteikti įgūdžių ir gebėjimų, o ne įkalti literatūros kūrinių citatų ir teorinių žinių. Tada literatūra padeda pažinti pasaulį, save, išmokti spręsti problemas, kelti klausimus, kritiškai mąstyti. Mokytojas, kuriam labiau patinka šiuolaikinė literatūra, mokinį išmokys kokybiškiau, naudodamas būtent šį instrumentą. Reikėtų susitarti dėl autorių, kurie tikrai turi būti programoje, o dėl kitų sprendimų mokytojams palikčiau laisvę – būtina jais pasitikėti. Skandinavijoje iš tikrųjų mokytojo kompetencija pasitikima besąlygiškai. Turbūt ir mums reikėtų siekti to paties. Aišku, reikia mokyti ir mokytoją: jis turi turėti teisę rinktis, bet turi ir išmokti šia laisve naudotis, prisiimti atsakomybę, domėtis tam, kad mokyklose neatsirastų labai primityvios, popsinės literatūros. Taip, esu už laisvę. Bet kokią laisvę – visada, jeigu ji suderinta su atsakomybe.


Mitingas ir švietimo politika

Pati rašėte, kad mitingas buvo ne apie pinigus. O apie ką? 

Sakyčiau, kad streikas buvo apie profesionalų teisę spręsti apie savo darbo sąlygas. Kitaip sakant, apie žmogaus teisę spręsti, kaip ir kur jis turi dirbti, pagal kokias programas ir t. t. Iš tikrųjų etatinis darbo apmokėjimas buvo tik paskutinis lašas. Prieš tai buvo priimta labai daug sprendimų visiškai nederinant, nesiklausant, ignoruojant. Beveik visi pasitarimai ministerijoje buvo imitaciniai. Nusiunčiame pasiūlymus, mokytojai tariasi, važiuoja, o paskui viskas padaroma taip, kaip ministerijos iš anksto nuspręsta. Viską lemia interesų grupės, intrigos. Tas streikas ir buvo dėl to, kad aukščiausio lygio institucijos darė pertvarkas visiškai nekreipdamos dėmesio į profesionalus, kurie tas pertvarkas toliau turėtų įgyvendinti.

Pats mokyklą baigiau prieš beveik dešimt metų. Jau tada buvo kalbama apie iš viršaus nuleidžiamas pertvarkas ir dokumentus. Mokykloje buvo jaučiama įtampa tarp įstaigos ir ministerijos bei švietimo skyrių. Ar per jūsų darbo laikotarpį šis konfliktas tarp mokyklos ir ministerijos nuolat egzistavo?

Negaliu tiksliai pasakyti, kaip buvo prieš kokius dvidešimt metų, nes tuo metu formavausi kaip mokytoja – mažiau žiūrėjau į strateginius dokumentus, daugiau galvojau apie konkrečių pamokų kokybę. O paskui pradedi analizuoti priežastis – kodėl vieni ar kiti dalykai neveikia, kodėl pokyčiai neefektyvūs. Tada ir atrandi ministeriją ir jos sprendimus. Paaiškėja, kad daug trukdžių atsiranda nuleidžiant neišgrynintas, neišdiskutuotas pertvarkas. Arba išdiskutuotas tik siaurose specifinių interesų grupėse.

Didžiųjų pertvarkų buvo imtasi neseniai. 2000 m. siekta įgyvendinti profilinį mokymąsi – mokytojų bendruomenė perspėjo, kad kils daug problemų, sumaišties. Patirtis parodė – taip ir atsitiko. Nuo 2003 m. prasidėjo mokyklų tinklo optimizavimas, mokyklos buvo ne tik perskirstomos (į gimnazijas, progimnazijas ir pradines mokyklas), bet ir supriešinamos. Tie pokyčiai buvo labai skausmingi, dalis kolektyvų juos jaučia iki šiol. Apie pavojus buvo kalbama, bet niekas nenorėjo įsiklausyti. Kai buvo atnaujintos vidurinio ugdymo programos, mokytojai sakė, kad jos perkrautos, kad jose nemažai abejotinos kokybės kūrinių – niekas neklausė. Kai 2016 m. buvo atnaujintos 5–10 klasių programos, nueita tuo pačiu keliu. Taip skubėta, kad vadovėliai pasirodė praėjus metams ar dvejiems po įsakymo dirbti pagal jas. Kaip jums atrodo, ar kas nors išgirdo mokytojų balsą?

Įvairūs testai rodo, kad prastėja mūsų mokinių pasiekimai. Bet tai ne mokytojų kaltė, jie, nepaisydami vis sudėtingėjančių sąlygų, vis dar išmoko. Problemos glūdi ten, kur priimami strateginiai sprendimai ir dokumentai. Ir kai pažvelgiame į pokyčių istoriją, matome, kad visaverčio dialogo tarp ministerijos ir mokytojų niekada nebuvo. Bet reikia tikėtis, kad pagaliau atsiras ta bendradarbiavimo kultūra. Ir dar – labai reikėtų išmokti valdininkams pripažinti klaidas ir jas taisyti. Nes klysti yra normalu, nenormalu apsimesti, kad viskas gerai, o dėl blogėjančios situacijos apkaltinti kitus.

Streiko metu buvo tiek daug informacijos, kad žmonėms tapo sunku susigaudyti, ko iš tiesų nori mokytojai. Regis, galiausiai, perėjote prie keturių reikalavimų?

Streiko reikalavimai buvo iškelti prieš metus. To reikalauja atnaujintas darbo kodeksas: kai nesusitari ir nepasirašai sutarties, turi praeiti labai daug teisinių etapų, kad galėtum streiką skelbti. Ir streikas skelbiamas tik dėl tų konkrečių reikalavimų, dėl kurių prasidėjo konfliktas. Taigi, iš esmės, tie keturi reikalavimai Vyriausybei ir Švietimo ministerijai buvo žinomi dar 2017 m. lapkričio mėnesį.

Reikalavimai labai formalūs – problemų yra žymiai daugiau ir jos platesnės, bet, teisiškai, jeigu pradėsime šnekėti apie kitas problemas, teismas anuliuos streiką, t. y. paskelbs jį neteisėtu, nes streikas turėjo turėti keturis reikalavimus.


Keturi streiko reikalavimai

Pirma, mes reikalavome aiškesnių ir konkretesnių mokytojų etatinio apmokėjimo principų. Etatinis apmokėjimas buvo primestas be išvystyto pamato ir tai pateikta kaip laisvė mokykloms. Vienas mokytojas turėjo 24 kontaktines pamokas ir etato neturėjo, o kitas 16 – ir etatą turėjo. Žodžiu, baisi neteisybė. Taip, galbūt tai buvo direktorių reikalas, bet mokykloms apskritai nebuvo duota pakankamai lėšų: daryk, ką tu nori, bet jeigu neturi tų valandų ir tų lėšų, ir tų etatų, visko sėkmingai vis tiek nepaskirstysi. Dokumentai nebuvo paruošti, tad kiekviena mokykla turėjo parengti savo teisinius dokumentus [vos sulaiko juoką – R. B.]. Vienas iš reikalavimų buvo toks, kad teisiniai dokumentai, susiję su finansais, būtų bendri visai Lietuvai. Ir, žinoma, kad būtų  mažinamas kontaktinių valandų skaičius. To reikalauta, kad mokytojas pajėgtų dirbti kokybiškai. Teikėme ir reikalavimą atlyginimą skaičiuoti ne metams, o savaitėms, bet jį iš karto atmetė. Žodžiu, ne viską pasiekėme.

Antrasis reikalavimas – pareigybinės algos pastovios dalies koeficiento didinimas. Dabar algos pakeliamos kokiais 6–7 eurais visiškai neatsižvelgiant į infliaciją. Tada tenka rimtai mąstyti, kur tokius didžiulius pinigus dėti.

Trečiasis reikalavimas buvo orientuotas į ikimokyklines ir priešmokyklines ugdymo įstaigas. Visų pirma prašėme, kad ir jiems didintų nekontaktinių valandų skaičių.

Ir ketvirtasis – mažinti vaikų skaičių klasėse ir grupėse tiek mokyklose, tiek ikimokyklinėse įstaigose. Šis reikalavimas tiesiogiai susijęs su ugdymo kokybe, su vaikų gerove švietimo įstaigose. Apie jokį individualizavimą, diferencijavimą, asmeninį santykį net negalima kalbėti, kai pamokai skiriamos 45 min. ir vienas mokytojas, o mokyti reikia trisdešimt vaikų.


Apie pasiekimus ir žiniasklaidą
 

Gruodžio mėnesį, kai žiniasklaidoje buvo paskelbta apie streiko pabaigą, staiga visa informacija apie tolesnius įvykius dingo iš didžiųjų portalų. Nebuvo lengva susigaudyti, kiek pavyko pasiekti… 

Taip, pradėkime nuo informacijos. Iš tikrųjų Lietuvoje turime keblumų dėl informacijos sklaidos – sunku viešinti tam tikras problemas. Mes streikavome jau dvi savaites prieš tai, kai apsigyvenome ministerijoje, tačiau beveik jokia informacija nepasiekdavo spaudos. Kiek pati rašiau straipsnių, kiek mes siuntėme… Žiniasklaida tai tiesiog ignoravo. Mums visa tai atrodė kaip savotiška cenzūra. Ir vėliau į streiko reikalavimus buvo atsižvelgta tik todėl, kad kilo triukšmas – jo reikėjo, kad į mus kas nors atkreiptų dėmesį. Ministerijoje apsigyvenome  improvizuodami, bet jei ne tai – aš ir dabar esu įsitikinusi – su mumis niekas ir nebūtų kalbėjęs. Tokia dabar yra politinė bendravimo kultūra (ar nekultūra). Todėl kai baigėsi – tai ir baigėsi. Nesvarbu, kad sunkumai tęsiasi, nesvarbu, kad jų yra – mes, visuomenė, apie juos vėl liovėmės šnekėti. Toks tas problemų pristatymo visuomenei lygis. Tiesa, padėtis šiek tiek keičiasi – atsiranda vis daugiau analitinių tekstų, įvairių  straipsnių, polemikos internetinėje erdvėje. Ir mano parašytus tekstus portalai spausdina, ir kitų kolegų. Tai džiugina. Gal pamačiusi mokytojų problemas iš arti dalis visuomenės vis dėlto supras, kad ne apie pinigus kalba.

Jei klausiate apie konkrečius reikalavimus ir derybų, kurias mačiau iš labai arti, rezultatus – man pasirodė, kad dalis derybininkų turėjo užduotį padaryti viską, kad mokytojai negautų nieko. Galbūt ta pozicija šiek tiek suminkštėjo atėjus Rokui Masiuliui dėl visai kitokios jo bendravimo kultūros. Bet juk buvo prieita situacija be išeities, buvo siekiama įrodyti, kad streikuoti nereikia, kad tai beprasmiška. Čia akivaizdu: nors darbo kodeksas leidžia kažkiek mokėti už streikuotą laiką, dėl to net nebuvo deramasi. Apie tokią galimybę buvo kategoriškai nekalbama. Vadinasi, tai turėjo būti pamoka valstybės piliečiams: net nebandykite streikuoti, niekas jūsų reikalavimų nepatenkins ir niekas jums nemokės už streiko dienas. Šis aspektas man kvepia diktatūra.

Ką tokiomis sąlygomis pavyko pasiekti?

Mums pavyko pasiekti tikrai daug. Pirma – susitarti dėl žymiai konkretesnių ir aiškesnių etatinio apmokėjimo modelio principų, dėl konkretesnio algoritmo, dėl to, kad visoje Lietuvoje bus vienoda tvarka. Tai jau labai daug. Tik streiko metu buvo pripažinta, kad etatinio apmokėjimo modelyje yra labai daug klaidų. Liepos mėnesį, kai Seimas priėmė nutarimą,  buvo kalbama, kad viskas puiku, palauksime rugsėjo. Rudenį kalbėjo – viskas puiku, palauksime pirmųjų algų. Spalio mėnesį – viskas puiku, palauksime, kol reforma įsibėgės. Ir tik prasidėjus streikams prabilta apie tai, kad reikia rimtų taisymų. Antra – ikimokyklinukų ir priešmokyklinukų pedagogams bus keliamos algos, kaip ir specialiesiems pedagogams, nes jų padėtis buvo dar blogesnė negu mokytojų.

Dabar kalbama, kad į etatinio apmokėjimo algoritmą reikia įtraukti ir tai, kiek klasėje yra vaikų. Įprastai skaičiuojama, kad klasę sudaro 16 vaikų, bet kai kuriose mokyklose sėdi vos 5–6 vaikai, o kitose – 30. Taigi sąlygos mokytis skiriasi. Jeigu toks reikalavimas būtų įgyvendintas, atsirastų vietovių, kuriose reikėtų statyti naujas mokyklas. Nemažos išlaidos valstybei, bet juk kalbame apie ugdymo kokybę. Todėl pokyčiai būtini.

Arba mokytojai, dirbantys didelėse klasėse, galėtų turėti asistentus…

Būtų idealu, jei asistentus paskirtų tiems mokytojams, kurie moko specialiųjų poreikių turinčius vaikus. Apie asistentus visiems kol kas net nesvajojame. Kaip ir daugeliu atvejų, Lietuvoje perimame tik vieną dalį geros užsienio patirties, o mums nepatogią išmetame. Taip yra ir su specialių poreikių vaikų integravimu: Vakaruose vaikai integruojami, bet ten visada šalia yra ir  žmogus, kuris jiems padeda. Mes tiesiog įmetame specialių poreikių vaiką į klasę, o mokytojas toliau jau turi tvarkytis, kaip nori.


Apie ateitį, kuri jau prasidėjo
 

Kokios svarbios permainos ir kovos dabar laukia mokyklos? Pradėta kalbėti apie programų atnaujinimą, pasigirsta reikalavimų keisti egzaminų tvarką… Kaip netolimą ateitį matote jūs? 

Taip, dabar dėl kai kurių problemų šiek tiek šnekamasi. Streikas parodė, kad permainos yra neišvengiamos, tik svarbu, kas ir kaip jas inicijuoja, ar kokybiškai ir kokiu pagrindu pokyčiai ruošiami. O jūs kalbate apie Bendrojo ugdymo mokyklos kaitos gaires. Tai yra fragmentiškas ir neparuoštas dokumentas, visos 39 mokytojų asociacijos tvirtina, kad jį reikia tobulinti. Tad dabar procesas yra sustabdytas, klausoma nuomonių, galbūt bus sudaryta nauja darbo grupė, kuri tobulins tą dokumentą.

Kas tame dokumente rašoma? Kokios problemos sprendžiamos?

Ten bandoma nužymėti fundamentalius dalykus, kurie ankščiau buvo išdėstyti tautinės mokyklos, o vėliau geros mokyklos koncepcijose. Dabar bandoma visa tai tęsti. Deja, keitimai formuluojami neišanalizavus praeities nesėkmių ir nepasitarus su švietimo bendruomene, kuri ir turi priimti šiuolaikinius iššūkius. Nors ir nežinau, kaip tas dokumentas buvo parengtas, susidaro įspūdis, kad jame tiesiog sumesti dalykai iš ankstesnių gairių. Visi sutinka, kad tai negerai. Jei jau ruošiame fundamentalų dokumentą, jis ir turėtų būti fundamentaliai parengtas. Atrodo, norime parodyti, kiek daug dirbama, lipdomos kažkokios kosmetinės detalės, bet principinių pokyčių vengiama.

Antras svarbus skaudulys – valstybiniai brandos egzaminai, kurių vertinimo tvarkos keičiasi ir ne vienas iš pakeitimų kelia labai daug abejonių. Pavyzdžiui, buvo pailginti mokslo metai ir mokytojai turi dalyvauti ugdymo procese, o ne taisyti egzaminus. Todėl dabar nuspręsta, kad mokytojai po darbo, pasiruošę kitos dienos pamokoms, dar ir taisys valstybinius egzaminus elektroninėje erdvėje. Apie kokią kokybę tokiu atveju bus galima kalbėti? Žinodama, kaip aš jaučiuosi atidirbusi 6–7 pamokas, net neįsivaizduoju, kaip galėsiu taisyti kokybiškai. O jei valstybinius taip taisyčiau visą savaitę? Kiek laiko taip dirbantis mokytojas dar galės išlaikyti stabilią psichinę būklę, atidumą ir dėmesį? Jau net nekalbu apie tai, kad už šį papildomą darbą turėtų būti mokama kaip už viršvalandžius. Yra ir kitų skaudulių: egzamino turinys, struktūra, tam tikrų patikrų (įskaitų) (ne)prasmingumas, vertinimo instrukcijų netikslumai, vertintojų atrankos problemos ir t. t. Tik tariantis, diskutuojant, o ne imituojant pokalbį, įsiklausant ir derinantis galima rasti bendrus sprendimus. Turime mokytis kurti dialogo kultūrą.

Pabaigoje atskleiskite, kaip jūs įsivaizduojate gerą mokyklą? 

Įsivaizduoju, kad gera mokykla yra kompetentingų ir laisvų mokytojų mokykla. Tai mokytojai, kuriais visiškai pasitikima, nes jie profesionalai ir žino, ką daro. Jie nepervargę, neįsivėlę į rutiną, todėl gali apmąstyti kiekvieną savo veiksmą. Gerą mokyklą kuria ir sąmoningi tėvai, administracija, ministerija, jie padeda mokytojui auginti laisvą, kūrybišką, atsakingą vaiką.

Tai, ką sakau, atrodo labai skambu. Bet pagarba visose srityse iš tiesų esmiškai svarbi. Vaikas gerbia mokytoją, mokytojas gerbia vaiką, tėvai gerbia mokytoją. Turime suprasti, kad visi auginame tą patį vaiką ir mūsų tikslas yra tas pats. Reikia sutarti, ką darome ir kaip darome. Mokytojai yra darbštūs ir atsakingi, jiems tiesiog reikia tinkamų sąlygų, kad galėtų visa tai realizuoti.

Liliją Bručkienę kalbino Ruslanas Baranovas

CLOSE
CLOSE