Šeštadienio vakaras. Prieš išsiskirstydami savais keliais, vakarieniaujame su šeima. Užsivelku baltus, ką tik išlygintus marškinius. Paimu riekelę bruschettos, kurią vos prieš keletą minučių itin gausiai apkroviau pomidorais su šviežiu baziliku. Vos spėjus atsikąsti, gabalėlis pomidoro nukrenta ant mano marškinių, palikdamas bjaurią dėmę. Kadangi po vakarienės dar turiu planų, mama dosniai pasiūlo išsirinkti ką nors iš jos spintos – turi mažiausiai trejus baltus marškinius, ką nors tikrai turėčiau rasti. Sesuo nusijuokia ir pasiūlo marškinių verčiau ieškoti tėčio spintoje – daugiau šansų, kad išsirinksiu ką nors sau patinkančio.

Po kelių dienų vežu draugą į namus; pakeliui pasakoju jam apie naujausią radinį „Humanoje“ – „Calvin Klein“ megztinį už 3 eurus, puikios kokybės, švelnus, juodas… Tikėtina, kad vyriškas, dar pridedu, turėdama omenyje jo dydį. Užeinu pas draugą arbatos (tiksliau, pažaisti su mieliausia pasaulyje kate), jis ima tampyti mane už rankovės. Metu klausiamą žvilgsnį. „Tai duok pasimatuot…“ Paduodu ir gana greitai to pasigailiu – tenka pagudrauti, kad susigrąžinčiau.

Tokių istorijų mano spintoje – daugybė. Nebuvau linkusi jų sureikšminti, tačiau kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad jos reiškia šį tą daugiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Iš šono stebėdama tokias situacijas iš tiesų stebiu daug svarbesnį reiškinį, matomą visuomenėje: jeigu tikėsime akademikais, tvirtinančiais, kad žmogus visą savo viešąjį gyvenimą praleidžia rengdamasis pagal visuomenės primetamas ar savo susikurtas normas, sąmoningai ar ne vildamasis, kad jo pasirinkti drabužiai sugebės atskleisti jo asmenybę (arba atmestinai parinkti deriniai parodys, jog jam visiškai nerūpi žmogaus išorė), tuomet mums, gyvenantiems čia ir dabar, nepaprastai pasisekė – mes galime pasirinkti savo viešąjį identitetą, nepaisydami daugybės taisyklių, nesitaikydami prie išankstinių stereotipų ir naikindami ribas netgi tarp lyčių.

Nereikia nei sakyti, kad taip buvo toli gražu ne visada. Pirmųjų mergaičių mokinių internatinėse mokyklose, moterų policijoje ar kariuomenėje istorijos dabar jau galėtų būti naudojamos kaip aršūs žmogaus teisių pažeidimų pavyzdžiai – jos visos buvo priverstos trumpai nusikirpti plaukus, maskuoti krūtinę, dėvėti vizualiai kūną stambinančius drabužius, idant būtų kuo panašesnės į kolegas vyrus, kad gatvėje niekas negebėtų identifikuoti jų lyties, nes tokiu atveju kiltų grėsmė šių profesijų autoritetui. Tuo tarpu iš moterų, keliavusių po Britanijos kolonijas, buvo tikimasi tokios pat nepaprastos ištvermės keliaujant sudėtingomis sąlygomis kaip ir iš vyrų. Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, sunku įsivaizduoti, kaip reikėdavo įveikti didelius atstumus pėsčiomis arba jojant, turint mažai geriamo vandens, nepaisant to, kad oro temperatūra pakildavo gerokai virš 30 laipsnių Celsijaus, ir dar dėvint sunkią, daugiasluoksnę, žemę siekiančią suknelę… Čia išryškėjantys dvigubi standartai – vis dar opi šių dienų problema, nors rašytos taisyklės, apibrėžiančios privalomą žmogaus identitetą, daugumoje valstybių jau laikomos nelegaliomis.

Eduardo Rohner nuotr.

Tiesa, kad moterys visada mėgo skolintis vyriškus drabužius. Gali būti, iš dalies dėl to, kad jos visuomet save apibrėždavo vyrų sukurtais terminais, ir, apranga imituodamos jų išvaizdą, galėjo bent kiek priartėti prie to, ką turėjo jie. 18-ajame amžiuje, tiesa, tai tikrai nebuvo taip palankiai sutinkama kaip dabar. Belytiškumas tapo itin svarbiu XX-ojo amžiaus 7-ajame dešimtmetyje, maždaug tuo metu užuominų į jį jau buvo galima aptikti ir kino filmuose. Kadruose vis pasirodančios moterys su kelnėmis ir švarkais, didokais megztiniais itin priminė alternatyviąją mados srovę, gyvavusią maždaug šimtmečiu anksčiau – tuo metu šalia madingų ir daugybės pastangų reikalavusių išskirtinai moteriškų mados tendencijų susikūrė kitos, priimtos gerokai kukliau, todėl ir glaustai aprašytos. Visgi jų esmė buvo paprastumas, ir išskirtinumas tuo pačiu metu, pasiekiamas į aprangą įliejus keletą vyriško garderobo elementų.

Vyriška sportinė apranga moterų spintose ėmė karaliauti tik dėl savo patogumo, tačiau visuomenė ilgainiui prie to priprato, ir 9-ajame dešimtmetyje tipišku vidutinės klasės moters laisvalaikio įvaizdžiu tapo laisvi, anksčiau griežtai vyriškais vadinti drabužiai, derinti su paprastomis šukuosenomis ir natūraliais, makiažo nepaliestais veidais: būtent taip kiek anksčiau apibūdinamos buvo lesbietės feministės, kai iš jų buvo norima pasijuokti. Panašiu metu itin populiari buvusi postmodernizmo literatūros kryptis perkėlė nedrąsius pasiskolinimus į naują lygį, svajodama apie erą, kai žmogaus kūnas bus tik mediumas informacijai laikyti, ir išoriškai mes jį galėsime apipavidalinti taip, kaip norėsime patys.

Apskritai „vyriškos” ir„moteriškos” mados istorija yra itin sudėtinga ir, žinoma, siekia pačias seniausias žmonijos dienas. Įdomu tai, kad politika čia vaidina nemažą vaidmenį: tam, kad senojo režimo Prancūzijoje būtų priimtas įstatymas, leidžiantis moterims siūti drabužius, jos turėjo pripažinti, kad turi natūralų ryšį su šia lėkšta sritimi, kuo buvo šventai įsitikinęs Ž. Ž. Ruso. Kyla klausimas, kiek tai logiška, nes istoriškai drabužių bei medžiagų kūrimas nebuvo nei vien moterų, nei vyrų užduotis – ji veikiau priklausė nuo kultūros, gaminio dydžio, tipo ir t. t., o kai kurie garsūs monarchai, pavyzdžiui, Liudvikas XIV, puošėsi daug labiau nei bet kuri jo rūmuose buvusi moteris, nevengęs ir batų aukštesne pakulne.

Akademiniai šaltiniai byloja, jog apskritai mados skirstymas pagal lytį yra nesenas reiškinys, ir didžiąją žmonijos gyvavimo dalį ji labiau apibrėždavo dėvinčiojo socialinę padėtį – drapiruotės, reikalavusios daug medžiagos, prabangūs audiniai, siuvinėjimai, sunkiai išgaunamos spalvos bylojo apie asmens turtus ir kilmę, o kai kuriais atvejais leistini aprangos variantai būdavo netgi įtraukiami į įstatyminius klasių apibrėžimus.

Žinoma, neigti moterų poreikį puikiai atrodyti – kartais pagal situaciją net provokatyviai – būtų kvaila. Tačiau verta pažymėti, jog ilgą laiką jos gyveno neturėdamos praktiškai jokių teisių ar įtakos, negalėdamos išreikšti savo minčių – ir mada buvo ta vienintelė sritis, kurioje jos nebuvo varžomos. Na, bent sąlyginai – XVIII-ojo amžiaus Prancūzijoje moterų išleidžiami pinigai drabužiams jau buvo laikomi didele visuomenės problema, o štai apie vyrus, net tuos, kurie išleisdavo gerokai daugiau už savo moteris, taip kalbama nebuvo.

Paradoksalus yra ir moterų emancipacijos scenarijus – dėl anksčiau minėtos Ž. Ž. Ruso nuomonės, kuri buvo plačiai įsišaknijusi ir visuomenėje, mada tapo viena pirmųjų sričių, kurioje moterys galėjo dirbti ir gauti bent minimalios finansinės nepriklausomybės, tačiau ir čia jos buvo griežtai kontroliuojamos: kai kuriose šalyse, pvz., Prancūzijoje, įstatymai, kuriami vyrų, ribojo pasirinkimo galimybes, o štai Italijoje buvo pageidaujama, kad moterys dirbtų iš namų, idant ten jas galėtų prižiūrėti sutuoktiniai. Visgi Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvavusios sąjungos moterims, užsiimančioms dygsniavimu, buvo labai svarbus vienybės ir nepriklausomybės simbolis.

Nors dalis visuomenės vis dar įsitikinusi, kad daug savo išvaizdai dėmesio skiriantys vyrai nevyriški, ekonomistai jau įspėja apie nuolat augantį jų susidomėjimą mada, poreikį žinoti naujausias tendencijas, priekabumą kokybei ir pasiryžimą išleisti nemažas pinigų sumas drabužiams ir aksesuarams. Tiesa, apie visa tai rašoma kaip apie naują, nematytą reiškinį, o vos prieš kelis šimtus metų gyvavusi visiškai kitokia socialinė struktūra užmirštama. Visos visuomenėje matomos elgesio tendencijos – įskaitant tiek pastarąją, tiek ribų tarp „moteriškų” ir „vyriškų” drabužių nykimą – gali būti nuspėjamos iš anksto, ir, panagrinėjus istoriją, ženklai aiškiai matomi – tarkime, nėriniai tik neseniai pasirodė ant podiumų per vyrams skirtų kolekcijų pristatymus. Iki tol jie buvo griežtai moterų garderobo dalis. Taip buvo nuo maždaug XIX amžiaus, tačiau Renesanso ir Baroko epochomis jais buvo dekoruojama dauguma vyriškų marškinių. XVIII a. viduryje vyrai dėvėjo gausiai dekoruotus, puošnius derinius, traukiančius praeivių akis, tačiau neigiamų komentarų nesulaukdavo.

Šiuo metu, nors mada besidominti visuomenės dalis jau priprato prie dizainerio Marco Jacobso, nuolat dėvinčio sijonus, mados namų gigantas „Louis Vuitton” susilaukė itin daug dėmesio per 2016-ųjų pavasario / vasaros reklaminę kampaniją. Mados namai kaip vieną iš modelių pasirinko aktorių, lyčių lygybės aktyvistą Jadeną Smithą, garsiojo Willo Smitho sūnų. Net ir klasikai, vis dar įsikibę XIX-ajame amžiuje išpopuliarėjusio trijų dalių kostiumo, nevengia jo dekoruoti kailiu, įvairiais akmenimis ar siuvinėjimais, taip sukurdami modernų anksčiau gyvavusios buržuazijos aprangos variantą. Tad šis „netikėtas” vyrų susidomėjimas mada, kaip ir dauguma tendencijų, tiesiog kuriam laikui pasitraukė, ir dabar, susiklosčius aplinkybėms ir atsiradus poreikiui, grįžta, nors ir šiek tiek kitokiu, modernesniu pavidalu.

Šaltinis: madfashionart (flickr)

Šaltinis: madfashionart (flickr)

Panagrinėję daugiau audinių ar konkrečių drabužių modelių, atrastume ir daugiau mainų tarp lyčių. Vienas didžiausių gyvenimo XXI-ajame amžiuje privalumų visgi yra tas, kad nebereikia mainytis, nebereikia skirstyti. Audiniai, siluetai ir raštai gali paraleliai gyvuoti tiek vyrų, tiek moterų spintose, nesukeldami jokių nepatogumų nei vilkinčiajam, nei stebinčiajam. Suteikę madai galią perteikti svarbiausius socialinius, ekonominius ir politinius reiškinius kolekcijomis, reklaminėmis kampanijomis, įvairiausiais renginiais ir iškalbingomis fotosesijomis, jau galime drąsiai teigti, jog šie nuolatiniai svyravimai ir mainai tarp lyčių, nuolatinis ribos tarp „vyriška” ir „moteriška” ploninimas galų gale sukurs visuomenę, kurioje nebus jokių išankstinių standartų lytims.

Net ir žinodama, kad to dar reikės palaukti ne vienerius metus, turiu daugybę pagrindo viltis, jog ateityje tendencijos bus taikomos sezonams ar tam tikriems laikotarpiams, o ne lytims, nes žvelgiant į visuomenės laisvėjimo ir tobulėjimo perspektyvas, tai atrodo vienas logiškiausių ir pozityviausių scenarijų, leisiančių žmogui save sukurti ir pristatyti būtent taip, kaip norima, ir nepaisyti visuomenės primetamų standartų, ribojančių racionalaus pasirinkimo laisvę.