1931 Ibrahimas Ahmetzianovas atvyko į Magnitogorską krovininiame vagone su savo žmona ir aštuoniais vaikais. Miesto vaizdas buvo mažų mažiausiai nykus. Vidury vėjuotos ir šaltos stepės prie grėsmingo „Magnetinio kalno“, sudaryto daugiausia iš geležies rūdos, dėl kurios kiekio šalia net neveikdavo kompasai, o paties kalno vengdavo paukščiai, glaudėsi apšepusios palapinės ir barakai. Tarp kalno ir neramios Uralo upės darbininkai lipdė Stalino pirmojo penkmečio plano brangakmenį: Magnitagorsko metalurgijos kompleksą. Pirmieji Magnitagorsko statytojai buvo apdainuoti dainose, poezijoje ir filmuose, ypač pabrėžiant jaunų komunistų savanorių ir komsomolo narių darbą. Bet Ahmetzianovas nebuvo savanoris. Jis buvo valstietis, komunistų iškeltas iš savo ūkio Tatarstane ir išsiųstas į Magnitagorską, kur su šeima buvo priverstas gyventi ir dirbi prižiūrimas sargybinių ir saugomas spygliuotos tvoros. Būtent šis priverstinis darbas leido pastatyti miestą rekordiškai greitai.

Anot Ahmetzianovo anūko Salavato, istoriko, neseniai parašiusio knygą apie Magnitagorsko statytojus, 10 tūkst. žmonių mirė nuo alkio, šalčio ir ligų per pirmus penkis statybos metus, įskaitant Ibrahimo žmoną, sūnų ir dukterį. „Kalbėdami apie karą mes neslepiame savo pralaimėjimų ir atsitraukimų, bet 1930-tųjų tema visada apeinama“ – sakė Ahmetzianovas. Kadaise pristatytas kaip „tėvynės plieninė širdis“, Magnitagorskas dar turės tvarkytis su savo praeitimi. Tai liečia ne vien priverstinį jo statytojų darbą: dešimtmečius plėtota sunkioji pramonė užnuodijo orą ir vandenį, bet iš dabar privačiai valdomos Magnitagorsko geležies ir plieno gamyklos nereikalaujama mažinti aplinkos taršos. Daugiau nei 30 tūkst. iš 400 tūkst. žmonių, gyvenančių mieste, dirba gamykloje. 1743 metais mažas kazokų pastatytas fortas buvo bene vienintelis žmogaus pėdsakas toje teritorijoje iki „didžiojo proveržio“, kuomet bolševikai nustatė pirmojo penkmečio plano svarbiausią tikslą – agrarinės Sovietų Sąjungos virsmą pramonine valstybe. Geležis ir plienas tapo epochos žodžiais. Magnitagorskas tapo šio virsmo vėliavnešiu, pačiu jo įsikūnijimu. „Magnitagorskas nebuvo tiesiog verslas, turėjęs generuoti pelną. Tai buvo priemonė transformuoti šalį: jos geografiją, pramonę, o svarbiausia – jos žmones”, –  knygoje „Magnetinis kalnas“ rašo istorikas Kotkinas. „Magnitagorskas buvo pati Spalio revoliucija, socialistinė revoliucija, Stalino revoliucija.“

Ironiška, bet šiai revoliucijai įgyvendinti sovietai 1930 m. pasamdė amerikiečių įmonę Arthur McKee & Co. Maža to, Magnitagorsko idėja buvo įkvėpta tuo metu didžiausios plieno gamyklos pasaulyje, kuri veikė Indianoje. Chaosas, neįmanomai trumpi Maskvos terminai, visiškas infrastruktūros nebuvimas bei kvalifikuotų darbuotojų trūkumas buvo kompensuojamas ideologine žinute ir „darbininkų entuziazmu“. Visgi net ir viso pasaulio entuziazmas negalėjo priversti darbininkų gyventi nepakeliamomis sąlygomis, tad dešimtys tūkstančių jų bėgo. Valstybė sprendė darbuotojų trūkumo problemą atimdama iš valstiečių jų žemę ir perkeldama juos į Magnitagorską. Pirmieji krovininiai vagonai į jį atkeliavo 1931 m. gegužę, o iš viso į Čeliabinsko sritį buvo perkeltos apie 40 tūkst. šeimų. 1933 m. prie jų prisijungė ir apie 26 tūkst. nepolitinių kalinių.

Pūgos žiemą ir smėlio audros vasarą, švaraus vandens ir sveikatos apsaugos trūkumas virto epidemijomis. „Žmonės su specialiais vežimėliais apeidavo palapines ir barakus ir klausdavo, ar šiandien turime mirusiųjų. Jie kasdien išveždavo kūnus”, – 1931 m. žiemą prisimena Ahmetzianovas. – „Vaikai ir seneliai mirdavo pirmi.“ Nors perkeltų darbuotojų buvimas šiandien neneigiamas, apie jį niekas garsiai nekalbama. Vienos apskrities administracija netgi uždraudė istorikui Vasiljevui kalbėtis su vietiniais gyventojais. Net ir šiandien Magnitagorsko Geležies ir plieno gamykla savo istorijos skiltyje nemini priverstinai dirbusių darbuotojų.

Nuotrauka: Sputnik/Alamy

„Socialistų miestas“

Gamykla buvo pastatyta rekordiniu greičiu dėl pirmųjų statytojų darbo. 1932 m. sausio 31 d. dvidešimties laipsnių šaltyje buvo užkurta pirmoji krosnis. Jau po metų ji buvo uždaryta ir ją reikėjo perstatyti. Bet dar reikėjo pastatyti ir miestą šalia gamyklos. Anot 1930 m. propagandinio pamfleto, miestas turėjo būti „įtikinantis naujo socialistinio gyvenimo būdo pavyzdys“. Šiuo aspektu tai – pirmasis pasaulyje visiškai suplanuotas miestas. Tam Maskva pasikvietė Vokiečių architektą Ernstą Mayų, garsų dėl egalitarinių gyvenviečių Frankfurte statybų. Architektas suprojektavo linijinį miestą su žaliosiomis zonomis, skiriančiomis gyvenamąsias ir pramonines dalis. Jau atvykęs į vietą Mayus ne tik suprato, kad jo projektas netinka šiai vietai, bet ir pamatė, kad vietiniai valdininkai jau pradėjo statybas.

Miesto statybos, turėjusios būti kruopščiai suplanuotos, virto padrikomis. Galop architektas pastatė tai, kas tapo žinoma kaip Sotsgorod, socialistų miestas: trijų ir keturių aukštų stačiakampių namų kvartalą. Didelės atviros erdvės tarp namų, kurias Mayus suprojektavo remdamasis principu, kad kiekvienas socialistinis gyventojas gautų maksimalų šviesos kiekį, virto šalto Uralo stepių vėjo žaidimo aikštelėmis. Visgi net ir šiandien šie namai paklausūs, nes buvo pastatyti iš plytų, o ne blokų, kaip vėlesni Magnitagorsko daugiabučiai. Šiandien netgi pasiūlyta įtraukti Sotsgorodą į UNSECO paveldo sąrašą.

Iškart po statybų Mayaus standartizuoti neišpuošti pastatai buvo kritikuojami kaip pernelyg paprasti naujajam socialistiniam gyvenimo būdui. 1933 m. Į Magnitagorką atvykęs pramonės komisaras Sergėjus Ordzhonikidzė pasišlykštėjo Mayaus Sotsgorodu, kuris dėl vandentiekio problemų buvo pilnas kvapnių lauko tualetų. „Tu kažkokį mėšlą pavadinai socialistiniu miestu“, – Mayui pareiškė Ordzhonikidzė. Jis liepė perkelti statybas į kitą upės krantą, bet dėl to, kad joks sprendimas negalėjo būti įgyvendintas be Maskvos sprendimo, antrasis socialistų miesto statybos bandymas vyko lėtai. 1939 m. jau 200 tūkst. gyventojų talpinantis Magnitagorskas teturėjo vieną laikiną ligoninę, vyko dažni plėšimai. Vietoj „įtaigaus naujo socialistinio gyvenimo pavyzdžio“ Magnitagorskas kėlė laukinio, pavojingo ir apleisto miesto įspūdį. Žinoma, veiksmai vyko ir ta kryptimi, tarybinis pilietis kartu su savo tovariščiais galėjo džiaugtis viešomis pirtimis, plovyklomis, kavinėmis, buvo atidarytas Magnit kino teatras. Įkurti darbininkų klubai, bibliotekos, mokslo rateliai, turėję praplėsti masių akiratį ir kartu išmokyti jas sovietinių tiesų.

Didelės statybos vakariniame upės krante prasidėjo tik po Antrojo pasaulinio karo. Iš 56 tūkst. Magnitagorsko vyrų daugiau nei 30 tūkst. buvo išsiųsti į frontą, o moterys perėmė jų vietas gamykloje. „Jos dirbo gamykloje lyg būtų fronte. Mano senelė kartais miegodavo gamykloje ir negrįždavo namo“, – pasakoja vietinis aktyvistas Viačeslavas Gutnikovas, kurio senelė dirbo cheminėje metalo apdorojimo dalyje, vadintoje „pragaro padaliniu“ dėl žalingų dujų išsiskyrimo. Magnitagorsko indelis į pergalę kare įamžintas didžiausiame miesto paminkle, 15 metrų aukščio skulptūroje „Namų frontas frontui“, kuri vaizduoja darbininką, perduodantį didžiulį kardą sovietiniam kariui. Vietiniai vis dar giriasi, kad kas antras tankas buvo padarytas iš Magnitagorske lydyto plieno.

Visgi metalurgija yra purvinas verslas. Bet kuris naujas atvykėlis į miestą greičiausiai pajus pramonės prieskonį ore, karštos anglies gūsį ir aštrų sausumą kažkur gerklėje. 2015 m. Rusijos statistikos departamentas paskelbė Magnitagorską trečiu pagal užterštumą Rusijos miestu, nes buvo atrasta, kad benzopyreno kiekis ore 23 kartus viršijo leistiną normą. Be to, anot aplinkosaugininkų, milijonai kubinių metrų pramoninių atliekų kasmet išpilama į Uralo upę, o taip vanduo užteršiamas sunkiaisiais metalais. Informacijos apie tai, kaip tokia tarša veikia vietos gyventojų sveikatą, rasti beveik neįmanoma. Tačiau Magnitagorsko gyventojai išlieka optimistiški patriotai ir mano, kad situacija gerėja. „Ankščiau agurkai ir kopūstai apskritai neaugdavo“, – pasakoja Nina Ivanovna, dirbanti kepykloje rytiniame upės krante. – „Jie geltonavo ir iškart nuvysdavo.“ Vietinio gamyklos finansuojamo laikraščio redaktorius Olegas Frolovas sako: „Yra dėl ko kritikuoti Magnitagorską, bet aš jį kritikuoju su meile, taigi viskas pasitaisys. Mūsų sukuriamas BVP lygintinas su kai kuriomis šalimis. Mes ne veltui vadinami plienine tėvynės širdimi.“

Paruošta pagal The Guardian