Pastaraisiais metais Lietuvos žiniasklaidoje ir virtualioje erdvėje buvo ypač gausu spekuliacijų apie vidinius priešus, tarnaujančius Rusijos ekspansiniams interesams. „Kremlinais“, „vatnikais“, „naudingais idiotais“ ir „pavojumi šalies stabilumui“ vadinti streikuojantys mokytojai, gimdymo namų šalininkės, žalieji, anarchistai, nepritariantieji šauktinių kariuomenės atnaujinimo idėjai, prieš naująjį darbo kodeksą protestuojančios profsąjungos ir daug kitų visuomenės grupių ir asmenų. Rusijos agresija Ukrainoje tapo pretekstu Lietuvoje viešai priskirinėti hegemoniniam socialiniam ir kultūriniam diskursui nepritariančius balsus į vieną tėvynės išdavikų kategoriją. Tokia galimybe naudojosi ir naudojasi ne tik patriotiškai nusiteikę piliečiai ar žurnalistai, bet ir vyriausybės bei parlamento nariai. Visas kaltinamas grupes ar asmenis siejantis bruožas – nepritarimas valstybės įstatymams, sprendimams ar tradicijoms.

Kai kurie visuomenės įvykių komentatoriai pastarąjį fenomeną pavadino lietuvišku makartizmu. 1950-aisiais JAV senatorius Josephas McCarthy kalbėdamas viešame renginyje pristatė auditorijai sąrašą, kuriame teigė turįs daugiau nei dviejų šimtų JAV vyriausybėje dirbančių komunistų* pavardes. Šaltojo karo ir nerimo tuo metu jau apimtoje šalyje (1949 SSRS išbandė pirmąją savo atominę bombą) McCarthy simbolinis aktas pažymėjo pradžią apie šešis metus besitęsusios intensyvios komunistų paieškos, šalinimų iš darboviečių, kalinimų ir kitokio teisinio persekiojimo, numanant, kad visi komunistai siekia pakirsti JAV galią SSRS interesų labui, o taip pat, kad visi nepritariantys JAV politikai yra komunistai. Nors istorikai nesutaria, kiek iš tikrųjų JAV tuo metų veikė SSRS lojalių komunistų agentų, tačiau aišku, jog persekiojimų aukomis tapo ir nemažai su SSRS ar komunizmu nieko bendra neturėjusių žmonių. McCarthy inicijuotas procesas greitai įgijo bendrinį pavadinimą – makartizmas. Šis terminas vėliau pradėtas vartoti įvardinant beatodairiškas pastangas delegitimizuoti ir užgniaužti bet kokią valstybės ar dominuojančio politinio diskurso kritiką.

Su makartizmo laikotarpiu verta susipažinti išsamiau ne tik dėl to, kad „kremlinų“ paieška Lietuvoje daug kuo primena (nesakant, kad visiškai atitinka) „komunistų“ medžioklę McCarthy laikų JAV, bet ir dėl to, kad jis iliustruoja, kaip propaganda naudojama valstybės vidaus politikai kontroliuoti. Be to, Lietuvoje persekiojimas už kritinę mintį siejamas tik su komunistine praeitimi, o JAV politika ‒ su laisve ir demokratija, todėl vietiniame kontekste svarbu akcentuoti propagandos mechanizmų dvipusiškumą arba daugiapusiškumą. Nors neabejotina, kad SSRS aktyviai naudojo propagandą ir kitas visuomenės kontroles priemones, fiksacija ties „priešo“ blogybėmis neturėtų tapti priemone nuslėpti savąsias. Viena demonizuojanti etiketė imama taikyti be atrankos ir įkraunama simbolinėmis prasmėmis, turinčiomis iš karto išstumti savo objektą į diskurso paribius. Supratimas, kad tai daroma, o dar svarbiau ‒kaip tai daroma, viena vertus, dažnai padeda naikinti nuomonių skirtumus oficialiai skelbiamų demokratijų viduje, tačiau, kita vertus, būtinas ir siekiant tokias tendencijas demaskuoti ar pažaboti.

 

„Raudonoji panika“ JAV

Makartizmo laikotarpis dar vadinamas antrąja „Raudonąja panika“, nurodant į komunistų simbolikoje tradiciškai naudojamą raudoną spalvą. Pirmoji banga JAV istorijoje lokalizuojama Pirmojo pasaulinio karo metais ir šiek tiek po to, kai stiprus amerikietiškojo nacionalizmo skatinimas sutapo su gąsdinimu bolševizmu bei komunistinių ir anarchistinių judėjimų agresyvumu. 1916-aisiais tuometinio prezidento Woodrowo Wilsono vyriausybei pavyko ne tik įtikinti iki tol didžiajam karui sąlyginai abejingą tautą į jį aršiai įsijungti, bet ir paskatinti masinius komunistų ir anarchistų suėmimus, kalinimus bei deportavimus (vieni garsiausių deportuotųjų – anarchistai Emma Goldman, gimusi ir pirmuosius metus gyvenusi Kaune, dabartinėje Vilijampolėje, ir Alexandras Berkmanas). Noamas Chomskis teigia, kad tai apskritai buvo pirmasis platus viešųjų ryšių pritaikymas politiniams pokyčiams įgyvendinti: „JAV buvo viešųjų ryšių industrijos pradininkės. Jų tikslas, kaip sakė lyderiai, buvo „viešosios nuomonės kontrolė“. Jie daug pasimokė iš Creelo komisijos [atsakingos už amerikiečių įtikinimą įsijungti į karą] ir Raudonosios panikos sėkmės. <…> Jiems pavyko beveik visiškai palenkti visuomenę verslo atstovų valdžiai visiems 1920-iesiems“ (Chomsky 1997: 22).

Antroji Raudonoji panika rėmėsi tuo pačiu principu – siekiu kontroliuoti viešąją nuomonę, kad būtų lengviau įgyvendinti politinį tikslą: sunaikinti komunistinę ar tariamai komunistinę įtaką šalyje, suprantamą kaip prieštaraujančią valdančiosios klasės tikslams. Šalies gyventojai buvo sistemingai gąsdinami SSRS infiltracija, branduoliniu karu, komunistų moraliniu sugedimu ir skatinami skųsti komunistiniais polinkiais įtariamus pažįstamus. Viešojoje erdvėje buvo kuriamas grėsmingas ir smerktinas komunisto stereotipas, tiek akcentuojant realius su komunizmu siejamus pavojus, tiek kuriant naujus mitinius naratyvus, kad būtų paskatintas atvirai nedemokratinių įstatymų priimtinumas (ryškiausias pavyzdys – 1950-aisiais priimti vidaus saugumo nuostatai*, įteisinę reikalavimą registruoti ir galimai skubos tvarka areštuoti asmenis, įtariamus „maištinga“ veikla). Pasak Erinos Steuter ir Deboros Willlis, „[p]ropagandos tikslas yra ne ugdyti, bet kurti ir nukreipti emocijas, užvirti kraują ir susiaurinti protą. Pagrindinis ir pavojingiausias jos tikslas yra užtikrinti, kad viešojoje diskusijoje dominuotų viešos emocijos“ (Steuter et Willis 2008: 18). Šiam tikslui buvo pasitelkti ir oficialūs valdžios pranešimai, ir žiniasklaidos reportažai, ir populiarioji kultūra: filmai, knygos, komiksai.

 

Antikomunizmas spaudoje

Savo knygoje „The Politics of Fear“ Robertas Griffithas teigia, kad McCarthy, jei atsižvelgsime į žiniasklaidos dėmesį, buvo vienas populiariausių JAV senatorių. Visų pirma, todėl, kad aršiai reprezentavo vieną pagrindinių tuometinių respublikonų ir „patriotų“ iniciatyvų – kovą prieš komunizmą. Antra, jis kryptingai naudojo žiniasklaidos šaltinius kaip svarbiausią šios iniciatyvos įrankį, net jei leidiniai dažnai aršiai priešindavosi tam, ką manė esant žodžio laisvės apribojimais. Pasak Griffitho, „jis [McCarthy] palenkė savo naudai pačią žiniasklaidos struktūrą ir veikimą. Pavyzdžiui, „neutralus“ naujienų reportažas jam puikiai tiko. Galbūt ir netiesa, kad Philipas Jessupas jautė „neįprastą simpatiją komunistiniams siekiams“, bet faktas, kad McCarthy taip pasakė, todėl reportažą galima spausdinti. Daugelis žurnalistų neturėjo nei laiko, nei galimybių tinkamai įvertinti gausius senatoriaus kaltinimus, o tradicija spausdinti sensacingiausius faktus istorijų pradžioje iškreipė net protingiausius pareiškimus” (Griffith 1970: 140).

Net mažiausiai įtikinamos spekuliacijos apie kieno nors polinkį į komunizmą pasiekdavo visuomenę ir būdavo įsimenamos. Žiniasklaidai ir nebuvo būtina sąmoningai sekti McCarthy ir respublikonų siekiais ar jiems pritarti, kad pasitarnautų jų tikslui. Viena iš McCarthy taktikų netgi buvo populiarinti savo idėjas puolant pačią žiniasklaidą: „McCarthy atrado <…> gausų politinio dėmesio potencialą išpuoliuose prieš pačią žiniasklaidą. Daug kas teigė, kad jo tikslas buvo ją įbauginti ‒ galbūt tai ir tiesa. Tačiau labiau tikėtina, kad šie išpuoliai buvo apskaičiuoti, kaip ir išpuoliai prieš aukšto rango viešus asmenis, kad pritrauktų dėmesį ir viešumą. Vienu ar kitu metu lojalumu komunistų partijai jis apkaltino visus tris didžiausius laikraščius“ (Ten pat: 141).

Ieškant konkrečių antikomunistinės propagandos spaudoje pavyzdžių, 1951 metų lapkričio mėnesio „The American Legion Magazine“ žurnalo numeris skirtas komunizmo „demaskavimui“ aukštosiose mokyklose. Ant viršelio vaizduojamas arogantiško veido profesorius, pasakojantis patikliai žiūrintiems studentams apie (sprendžiant iš užrašų ant lentos ir knygų) Leniną, imperializmą, Aziją, mases ir revoliuciją. Numanoma, kad tai raktiniai antiamerikietiškas nuostatas išduodantys žodžiai. antraštė reiškia nepasitenkinimą, kad aukštosios mokyklos „privalo“ įdarbinti komunistus profesorius, ir skatina studentų tėvus juos įskųsti neapsigaunant akademinės laisvės priedanga. Tad pati aukštųjų mokyklų akademinė laisvė suponuojama kaip priešui naudingas dalykas. Iš viso makartizmo laikotarpiu JAV iš aukštųjų mokyklų dėl kaltinimų komunizmu buvo atleisti 69 dėstytojai. Daug kur akademinių darbuotojų buvo reikalaujama pasirašyti priesaiką, kad jie nėra komunistai.

Kitas pavyzdys – „Radio Free Europe“ reklama laikraštyje, skatinanti kovoti su komunizmu aukojant „tiesos dolerius“. Laisvosios Europos radijas buvo įkurtas 1949 JAV vyriausybės iniciatyva, siekiant transliuoti JAV užsienio politiką palaikančias laidas komunistinio bloko šalyse. Reklamoje agituojama paremti radiją už vieną dolerį perkant „100 tiesos žodžių“. Tekste komunizmas pateikiamas kaip nelaisvas, moraliai blogas, meluojantis Kremliaus režimas. Tuo tarpu radijo pozicija tiesiogiai siejama su tiesa, laisve (ypač žodžio laisve) ir moraliniu gėriu. „Tiesos dolerių“ aukojimas galiausiai prilyginamas kryžiaus žygiui už laisvę. Taigi vyrauja krikščioniškas gėrio ir blogio kovos diskursas. Iš reklamos taip pat aišku, kad komunizmas apibrėžiamas post hoc, kaip tiesiog priešiška, Kremliaus remiama politinė santvarka, o ne ideologija su turiniu. Tad iš esmės po „komunizmo“ ir „laisvos demokratijos“ kategorijomis talpinami ne konceptualiniai turiniai, o SSRS ir JAV reali politika*. Laisvė, gėris ir tiesa suponuojama kaip tai, ką siūlo JAV, o melas, priespauda ir blogis – SSRS, o tiksliau, Rusija (reklama atskiria kitas sovietų bloko šalis nuo Rusijos).

pagrindinefoto prie pagrindin4s

Holivudo dešimtukas, propagandinis kinas ir literatūra

Antikomunistinė propaganda JAV veikė ne tik pozityviai, kaip naujų mitų kūrimas, bet ir negatyviai ‒ kaip dominuojančiai politikai nepritariančių diskursų tildymas ir šalinimas. Vienas žinomiausių pavyzdžių – vadinamieji juodieji Hollywoodo sąrašai, kurie niekada nebuvo viešai paskelbti, bet buvo suprantama, kad daug aktorių, režisierių ar muzikantų negalėjo gauti darbo ar buvo atleisti, nes neva „simpatizavo komunizmui“. Paulas Buhle ir Davidas Wagneris knygoje „Hide in Plain Sight“ aprašo, kaip  būrys pramogų industrijos atstovų amžiaus viduryje buvo išstumti iš viešosios erdvės ar priversti emigruoti, o jų kūryba uždrausta arba pristatoma nenurodant autorystės, net jei prieš tai buvo populiarūs: „Aibė filmų, kurie buvo parašyti juodojo sąrašo aukų ir pastatyti tarp 1950 ir 1954-ųjų, buvo pabaigti tarsi nieko nebūtų nutikę, tik žinoma, be autorių pavardžių” (Buhle et Wagner 2003: xxii). Taip pat antikomunistinę kampaniją pramogų industrijoje iliustruoja makartizmo laikotarpio plakatas, agituojantis amerikiečius neremti komunistinių filmų, muzikos ir televizijos laidų. Argumentuojama, jog „raudonoji“ produkcija veikia kaip Maskvos įtakos didinimo JAV įrankis, penktoji kolona, vėlgi pabrėžiant, kad „raudonumas“ ir komunizmas yra visų pirma Maskvos politikai priskirtini epitetai. Grasinama, kad netinkamais laikomų filmų žiūrėjimas sugriaus Ameriką ir užnuodys vaikų protus. Šalia komunizmo ir marksizmo tarp baimės objektų patenka net ir UNESCO organizacija, šiandien siejama su postpolitiškomis kultūrinėmis iniciatyvomis.

po tu

Holivudas taip pat parėmė makartizmą kurdamas antikomunistinius filmus. Nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios iki šeštojo dešimtmečio pabaigos JAV pasirodė mažiausiai dvidešimt atvirai antikomunistinių filmų. Vienas įdomiausių su filmų industrija susijusių propagandos pavyzdžių ‒ neįvardinto „Paramount Films“ studijos filmo reklaminis 1953-iųjų metų plakatas. Jame vaizduojama beveik nuoga moteris, prispausta po milžinišku komunizmą simbolizuojančiu batu. Plakato tekstas teigia, kad, jei Rusija laimėtų, amerikiečiai vyrai būtų sterilizuoti, o moterys – „bejėgės po azijatų rusų batais“. Daroma prielaida, kad karas neišvengiamai bus ir Rusija kelia didelį pavojų. Taip pat žaidžiama seksistine potekste „nugalėk komunizmą, laimėk moterį, būk tikras (vaisingas) vyras“.

Taip pat svarbus akcentas – pabrėžiama azijietieška rusų kilmė (žodis „Asia“ matomas ir ant „The American Legion Magazine“ viršelio, tarp kitų numanomai dėl sąsajos su komunizmu pavojingų žodžių). Rusija ir komunistai orientalizuojami kaip kita rasė, atskira civilizacija, svetimieji. Edwardas Saidas savo klasikinėje knygoje apie orientalizmą teigia, kad Orientas, t. y. Rytai, Azija, visada Vakarų buvo pasitelkiamas kaip Kitas, patvirtinantis Vakarų tapatybę ir vertybes: „Orientas yra iracionalus, ištvirkęs (puolęs), vaikiškas, „kitoks“; taigi tai, kas europietiška, yra racionalu, dora, brandu, „normalu““ (Said 1978: 40). Saido diagnozė vakarietiškam mąstymui apie Rytus aiškiai pritaikoma daugeliui šiame tekste nagrinėjamų pavyzdžių.

paskutine

Vienytojų paradoksas

Svarstant apie aptartų istorinių reiškinių aktualumą dabartiniame Lietuvos kontekste, akivaizdžiausia ir pavojingiausia analogija – visų politinių, socialinių ir kultūrinių pozicijų redukavimas į prorusiškas arba antirusiškas, kovą tarp Vakarų ir Rytų, tautos ir kitataučių, gėrio ir blogio. Panašiai kaip makartizmo apimtoje JAV, vidinio priešo baimė tampa priemone idealaus piliečio vaizdiniui konstruoti, kurio kontekste visų kitų asmenų vertė ir patikimumas tampa abejotini. „Tikras“ vyras, čia gimęs ir augęs baltasis patriotas, šeimos žmogus, bet taip pat ir nuožmus kovotojas, iškyla virš kitų visuomenės grupių kartu su karinio saugumo iškėlimu virš bet kokio kitokio. Priemonės „ginti Vakarų laisves“, grįstos pirmiausiai asmenų ir grupių teise patiems nuspręsti, kas jiems geriausia, paneigia pačios save, kai pasirodo, kad tai tik tų idealių piliečių laisvės, kur kas mažiau prieinamos moterims, nepasiturintiesiems, imigrantams, LGBT ir kitiems.

Tokia strategija desperatiškai stengiantis vienyti ir stiprinti valstybę tik dar labiau supriešina visuomenę. Nesenas Šaulių sąjungos straipsnis 15min portale apie susidorojimą su kolaborantais – kraštutinis fantazijos apie vidinio priešo sunaikinimą pavyzdys; tiesa, greitai po padrąsinančiai gausaus viešo pasipiktinimo dėl straipsnio buvo atsiprašyta. Nepaisant šio supriešinimo, makartizmo pavyzdys parodo, jog net ir grubi neįtikinanti propaganda panikos momentais gali tapti rimtų pasekmių turinčia konformizmo banga.

 

Literatūra

  1. Buhle, P. et Wagner, D. 2003. Hide in Plain Sight: The Hollywood Blakclistees in Film and Television, 1950-2002. New York: Palgrave Macmillan.
  2. Chomsky, N. 1997. Media Control: The Spectacular Achievements of Propaganda. New York: Seven Stories Press.
  3. Griffith, R. 1970. The Politics of Fear: Joseph R. McCarthy and the Senate. Boston: University of Massachusetts press.
  4. Said, E.W. 1978. Orientalism. London: Penguin Books.
  5. Steuter, E. et Willis, D. 2008. At War with Metaphor: Media, Propaganda, and Racism in the War on Terror. Plymouth: Lexington Books.

*              Šiame tekste, jei nenurodoma kitaip, sąvokos „komunistas“ ir „komunizmas“ turėtų būti suprastos kaip vartojamos kabutėse, nes nurodo į JAV makartizmo laikotarpiu kritikuojamą politiką ir įtarinėjamus asmenis, o ne konkrečią ideologiją (apie tai plačiau rašau vėliau).

*              McCarran Internal Security Act (MISA) priimtas nepaisant tuometinio prezidento Harrio Trumano veto. Šis įstatymas vėliau įkvėpė kultinį Peterio Watkinso filmą „Punishment Park“, ekranizuojantį galimą įstatymo pritaikymą nežabotai institucinei ir fizinei agresijai prieš pacifistų, juodaodžių ar kitus progresyvius socialinius judėjimus.

*              XX amžiaus viduryje, ypač makartizmo laikotarpiu, JAV veikė House Un-American Activities Committee (HUAC), kovojęs daugiausiai prieš komunistinę politiką ir veiklą šalyje. Pažymėtinas pavadinime vartojamas žodis „un-american“, rodantis, kad pirmiausiai kovojama su tuo, kas neamerikietiška (nebūtinai antiamerikietiška), neatitinka amerikietiškojo gyvenimo būdo.