Pasauliui pamažu atsigaunant nuo JAV prezidento rinkimų karštinės, DOXA mėgina susivokti, kokie kultūriniai, istoriniai ir politiniai veiksniai lėmė tokį rezultatą, kaip nuo šiol atrodys JAV politika, o kartu ir politinių įtakų pasaulyje žemėlapis. Jūsų dėmesiui – rašytojos Dalios Staponkutės, politikos mokslų doktorantės Simonos Merkinaitės ir istoriko Aurimo Švedo komentarai.

Nuotr. John Silliman

Nuotr. John Silliman

Dalia Staponkutė:

„Jei žmonės žinotų, kiek mažai smegenų valdo pasaulį, jie mirtų iš baimės“.

– Ivo Andričius

Šią vasarą, lankydamasi Amerikoje, daugumoje mažų miestelių galėjau jausti „trumpišką“ skersvėjį. Pakelėse rėkė ženklai „Hillary – to jail!“, nors pokalbiuose su megapolių žmonėmis išnirdavo ramesnis paveikslas. Visi balsavo už Clinton. Išrinko Trumpą. Paradokso tikėjausi, nes kur sutiksi jį dažniau, nei toje žmonijos norais ir mitais nusagstytoje ir sykiu gana apatiškoje šalyje (juk daugiau nei pusė gyventojų iš viso neina į rinkimus).

Vis dėlto rinkimų rezultatai nugramzdino mane į mąslų nerimą. Netolygių kandidatų „suporavimas“ politiniuose rinkimuose man nuo pat pradžių atrodė įtartinas. Clinton – akivaizdžiai „per stipri“ Trumpo oponentė. Nesistebėčiau, jei kam nors tai sukėlė pavydą, vieną stipriausių ir paprasčiausių žmogiškų emocijų, ir pakuždėjo persimesti kiton pusėn. Nors Clinton sunku palyginti su Von Triero „Dogville“ pagrindine heroje, tačiau bendruomenės ir „atklydėlio“ (juk politikas visados yra atklydėlis, ieškantis bendruomenės palankumo) santykis kažkuo panašus… Iš pradžių tave visi priima, kol gerokai neapšyli, neatsiveri, kol nepamato, kad turi silpnų vietų, esi pažeidžiama, o tada negailestingai tvoja į kokį šviežų ir skaudų tavo randą.

Rašytoja Dalia Staponkutė. Nuotrauka iš Bernardinai.lt

Rašytoja Dalia Staponkutė. Nuotrauka iš Bernardinai.lt

Netikiu sąmokslo teorijomis – jos yra baimingoms kasandroms ir įtariems apokaliptikams: neva vis viena bus pasaulio pabaiga, tvanas, ir tai – ne mūsų valioje. Nemanau, kad būta konspiracijos rinkimuose, bet profesionalūs oponento komandos manevrai, besiremiantys senu politiniu mokslu, akivaizdūs. Jei Clinton, kaip demokratų kandidatė, elgėsi kaip profesionali politikė, tai jos oponentai – kaip profesionalūs profesionalios kandidatės „killeriai“. Nesakau, kad viena pusė šventa, o kita šėtoniška. Dabar nežinia, kuriame tunelio gale bus šviesiau, tačiau apmaudu, kad amerikietė, atlikusi didžiulį darbą tarptautinės politikos arenoje, suteikusi viltį milijonams Kinijos, Pakistano ir Afrikos šalių moterų ir vaikų – engiamų, luošinamų, parduodamų – atvirai kalbėjusi konferencijose (kai dar niekas šito nedarė) apie smurtą prieš moteris, plintantį tada, kai tvyro tylėjimas ir nuolankumas, yra ne pavyzdys ir ne role model savo „gimtajame kaime“.

Sakoma, kad H. Clinton kalbos buvo „per gerai“ apmokamos – korumpuotos politikės manevrai. Suprantama, tačiau tai nebuvo Ostapo Benderio kalbos, ir jos neretai keitė požiūrius, o sykiu – ir gyvenimus… Visa ši tarptautinė politikės patirtis, tas nebaigtas politinis „daugiatomis“, neišvengiamai uždaromas į seifą – trakšt, ir nebėra – mane sujaudino profesiškai, palietė žmogiškai. Kol minia su Trumpo kepuraitėmis švenčia ir šoka disco, istorijos ratas irgi – trakšt – ir pasisuka atgal. Kažkas primena Dučę, toliau – Venecijos respubliką, Viduramžių apogėjų… Istorija pati parodo, kur žiūrėti, ir nieko nauja politikos istorijoje nėra.

„Norime aukso ir visų merginų“, – 1928 metais ironizavo brazilų modernistas Oswald’as de Andrade Manifesto Antropófago, „Kanibalų manifeste“, veikale, skirtame europietiškų vertybių transfuzijai į Braziliją. Manau, būtent vertybinis kraujo perpylimas šiandien laukia daugelio, ypač didžiųjų, valstybių.  Štai šiuo požiūriu Trumpo pergalė yra simptomiška – vertybinio lūžio pergalė. Iš pažiūros Amerika jau daug dešimtmečių nesikeičia, kaip sakė įžvalgi ten gyvenanti žurnalistė Monika Bončkutė. Ji teisi: pasaulio pabaigos dar nebus, o Amerika – ta pati, kokia ir buvo prieš du dešimtmečius. Taip, Amerikoje gal ir nesikeis, nes ji tebėra šalis „kanibalė“, sugėrusi daugybės kultūrų įtakas ir energijas, bet transfuzija tarp kontinentų vyks aktyviau nei bet kada. Ji, be abejo, palies ir Ameriką, o svarbiausia – daug kas keisis už jos ribų: kai kur greičiau, o kai kur – lėčiau.

Apie tai byloja karai, reikalaujantys šiandienos sprendimo arba karo zonų perkėlimo į kitas teritorijas. Daugiausia ginklų pasaulyje gaminanti šalis tiesiog negali nekelti klausimų sau ir kitiems: „kam“ tie ginklai, „kur“ ir „už ką“. Stipriausius finansinius centrus įkūrusi šalis negali būti nesvarbi valstybėms, įvarytoms į skolas ir tapusioms perfect clients, kurių sąskaitas dengia paprasti piliečiai. Tai negali neerzinti ir „pilkų sekretorių“ – tų, kurie, turėdami šansą, atsikeršija savo balsais, rinkdami, kaip tie studentai, šarikovus… Už naujo light and soft tinko stovi anaiptol ne kažkokios naujos, o senos profesionalios jėgos, tos pačios mokyklos, tie patys matomi arba nematomi rektoriai… Pamoka: į senas mokyklas ir mokslą reikia žiūrėti rimtai.

Light kultūra kiek kilstelėjo sparnus, pakedeno savo plunksnas, prabilo apie rinkimus, laimę ir liūdesį. Štai vieni pirmųjų porinkiminių interviu „Lietuvos ryte“… Niujorke gyvenančios lietuvaitės manekenės. Marijonas Mikutavičius, kurį kažkas pavadino geriausiu Lietuvos politologu. Kuklesnių frontų, Kipro, kuriame stebėjau rinkimų rezultatus, medijose pasirodė žinutė, neva Trumpo šaknys – iš Kipro, o jo tikroji pavardė – Trumpys… Libano, šalies kuri jau keletą metų gyvena be prezidento, radijas sveikino Ameriką, pokštaudami, kad Amerika, „pridaiginusi“ juokdarių jų regione, nusipelnė tokio… Trumpą sveikino Graikijos ultradešinieji „Auksinė aušra“, išsirikiavę eilute himnui vyrukai, su kuriais vakarėjant nenorėčiau susidurti ant to paties šaligatvio. Graikai, kurių žinių klausiausi pirmiausia, buvo rimti, ignoravo šou ir „Dučę“, ir, raukydami antakius, aptarinėjo, su kuo gi iš tikro reikės dirbti – būsimą kabinetą, sulig kiekvienu jo nario vardu pabrėždami – sovaros andropos: rimtas žmogus, tas irgi rimtas žmogus, ir dar vienas rimtas žmogus…

Rimtumo akcentavimas turbūt reiškia optimizmą. Sovaros – ne tik rimtas, bet ir turintis svorį. Guodė, kad graikai kalbėjo be panikos. Po septinto dešimtmečio „juodųjų pulkininkų“ chuntos, pažeidusios ir Kiprą, jie išmoko žiūrėti į Amerikos politiką atsargiai, pragmatiškai, iš tolo. Ko gero, labiausiai tapatinausi su lietuviškais socialiniais tinklais, stebėdama tokį reiškinį: nors Lietuvoje dominuoja dešiniųjų (amerikietiškai – respublikonų) retorika, vis dėlto daug kas tikėjosi išvysti už JAV vairo profesionalią demokratę. Tai susiejau su faktu, kad Lietuvai labiau priimtinas intelektualus ir patyręs užsienio vadovas, patikimas partneris, be to, pagalvojau, Lietuva – išsilavinusi šalis, turbūt viena iš labiausiai Europoje. Štai Vakaruose „karo vaikų“ (taip vadinu savo tėvų kartą) su aukštuoju išsilavinimu procentaliai esama ne tiek daug, kiek Lietuvoje.

Simona Merkinatė:

Politologė Marija Maerkianitė. Asmeninio (FB) archyvo nuotr.

Politologė dokt. Marija Merkinaitė. Asmeninio (FB) archyvo nuotr.

Amerika pasauliui yra daugiau nei šalis, ji yra idėja. 1963 m. Martinas Liuteris Kingas pasakė savo žymią kalbą, kurioje kalbėjo apie sapne regėtą pažadėtąją žemę. Ta vieta anapus kalno visgi buvo ne kažkur, bet čia pat Amerikoje, toje pačioje žemėje, kurioje jo bendražygiai buvo žudomi, segreguojami ir persekiojami. Lietuvoje galbūt geriau yra žinomas kitas, JAV prezidento Ronaldo Reigano, pavyzdys, kuris nukelia į 1987 m. prie Brandenburgo vartų, kur Reiganas pasakė, kad būtina nugriauti Berlyno sieną.

Nors Kingas ir Reiganas yra skirtingose politinių pažiūrų spektro pusėse, visgi abu reprezentuoja pasauliui, kas yra Amerika – pažadėtoji žemė atvira laisvei ir įvairovei. Jokia kita šalis taip nuosekliai nerodė pasauliui, kad politika yra ne tik konkurencija ir interesas, jai svarbi vizija. Tuo tarpu vienu pagrindiniu dabar jau išrinktojo JAV prezidento šūkiu tapo sienų statyba, atsiskyrimas vietoje bendrumo ir solidarumo.

Per šiuos rinkimus nė viena partija nesugebėjo pasiūti pokyčių vizijos ir su ja keliauti po šalį diskutuojant su rinkėjais. Nei Donaldas Trumpas, nei Hillary Clinton nesugebėjo įkvėpti žmones kelionei per Kingo minėtą kalną ir kartu įveikti sunkumus. Ši kartą, per rinkimų kampaniją į galingiausios pasaulio šalies vadovo postą, žmonės buvo agituojami balsuoti ne už geriausią tautą į pažadėtąją žemę galintį vesti lyderį, bet už mažesnį blogį.

Pasikeitusi retorika – pyktis, atsiribojimas, kitos pusės negirdėjimas ir žeminimas, ne kartą abiejų pusių demonstruota nepagarba įstatymo viršenybei, demokratijos princui – iš esmės rodo, kad vyksta giluminiai pokyčiai pačioje JAV politinėje tapatybėje peržengiant dvipartinę ideologinę kovą. Šiuose rinkimuose galima įvardinti ne nugalėtoją, bet du pralaimėtojus. Galbūt Trumpas tėra oportunistas, pasinaudojęs visuomenėje prisikaupusiu pykčiu ir pataikaudamas įvairaus plauko radikalams, rinkosi kelią į valdžią užtikrinti reikiamus balsus. Galbūt. Tačiau ar įmanomas tikras pokytis, kurio trokšta Amerika, kuomet alternatyva statoma ant pykčio ir neapykantos kurstymo ypač tokioje šalyje, kurios esminė tapatybės prielaida – atvirumas ir pavyzdys pasauliui.

Aurimas Švedas:

Istorikas doc. dr. Aurimas Švedas. Asmeninio (FB) archyvo nuotr.

Istorikas doc. dr. Aurimas Švedas. Asmeninio (FB) archyvo nuotr.

Pirmąją 2016-ųjų pusę teko praleisti JAV, todėl turėjau galimybę ne tik stebėti viešojoje erdvėje vykstančius procesus, susijusius su rinkimais į JAV prezidento postą, bet ir kalbėtis su taksi vairuotojais, namų šeimininkėmis, Starbucks kavinių ir Walgreens darbuotojomis, programuotojais, nekilnojamo turto brokeriais ir kirpėjais. Toks mano spontaniškai atliekamas „antropologinis tyrimas“ leidžia suformuluoti paprastą verdiktą – Donaldas Trumpas laiku ir įtikinamai pasakė žodžius, kurių kaip oro reikėjo didelei daliai šios šalies visuomenės: „Aš suprantu jūsų problemas ir esu tas vaikinas, kuris  gali šias problemas išspręsti.“

Suveikė ir kitas faktorius – didelė dalis amerikiečių renka šalies prezidentą keldami sau klausimą: „Ar aš norėčiau su šiuo žmogumi nueiti į šalia mano namų esantį barą išgerti alaus?“ Akivaizdu, kad Donaldas Trumpas sugebėjo sukurti „tokio žmogaus“ įspūdį, tuo tarpu Hilary Clinton daug kam asocijavosi su „bjauraus charakterio uošve“, o jos konkurentas, kovojęs dėl Demokratų partijos nominacijos, Vermonto senatorius Bernie Sandersas – „su nuolat šaukiančiu senstelėjusiu profesoriumi“. Supraskite mane teisingai – aš šiuo atveju kalbu apie aiškiai neverbalizuojamus, emocijų sferoje išsikristalizuojančius dalykus, kurie sunkiai apčiuopiami skaitant The New York Times arba žiūrint kokio nors televizijos kanalo eteryje diskutuojančius politikos apžvalgininkus, tačiau jie suveikia „tylinčiai daugumai“ nuėjus prie balsavimo mašinų, nes emocijos yra labai svarbi politikos dalis.