Graikijos klausimui pasiekus galutinio atsakymo tašką, dar kartą atsigręžiame į tai, kas nutiko, kodėl ir kokiame kontekste. DOXA paprašė keletos autorių trumpai apžvelgti situaciją iš savo taškų. Taigi, kaip ten su ta Graikija?

 

Paulius Gritėnas:

Man nuoširdžiai gaila tų protingų ir save gerbiančių graikų, kurie turi stebėti, kaip jų šaliai lemiamomis akimirkomis atstovauja Syrizos avantiūristų ir patiems nesuprantamos utopijos garbintojų kuopelės. Aleksio Cipro pasakos apie naują susitarimą, jokios prasmės neturintis referendumas ir, galiausiai, neišvengiamas paskutinės minutės sprendimas blogiausiomis sąlygomis. Visiškas Europos nepasitikėjimas ir Graikijos įvaizdžio krachas bei ilgi kontrolės metai.

Dabar tik per kaktą sau gali daužyti tie, kurie norėjo vilties ir rinkosi skambias populistines kalbas, neparemtas jokiu konkrečiu planu, kurį galėtų sau leisti euro zonos valstybė. Nereikėjo didelio genijaus, kad tai suprastum, bet svajonė visada gražesnė nei racionali ir šalta faktų kalba.

Sveiko proto graikai tokioje valstybėje turi nebent grįžimo prie kinikų filosofijos galimybę. Apsigyventi statinėje kaip Diogenas iš Sinopės, nusispjovęs į Ciprų ir Varufakių paistalus, ir laukti, kol griežtai prižiūrima valstybė atsistos ant kojų.

Galimybė laisvai spręsti jau pranyko. Liko tik galimybė įsisąmoninti būtinybę. Jei pasirodys, kad pilietinės valios neužtenka ir tam, lauks greitas nuosmukis iki provincialios ir chaotiškų politinių procesų valdomos valstybės.

Problema Graikijos krizės valdymo procese yra ilgalaikės pasekmės, kurias ji turės Europos Sąjungai ir jos vienybei. Net ir pradėjus veikti realioms krizės įveikimo priemonėms, nepasitikėjimas tarp šalių išliks, o juo naudotis galės tie, kuriems nepatinka vieningos Europos idėja arba tie, kurie mato naudą ekonominio silpnėjimo ir energetinės priklausomybės procese.

 

Gintautas Mažeikis:

Piliečiams būtina gintis nuo sisteminio finansinio engimo, protestuoti prieš savo vyriausybių ir tarptautinių fondų susitarimus, kurie pažeidžia mūsų šeimų gerovę ir mūsų tėvų orumą. Tiesa, tokia savigyna yra susijusi su savo pačių populizmo įveikimo problema. Tai yra pasiekiama aktyviai bendradarbiaujant su ekspertais ir universitetų tyrinėtojais, su tais, kurie savo žiniomis yra linkę ginti viešą gėrį. Tačiau ne atvira diskusija, o socialinis-politinis kurtumas smerkiant „švaistūnų ir tinginių“ politiką Graikijoje, godus įniršis ir nevaldomas pavydas – štai kas valdo viešąja erdvę Lietuvoje. Tokia neigianti ir smerkianti retorika mūsų mąstymą veikia jau bent keletą metų. Tačiau prisiminkime, kad ir paskutinės dvi Graikijos vyriausybės ir Graikijos spauda patys kritikuoja savo pačių grobstytojus ir savo pačių finansinę sistemą, kuri yra Europos ir globalios finansų sistemos dalis.  Keliamas klausimas: ar žmonės, kurie niekaip neprisidėjo prie neatsakingo skolinimosi ir savo pačių biudžeto griovimo, turi būti žeminami ir engiami, ar turėtų būti griežtai kritikuojamas tas globalusis neoliberalizmas, kuris pinigų skaitmenimis pavertė žmonių sielas? Graikų ekspertai pastebi, kad išgrobstyti pinigai anaiptol neatsidūrė paprastų graikų kišenėse, o kuo puikiausiai paliko šalį ir vėl atsidūrė išvystytose šalyse. Ir štai dabar iškilus atsakomybės klausimui už griaunamą valstybę iš karto lygiagrečiai buvo iškelti ir kiti klausimai: apginti paprastų Graikijos piliečių orumą, jų socialinę partnerystę, atjautą ir ypatingai dėl sunkiausiai gyvenančių. Lietuviai Lietuvoje mažinant pensijas ir sukūrus „pomirtinę“ kompensacijų sistemą anaiptol negynė savo senelių ir močiučių orumo, neišėjo į gatves, neturėjo savos syrizos. Lygiai kaip ir socialiai neteisingas bendro vidaus produkto paskirstymas Lietuvoje, lyginant su kitomis ES šalimis, nesukelia didesnių profesinių sąjungų protestų. Lygiai kaip ir humanitarinių mokslų ir menų griovimas ar socialinės savitarpio pagalbos liberalizavimas nesukelia didesnių protesto akcijų. Lietuvoje engimas ir išnaudojimas, socialinė atskirtis praryjami tyliai, skausmas skandinamas masine demotyvacija, alkoholiu, emigracija, savižudybėmis, smurtu, tačiau ne viešomis politinėmis akcijomis, ne tuo, kad mokomasi ginti savo orumą ir prieš savo vyriausybę, ir prieš tarptautinius kreditorius. Mes nepasižymime tuo, kad mėnesių mėnesius ir metus viešai diskutuotume, kaip gyventi geriau ir kaip padidinti viešą gėrį ir visuomenės laimę. Ir štai dabar, LR ir Europos spaudai intensyviai smerkiant Graikijos tautą, Syrizos politiką, tie patys Lietuvos piliečiai šaltai žiūri į savo pačių orų ir garbingą gyvenimą bei su nirtuliu smerkia „švaistūnų ir tinginių“ politiką Graikijoje. Dar daugiau, Lietuvoje ir plačiau paplitusi masių retorika imasi spręsti apie globalius finansų srautus, tarptautinius bankų santykius, jų priežiūrą ir reguliavimą pritardami didžiajai kreditorių propagandai. Ir jei rasime populizmo Atėnų mitinguose, jo nei kiek ne mažiau Europoje ir Lietuvoje. Šis populizmas remiasi 90-ųjų pradžios „išmušinėjimo“ retorika: „paskolinau – atiduok“. Kas atsimena tuos laikus, prisimins ir tai, kad ši retorika buvo siejama su smurtu, didžiuliu nepasitikėjimu, civilizuotų ir skaidrių atsiskaitymų nebuvimu… Populizmas vienoje pusėje susiduria su veidrodiniu tokio pat populizmo atspindžiu kitoje. Šiuo atveju paslepiama ne tik įsiskolinusiųjų, bet ir skolintojų atsakomybė, nematomas didžiųjų finansinių sistemų reformos poreikis. Viešasis populizmas slepia tai, apie ką ekspertai kalba jau dešimtmetį: būtinybę kontroliuoti skolinimo sistemas ir lengvatinio apmokestinimo zonas ir tai yra jau ne tik vyriausybių, bet ir apgautų piliečių reikalas. Graikai norėtų išsivaduoti iš šių skolinimosi pančių ir nelaisvės, kuri tęsiasi jau kelinti metai, lygiai kaip kiekvienas iš mūsų nesutiktume prisiimti atsakomybės už tuos finansinius „machinatorius“, kurie skurdina mūsų šeimas. Tačiau, kaip jau pastebėjau, tam, kad save gintume nuo sisteminio finansinio engimo, būtina piliečiams protestuoti prieš machinacinę finansų politiką ir bendradarbiauti su viešą interesą ginančiais ekspertais ir universitetais.

 

Kasparas Pocius:

Pastarųjų kelių savaičių situacija Graikijoje, be jokios abejonės, teiks daug peno ne tik ateities politikos, ekonomikos, teisės, bet ir filosofijos veikalams. Dar niekada šiuolaikinėje Europoje nebuvo taip plačiai atvertos durys į nežinomybę, niekada nebuvo tokio ryžto rizikuoti gerove, o gal net gyvybe neaiškių ateities perspektyvų vardan. Graikijos visuomenė referendume pasirinko „NE”, nežinomą kelią iš krizės, o ne gerai pažįstamą nusilenkimą jungui, ne nuolatinį žeminimąsi tarpvalstybinėms galios struktūroms. Visuomenė pasirinko kitokybę, o ne grįžimą prie to, kas įprasta. Ji pasirinko ne nuolatinį rizikavimą savo pačių gerove – jie pasirinko rizikuoti kapitalizmu, nutraukti ryšius su pasmerkta dabartimi. Tai nepaprastas sąmoningos visuomenės pasiekimas. Graikijos valdžia neišlaikė egzamino ir prarado viską, ką turėjo – tiek pozicijas derybose, tiek visuomenės pasitikėjimą. Ji parodė, kad priešintis krizei nacionalinės valstybės ribose neįmanoma, kad bet kokia atstovaujamoji valdžia (net pati „progresyviausia”) galiausiai išduoda savo pačios mobilizuotos visuomenės interesus. Priešintis gali tik pati visuomenė, tik tie, kurie sako „NE”. Syrizai liko vienintelis kelias – atsistatydinti ir leisti Graikijoje įvykti socialinei revoliucijai. Didžiausiu Graikijos valdžios laimėjimu šitoje pralaimėjimų virtinėje laikau atverties, šanso, pozityvios nežinomybės išlaikymą. Tai ženklas (ir šansas), kad galiausiai viską spręs ne Syriza, o Graikijos visuomenė. Pastarosios savaitės sugriovė paskutines Europos vizijos liekanas. Europos politinės ir ekonominės institucijos grįžta į XX a. pradžią, į imperializmo amžių. Todėl vienintelė galimybė Europai atsitiesti slypi masiniame Europos visuomenių nepaklusnume disciplinuojančiai, o gal net mafijinei skolų išmušinėjimo politikai, neatsakingumo etikoje. Ar europiečiai gali tapti neatsakingi akivaizdžiai parazituojantiems bankams? Tai ypač būtina suprasti mums, Rytų Europos gyventojams. Šis nepaklusnumas ir solidarumas, besikertantis su individualistine antreprenerio etika, turėtų leisti kurtis naujiems kairiesiems judėjimams ir – galbūt – gimti naujiems antikapitalistiniams eksperimentams.

Geležinė Lapė: