Apie juoko teorijas, etišką ir neetišką humorą bei juokų ir tiesos santykį su filosofijos mokslų daktare Mary Ann Cassar (Maltos universitetas) kalbasi Ruslanas Baranovas.

Juokas nėra dažnai sutinkama filosofinių tyrinėjimų tema. Kaip jums kilo mintis rašyti savo daktaro disertaciją apie tai?

Visuomet domėjausi sąmonės filosofija. Ko gero, tai, kaip sąmonė atsiranda ir veikia, yra vienos svarbiausių filosofinių problemų, kurias mums reikia išspręsti. Be to, kaip žinote, aš manau, kad tikras juokas visada turi kognityvinį elementą. Kai kažkas sukelia juoką, kai juokiuosi, sąmonėje vyksta įvairūs procesai. Todėl juoko filosofija man atrodė viena galimų prieigų prie sąmonės ir sąmoningumo. Kita ir turbūt svarbesnė priežastis buvo mano vadovo įtaka. Antonas Serratino Inglottas, buvęs Maltos Universiteto rektorius, manė, jog filosofija turi kalbėti apie visas esmingai žmogiškas veiklos sritis. Todėl jis kūrė muzikos, valgio ir miego filosofijas. Pats būdamas kunigas, jis sumanė projektą, kuriame juokas sumanytas tirti trimis aspektais: teologinę pusę aprašė jis pats, aš dirbau prie filosofinės prieigos, o štai psichologinis juoko tyrimas taip ir nebuvo atliktas. Išties, jam pasiūlius šią temą, nebuvau sužavėta. Tada juoką mačiau visų pirmą kaip juokimąsi iš kažko. Jis atsakė, kad jei taip manau, dar labiau turėčiau ties tuo dirbti (šypsosi). Manau, kad juoko tyrimų idėja jis užsikrėtė Oksforde. Jis nuvyko ten, ką tik mirus Wittgensteinui. Kaip žinote, Wittgensteinas sakė, kad būtų įmanoma parašyti rimtą filosofinį veikalą, sudarytą vien tik iš juokų, pokštų (joke). Manau, tai jį įkvėpė. Žinote, kai pradėjau su tuo dirbti 1996-aisiais metais, filosofinių darbų apie juoką beveik nebuvo. Gal tik Johno Morrealio „Juoko ir Humoro filosofija“. Bet dabar jų pasirodo vis daugiau ir daugiau. Jei kažką domina ši tema, rekomenduočiau Noëlio Carrolo „Humoras: labai trumpas įvadas“.

Nuotr. Denis Vėjas

Nuotr. Denis Vėjas

Kas mus prajuokina? Kokios yra populiariausios juoko teorijos?

Yra trys pagrindinės teorijos, aiškinančios juoką ir humorą. Palengvėjimo teorija (Relief theory), visų pirma išpopuliarinta Freudo, teigia, kad juokas padeda išleisti susikaupusią užblokuotą energiją. Pranašumo teorija siejama su Hobbesu, nors jos šaknis galima rasti dar Platono raštuose. Anot jos, juoką sukelia staiga pajustas pranašumo jausmas. Tiek Hobbesas, tiek Platonas juoką visų pirma supranta kaip patyčią. Neatitikimo teorija (Incongruity theory) teigia, kad juoką sukelia kokia nors klaida arba situacija, kurioje mes pastebime neatitikimą. Pirmasis, pasitelkdamas šia sąvoką, ją suformulavo Schopenhaueris. Neatitikimo teorija šiuo metu turi daugiausiai šalininkų ir yra laikoma geriausia juoko teorija.

Kokia mano pozicija? Aš pradedu nuo Aristotelio, anot kurio, tame, kas sukelia juoką, turi būti kažkokia klaida, kuri mūsų neišgąsdina ir nesukelia skausmo. Juokas atpažįstamas iš garso ir veido išraiškų. Pabandžiau suskirstyti juoką į penkias rūšis: šypseną, vyptelėjimą (smirk), krizenimą (chuckle), kikenimą (cackle), kvatojimą (guffaw). Mano nuomone, juokas visada prasideda šypsena. Ji jau yra minimalus juokas. O štai kvatojimas yra garsiausias, netgi perdėtas juokas. Visgi turiu pasakyti, kad anglakalbiai dažnai laiko šypseną kažkuo visiškai skirtingu nuo juoko. Visas penkias juoko rūšis sieju su penkiais jas dažniausiai sukeliančiais juoko provokatoriais. Išgirdę žodžių žaismą, dažniausiai nusišypsosite, o ne pradėsite garsiai juoktis. O štai farsas dažniausiai sukels kvatojimą. Žinoma, šis skirstymas nėra labai griežtas, tos rūšys dažnai persipina, viename anekdote galima rasti visko. Todėl labiau stengiausi susitelkti į fizinį aspektą, juoko garsumą, veido išraišką – šie dalykai labiau apčiuopiami.

Jūs siekiate sukurti gana griežtą juoko teoriją, teoriją visiškai klasikine šio žodžio prasme. Ką atsakytute tiems, kurie teigia, kad neįmanoma sukurti jokios griežtos juoko teorijos, kadangi pats juokas yra labai kontekstualus ir įvairūs jo aspektai nuolatos persipina vieni su kitais?

Taip, žinoma. Nors, žvelgiant taip, galima teigti, kad neįmanoma sukurti jokios teorijos apskritai. Šiandien dažnai tai girdime. Vis dėlto manau, kad, jei nori kažką suprasti, privalai tai analizuoti. Turi įsivesti tam tikras perskyras, apsibrėžti tai, apie ką kalbi. Kartais pasakyti, jog viskas yra taku ir nulemiama konteksto, yra tiesiog lengviau. Nemanau, kad mano teorija viską paaiškina. Visgi, dirbdamas su tokiu dalyku, kaip juokas, įvairiose gyvenimo situacijose neišvengiamai imi savęs klausti: kodėl aš juokiausi? Ar ten buvo kažkokia klaida? Ir, tiesą sakant, dažniausiai akimirkas, kai juokiuosi, sugebu sau paaiškinti, taikydama savo teoriją. Jei kalbėtume konkrečiai apie juoką ir jo teoretizavimą… Matote, egzistuoja nemažai sąlygų, kurios turi būti įgyvendintos tam, kad juokas nuskambėtų. Privalai būti pakankamai atsipalaidavęs, tam tikroje aplinkoje. Žmogus gali juoktis iš pokšto būdamas vienos nuotaikos ir vienoje situacijoje, bet nesijuokti iš to paties pokšto kitoje. Tai apsunkina juoko teorizavimą.

Umberto Eco pasakoja legendą, esą vienuoliai sudegino Aristotelio darbą apie komediją. Kodėl komedija klasikiniame laikotarpyje buvo vertinama žemiau nei tragedija? Su kuo susijęs neigiamas požiūris į juoką, kurį atrandame graikų filosofijoje?

Taip, Platonas visiškai pasmerkia juoką. Bet štai su Aristoteliu viskas daug sudėtingiau. Panašu, kad jis pasmerkia tik perdėtą juoką, šaipymąsi. Tačiau šmaikštumas yra viena dorybių. Apskritai požiūris, kad visa klasikinė filosofija smerkė juoką, nėra gerai pagrįstas. Būta ir teigiamo požiūrio, kad ir tas pats minėtasis Aristotelis. Žinote, čia kaip su moterimis filosofėmis: gali atrodyti, kad Graikijoje ar Viduramžiais jų nebuvo. Bet net menkiausias tyrimas parodys, kad toks požiūris klaidingas. Tiesiog jų niekas neakcentuoja. Bet akcentuojami kiti dalykai. Akcentuojamas perdėtas, ekscesyvus humoro vartojimas. Išties graikų komedijos buvo žiaurios, ten dažnai tyčiotasi iš žmonių. Prisiminkime kad ir Aristofano „Debesis”. Visgi manau, kad būta ir kitokio humoro ir juoko ir kitokių požiūrių į jį.

Juokas – labai natūralus dalykas ir, rodos, mes retai jį siejame su moralės sritimi. Koks yra santykis tarp humoro ir moralės?

Yra teoretikų, manančių, kad juokai apskritai nei moralūs, nei ne. Taip, pavyzdžiui, galvoja Tedas Cohenas. Aš taip nemanau. Juk pašaipos ir patyčios gali sukelti skausmą. Visada turi būti atsargus. Jei vienas žydas kitam papasakoja antisemitinį anekdotą, retas tame įžvelgs kažką nemoralaus. Bet jei tai savo ratelyje daro neonaciai? Kitas geras pavyzdys – juokai apie moteris. Taip jau yra, kad pati esu moteris (juokiasi). Kartais puikiai išsilavinusios ir daug pasiekusios moterys pačios pasakoja anekdotus apie moteris virtuvėje. Galbūt kažkas sakys, kad tai parodo, kad jos nėra išsilaisvinusios iš šių stereotipų. Žinoma, juokai gali reprodukuoti stereotipus. Bet įmanoma ir kita situacija, kuomet visi supranta, jog moteris, pasakojanti anekdotą apie moteris, į tai žiūri ironiškai, tarsi tame nebūtų nieko rimto. Mes neprivalome į šias problemas žvelgti taip, kaip Platonas. Žiūrėti žiaurių filmą nebūtinai reiškia tapti žiauriai. Suprasti, kodėl pokštas yra juokingas ir jį pasakoti nebūtinai reiškia pritarti stereotipams, kuriais jis remiasi. Būtent todėl turime būti atsargūs. Pasakoti pokštus yra menas, kaip ir jų klausytis. Suprasti, kokiame kontekste pokštas yra moralus – taip pat.

Charlie‘o Hebdo įvykiai sukėlė didelius ginčus apie juoką mūsų visuomenėje. Gal galėtumėte pakomentuoti karikatūras?

Ši situacija turi tiek daug sluoksnių… Žinoma, žudymas nepateisinamas jokiomis aplinkybėmis. O karikatūros man neatrodo moralios. Jos liečia labai jautrias temas ir asmenis. Pasakysiu trumpai: juokas, mano nuomone, turi sukelti pozityvias emocijas, malonumą. Patyčios sukelia kito skausmą. Jei skausmo sukėlimas kitam tau sukelia malonumą, kažkas su tavimi negerai. Tai nėra tikras malonumas. Kita vertus, mes per toli nuėjome su politiniu korektiškumu. Šios ir panašios karikatūros – tai reakcijos, tokios pačios perdėtos, kaip ir tai į ką jos reaguoja.

Per ilgus darbo su juoko tema metus, matyt, perskaitėte daugybę anekdotų. Koks yra jūsų mėgstamiausias?

Manau, šis:  „Kuo vardu dinozauras, kuris žino labai daug žodžių?“ „Tezauras.“

(What’s the name of a dinosaur who knows a lot of words? Thesaurus.)

Žmonės sako, kad kiekviename pokšte slypi dalis tiesos. Ar sutinkate?

Tam tikra prasme tai lemia pati anekdoto struktūra. Klausydami jo, esame vedami vienu keliu tik tam, kad paskui netikėtai mums būtų parodytas kitas kelias ir visa, kas buvo papasakota, įgautų naują prasmę. Tam, kad anekdotas sukeltų juoką, reikia, kad būtų galima jį interpretuoti bent dvejopai. Taigi kiekviename anekdote yra bent jau dvi tiesos (šypsosi).