Vienas pagrindinių Europos integracijos vektorių – tvirtėjanti ekonominė sąjunga. Bendra monetarinė ir prekybos politika pasirodė esanti daug efektyvesnė Europos valstybes vienijanti jėga, nei krikščioniškosios jos ištakos ar istorinė praeitis, dėl kurios vertinimų niekaip nepavyksta susitarti. Integracijos politika remiasi abstraktaus žmogaus, atskirto nuo kultūrinio, religinio, moralinio tapatumo, poreikių, pirmiausia materialinių, tenkinimu ir teisių bei laisvių gausinimu.

Šitaip suvoktas Europos projektas tampa vienu ryškiausių pavyzdžių, iliustruojančių modernios politikos „nuopuolį“, kai ji tampa individo egoistinių troškimų ir poreikių įgyvendinimo įrankiu. Moralės, religijos, kultūros klausimai depolitizuojami ir paverčiami vien asmeninių įsitikinimų skirtumais. Europos Sąjunga gali būti suprasta kaip politinis eksperimentas, liudijantis politikos, nukreiptos į žmogaus kūną ir jo poreikių tenkinimą, sėkmę.

„Samotrakės Nikė", Luvras, Paryžius, nuotr. Justino Rimeikio

„Samotrakės Nikė“, Luvras, Paryžius, nuotr. Justino Rimeikio

Kūniškumo politika ir Leviatanas 

Pirmasis ir iki šiol ryškiausias pavyzdys, kuris leidžia politiką išvesti iš kūno, yra Thomo Hobbeso dar XVII a. parašytas Leviatanas, kuriame išdėstyti moderniosios, skirtingas ir dažnai tarpusavyje konfliktuojančias religijos bei moralės normas peržengiančios politikos pagrindai. Hobbesas svarbiausia politinės santvarkos prielaida laiko baimę, kylančią dėl potencialaus kūno skausmo ir nuolat gresiančios mirties. Ši grėsmė kyla dėl prigimtinės žmonių santykių būklės – visų karo prieš visus. Čia kiekvienas laisvas imtis bet kokių priemonių, netgi žudyti, kad save apsaugotų. Politinė santvarka, priešinga prigimtinei chaoso būklei, randasi tuomet, kai visi žmonės sąmoningai priima racionalų sprendimą – atsisakyti absoliučios laisvės ir sudaryti taikos sutartį. Pagal šią sutartį, kiekvienas atsisako savo absoliučios laisvės tam, kad gyventų saugiai ir be baimės.

Hobbesas kūną paverčia esmine politinės santvarkos prielaida. Perėjimas prie politikos apmąstymo pasitelkiant kūno analogiją jam leido išardyti valstybės ir Bažnyčios sąjungą, nepanaikinant valstybės. Pasirodė, kad valstybės santvarkos legitimumas nereikalauja tokio metafizinio pagrindo, kokį teikė religija. Modernioms konstitucijoms nereikia transcendentinių nuorodų, užtenka užtikrinti žmogaus kūno saugumą ir žadėti pagausinti jo gerovę. Visuotinės sutarties prielaidos leidžia apvalyti politiką nuo konfliktus ir nesutarimus keliančių metafizinių sąvokų. Taika nėra savaiminis ir absoliutus gėris, taika – absoliučiai savanaudiško intereso išvada. Lygiai taip pat laisvė ir lygybė nėra kokios nors metafizinės sąvokos. Veikiau prigimtinė laisvė (taip pat ir laisvė į savigyną) ir lygybė (visų vienoda savigynos laisvė) yra nuolatinės grėsmės, baimės, karo, nepritekliaus ir mirties priežastis.

Kūniškumo politika neapsiriboja vien tik kūno saugumo užtikrinimu, bet plečiasi kaip jo poreikių, pirmiausiai – materialinės gerovės, gausinimas. Iš pastarojo kyla reikalavimas ginti asmens laisvę ir teisę į nuosavybę bei turtą. Hobsiškojo žmogaus kūno politiškumo triumfas, be jokios abejonės, visa savo jėga išsiskleidžia per kūniškumo politiką, praeitame amžiuje įspūdingai išplėtotą tokių autorių kaip Giorgio Agambenas ir Michelis Foucault. Politikos, suaugusios su kūnu, t. y., biopolitikos, tikslas – jau ne tik žmogaus poreikių tenkinimas. Politinė galia ima sutapti su žmogaus kūnu, pradedant jo efektyviu įtraukimu į ekonominę ir (ar) technologinę veiklą ir baigiant gimstamumo bei mirštamumo kontrole, seksualumo ir rasės supolitinimu. Biopolitika suaugusi su kūniškumu ir biologiniais žmogaus poreikiais, iš kurių semiasi galios ir į kuriuos savo ruožtu ją nukreipia. Politinė darbotvarkė užpildoma kūno poreikių klausimais – nuo ūkio reikalų tvarkymo iki žmogaus santykio su savo kūnu ir paties žmogaus ir valstybės teisių į disponavimą kūnu, jo koregavimą, perkūrimą. Netgi kūno estetikos klausimas tampa politiniu.

Hobbesas įžvelgė grėsmę, kurią valstybei kelia religijų ir moralinių nuostatų įvairovė, negalinti tapti skirtingas pažiūras ir religines tiesas išpažįstančius žmones vienijančiu pagrindu. Dvasiniai klausimai grasina žmogaus egzistencijai. Tačiau, egzistenciją pavertus pradiniu valstybės pagrindu ir politikos objektu, tapo įmanoma taika.

Žvelgiant iš tokios perspektyvos, materialiniu pagrindu vykstanti Europos integracija gali būti suvokiama kaip radikali ir kraštutinė kūno politikos, nukreiptos į žmogaus egoistinių poreikių tenkinimą, triumfo akimirka, galutinai atmetanti politikos religines ir kultūrines ištakas, moralės ir teologijos reikšmę. Kitaip tariant, kūno poreikių iškėlimas į politinės darbotvarkės viršūnę leidžia apie pačią Europą kalbėti kaip apie Leviataną.

Politikos iškūnijimas 

Kuo geriau veikia kūniškumo politika, leisdama užtikrinti individų gerovę ir garantuoti taiką, tuo sunkiau pagrįsti, kodėl būtina grįžti prie dvasingumo, o religiją ir moralę vis dar laikyti svarbiais politikos elementais. Tačiau kūno analogijos nepakanka šiandieninės politikos prigimčiai paaiškinti.

Įdomią įžvalgą apie kūno ir politikos santykį daro prancūzų filosofas Claude Lefort‘as, kuris atkreipia dėmesį į priešingą – politikos iškūnijimo procesą, prasidedantį kartu su šiuolaikinėmis revoliucijomis. Karaliaus nukirsdinimą Didžiosios Prancūzų revoliucijos metu jis vertina ne tik kaip simbolinį aktą, bet ir kaip strateginį politinį veiksmą, nukreiptą į politikos kūniškumo panaikinimą (1).

Ikimoderniose religinėse valstybėse Lefort‘as įžvelgia politikos dualumą. Viena vertus, monarcho, kaip ir kiekvieno iš jo pavaldinių, kūnas yra pavaldus laiko tėkmei, skausmui, geismo, troškulio ir alkio poreikiui. Kita vertus, jo kūnas reprezentuoja įveiką tarp laikinumo ir amžinybės, tarp savojo kūno poreikių ir jo politinės funkcijos: peržengiant kūniškumą, savyje sujungti visuomenės hierarchiją, kurią vainikuoja monarchijos karūna. Jo kūnas yra fizinis, tačiau tuo pačiu ir simbolinis. Monarchui priklauso absoliuti valdžia, tačiau jo paties kūnas nepriklauso vien jam. Monarcho kūnas – tai politinės galios reprezentacija, sutelkianti savyje absoliučią galią. Religinė valstybė turėjo savąjį tapatumą aiškiai įtvirtinančias politines reprezentacijas, svarbiausia jų – monarcho asmuo ir jo kūnas, kuriame susitelkia absoliuti politinė galia. Kūnas įtvirtino suvereno politinės galios tikroviškumą. Kitaip tariant, šalia politikos ir religijos sąjungos, kuri pasireiškė religijos tiesiogine įtaka politikai, jos autoritetu, politinė galia aiškiai reiškėsi per kūną (2).

Tačiau revoliucijos, nuvilnijusios Europoje XVIII–XIX a., iš esmės išardo politikos ir kūno ryšį. Žlungant monarchinėms imperijoms ir steigiantis tautinėms demokratiškai valdomoms valstybėms, politinė galia pasklinda po kitus visuomenės sluoksnius. Galia nebegali būti sutelkta taip, kaip monarchijos laikais ją įkūnijo monarchas. Tad Lefort‘as atkreipia dėmesį į keistą politikos dualumą – politika sekuliarizuojama religijos privatizavimo sąskaita. Bažnyčios ir politikos atskyrimas – vienas ryškiausių ženklų, kad politikai pagrįsti nebereikia dvasingumo, religijos ir moralinių principų. Tačiau politikos sekuliarizacija taip pat nebeleidžia politinės galios personifikuoti, joks individas ir individų grupė nebegali jos pasiglemžti arba su ja susitapatinti.

„Lonely Berlin II", nuotr. Marijos Sajekaitės

„Lonely Berlin II“, nuotr. Marijos Sajekaitės

Dabar politinė galia pagrįsta vien dvasiniu, laisvos žmogaus valios pareiškimo pagrindu. Būtent taip galima suvokti visuotinės balsavimo teisės reikalavimą, kuris tapo vienu iš demokratinių revoliucijų motyvų. Balsavimo teisės reikalavimas – tai pretenziją į savivaldą, teisę savarankiškai, laisva valia priimti politinius sprendimus. Tai principinis reikalavimas, pagrįstas visų lygia pretenzija į politinę galią. Tam, kad demokratija veiktų, reikalinga esminė jos veikimą įtvirtinanti prielaida – politinė galia kyla iš laisvos žmogaus valios, kurios negali riboti ar nukreipti išorinės sąlygos, aplinkybės ar autoritetai. Kūnas savaime yra ribojantis, jis suponuoja tam tikras hierarchijas, kylančias iš socialinės padėties, t. y., kūnų išsidėstymo vienas kito atžvilgiu, hierarchijas, susijusias su rase ar lytimi. Tačiau politinis veiksmas, visų pirma – teisė į politinį balsą, leidžia įveikti šias, su kūnu susijusias ir valią ribojančias, reikšmes. Taip galima suprasti visuotinę pretenziją į politinę galią, kuomet vien priklausymas valstybei suteikia aukščiausią galią valdyti ir lygiomis sąlygomis su visais kitais, nepaisant jų kūno padėties, savybių, socialinio ir ekonominio statuso, bendrai kurti valstybės pagrindus, juos kvestionuoti ir iš naujo perkonstruoti.

Tik per kūno ir politikos sąjungos išardymą tampa įmanoma demokratija kaip kolektyvinė politinio valdymo forma. Čia politinė galia priklauso visiems valstybės piliečiams, ji glūdi masėse, priešingai nei kitose, personifikuotose valdymo formose. Lefort‘as sakė, kad bet kokia pastanga į politiką grąžinti jos kūniškumą reiškia tautos suverenumo principo paneigimą. Pastarasis būdingas totalitariniams režimams, kuriuose suverenumas tapatinamas su valdovo asmeniu, grąžinančiu politiškumui jo kūnišką išraišką. Todėl autoritarizmas, diktatūra – tai atsakas į mūsų poreikį įtvirtinti politinės galios matomumą, politikos suartinimas su kūnu, ieškant personifikuotos ir individualizuotos politiškumo išraiškos. Šiandien mes darome tai, apie ką perspėjo Alexis de Tocqueville‘is – norime gyventi demokratijoje, turėti teises ir saviraiškos laisvę, tačiau, užuot sau nusistatę šias teises, ieškome „tėvo-globėjo“, kuris galėtų mumis rūpintis kaip vaikais. Tokia politinio valdymo forma savaime prieštarauja demokratijos veikimui, kuris paremtas kiekvieno laisvai savo valia disponuojančio ir ją praktikuojančio piliečio veikimu. Mes vis dar ieškome personifikuotos valdžios išraiškos, kažko, kas įkūnytų suverenitetą ir būtų atsakingas už jo panaudojimą.

Taigi šiuolaikinės politikos ir demokratijos problemos gali būti matomos kaip nepakankamas politiškumo „apvalymas“ nuo kūniškumo, negebėjimas mąstyti ir elgtis vadovaujantis politikai būtina prielaida – politika yra kolektyvinis iš valios kylantis veiksmas. Kitaip tariant, kūno poreikių iškėlimas į politinės darbotvarkės avansceną dar neleidžia politikos esmės apibūdinti pasitelkiant kūno analogiją. Pasitelkiant kūno analogiją, neįmanoma paaiškinti, iš kur kyla politinė galia ir valstybės legitimumas.

Europa ir Leviatano perspektyvos 

Kalbėdamas apie Europos integracijos perspektyvas, prancūzų filosofas Pierre‘as Manent‘as savo esė Demokratija be tautų. Apie savivaldos pabaigą Europoje (3) teigia, kad Europa galima kaip demokratija, kuri leidžia gilinti integraciją. Visų pirma, demokratija įtvirtina žmogaus valią kaip aukščiausią politinės galios šaltinį. Dabar nėra nieko, kas galėtų apriboti šią valią. Viskas, ko pareikalauja demosas, tampa absoliučiu ir nekvestionuojamu įstatymu valstybei. Antra, demokratija savyje talpina įvairias vertybes ir normas, kurias suvienodina kaip lygių ir laisvų piliečių subjektyvias nuostatas. Demokratija neturi klausos gėrio ir blogio klausimams. Prof. A. Jokubaitis ją apibūdino kaip „dekartizmą liaudžiai“ (4), kuomet viskuo galima abejoti, o tokia abejonė yra vienintelis būdas užtikrinti nuomonių raiškos pliuralizmą ir įtvirtinti kolektyvinę valią kaip absoliučios ir galutinės galios šaltinį. Taigi Manent‘o siūlymą veikiausiai galima suvokti kaip radikalų pliuralizmo įgyvendinimo būdą, kai gėrio ir blogio klausimai tampa lygiaverčiais klausimui apie žmogaus aprangos ar maisto pasirinkimą. Prancūzų filosofo įžvalga atrodo ypač reikšminga, žvelgiant į Lisabonos sutartį, kurioje demokratija yra viena pirmųjų ES grindžiančių vertybių sąraše. Demokratija leidžia sulyginti visas pažiūras, troškimus, nuomones bei vertybes, kurios yra vienodai [ne]svarbios.

Tačiau demokratija kaip modernios politikos įgyvendinimo forma kelia problemą Europai. Atstovaujamoji demokratija įsigalėjo kaip į politikos iškūnijimą nukreipta politinė revoliucija. Vienintelis suvereno tikroviškumą laiduojantis ženklas – jo kaip kolektyvinės žmonių valios politinis veikimas. Čia niekas negali pasiglemžti politinės galios. Netgi renkami atstovai, kuriems patikima reali politinė galia, negali tvirtinti, kad jiems politinė galia priklauso. Jie tėra laikiną pasitikėjimą įgyjantys atstovai. Galbūt politika įmanoma kaip Leviatanas, o Europos Sąjunga gali tapti radikaliu jo įgyvendinimo projektu. Tačiau tai įmanoma tik atsisakant tautų teisės į savivaldą, o kartu su ja kiekvienam piliečiui tektų atsisakyti ir savosios pretenzijos savarankiškai ir laisvai nuspręsti dėl savo teisių ir laisvių. Taigi ir kūno pergalės prieš dvasią konstatavimas šiandien, matyt, yra kiek ankstyvas.

(1) Lefort, C. Democracy and Political Theory, Mineapolis: University of Minesota Press, 1988.

(2) Pasak Lefort‘o, pats monarcho kūno dualumo vaizdinys yra „skolinys“ iš religijos. Kristaus kūnas, panašiai kaip ir monarcho kūnas, savyje susijungė dvi skirtingas idėjas – sielos amžinybės ir kūno laikinumo, jo trapumo bei mirtingumo vaizdinius. Kristaus kūnas simbolizuoja Dievo egzistenciją, tačiau šis simbolis įgauna personifikuotą materiją, kuri jaučia skausmą ir yra pažeidžiama. Taigi sielos amžinybės idėja yra tiesiogiai susijusi su kūno mirtingumo vaizdiniu. Monarcho kūnas ir jo santykio su politika konfigūracija yra „skolinys“ iš religijos.

(3) Manent, P. Demokratija be tautų. Apie savivaldos pabaigą Europoje, Versus Aureus, 2008.

(4) Jokubaitis, A. Kodėl demokratijai nereikia religijos? Politologija 2013/3 (71), p. 6.