Kaunui ir T. S. Eliotui

Atrodo, naktis jau tyliai slenka pažeme, bet vos tik užsimerkiu, matau baubiantį jautį: ne baltą Dzeuso, ne Persepolio sparnuotąjį. Gerai įmitęs tauras su gėlėmis ant ragų tempia įsiręžęs, įsispyręs kojomis į žemę, akys pasruvę krauju. Tempia vienišą vargą vargelį. Stovi vienas Santakoj, saugo savo žemę, tvirtas ir orus.

Kaunas pritvinkęs lietuviško komplekso: būdamas antras, jis pasmerktas amžinam nevisavertiškumui. Visa Lietuva kaip jautis: tempia savo naštą, srūva krauju, prakaitu ir ašarom, kenčia apmėtoma akmenimis, bet nepamiršta užsimesti žiedų ant galvos, gėrėtis, varvant sveika žmogiška laime. Jei Ibsenas buvo teisus, tai mes pati didžiausia tauta: tūkstančiai mažų jautelių kenčia savo mažutes kančias, tampydamiesi sunkius metafizinius krovinius. Ką tempia, patys nežino ir vis klausia Dievo už ką už ką..?

 ***

Nuotr. Marijos Antanavičiūtės

Nuotr. Marijos Antanavičiūtės

Retai kada užverčiame kojas ir leidžiame pėdoms sveikinti dangų – nebent besimankštindami, pavyzdžiui, darydami „žvakę“ ar stovėdami ant galvos. Net mirdami mes nuolankiai kreipiame pėdas žemyn; musės tuo tarpu yra linkusios griūti nugara ant grindų, išpūsti pilvą saulei ir leisti savo menką kūnelį sūpuoti vėjui. Va, šit ant palangės guli viena tokia, maža, bet gana grubių bruožų, stambaus sudėjimo. Man bežiūrint į tą musę, pro viršulangį įskrido kažkoks vabalas, savo spalvomis primenantis širšę, bet buvo  akivaizdu – maskuojasi. Nedelsdamas nutūpė prie musės, matyt, jiedu buvo skraidymo draugai. Kartais Laisvės alėjoje vaikšto tokie paskutiniai mohikanai – iš tarpukario užsilikę žili vyrai; vaikšto, sukabinę delnus už nugaros, vis pasitaisydami švarkus ar iš vidinės kišenės retsykiais išsitraukdami kaulines šukas  ir perbraukdami jomis per plaukus. Kitados jie vaikščiodavo su žmonom ir susitikę sveikindavo vieni kitus, nukeldavo skrybėles ir eidavo kavos bei pyragaičių, bet dabar jų žmonos pasimirusios (užvertė kojas, taip sakant, taip, pamenu jas, kai buvau maža, tokios važinėdavo troleibusu iškėlusios skrybėlaitėmis papuoštas galvas, visada pasidabinusios, gražiais paltais ir šalikėliais, prisegtais sidabrinėm sagėm) ir teliko jiedu, pasivaikščiojimo draugai. Panašiai, matyt, ir musė su ta apsimetėle širše – skraidymo draugės, kasdien po pietų traukdavo pasižmonėti po erdves, bet štai musė pasiklydo, širdis neatlaikė senatviško jaudulio, taip ir užvertė savo šešias kojas ant mano palangės.

Pakeliu akis žvilgtelėti pro langą, drėgna gatve iš pamokų eina vaikai, jų veidai įraudę, striukės – kuprinėse, ledai – rankose. Jie dar nebijo peršalti, ehe, kas čia tokio, truputį pakosėti ir sloguoti, pasirgsi ir praeis, juk yra svarbesnių dalykų, dėl kurių verta rūpintis. Kiek pavydu, užsimerkiu, pavartau akis, idant pagerėtų kraujotaka, suskausta išsausėjusi ragena, atsimerkusi jau žvelgiu į kompiuterio ekraną. Spaudau visokius klavišus, mirksiu drėkindama akis ir jaučiuosi pasyvi kaip koks daiktavardis.

O gal labiau kaip lietuvių literatūra (jau vėl norisi nusukti akis pro langą ar bent jau į ant palangės vykstančią laidotuvių ceremoniją): statiška, lėta, fiksuota, kojomis, deja, įaugus jau nebe į žolę, o į betoną.  Vargu ar kas mėgsta tokius daiktavardžius kaip aš, lėtai, nors elegantiškai, nukeliančius skrybėles, sėdinčius verandose ir rūkančius pypkes, kolektyviai apmąstančius būvį prie kavos ir pyragaičių (nejaugi po kavos ir pyragaičių jie dar šnekės, spirsis ir gaiš?). Susimildami, jūs juk mieliau žiūrėtumėte į bandą dramblių, trypiančių vargšus medžiotojus, skaitytumėte, kaip aistringa moteris bara savo mylimąjį (o po to, susitaikę, jie rūko savo priprakaituotame guolyje, pro langą vėjyje besiplaikstančiom baltom langinėm žiūrėdami į besileidžiančią saulę, nagi čia juk visiškai nieko gero), ar klausytumėte, kaip keikiasi girtas rašytojas, negu stebėtumėte, kaip pseudo–vapsva aprauda ant baltos palangės mirusią draugę.

Nusižiovaudama įkvepiu priplėkusį, drėgną orą, kiek atsiduodantį pelėsiu. Viskas čia pelija, tik nesimato tų žalsvų dėmių, namas tarpukario statybos, sienos drėksta, atrodo, prakaituoja (taip stengiasi nesugriūti), viršuje, prie lubų, dažnai matyti drėgmės lašeliai. Pelija ir žmonės, storos moterys, tuščiavidurės, prigrūstos šiaudų, kurie pūva iš vidaus, bobos, perpildančios aplinkinius kabinetus, įsispraudusios į ankštokus gailiai rausvus ir žalsvus kostiumėlius –  rūdija jų mąstymo agregatai, vamzdeliai smegenyse užsikemša ir nebepraleidžia jokių bent kiek sudėtingesnių minčių.

Nuotr. Marijos Antanavičiūtės

Nuotr. Marijos Antanavičiūtės

Natalija pasitaiso savo milžinišką liemenėlę, kurioje  lyg du ežerai vėjyje teliūskuoja krūtys, paplekšnoja per pilvą, pelke liulantį po tais ežerais, ir pasirąžo. Ji smirda.

Irena kiek lieknesnė, bet čepsi valgydama. Ji, kitaip nei aš, ne daiktavardis, ji —  monologas:

– Nu, mergaitės, žinot, vakar perpiet nuėjau į turgelį, galvoju, noriu patroškinti vakare mėsytės, reikia nusipirkti. Žiūriu, papigiai faršas guli, nu neblogai taip atrodo. Šiaip visada pirkdavau tokiam kioske prie namų, bet galvoju, ai, bala nematė, reikia pabandyti. Pasitroškinau vakar su daržovėm ir, žinokit, man toks įtarimas, kad ten visgi buvo kauliukų tokių. Nu bet, vaikeli, girgždi tarp dantų ir nieko negaliu padaryti. Nu nežinau, gal aš pirksiu ten, kur pirkau, man taip patikimiau ten atrodo, gal ir ne lietuviškas, bet raudonas tas faršas toks, nu ką aš žinau.

– Tai va, „Savižudė susprogdino mašiną, keturiolika aukų“. Siaubas kažkoks. Gerai mes čia Lietuvoj gyvenam, čia mes niekam neįdomūs, nieko nevyksta, kaip visada. Bet ten tai, nu ir už ką taip… „Vyrai yra daugiau linkę tikėti melu nei moterys, – sako psichologai“. Nu matot, o visi šaukia, kad durnos tos moterys, nieko, nieko, va, žiūrėk – „Ministras pirmininkas nelinkęs pritarti PVM pataisai“, ne, nu, absurdas. O, jūs tik pažiūrėkit, kaip kaitins rytoj!

– Mano motina, tai jau tris metus po savim daro. Sakė, iš pradžių buvo sunku priprasti, baisu, žinai, lyg kūdikis būtum, bet dabar jau nieko. Ne, Natalija, ką jūs, ji nesikelia nuo patalo jau kiek laiko. O pragulos, vaikeli..! Skauda, kaip neskaudės. Keisk ir keisk jai tuos pampersus, kartais atrodo – nu kiek ji ten daryti gali, juk tiek mažai valgo. O kainuoja viskas, vaikeli, kainuoja, kiek aš galiu ten iš tos jos pensijos ir pašalpos jai nupirkti vaistų?

O kai geriam kavą gretimam kabinete, susirenka tuzinas tokių išbobėjusių, išbujojusių gražuolių nutrupėjusiu tušu, manikiūru ir aptežusiais lūpų dažais. Nelaukiu dienos, kada suprasiu subabsėjusi, amsėsiu kaip bobapalaikė, čepsėsiu ir kalbėsiu apie tėvų ligas, pomidorus ir mišraines. Apsimetu turinti darbo. Toliau spoksau į muses.

Laukiu nesulaukiu išeiti iš to šlapio namo, atrodo, po kelių akimirkų net neatsiminsiu, ką ten teko dirbti. Kiek apgailėtina ir liūdna,  nes tai tėra pirma diena mano naujame darbe, o, atrodo, niekas nepasikeitė, vis taip pat – mokykloje, universitete, darbe. Lauki, kol praslinks valandos, vis žiūri – tai į laikrodį, tai į muses, gyvas ar mirusias.

Lyg skambutis gamykloje ar bažnyčios varpas nuskamba laikrodžio sekundinės rodyklės tvyksnis šiai sustojus ties penkiomis valandomis. Ištrūkstu į gatve bėgte išbėgusi iš supelijusio namo, ištrūkstu į miesto siaubus, gatvės plytelių tarpeliuose galvas kaltai kelia saulutės, šaknimis siekdamos  požemius, kipšus ir daimonus.

Nusileidžiu laiptais į miestą, pagrindinėje pėsčiųjų gatvėje sustingę stovi daugybė balzamuotų dramblių nuskeltomis iltimis. Iš kai kurių telikęs kaulinis karkasas, vėjas išpūtė viską, kiti dar tebeturi kailį ar net šiaudus viduje. Saulei pašvietus, daugelis jų persimato ir gali stebėti viską viduje – tuščiaviduriai tuščiaviduriai žmonės, galvomis, prikimštomis šiaudų, išdžiūvusiais balsais, vaikšto čia, išdžiūvusioje žemėje, kaktusų žemėje. Einu lėtai, iš toli aplenkiu suolelį, ant kurio sėdėdamos tigrės lėtai letenėlėmis glostosi kailiuką, laižosi ir blizgina deimantų apyrankes, užsegtas ant uodegų. Netikėtai šalia sukaukši krokodilas mediniais dantimis – kas čia, Kauno zoologijos sodas, paleistas popietės pasivaikščiojimui? Baigėsi darbo laikas ir darbuotojai pasklido po miestą? – ir aš pasileidžiu bėgti. Bėgu, ima skaudėti papilvę ir staiga suvokiu save kaip bėgantį jautį, o gal net taurą. Prie manęs prisijungia tokie patys jaučiai ir visa banda lekiame link santakos.

Nuotr. Marijos Antanavičiūtės

Nuotr. Marijos Antanavičiūtės

Prilėkę Zamenhofo gatvę pasukam link krantinės, kažkur čia turėjo būti baras rūsyje, žvalgykitės violetinės iškabos, violetinių jaučių ar megztinių.  Sugužame į keistą rūsį dideliais įstrižais langais – matyti tik dangus. Tokie rūsiai nuo vaikystės pratina žiūrėti į dangų, žiūrėti aukštyn, kaip Schilleris, apglėbtas Goethes, žiūri, lyg siekdamas kažko, lyg stumdamas laurų vainiką. Vilniau, imk tu tą savo goethišką garbę ir laurus, o mes, jaučiai, paliksim čia spoksoti į pievą, medį, upę. Meilė dangui yra be atsako (be to, galų gale vis tiek skauda), bet kokios palūkanos — gyvenimas.

Vos išmokus laikyti bokalą kanopomis, sėdėti užsimetus koją ant kojos, nugara nepatogiai remiant kėdės atlošą, staiga visi vėl atvirstam į save, lėtai, pasalūniškai sugrįžtam į save, ir jautukė rausvu kailiu palieka stypčioti striuka rausva suknele prie baro, kol susipratusi išsliūkina ieškoti kokios nors tikrai madingos vietelės.

Irena, Kristupas, Karolis ir aš siūlom save pasauliui. Nesitikėjau atėjusi rasti ir Kristupą čia, bet tik nurijau seilę ir klestelėjau priešais jį.

– Viktorija.

– Kristupai.

Jo per didelė aptrinta striukė negrabiai užkritusi ant kiek pakumpusių pečių, sodraus alyvinio velveto kelnės, niekur nemačiau tokių kelnių, o kažkada skalbiau ir lyginau jas, bet tada sugalvojau, kad aš turiu ieškoti toliau, nes pasaulio galo nėra. Buvau paika, už tai dabar mintu atsiminimų gabalėliais. Užsimerkiu ir tampu mylimąja iš serialų – atsiradau iš niekur, dingau į niekur, dabar vėl ateinu.

Spoksom keturiese pro langą, pavargę kiekvienas nuo savos naštos, lyg būtume iš tiesų jaučiais bėgę per kaktusų žemę ir vaikę balzamuotus dramblius. Taip sėdim mes visi – galybė jaunų ir pagyvenusių intelektualų, paauglių, jaučių, jau praradusiu tikėjimą į beveik viską (t.y., tikintys viskuo) – kiekvieną vakarą kurdami planus mylimojo (miesto) pakilimui, bet mes nepakilsim, niekada niekada, tik stovėsim, kojomis įaugę į žolę ir užvertę galvas į viršų, žiūrėsim, kaip skrenda paukščiai į sostinę: dideliais sparnais, dvasingi, pakilę virš visos Lietuvos, siekią dangų.  O mes, vargšai jautukai, atsidusę toliau tempsim savo arklus: kitaip nebus, tai mūsų gyvenimas, tai mūsų miestas, laimingas, kitaip jis negali. Sėdim apsikaišę žolėm ir su pelenais plaukuose, jei Nemunas vėl pakiltų ir apsemtų mūsų kojas (šaltos kojinės šlapiuose batuose), niekas nepasiūlytų mums valties, jei tvanas vėl užlietų žemę, mūsų paimtų tik du – šios atskiros jaučiažmogių (ne, ne minotaurų, anaiptol, mes ne tokie romantiški, ne tokie prasmingi) rasės porą.

Kadras iš filmo „Vaikai iš Amerikos viešbučio", rež. R. Banionis (1990)

Kadras iš filmo „Vaikai iš Amerikos viešbučio“, rež. R. Banionis (1990)

Kitiems išėjus pasilenkiau virš stalo arčiau Kristupo ir sušnabždėjau:

– Nežinau, ką man daryti.

– Kas atsitiko? – paklausė taip pat pasilenkęs, labai arti.

– Aš paniškai bijau, kad mane partrenks mašina.

Jis nieko nesakė, tik žiūrėjo iš labai arti.

– Jau tiek kartų brūkštelėjo per šoną, tiek sykių aiktelėjau, išsigandusi signalo, aiktelėdavau iš atšokdavau.

– Ir likdavai gyva?

– Ir likdavau gyva.

– Žinai, – sakau, – sapnavau sapną aną naktį. Matau save dykumoj, vėjuota, pusto smėlį, mano drabužiai palaikiai, kažkoks pilkas skarmalas, lyg tinklas, lyg nuoga, lyg ne. Sėdžiu dykumoj ir paišau trikampius ant smėlio. O tas smėlis toks grubus ir negražus, greičiau žvirgždas, ne smėlis. Paišau tuos trikampius ir galvoju. Matau, kaip galvoju, matau – kažkas negera. Staiga suvokiu save neturint jokių žinių apie išorinį pasaulį. Lyg visos mano juslės neveiktų: ausyse kamščiai, akys pilnos smėlio ir pūlių, oda neprakvėpuoja pro dulkes, nosis taip pat užsikimšus, o liežuvis toks sausas, kad negali nieko jausti. Likau viena su savo matematika, nieko kito nežinau.

– Ar vis dar išgalvoji sapnus, kai nori kažką pasakyti, bet bijai? – paklausė.

Tiesa. Bet neparaudonavau nė kiek.

– Tai ką nori pasakyti?

Noriu? Abejojau ar viskas priklausė nuo mano įgeidžių.

– Kuo užsiimi? – paklausė.

– Atrodo, daugiau niekas nepasikeis.

Kristupas nesutriko.

– Mes dar labai jauni.

– Tai viskas, ką tu gali pasakyti? Ar viskas taip ir bus?

– O ką tu galvoji, – atrodo, jis vėl pyktelėjo. – Negi kas nors gali čia pasikeisti? Apsidairyk, mes esam vieninteliai gyvi žmonės.

Jis atsistojo ir pamojo padavėjui.

– Gal būtų galima sąskaitą?

Einam namo, jau gana vėlu, ir prisimenu visą pastarąją dieną, prakaituojančias sienas darbe, vidutinio amžiaus moteris, kalbančias apie faršą, muses ir mirgančius kompiuterio klaviatūros klavišus. Tikiuosi, ta musė žino, kad kažkas dalyvavo jos laidotuvėse. Visų mūsų laidotuvėse dalyvauja daugiau, negu mes manom – visada užsuka ir kažkas didesnis, pakeliantis ir nunešantis kažin kur į užuovėją. Ir visai nesvarbu, ką laidoji – savo kūną, savo meilę ar jaunystę.

Nuotr. Marijos Antanavičiūtės

Nuotr. Marijos Antanavičiūtės

Batais trinam seną grindinį, nugludintus akmenis. Dangus jau pajuodęs, dieną apėmė gangrena ir teko nupjauti iki pat šaknų, teliko žalsvas šešėlis vakaruose. Praėjom pro tyliai šniokščiantį fontaną. Sustojom akimirkai prie amžinos ugnies ant nežinomo kareivio kapo.

– Įdomu, ar daug kas norėtų būti to kareivio vietoj, – sako, o aš tyliai dainuoju:

– O jeigu aš numirčiau

Stovim dviese, jauki bendrystė. Stovim trise, kartu su nežinomu kareiviu — ištikima kariauna. Stovim keturiese — kartu su dideliu jaučiu — paminklas tiems, kurie norėjo pakeisti pasaulį, bet buvo per dideli tinginiai.

Ne ne, nėra jokių įsivaizduojamų bendruomenių, tauta čia, dabar, akis į akį su visa Lietuva, ji šildo, ji šviečia tamsoje, aš norėčiau būti to kareivio vietoje.

Audra dar tik ateis, vakaras vėsus, netrunka – ir mes jau prie namo Žaliakalnyje, kuriame turiu išsinuomojusi kambarį.

– Užeik, – sakau jam jau bežengiant pro duris.

Žinau, net jei kviesčiau ir maldaučiau, jis negultų į lovą šalia, draugystė jam – dvasia. O dvasia juk nemirtinga, o dvasia juk nemiega, kaip ji gali gultis į lovą su kažkuo. Vargu ar dvasios apskritai turi lovas. Galiausiai, juk pati nenoriu, mes nesam mylimieji, mes tiesiog gyvenam praeities dvasia, kuri lyg virvė mazgais gula mums ant nugarų, kaip ir visas miestas, nutrenktas į pažemes, bet negi pamiršai, tik sugebąs būti mažas gali tapti didžiu.

Kaip musė ir vapsva apsimetėlė, mindom bendrabučio koridoriaus linoleumą, o atrodo, mano batai kaukši per marmurines grindis; pro šalį bėga spalvotos, pūti pradėjusios durys, o atrodo, kad ten knygų nugarėlės – atidarius kiekvieną jų patektume į žavų mažą pasaulėlį, fantazijos, nuotykių bei grožio lavina įtrauktų mus vidun. Kaip būtų liūdna, jei daiktai reikštų tik tiek, kiek jie reiškiasi pasaulyje: grindinio plytelė būtų tik plytelė, akacija – tik akacija, tuščiaviduris dramblys – tik dramblys, o žmogus – tik mėsos ir elektrinių impulsų sankaupa. Sustojam prie žalsvų durų, atrakinu savąjį  pasaulį ir įsileidžiu vidun.

Užgesinu šviesą, įsisupu į antklodę ir kiek neramus Kristupo šnopavimas, sklindąs kažkur nuo grindų, palengva mane užmigdo.

Kodėl, su peršauta širdim, taip sunkiai ir ilgai vaitojo… jautis?