Fotografas Simas Lin turi savitą žvilgsnį į architektūrą ir ją tyrinėja remdamasis dekonstrukcijos, koliažų ir manipuliacijų principais. Švarios minimalistinės formos ir linijos išryškina detales ir kuria bendrą kraštovaizdžio vaizdą. Fotografas dažniausiai dirba su šiuolaikinės architektūros fotografijos projektais. Žinomiausi jų – „Modern cityscapes“ ir „Random visual sounds“. Neseniai Simas Lin pradėjo naują fotografijų seriją „Bus Stops“, kurioje, kitaip negu kitose savo fotografijose, nagrinėja socialinius ryšius. Apie tai ir kalbuosi su šiuo įdomiu kūrėju.

Nuotr. aut. Julija Rūkas

Papasakok apie savo kelią į fotografiją. Kodėl domiesi būtent architektūros fotografija ir kuo tave domina pati architektūra? Kokios temos tau svarbios ją tyrinėjant?

Viskas prasidėjo 2007 metais, kai įkvėptas fotografuojančių draugų sendaikčių turguje nusipirkau pirmąjį veidrodinį fotoaparatą. Kadangi kamera buvo juostinė, pradėjau gilintis į analoginę fotografiją. Trejus metus mirkiau rankas ryškaluose rūsiuose ryškindamas ir spausdindamas savo nuotraukas. Vėliau sekė poros metų pertrauka, kadangi dvyliktoje klasėje nusprendžiau visiškai pakeisti gyvenimo kryptį ir studijuoti verslą. Po dviejų kursų mečiau studijas ir grįžau prie fotografijos. Šiuo metu fotografija yra mano pagrindinė ir vienintelė veikla.

Fotografuoti architektūrą pradėjau kiek spontaniškai. Kai po pertraukos grįžau į fotografiją, supratau, kad man ypač svarbi vaizdo estetika. Pradėjau jos ieškoti visur aplink save, kvestionuoti estetikos apibrėžimą ir interpretuoti jį savaip. Ėmiau pastebėti, kad būtent architektūroje yra daug įvairių estetikos apraiškų. Pati architektūra, kaip fotografijos objektas, gali atspindėti daug dalykų – nuo žmonių, kurie ja naudojasi, iki socialinės aplinkos, kurioje ji stūkso, aspektais, tačiau man architektūros fotografijoje svarbiausias vizualumas. Architektūrą fotografijoje naudoju kaip įrankį parodyti, kaip matau aplinką plačiąja prasme – tvarią ir estetišką.

Kuo vadovaujiesi fotografuodamas architektūrą? Kiek tau svarbi pastato istorija ir funkcija? Ar visgi labiau koncentruojiesi ties jo išore – forma ir spalva?

Fotografuodamas architektūrą dėmesį kreipiu tik į matomą objekto išraišką. Kadangi nekuriu dokumentinių projektų, pastato istorija ir funkcija man visiškai neaktualios. Mieliau renkuosi linijos, formos ir erdvės žaismą, stengiuosi kurti tam tikrą siurrealizmo ir fikcijos nuotaiką.

Kiek tau svarbi aplinkos ir peizažo įtaka fotografijoje? Ką jos buvimas ar nebuvimas simbolizuoja?

Aplinka dažnai apie mus gali papasakoti žymiai daugiau nei mes patys apie save. Tai yra vienas iš ryškiausių žmogaus būties atspindžių. Aplinkoje aš ieškau netikėtumų, kontrastų, hiperbolizuotų išraiškų.

Fotografuodamas architektūrą nepabrėži jos lokalumo, sieki dėmesį atkreipti į bendrąsias objekto savybes, tad palieki jį anonimišką? Kodėl?

Matyt, taip yra todėl, kad, kaip jau minėjau, man visai nesvarbi pastato istorija ar paskirtis, nes nekuriu dokumentikos. Stebėdamas mano darbus žiūrovas gali interpretuoti objekto lokalumą taip, kaip pats nori. Projektas „Modern cityscapes“ yra tarsi dėlionė, iš kurios žiūrovas gali nusilipdyti miestą tokį, kokį nori matyti. Stengiuosi fotografijomis ne atspindėti pasaulį, o jį kurti. Mano pasaulio paveikslas yra itin minimalistiškas ir vienalytis, o parodant ir pastatų aplinką tai būtų labai sunku išlaikyti.

Kaip manai, koks fotografijos indėlis į architektūros tyrinėjimus ir paveldosaugą ?

Bet kokia meninė veikla, susijusi su architektūra, Lietuvoje svarbi, nes ji atkreipia visuomenės dėmesį į architektūrą kaip į svarbią mūsų kultūros vertybę. Džiugu, kad paskutiniu metu atsiranda vis daugiau iniciatyvų, kurios po truputį tai skatina.

Kas tau pačiam yra architektūros paveldas? Kaip jis keičiasi globalizacijos akivaizdoje?

Man architektūros paveldas yra visi Lietuvos istorijai ir kultūrai svarbūs architektūros objektai, nesvarbu, koks jų amžius ir kokia paskirtis. Manau, kad globalizacijos epochoje vis jaunesnes kultūros vertybes, tarp jų ir vis modernesnę architektūrą, galėsime laikyti paveldu. Kis objekto amžiaus svarba svarstant jo įtraukimą į paveldo sąrašą.

Neseniai pradėjai naują ir kiek neįprastą tavo stiliui, fotografijų seriją „Bus stops“. Kaip gimė ši idėja ir ką ja nori pasakyti? Kuo tau įdomi vieša erdvė? Kaip menininkas gali atskleisti ar formuoti viešos erdvės suvokimą ir jos vietą mieste?

„Bus stops“ – žmonių socialumo studija. Idėja šiam projektui gimė labai spontaniškai – belaukiant žalio šviesoforo signalo sankryžoje ir dairantis pro automobilio langą. Buvo pats piko metas, stotelėje stovėjo 30–40 žmonių ir dauguma jų lyg susitarę žiūrėjo viena kryptimi – į pusę, iš kurios turėtų atvažiuoti autobusas. Tą pačią sekundę pamaniau, kad būtų labai įdomu, jeigu visi tie žmonės galėtų pažiūrėti į mane. Truputį vėliau pradėjau analizuoti šią idėją ir klausti savęs, kuo mane patraukė stotelėje matytas vaizdas.

Žvilgsnį autobuso atvykimo kryptimi interpretavau kaip tam tikrą žmonių robotiškumą, nenorą būti grupėje nepažįstamų žmonių, siekį pabėgti iš socialiai nepatogios erdvės. Pamaniau, kad būtų puiku visiškai tarpusavyje nepažįstamus ir neprašytus žmones suvienyti grupiniams portretams. Žmogus iš prigimties yra socialus padaras, kuriam būtinas vienokios ar kitokios formos ryšys su kitais. Šiuo projektu stengiuosi tai hiperbolizuoti.

Vieša erdvė yra nuoga – ji tikra ir nesuvaidinta. Joje vyksta įvairiausi natūralūs procesai, kuriuos galima dokumentuoti arba jais manipuliuoti. Aš renkuosi antrąjį variantą. Šiuos du kelius gali rinktis bet kuris menininkas, kuriantis viešosios erdvės portretą.

Daugiau pokalbių apie besikeičiantį paveldą skaitykite tinklaraštyje narratives.lt