Andrej Vasilenko labiausiai žinomas už miesto tyrinėjimus „This is Vilnius“ (liet. „Tai – Vilnius“) vardu. Jo fotografijos išsiskiria plataus kampo ir panoraminiais miesto vaizdais, dažnai primenančiais filmo kadrą. Andrej dirba šiuolaikinio meno bei architektūros fotografijų projektuose. „This is Vilnius“ gyvuoja jau beveik dvejus metus, bet išsamiau apie projektą išgirsti neteko, taigi su Andrej kalbame apie tapatybės ieškojimą mieste, laiko ir kartų nulemtus pasikeitimus.

Nuotr. aut. Julija Rukas

 

 

 

Pirmoji projekto „This is Vilnius“ idėja – ieškoti Vilniaus identiteto. Ar pasikeitė tavo požiūris į šį tikslą projektui įsibėgėjus? Kas paskatino pradėti „This is Vilnius“?

„This is Vilnius“ projekto idėja buvo ir yra identiteto paieškos. Ši idėja kilo dar studijų metais Vilniaus dailės akademijoje. Viena iš mano baigiamojo darbo dalių buvo privataus buto interjero fotografijos, kuriose atsispindėjo įvairių laikotarpių ženklai, kuriantys bendrą identitetą. Šis „muziejus“, susiformavęs per gyvenimo metus, buvo įdomi tema identitetui analizuoti. Kita darbo dalis – miesto erdvių vaizdo projektas apie bandymą suvaidinti istoriją. 2009 m. atstatyti Valdovų rūmai bei tuo metu restauruota Vilniaus gynybinė siena ir bastėja paskatino domėtis atkurtu identitetu. Vilniuje istoriniai pastatai po renovacijų dažnai tampa netikrais, praradusiais savo autentiškumą, nieko su savo praeitimi neturinčiais „zefyrais“, kaip aš juos vadinu. Po studijų išvykau į Londoną, kur gyvenau penkerius metus, o tai irgi prisidėjo prie identiteto temos plėtojimo grįžus.

Kokia Vilniaus tapatybė ir kaip ji keičiasi? Kokį paveldą dažniausiai fiksuoji fotoaparatu?

Vilniaus tapatybė yra jo multikultūriškumas: nuo seno mieste gyvenantys lenkai, rusai ir žydai prisidėjo prie jo formavimo(si). Projektas „This is Vilnius“ yra apie miesto sluoksnius, atsirandančius jam besivystant. Tai yra dokumentinės fotografijos projektas, kuriame ieškau miesto veido ir keliu daugiau klausimų nei duodu atsakymų. Šis projektas – apie dabar vykstančius pasikeitimus mieste, todėl kartais sunku aiškiai įvardyti, kuria linkme keičiasi Vilnius. Ateityje pasikeitimai bus ryškesni, o „This is Vilnius“ tikslas – juos įamžinti čia ir dabar. Mieste ieškau nuorodų, kurios kalbėtų apie identitetą, nesvarbu, ar tai –paveldosaugos objektai, ar Vakarų kultūros  ženklai, ar jų samplaika. Stengiuosi atrasti tinkamą perspektyvą ir apšvietimą, kad fotografijos nebūtų tik pilka dokumentika. Į fotografiją visuomet žvelgiu kaip į scenografiją ar kino kadrą.

Kodėl identiteto tema tau pačiam aktuali? Ar sunku ieškoti tapatybės mieste? Kodėl ieškojimo erdve pasirenki būtent miestą?

Miestas yra puikus žmonių atspindys. Miesto erdvę pasirenku dėl to, kad jis visgi turi mažiau kaukių (nepaisant perdėto senamiesčio išpuoselėjimo) negu žmonės. Miesto nesuvaidinsi, jame procesai vyksta lėčiau, jis yra atviras ir viešas, ir tai mane ir žavi.

Identiteto tema man įdomi visų pirma dėl mano kilmės, esu kilęs iš rusų ir ukrainiečių šeimos. Taip pat esu gimęs dar Sovietų Sąjungoje, o mokytis pradėjau rusų mokykloje jau po jos griūties. Visi pasikeitimai bei pati Sovietų Sąjunga buvo dar gerą dešimtmetį gyvi, kol jie po truputį pradėjo nykti. Dabar galbūt sovietinis laikotarpis mažiausiai jaučiamas. Šie laikotarpiai man pažįstami, todėl įdomu, kaip keičiasi mąstymas. Kai kurių tautinių mažumų atstovai gyvena savame susikurtame pasaulyje. Ypač tai liečia rusų tautines mažumas. Pavyzdžiui, daugelyje posovietinių valstybių rusai dažnai galvoja, kad yra svetimi ar nevisaverčiai, todėl ypač pabrėžia savo rusišką kilmę, nors iš tiesų ir Rusijoje jų situacija būtų panaši. Šis aspektas man įdomus. Liūdna tai, kad ir jaunoji karta auganti panašiose šeimose ir toliau taip pat mąsto bei elgiasi, nes buvo auklėjami pagal sovietinį modelį. Viskas ateina iš šeimos ir išsiplečia į miestą.

Dailėtyrininkė Giedrė Jankevičiūtė, kalbėdama apie mūsų santykį su sovietiniu paveldu, teigia, kad mums sunku jį prisijaukinti ne todėl, kad praeityje patyrėme daug traumų, o todėl, kad deformuoto urbanistinės aplinkos suvokimo nesugebame pritaikyti realioms miesto plėtros reikmėms. Kaip manai, ar Vilniuje dominuoja urbanistinis nesuderinamumas?

Taip, Vilniuje yra urbanistinio nesuderinamumo, kuris atsirado dėl per mažo atsakingumo. Daroma taip, kaip paprasčiau. Puiki architektūra gali gimti jungiant sena ir nauja, o nesugebėjimas pritaikyti seno naujoms miesto reikmėms yra problema. Dažniausiai norima greito rezultato per daug nemąstant, todėl ir su paveldu dažnai elgiamasi neatsakingai.

Geras pavyzdys, kaip „sena“ pritaikoma šiuolaikinėms miesto reikmėms, yra Berlynas. Ten nebijoma socialistinio realizmo pastatų ir jų tolimesnio naudojimo. Perdėtas sovietinio paveldo dramatizavimas yra nereikalingas skaudulys, kurio jau reikia atsisakyti.

Na, o blogas pavyzdys, kaip pasielgta su sovietiniu paveldu, yra Gruzija. Kai šalis paskelbė Nepriklausomybę, daugybė sovietinių pastatų buvo nugriauti neatsižvelgiant į pavelgosaugos kriterijus. Nugriauta nemažai tokių, kurie sovietmečiu laužė socrealizmo standartus, o architektai sunkiai gaudavo leidimus jiems statyti. Taigi tai – pavyzdys, kad ne visi pastatai, statyti sovietmečiu, yra priespaudos liudininkai. Be to, nedera pamiršti, kad ir sovietmečiu buvo švelnesnės bei griežtesnės politikos metų.

Kaip manai, kodėl pastaruoju metu tiek daug susidomėjimo sovietine architektūra ir apskritai šiuo laikotarpiu ne tik fotografijoje, bet ir kituose menuose? Ar ši tema tau atrodo nebeoriginali, iškalbėta ir pabodusi?

Ši praeitis yra šviežia, dar vis egzistuojanti mūsų galvose. Gyvename tokiu metu, kai sovietmečio ženklų dar likę, tačiau jis pamažu traukiasi atgal. Be to, egzistuoja daug naujų dalykų, įtakų iš svetur. Visa tai man asmeniškai kuria Vilniaus savitumą ir keistumą, kurį norisi užfiksuoti. Iš esmės daugelis temų gali būti išnagrinėtos, o idėjos jau įgyvendintos, tačiau, kaip minėjau, sovietmetis į praeitį slenka dabar. Tai reiškia, kad visuomet galime atrasti naujumo ar unikalumo ten, kur skleidžiasi nauji reiškiniai.

 

Kokiuose fotografijos projektuose dar dalyvauji?

Šiuo metu dalyvauju projekte, kuriame fiksuoju Vilniaus senamiestį. Senamiestis nėra pagrindinė mano fotogarfijų tema, taigi tai šioks toks išbandymas ir man pačiam.

Daugiau pokalbių rasite www.narratives.lt