Naujausioje savo knygoje, pavadintoje „Kas blogai su politikos mokslu? Filosofinės politikos mokslo problemos“, profesorius Alvydas Jokubaitis rašo: „Politikos mokslininkai savo autoritetą įtvirtina kitų žmogiškojo patyrimo modusų sąskaita. Jie siekia monopolio ir taip užkerta kelią kitiems politinį gyvenimą formuojantiems prasmės šaltiniams. Bet kuri panaši religingų žmonių pretenzija būtų sutikta kaip grėsmingas iššūkis piliečių laisvei, tačiau į mokslininkų monopolistines pretenzijas žiūrima visiškai atlaidžiai.“

Knygos pagrindinis objektas – politikos mokslai, tačiau jų neįmanoma svarstyti atskirai nuo mokslo autoriteto šiuolaikiniame pasaulyje. Mokslas žada amžinąjį gyvenimą, gamtos kontrolę ir jos pajungimą žmogaus reikmėms. Jis netgi siūlo sukurti tokį patogų gyvenimą Marse, kad nepasiilgsime Žemės po to, kai paversime ją nebetinkama žmonijai gyventi. Šiandien mokslas suaugęs su poreikiais ir savo autoritetą pagrindžia praktine nauda žmogui, valstybei, pasauliui. Tačiau mokslas ne tik įgalino pasiekti neregėto žmonijos progreso ir dominavimo gamtos pasaulio atžvilgiu lygį. Jis taip pat „padovanojo“ mums atominę bombą ir dujų kameras. Mokslas yra politiškas.

Visiškai kitaip reikalai klostosi su politikos mokslu. Politikos mokslas kol kas negali pasigirti tokiais pasiekimais kaip fizikos, chemijos ar biologijos mokslai. Taip yra dėl to, kad jo objektas – žmogus. Šiandien, lygiai kaip prieš daugelį amžių, žmonės kariauja, žudo, gyvena bade ir skurde. Tačiau būtent žmogus renkasi daryti gera blogio akivaizdoje, rizikuodamas savo gerove, vertina ir saugo santykį su aplink jį esančiais ir kovoja dėl idealų.

Vienas pagrindinių priekaištų, knygoje keliamų politikos mokslui, yra tas, kad mokslas negali tirti daugelio politinio gyvenimo aspektų nepaversdamas jų kažkuo kitu nei jie iš tiesų yra – determinuotais ir determinuojančiais veiksniais. „Politikos mokslas piliečių veiksmus paaiškina be moralės žodyno. Mokslas pripratina prie demoralizuoto požiūrio į politiką.“

Knygoje ne tik analizuojami mokslinio požiūrio į politiką pavojai (demoralizacija, politikos nužmogėjimas, idėjų nuosmukis, apolitiškumas), bet pats mokslas pagrindžiamas kaip filosofijos forma. Besidomintiems mokslo ir filosofijos santykiu ši tezė gali pasirodyti gerokai netikėta. Moderniais laikais mokslas savąjį autoritetą įtvirtino būtent per priešpriešą su filosofija. Mokslo pusėje stovi faktai, o vertybės lieka filosofijai. Tačiau, kaip teigia A. Jokubaitis, „bet kuri antifilosofija taip pat yra filosofija“. Mokslas remiasi tam tikromis, paties mokslo metodais nepagrindžiamomis, savo esme filosofinėmis prielaidomis.

Kada pasirodys knyga? Pasak jos autoriaus: „Rugpjūčio mėnesį galvojau – po trijų mėnesių. Gruodžio mėnesį galvojau – po trijų mėnesių. Vasar io mėnesį galvoju – po trijų mėnesių. Svarbiausia padaryta – iš savęs išvariau politikos mokslo velnius. Lieka atspausdinti egzorcizmo istoriją.“

Knygos autorių prof. Alvydą Jokubaitį kalbina Doxa.lt bendraautorė Simona Merkinaitė.

Marija Sajekaitė "Commuting"

Marija Sajekaitė „Commuting“

 

Vienas pagrindinių dalykų, kuriuos išmokstame per politikos teorijos seminarus, yra tai, kad tarp politikos mokslo ir politikos filosofijos esama konflikto, dėl kurio mokslas ir atsiskiria nuo filosofijos. Mokslo pusėje – faktai, o filosofijos – vertybės. Tai yra ir prielaida, kuria remdamiesi mokslą kritikavo ir kritikuoja daugelis filosofų. Jūs teigiate, kad mokslas yra filosofija, paslėpta po filosofijos kritika. Kas yra politikos mokslas kaip filosofija?

Politikos mokslo filosofija pagrįsta penkiais pagrindiniais principais. Pirma, politikos mokslininkai galvoja, kad politiką galima pažinti į ją žvelgiant iš nepolitinės perspektyvos. Modernusis politikos mokslas yra nepolitinis politikos pažinimas. Antra, politikos mokslininkai politiką nori pažinti neturėdami žmogaus prigimties sampratos. Politikos mokslas yra žmogaus mokslas be žmogaus. Trečia, politikos mokslininkai yra romantikai. Jie kuria vis naujas teorijas, panašiai kaip „menas menui“ idėjos šalininkai. Ketvirta, politikos mokslininkai nežino, kas yra politika. Jie socialinius reiškinius gali vadinti politiniais. Tai reiškia, kad kuriamas aiškaus tyrimo objekto neturintis mokslas. Penkta, politikos mokslininkai nėra išmintingi. Tuo jie skiriasi nuo klasikinių filosofų, kurie būtinai turėjo kalbėti apie išmintį ir jos siekti.

Kuo skiriasi filosofo ir mokslininko požiūris į politiką?

Pirmiausia, filosofas nėra išorinės perspektyvos šalininkas, koks yra mokslininkas. Jis artimesnis eiliniam politinio gyvenimo dalyviui. Mokslininkai tarp savęs ir politikos yra pastatę metodus, kurie turi užtikrinti objektyvumą. Antra, filosofai gali vadovautis idėjomis, kurios tampa jų svarstymų prielaidomis, o mokslininkai tiria ryšius tarp atskirų kintamųjų. Galiausiai, mokslininkai neturi jokios pretenzijos į išmintį. Moksle nėra ir neturi būti išminties, mokslas yra techninis dalykas. Filosofija reiškia pretenziją į išmintį, jos tikslas – ne pagaminti kokį nors produktą, bet pasiekti bendruomenę, suteikti atramas, kuriomis remdamiesi galėtume moraliai elgtis.

Jūsų knyga nėra vien polemika su politikos mokslininkais. Ji skirta ir politine filosofija besidomintiems. Knygą apibūdinčiau kaip filosofo refleksiją apie modernią filosofiją. Politikos mokslo ištakų turėtume ieškoti XVII–XVIII a filosofijoje. Būtent filosofai išplėtojo valstybės, kaip determinuoto mechanizmo, kuriam tirti galima taikyti gamtos mokslų metodus, idėją. Kada ir kaip mokslas „atsiskyrė“ nuo filosofijos, tapo paslėpta filosofijos kritika?

Machiavellis suformulavo pagrindinę moderniojo politikos mokslo idėją – tyrinėti pozityvius faktus, o ne juos peržengiančius dalykus, tokius kaip laisvė, siela ar Dievas. Machiavellis filosofavo atmesdamas filosofiją. Paskui pasirodė Descartesas. Jo filosofinis metodas yra geras įrankis filosofijai sunaikinti. Iš Descarteso darbų nesunkiai galima išvesti pozityvizmą. Modernieji politikos mokslininkai priklauso nuo gamtos mokslų. Descartesas norėjo nuo to apsaugoti, bet jo sekėjai nutarė nepaisyti savo mokytojo intencijų. Dauguma dabartinių politikos mokslininkų yra filosofiniai mažaraščiai. Tai jiems neleidžia suprasti, kad modernusis politikos mokslas yra gana skurdžios, ribotos ir metodiškos filosofinės vaizduotės kūrinys.

Moderniais laikais imta galvoti, kad filosofija gali padėti pertvarkyti visuomenę, panašiai kaip mokslas padėjo pertvarkyti gamtą. Jeigu teisingai suprantu Leo Straussą, tai jo manymu buvo lemtingas įvykis pačios politinės minties istorijoje. Mintis, kad filosofiją galima tiesiogiai perkelti į praktiką, svetima klasikinei minčiai. Tarp filosofinio ir politinio gyvenimo yra nuolatinė įtampa – filosofija, kaip minėjote, siekia žinojimo, o politinę sferą valdo nuomonės ir prietarai, čia siekiama galios, o ne išminties. Kokia, jūsų nuomone, filosofijos vieta šiuolaikinėje visuomenėje?

Veikiausiai filosofija yra beveik pražudyta ideologijos. Filosofas siekia išminties, todėl jis negali pradėti nuo dogmos. Šiuolaikinis politinis mąstymas, kurio laukas yra padalintas į ideologijas, užpildytas dogmų. Tarkime, liberalas teigia, kad jis viską gali peržiūrėti, į viską žvelgti kritiškai, bet jis negali peržiūrėti paties liberalizmo nenustodamas būti liberalu. Tai labiau primena religiją, o ne filosofiją. Liberalas negali paaiškinti, kodėl liberalizmo principų peržengimas nėra liberalus dalykas. Filosofas tą padaryti galėtų, ideologas – ne. Todėl liberalizmas yra tik pavyzdys, tai būdinga visoms ideologijoms. Tarkime, tą patį galima pritaikyti ir konservatoriui. Jis filosofuoja, tačiau tuo pačiu išpažįsta tam tikras tikėjimo tiesas.

Įdomūs tie filosofai, kurie nepaiso visų ideologinių pasidalinimų ir sugeba juos peržengti. Tačiau tokių mažuma. Filosofas, kuris nesiekia išminties savaime, tampa ideologijos tarnu. Kitaip tariant, filosofija pradeda tarnauti dalykui, kuris išvis nėra filosofinis, ji pajungiama politiniam veikimui. Tad veikiausiai ideologijų įsigalėjimas XIX a. rodo, kad gyvename vis labiau postfilosofiniame pasaulyje: pasidaliname į ideologines stovyklas ir giname ideologines tiesas.

Nuotr. Jorė Janavičiūtė

Nuotr. Jorė Janavičiūtė

Paprastai kalbant, mokslą galima laikyti modernios filosofijos forma dėl to, kad jos pagrindą sudaro prielaidos, kurios pačios nesiduoda moksliniam ar metodologiniam paaiškinimui ir tuomet šios prielaidos lygiai taip pat yra pagrįstos tikėjimu?

Taip. Mokslininkai patys atmeta ir nepripažįsta kitų filosofijų dėl to, kad patys yra filosofai. Mokslas nėra tik faktų tyrimas, bet ir tam tikra filosofija – mokslininkas it koks ideologas užsideda tam tikrus akinius ir per juos mato tam tikrus dalykus. Jis įspaudžia pasaulio supratimą į savo rėmus ir toks mąstymas padeda funkcionuoti tam tikrai politinei santvarkai.

Jūs rašote, kad „viena iš svarbiausių Vakarų visuomenių pastangų – rasti mokslo ir technikos pažangą atitinkančią santvarką“. Knygoje ne kartą minite sąsajas tarp liberalios demokratijos ir mokslinio požiūrio į pasaulį.

Taip. Netgi jeigu mokslas nepasieks jokių reikšmingų rezultatų, politine prasme jis veikia kaip liberalią demokratiją legitimuojantis pagrindas.

Tačiau čia slypi ir didelė prieštara. Demokratija pagrįsta žmonių laisvo apsisprendimo principu, be kurio sunku būtų kalbėti apie demoso savivaldą. Mokslas žmogaus valią paverčia ekonominių, socialinių, kultūrinių ir biologinių veiksnių determinuotu dalyku. Ar mokslas šiuo atveju neiškreipia pačios demokratijos sąvokos?

Laisvės idėjos neįmanoma įrodyti moksliškai, tačiau ji – būtinas politinio gyvenimo elementas. Tai reiškia, kad liberalioji demokratija pagrįsta dviem vienas kitą neigiančiais autoritetais: mokslu ir laisve. Vien tik mokslu grindžiama demokratija yra nesusipratimas, nes negali paaiškinti laisvės. Be to, mokslininkai negali kalbėti apie žmogaus gyvenimo prasmę. Tai reiškia, kas didžiausias viešasis autoritetas nieko negali pasakyti apie svarbiausius dalykus. Modernusis mokslas sukūrė daug puikių dalykų, tačiau politikos srityje jis turi būti apribotas.

Modernieji mokslininkai prieš savo valią yra laisvės priešai. Nuosekliai laikantis jų požiūrio, viskas yra neatšaukiamai determinuota. Be to, jie stovi iracionalizmo pusėje. Mokslininkai neturi supratimo apie metafizinius klausimus, be kurių pasaulis tampa faktų chaosu. Būdami nuoseklūs, jie neturėtų kalbėti apie kokį nors pasaulio pertvarkymą, nes tai pažeidžia jų išpažįstamą vertybinio neutralumo principą. Sudėkime visus tris dalykus į vieną vietą. Kas išeina? Koks nors „mokslinis komunizmas“, „mokslinis ateizmas“ ar „mokslinis liberalizmas“.

 

Ar apskritai moderniais laikais įmanoma kalbėti apie aiškią skirtį tarp mokslinio ir filosofinio požiūrių į politiką (tarp politikos filosofo ir politikos mokslininko)? Ar filosofus, tokius kaip T. Hobbesas ar J. Rawlsas, turėtume laikyti ne filosofijos, bet politikos mokslo filosofijos atstovais? O galbūt netgi tokius politikos mokslo atstovus, kaip M. Weberis, turėtume laikyti [mokslinės] politikos filosofu?

Didelė dalis dabartinės filosofijos yra gamtos mokslų tarnaitė. Hobbesą galima apibūdinti kaip kelią moderniajam politikos mokslui skynusį politikos filosofą. Rawlsas nuo moderniojo mokslinio mąstymo priklauso taip pat, kaip senas rūkorius priklauso nuo cigarečių. Negaliu suprasti, kodėl savo politinio liberalizmo koncepciją jis atskyrė nuo moralės, religijos ir filosofijos, bet to paties nepadarė su mokslu. Rawlsas net nepagalvojo apie kokį nors mokslo šališkumą. Weberis su skaudančia širdimi kapituliavo prieš amerikietiškąjį politikos mokslą, kuris į Lietuvos universitetus diegiamas kaip beveik privalomas tikėjimas. Jauni žmonės į universitetą ateina pažinti politikos, bet vietoj to pažįsta politikos mokslą. Tai nėra du tapatūs dalykai.

Modernusis politikos mokslas kai kuriais svarbiais atžvilgiais yra nesuderinamas su politikos prigimtimi. Net patys politikos mokslininkai savo kasdieniame gyvenime nesivadovauja jų pripažįstamais politikos pažinimo metodais. Tikras mokslininkas neturi tėvynės. To užtenka, kad suabejotume mokslininkų lojalumu. Tikras mokslininkas tyrimo metu turi būti anapus gėrio ir blogio. Tai padeda mokslinio tyrimo objektyvumui, bet kartu moko netinkamo požiūrio į moralę.

Savo knygoje Jūs parodote, kaip mokslo metodas iš politikos „išplauna“ moralės, laisvės sąvokas, depersonifikuoja politiką, ją paversdamas abstrakčiais dėsniais, ir taip prisideda prie politikos kaip darniai veikiančių procedūrų ir mechanizmų sampratos įtvirtinimo. Kaip paaiškinti tokį politikos mokslų dvilypumą: viena vertus, mokslininkai atsiriboja nuo praktinių politinių tikslų, tačiau moderniais laikais tapo pagrindiniu politinę savivoką formuojančia jėga?

Norint paaiškinti šį politikos mokslininkų dvilypumą reikia pavartoti moralinę prasmę turinčią „veidmainiavimo“ sąvoką. Politikos mokslininkai yra paradoksalios būtybės. Jie sako viena, bet daro kita. Kai, tarkime, jų tyrimams prireikia pinigų, būtinai kalba apie savo tyrimų reikšmę valstybei. Tačiau jų paraiškose taip pat būtinai rasime teiginių apie mokslo vertybinį neutralumą.

Mokslininkai tiki pažanga, ir niekada neatsisakys šio tikėjimo. Išties gamtos mokslų atstovai tą pažangą mato kasdien. To negalima pasakyti apie moralę. Galbūt moralinė pažanga nėra ateityje, nėra dabartyje, ir galbūt iš viso reikia būti retrogradu, kad kalbėtum apie moralinę pažangą. Mokslo autoritetas šiuolaikinėje visuomenėje remiasi tiksliųjų mokslų pasiekimais. Nuo F. Bacono laikų buvo tikima, kad mokslo pažanga užtikrins ir moralinę pažangą. Šiandien vis labiau matome, kad taip nėra. Netgi priešingai. Mokslas tampa vis tikslesnis, vis kietesnis, o žmogus vis labiau savęs jame neranda. Mokslas turėjo būti įrankis, padedantis žmogui ir palengvinantis jam gyvenimą, tačiau įrankis užvaldė tą, kuris turi jį naudoti. Mokslininkai piktnaudžiauja savo autoritetu. Mokslas negali būti žmogaus vadovu. Nesakau, kad jo reikia atsisakyti, tik sakau, kad būtina apsaugoti moralę ir politiką nuo pažangos idėjos.

Nuotr. Jorė Janavičiūtė

Nuotr. Jorė Janavičiūtė

Vienas įdomiausių knygos skyrių yra apie politikos mokslą kaip romantizmo formą. Tai viena netikėčiausių Jūsų išvadų. Dažnai mokslui galima priekaištauti pasitelkiant romantikų žodyną, kurį pastarieji vartojo kritikuodami Apšvietos epochą: šaltai racionalistinis, apatiškas vertybėms, moralės nuostatoms, siekiantis universalių principų nuvertinant kultūrą, unikalų patyrimą ir dvasią. Kaip politikos mokslininko asmenyje įžvelgėte romantiką?

Nors romantizmas pirmiausiai sietinas su menu, o ne mokslu, politikos mokslininkų santykis su politika primena moderniųjų menininkų kūrybą. Abiem atvejais norima sukurti naują, netikėtą ir nepažįstamą tikrovę, peržengiančią kasdienio pasaulio supratimo ribas.

Tiek menininkai, tiek mokslininkai duoną užsidirba stebindami publiką. Griežtai laikydamiesi tyrimo metodologijos, politikos mokslininkai prieš savo valią kuria kažką panašaus į dadaistinio meno kūrinius. Patys mokslininkai mano, kad užsiima visai kita veikla negu menininkai. Tačiau šis įsitikinimas pagrįstas tik iš dalies, kol žiūrima į atskirus darbus. Į politikos mokslą pažvelgus visumos akimis, galima pamatyti, kad mokslininkai ir menininkai kuria romantišką pasaulį. Kitaip tariant, mokslininkai savo darbus pateisina ne per norą sužinoti kažką apie pasaulį ar siekti pakeisti jį (mokslo neutralumas neleidžia viešai deklaruoti tokio tikslo). Todėl jiems labiau rūpi klausimas, ar galima iškelti kontrargumentus jau egzistuojančių argumentų lauke.

Politikos mokslininkai sukūrė atskirą teorinių argumentų pasaulį. Filosofai sprendžia tuos pačius su žmogaus prigimtimi, jo morale susijusius klausimus. O politikos mokslininkas nuolatos siekia naujumo ir dėl to, neradęs problemos politiniame gyvenime, savo veiklą gali pateisinti polemizuodamas su kokia nors egzistuojančia teorija, veliasi į kalbos žaidimus, ginčijasi vieni su kitais. Mokslininkai sukaupė daug informacijos apie politiką, tačiau tai informacinės, o ne politinės svarbos dalykas. Tai – mokslininkų mokslininkams skirta informacija. Jie diskutuoja ir polemizuoja ne su kitais pasaulio dalyviais bet su kitais mokslininkais. Mokslininkai kuria uždarą performansą, kuris neturi įtakos politikos tikrovei. Jie veikia panašiai kaip meno kritikai, kurie apie paveikslą prirašo tiek interpretacijų, kad jų nė su patranka neprašausi, kad pamatytum patį paveikslą. Mokslas veikia pagal „menas menui“ principą.

Paskutinis klausimas. Ar mokslas prisideda prie politinių idealų nuosmukio, ar visgi į mokslą galima žvelgti kaip į tam tikrą utopijos formą? Juk jūs knygoje rašote, kad mokslas siekia visuomenės išvaduotos iš moralės naštos vizijos?

Atsakant į pirmąją klausimo dalį, reikia pasakyti, kad jis veikiausiai žlugdo politines vizijas. Mokslas atmeta filosofinius klausimus, kurie nekyla iš patyrimo. Taip yra dėl to, kad pats mokslas negali duoti atsakymo į filosofinius klausimus. Taip atmetamos ir didesnės politinės vizijos. Tai faktas. Bet įdomiausia, kad jis negali pasiūlyti jokios vizijos pats iš savęs. Mokslas kritikuoja tautinę valstybę, o pats niekada nebūtų sukūręs nieko panašaus. Ir jis negali sukurti nieko panašaus. Mokslas, kalbant Kanto terminais, stovi intelekto pusėje. Jis negali duoti idėjų, negali duoti idealų.

Antroji klausimo dalis sudėtingesnė. Mokslas savo destruktyvia dalimi pats yra tarsi vizija. Čia – kažkoks neįtikėtinas dalykas. Ši destruktyvi vizija, nukreipta prieš vizijas, yra susieta su liberalia demokratija, tad panašu, kad liberaliai demokratijai reikia nuolatinio vizijų griovimo – visko, kas padaryta vakar, gali būti sukritikuota šiandien ir perkonstruota rytoj. Pati liberali demokratija, kuri remiasi mokslo autoritetu, vis labiau panyra į intelektą ir dėl to šiai politinei santvarkai nebematyti jokios proto alternatyvos. Intelektas tegali siūlyti smulkius techninius esamos santvarkos pataisymus, o ne rimtą politinę alternatyvą.