Odisėjo Eličio kūrinio rankraštis

Odisėjo Eličio kūrinio rankraštis

Raudosiu visada – ar girdi? – dėl tavęs, vienas, Rojuje

 

I

Kitur pasuks delno
Linijas Lemtis it raktininkas
Akimirkai laikas nesipriešins

 

Kaip kitaip, juk žmonės myli vienas kitą

 

Dangus parodys mūsų vidų
Ir pasaulin pabels nekaltumas
Su juodu mirties atšiaurumu.

 

II

Apraudu saulę ir metus apraudu kurie ateina
Be mūsų ir apdainuoju tuos kurie praėjo
Jei tai tiesa

 

Pasikalbėję kūnai ir saldžiai slystančios valtys
Po vandeniu vis suskambančios gitaros
Tie „tikėk manimi“ ir „netikėk“
Vienas ore, kitas muzikoje

 

Du maži žvėreliai, mūsų rankos,
Kurie gręžiojosi kad slapta užliptų vienas ant kito
Pelargonija vazone prie atvirų vartelių
Ir dalelės jūrų kurios susiėjo
Ant akmens sienų, už tvorų
Už anemonės tavo rankoje
Ir triskart sudrebėjo violetas tris dienas po kriokliu

 

Jei tai tiesa aš apdainuoju
Medinį kraigą ir keturkampį audeklą
Ant sienos, Gorgonę palaidais plaukais
Katę stebėjusią mus tamsoje

 

Vaiką su smilkalais ir su raudonu kryžium
Valandą kai vakarėja ant uolų nepasiekiamumas
Apraudu rūbą kurį paliečiau ir pas mane atėjo pasaulis.

 

III

Taip kalbu apie tave ir save

 

Kadangi tave myliu ir mylėdamas galiu
Kaip Pilnatis pakilti
Iš visur, tavo mažutei kojai tarp didžiulių patalų
Priskinti jazminų – ir turiu jėgų
Įmigusių papūtęs tave pernešti
Per mėnulio perėjas ir per paslėptas jūros kolonadas
Apžavėtus medžius su sidabruojančiais voratinkliais

 

Apie tave girdėjo bangos
Kaip glostai kaip bučiuoji
Kaip pašnibždom sakai „ką?“ ir „a“
Aplink stiebą užutėkyje
Visada mes šviesa ir šešėlis

 

Visada tu žvaigždelė ir visada aš tamsus laivas
Visada tu uostas ir visada aš švyturys dešinėje
Įdrėkusi prieplauka ir švytėjimas virš irklų

 

Aukštai name su vynuogynais
Pririštos rožės, vanduo kuris užšąla
Visada tu akmeninė skulptūra ir visada aš didėjantis šešėlis
Pakrypusi langinė tu, atplėšiantis ją vėjas aš
Kadangi tave taip myliu
Visada tu moneta, o aš meilė kuri ją pasidabruoja

 

Tokia naktis, toks vėjo gausmas
Tokia drėgmė ore, tokia tyla
Aplink despotę jūrą
Žvaigždėtas dangaus skliautas
Toks lengvas tavo atodūsis

 

Kad man neliko daugiau nieko
Tarp keturių sienų, lubos, grindys
Tik šauktis tavęs ir kad mane daužytų mano balsas
Kvepėti tavimi ir kad žmonės išsigąstų
Kadangi nebandyto ir svetimo
Žmonės nepakenčia ir per anksti ar girdi mane
Dar per anksti šiame pasaulyje meile mano

 

Kalbėti apie tave ir mane.

 

IV

Dar anksti šiame pasaulyje, girdi mane
Pabaisos neprisijaukintos, girdi mane
Mano pralietas kraujas ant smaigalio, girdi mane
Peilis
Kaip avinas kuris bėga danguje
Ir laužo žvaigždžių šakas, girdi mane
Tai aš, girdi mane
Myliu tave, girdi mane
Laikau tave ir vedu tave ir tau nešu
Baltą Ofelijos nuometą, girdi mane
Kur mane palieki, kur eini ir kas, girdi mane

 

Tavo ranka laikosi virš audrų

 

Begalinės lianos ir ugnikalnių lavos
Ateis diena, girdi mane
Mūsų palaidoti, o vėliau tūkstantmečiai
Mus pavers baltom iškasenom, girdi mane
Kad virš jų švytėtų nejautrumas, girdi mane
Žmonių
Ir mus išmestų tūkstančiais dalelių

 

Į vandenis po vieną, girdi mane
Skaičiuoju savo karčius akmenėlius, girdi mane
O laikas yra didžiulė bažnyčia, girdi mane
Kur kartais figūros, girdi mane
Šventųjų
Verkia tikromis ašaromis, girdi mane
Varpai atveria aukštį, girdi mane
Kad praeičiau platų praėjimą
Laukia angelai su žvakėmis ir laidotuvių giesmėmis
Niekur neisiu, girdi mane
Arba nei vienas, arba kartu, girdi mane

 

Čia audros gėlė, girdi mane
Ir meilės
Bet kartą ir visiems laikams ją nuskynėm
Ir kitaip ji nebepražydės, girdi mane
Kitam pasauly, kitoj žvaigždėj, girdi mane
Nėra žemės, nėra vėjo
Kurį palietėm, net jo, girdi mane

 

Ir joks sodininkas niekada nebuvo toks laimingas

 

Per tokią žiemą ir iš tokių šiaurių, girdi mane
Išsupti gėlę, o vien mudu, girdi mane
Pačiam jūros vidury
Vien iš noro mylėti, girdi mane
Iškėlėm visą salą, girdi mane
Su grotomis ir kyšuliais ir žydinčiom pašlaitėm
Klausyk, klausyk
Kas gi kalba vandenyse ir kas verkia – girdi?
Kas ieško kito, kas šaukia – girdi?
Tai aš kuris šaukia ir aš kuris verkia, girdi̇̀
Myliu tave, myliu tave, girdi̇̀

 

V

Apie tave kalbėjau anais laikais
Su išmintingomis žindyvėmis ir nerimstančiais maištininkais
Iš kur galėtų būti tavasis laukinio žvėries liūdesys
Raibuliuojančio vandens atspindys ant veido
Ir kodėl tuomet man lemta ateiti greta tavęs
Nors nenoriu meilės tačiau noriu vėjo
Tačiau noriu šuoliuoti ant nepabalnotos stačios jūros

 

Ir niekas negirdėjo
Apie tave nei raudonėlis nei grybas
Kretos aukštumose nieko
Tik Dievas sutiko dėl tavęs vedžioti mano ranką

 

Tai čia, tai ten, atidžiai ratu
Pakrantės veidu, įlankomis, plaukais
Ant kalvos pamodamas kairėn
Tavo kūnas sustingęs kaip vieniša pušis
Akys išdidumo ir perregimõs
Gelmė̃s, namo viduje sena sekcija
Iš kipariso medžio su geltonais nėriniais
Kad vienas laukčiau kol pirmąkart pasirodysi
Aukštai terasoje ar už akmenų kieme
Su Šventojo žirgu ir Prisikėlimo kiaušiniu

 

Lyg iš sugadintos freskos
Didinga kokios tavęs ir troško menkas gyvenimas
Kad sutalpintum į žvakelę griaudinčią ugnikalnio šviesą

 

Kad nė vienas nebūtų matęs ar girdėjęs
Nieko sugriuvusių namų dykynėse
Nei kiemo pakrašty palei tvorą palaidotas sentėvis
Apie tave, nei senolė su visom savo žolelėm

 

Tau tik aš, gal dar muzika
Kurią varau gilyn į save bet ji garsesnė sugrįžta
Tau nesubrendusios dvylikametės krūtys
Atsuktos į ateitį raudonu krateru
Tau lyg smeigtukas aštrus kvapas
Kuris yra kūne ir praduria prisiminimą
Ir štai grumstas, štai balandžiai, štai mūsų senoji žemė.

 

VI

Esu daug matęs ir žemė mano mintyse atrodo gražiausia
Gražiausias auksiniuose garuose
Aštrus akmuo, gražesnės
Tamsmėlynės sąsmaukos ir stogai bangose
Gražiausi spinduliai kuriais eini neužmynusi
Nenugalima kaip Samotrakės deivė virš jūros kalnų

 

Taigi žvelgiau į tave ir man gana
Kad visas laikas taptų nekaltas
Sodelyje kur tavo žingsniai paliauja
Kaip nepatyręs delfinas sekti paskui

 

Ir žaisti su baltumu ir su žydryne!

 

Pergale, pergale kurią nugalėjau
Dar iki meilės ir su ja
Hibiskusui ir meilės gėlei
Eik, eik nors aš ir dingčiau
Vienas, ir lai būna saulė kurią laikai naujagimis
Vienas, ir lai būnu aš raudanti tėvynė
Lai būna mano žodis kurį siunčiau kad tau laikytų lauro lapą
Vienas, vėjas stiprus ir vienas apvalainas
Akmenėlis tamsių gelmių mirksėjime
Žvejys užlipęs ir vėl atgal įmetęs į laiką Rojų!

 

VII

Rojuje nusitaikiau į salą
Visai kaip tu ir į namą pajūry

 

Su didžiule lova ir mažom durim
Įmečiau aidą į bedugnę
Kad kiekvienąryt nubudęs žvalgyčiausi

 

Kad matyčiau pusę tavęs brendant į vandenį
O pusę tavęs apraudočiau Rojuje.

Iš graikų kalbos vertė Elžbieta Banytė