Samanta Schweblin (g. 1978) per pastaruosius metus tapo viena žinomiausių ir populiariausių argentiniečių rašytojų. Ji yra apdovanota „Casa de las Américas“, Juan‘o Rulfo de Francia bei kitomis premijomis. Samantos Schweblin kūriniai gerai žinomi ir už Lotynų Amerikos ribų, jie išversti į daugybę kalbų, o netrukus su pirmuoju rašytojos romanu galės susipažinti ir Lietuvos skaitytojai. Autorė išgarsėjo  apsakymais, dabar ji laikoma viena geriausių jaunosios kartos pasakotojų ispanų kalba.

„Sofoklio“ leidykla neseniai išleido romaną ,,Prieraišumo laisvė“ (jį galite įsigyti čia). Jis kvies skaitytojus pasinerti į intriguojantį autorės kurtą pasaulį ir romano veikėjų akimis išvysti, kaip gyvenimus veikia tokios galingos jėgos kaip motinystė ir gamta. Amanda, Karla, Nina ir Davidas blaškysis tarp laukų, tręšiamų cheminėmis medžiagomis, susidurs su užteršto vandens problema, bandys išspręsti tarpusavio santykius, nugalėti baimes.

Prieš atsiverčiant romaną kviečiame susipažinti su autore – paskaityti Astrid‘os Donoso‘s Henríquez interviu: Samanta Schweblin pasakoja ne tik apie ,,Prieraišumo laisvę“, bet ir apie kūrybos procesą, „moterišką“ literatūrą bei moteriškumą literatūroje (originalus tekstas 2018 m. vasario 26 d. publikuotas „Fundación La Fuente“ portale).

Samanta Schweblin

Tai, kad kiną iškeitėte į literatūrą, skaitant jūsų pasakojimus, atrodo visai natūralu (pirmosios rašytojos studijos buvo filmų kūrimas).

Taip. Tai buvo geras kelias, tačiau einant juo man iškilo daugybė klausimų. Aš niekaip negalėjau apsispręsti, ar studijuoti humanitarinius mokslus, ar kiną. Tačiau bijojau, kad humanitarinių mokslų studijos gali būti labai teorinės – aš tenorėjau papasakoti istoriją, be to, teorija neturi nieko bendra su fikcijos pasauliu. O kine svarbu, kaip istorija papasakojama, tad ten išmokau nemažai subtilybių apie struktūrą, laiko apskaičiavimą, apie tai, iš kurios pusės geriau nukreipti kamerą, kai kas nors yra pasakojama, ir kokią reikšmę ši kameros kryptis pasakojimui suteikia. Tokie tad buvo mano sprendimai.

Kas jus pastūmėjo kurti  literatūrą, rašyti būtent apsakymus?

Pradėjau skaityti, skatinama šeimos. Iš senelio perėmiau potraukį kurti ir tai, kad esu jausminga. Jis man labai daug skaitydavo. Seneliui patiko poezija, ypač Gabriela Mistral. Taip pat ir mano mama domėjosi knygomis. Kiek pajėgė, savo namų bibliotekoje kaupė kūrinius tų, kurie dabar laikomi boom judėjimo (staigus Lotynų Amerikos literatūros išpopuliarėjimas 1960–1970 m.) klasikais: vieną kitą Julio Cortázar’o, Juan’o Rulfo knygelę, taip pat ir Franz’o Kafka’os romanus. Tai buvo pirmosios suaugusiųjų literatūros knygos, pasiekusios mano rankas, man labai svarbios ir palikusios nemenką pėdsaką. Kai sukako septyniolika, pradėjau vaikščioti į literatūrines dirbtuves, kuriose pažinau ir Šiaurės Amerikos rašytojus. Tuo metu labai populiarūs buvo Raymond’as Carver’is, John’as Cheever’is, Jerome’as D. Salinger’is, Flannery O’Connor. Jaučiu, kad viduje nešiojuosi dalelę kiekvieno iš jų, ir tai taip pat atsispindi mano kūryboje. Žaviuosi Lotynų Amerikos pasauliu: jo jausmingumu, painiais vingiais, tamsumu. Tačiau mano proza – labai aiški, minimalistinė, to išmokau kitoje – Šiaurės Amerikos – mokykloje.

Kai kurie autorės apsakymai – persmelkti žiaurumo, pavyzdžiui „Žmogus, kuriam nepasisekė“ (apsakymas iš rinkinio „Septyni tušti namai“, kuris 2012 m. buvo apdovanotas Juan’o Rulfo premija), apie mažą mergaitę arba „Visai ne tai“ – apie motiną ir dukrą, kurios leidžiasi tyrinėti vienos keistuolės namo. Šių pasakojimų nuotaika nepastebimai persismelkia į skaitytojo kasdienybę – lyg akmenukas, mestas į ramutėlį ežerą. Nors ir akmenukas nedidelis, nepavojingas, kai šis pasiekia vandens paviršių, jis būtinai susidrumsčia. Samanta’os rašyme yra kažko grėsmingo: ji sugeba sukurti atskirą pasaulį, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo panašus į mūsiškį, tą, kuriame gyvename, tačiau, iš tiesų, rašytojos kuriamame pasaulyje trūksta ramybės ir žioji plyšys. Pro tą plyšį  ir išsprūsta – į skaitytojo pasaulį patenka – kažkas ypatingo, sukrečiančio.

Kitame interviu esate minėjusi, kad stengiatės atitolti nuo moteriškumo temos, tačiau jūsų kūriniuose yra daug buities, šeimos, vaikų problematikos. Juk tai stereotipšikai kaip tik ir siejama su moteriškumu…

Tai esu minėjusi, tik jau seniai. Tuo metu buvau šiek tiek įsižeidusi dėl to, kaip laisvai tam tikra literatūra būvo vadinama „moteriška“. Manau, kad moteriška literatūra neturėtų būti išskiriama kaip žanras, kaip detektyvai ar siaubo literatūra, dabar „moteriškos“ literatūros etiketė priklijuojama pagal romano temas. Mano manymu, moteriška turėtumėme vadinti literatūrą, kuri tiesiog yra parašyta moterų. Niekaip nenorėjau priimti, kad mano kūriniams priskiria „moteriškos“ literatūros žanrą. Tokia literatūra atrodė nuobodi, prasta, visai neįdomi. Tačiau išleidusi antrą knygą, supratau, kad visi mano romanuose keliami klausimai susiję su moters jausena, motinyste, neplanuotu nėštumu, aborto problema, tėvų, sūnų bei motinų, dukrų santykiais, mergaitiška paauglyste. Visos šitos temos mano kūryboje yra aptariamos ir tai visiškai natūralu, juk aš, šių apsakymų kūrėja, esu moteris.

Nieko nuostabaus, kad šiandien – pats tinkamiausias laikas literatūrai, rašytai moterų. Daugybė anksčiau nepastebėtų kūrėjų, šiandien yra prisimenamos, taip pat turime tikrai populiarių šiuolaikinių rašytojų. Kita vertus, Ispanijoje, Javier’as Marías’as ir Arturo’as Pérez’as Reverte’as spaudoje sukėlė diskusiją teigdami, kad šiomis dienomis publikuojama per daug moterų kūrybos, – turėtų būti skaitomi jau klasika tapę rašytojų moterų kūriniai… Tarsi Jane’ė Austen, seserys Brönte ar Virginia Woolf nebūtų kentėjusios dėl to, kad rašė vyrų pasaulyje. Pasakoju Samantai apie šią polemiką. Ji nusijuokia ir atsako: ,,Visi šiek tiek per daug nervinasi.“

 „Prieraišumo laisvė“ dalyvavo prestižiniame The Man Booker International Prize premijos konkurse ir pateko į ilgąjį 2017 m. apdovanotųjų sąrašą. Angliškai knyga pavadinta kiek kitaip – „Fever Dream“ („Karštinės sapnas“). Tai didus, hipnotizuojantis ir gąsdinantis pasakojimas. Gąsdina tai, kad skaitydami iki galo gerai nesuprantame, kas vyksta, o tai tik dar labiau įtraukia – nuo knygos neįmanoma atsiplėšti.

„Prieraišumo laisvė“ romano temos šiomis dienomis labai aktualios keliami politiniai, visuomeniniai klausimai. Apie kaimo vietoves ir apleistus laukus, praradusius tikrąją savo prasmę, šnekama ir John’o Berger’io kūrinyje „Vienąkart Europoje“ („Once in Europa“). Kaip tokia mintis atėjo jums?

Kaime anksčiau buvo taiku ir ramu, dabar situacija pasikeitusi. Aš jau seniai mąsčiau apie chemines trąšas jos mane ir stebino, ir piktino, o, svarbiausia, kėlė man baimę. Parduotuvėje regėti, kad visi pomidorai yra tobuli ir vienodi – tai mane gąsdino, o šį baisumą visada nešiojausi su savimi. Visų pirma planavau parašyti apsakymą, tačiau man nepavyko (nusijuokia). Tikriausiai visi autoriai, kažkada mėginę rašyti apsakymus, yra tai patyrę: bandai papasakoti tai, kas tave traukia, kas yra žiauru ir stipru. Kartais prireikia pusantro šimto puslapių istorijai, kurią, galbūt, būtų galima papasakoti ir dvidešimčia.

Taigi, apsakymas galiausiai pavirto romanu?

Prieš atsakydama, Samanta pagalvoja.

Galbūt, kai rašiau apsakymus, buvau gana konservatyvi. Tuo metu man kildavo kokia nors idėja ir aš net nesvarstydavau, kad tai galėtų išvirsti į šį tą daugiau nei apsakymą. Nebuvo tokių minčių. Nebuvau atvira pokyčiams. O šis pasakojimas blaškėsi, iš vienos pusės į kitą, tarsi bandytų nusiplėšti kokį nors apynasrį, kol galų gale pareiškė: „Ponai, istorija užims du šimtus puslapių“ (juokiasi). Buvo nedrąsu! Paskyriau labai daug laiko istorijai apgalvoti, tačiau kai viskas jau buvo sudėliota, užrašiau labai greitai.

Nuotr. Thought Catalog

Šiam romanui, kaip ir jūsų apsakymams, būdinga nerami nuotaika. Tai jūsų kūrybą apibūdinantis bruožas. Ar nujaučiate, kokį nerimą provokuoja jūsų pasakojimai?

Nerimas yra kaip tik tai, ko ieškau. Dažniausiai jį sunku apčiuopti, tačiau tai yra man svarbiausia istorijos kūrimo dalis. Dažnai bandau įsivaizduoti, kaip tekstas paveiks skaitytoją. Yra knygų, kurias perskaitai ir tada pamanai:  kūrinys iš tiesų buvo įdomus, norisi jį rekomenduoti kitiems. Yra ir tokių knygų, kurias skaitai neatsitraukdamas, aukodamas net miegą. Man patinka šis antrasis variantas. Kūriniai, sudrebinantys jausmus, sukeliantys baimę. Man patinka fizinis poveikis – poveikis kūnui. Žaviuosi, kad žodžiai turi tokią galią.

Tarsi aplankytų staigus suvokimas…

Žinoma. Skaitytojui turi būti palikta erdvės atrasti pačiam. Smagu, kai turi daug teisių ir galių – nuspręsti, kuriuo momentu tavo skaitytojas staiga suvoks. „Padeda telefono ragelį, eina koridoriumi ir pamato motinos paveikslą“, – skaitytojas staiga supranta, kad tai buvo motina. Juk tai taip nuostabu!

Samantos pasakojimuose niekas nevyksta šiaip sau. Paprastai skaitytojo veikla siejama su atviromis pabaigomis, kai skaitytojas skatinamas išspręsti pasakojimą, sugalvoti, ką jis reiškia. Samantos kūryboje skaitytojui suteikta laisvė yra gerai apgalvota. Jos istorijose nebūna atsitiktinumų. ,,Kiekvienas žodis turi reikšmę. Jo vietoje negali būti jokio kito. Noriu, kad perskaitydamas žodį skaitytojas pajaustų kažką ypatingo, nebyliai pats sau jį ištartų, suprastų. Tikiu, kad svarbiausius pasakojimo dalykus turėtų įvardinti skaitytojas, o ne rašytojas, tačiau tam reikalingos specialiai numatomos tylos atkarpos.“

Ar šiuo metu rašote ką nors nauja?

Rašau kitą apsakymą, kuris man lygiai taip pat nepavyko. Tai bus dar vienas romanas. Kol kas jis dar labai „žalias“ ir reikalauja daug darbo. Na, o apsakymus rašau kiekvieną dieną – tai jau tapo mano kasdieniu įpročiu. Visuomet galvoju apie kurį nors iš jų. Kartais naują apsakymą sumanyti užtrunka gana ilgai, net tris ar keturis mėnesius. Tuo metu grįžtu prie romano, šiek tiek nutolstu nuo besimezgančio apsakymo. Džiaugiuosi, kad išmokau dirbti su įvairiais žanrais.

Originalų tekstą adaptavo ir iš ispanų kalbos vertė Augustė Čebelytė. Publikacija parengta bendradarbiaujant su leidykla „Sofoklis“.

CLOSE
CLOSE