Apie moteris švietimo sistemoje, seksistinius stereotipus ir švietimo politikos perspektyvas Vilniaus universiteto Edukologijos katedros vedėją profesorę Liliją Duoblienę kalbina Renata Bikaitė.

Noriu atkreipti jūsų dėmesį į dvi tendencijas. Viena vertus, bendrojo ugdymo vadovėliuose iki šiol galima atrasti daugybę iliustracijų, kuriose moterys ir merginos užsiima namų ruoša, padeda kitiems, rūpinasi savo išoriniu grožiu, o vyrai ir berniukai rodomi besiilsintys, aktyviai leidžiantys laisvalaikį ar užsiimantys mokslu; mokytojai ir toliau reprodukuoja seksistinius stereotipus, aiškindami, ką gali, ko negali ir kaip turėtų elgtis skirtingų lyčių mokiniai. Antra vertus, akivaizdi problema, kad vaikinų mokymosi pasiekimai gerokai žemesni nei merginų, jie mažiau motyvuoti mokytis ir mokyklą supranta kaip tuščią laiko švaistymą kur kas dažniau. Tačiau merginų pasiekimai tiksliuosiuose ir gamtos moksluose ir prastesni nei vaikinų, ir jos žymiai rečiau renkasi šios srities studijas. Kaip manote, ar žmonės, formuojantys  Lietuvos švietimo politiką, mato priežastingumo ryšį tarp šių dviejų tendencijų? Ar čia tik feminisčių „kabinėjimasis“ ir nesugebėjimas matyti „tikrų problemų“?

Na, pirmiausiai pradėkime nuo to, kad Lietuvos visuomenė vis dar dažnai vadovaujasi  nuo seno prigijusiais stereotipais, čia įskaitant ir lyčių klausimus. Feminizmas suprantamas kaip „baisi“ naujovė, atkeliavusi į Lietuvą, nors visai netinkama jos kontekstui. Tokioje aplinkoje, kur kartojama „stiprus vyras“/ „gležna ir paklūstanti moteris“ auga mūsų vaikai, jaunuoliai, kuriamos šeimos. Žinoma, anot tokio požiūrio, stiprus vyras turi domėtis tiksliaisiais ar technikos mokslais, o moteris – humanitariniais ir socialiniais. Beje, tyrimai rodo, kad tam šios lytys ir yra labiau tinkamos (berniukai geriau sprendžia problemas, mokosi iš patirties, eksperimentų, o mergaitės geriau išmano naratyvą, geriau moka klausytis ir išgirsti). Berniukų nenoras mokytis atsiranda iš mokyklinių eksperimentų, praktikos, aktyvumo stokos bei kitų motyvaciją mažinančių veiksnių. Švietimo politikai tai žino,  atsižvelgia į kontekstą ir galvoja, kaip išlyginti situaciją, kad abi lytys turėtų vienodas sąlygas (juk gyvename  pagal lygių galimybių politiką), ir būtų vienodai motyvuoti. Spręsdami šiuos klausimus, jie vis tik neišvengia painiavos, greičiausiai dėl neapsisprendimo, kieno nuomonę stipriau atstovauti. Viena vertus, lyčių problematiką analizuoja ir strateguoja, vadovaudamiesi Lietuvos tradicinėmis dorovinėmis vertybėmis, kurias sieja su krikščionišku asmens supratimu, vyro ir moters funkcijų ir vaidmenų atskyrimu, kita vertus – tarptautiniais, europiniais dokumentais, kurie pabrėžia lyčių lygybę, feministinį požiūrį (tai politikams yra privalu, be tokių deklaracijų jie negali apsieiti). Kas gi tuomet nutinka? Popieriuje turime vienas deklaracijas (kartais prieštaraujančias), o realybėje jos dar kitos. Kaip pavyzdys gali būti lytiškumo ugdymo (tiksliau – Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo) integruojamoji programa, kuri yra parengta jau beveik prieš aštuonetą metų, bet iki šiol neefektyvi, retas mokytojas ją integruoja į savo pamokas. Gal dažniausiai gamtos ar etikos mokytojai, nes tai atitinka jų planines temas. Jau neminėsiu švietimo politikų ginčo dėl to, kas yra geriau: lytiškumo ugdymas ar švietimas. Ar tik ugdymas be švietimo, ar švietimas be ugdymo, ar ugdymas su švietimu? Sena Lietuvos švietėjų sprendžiama problema. Kitaip tariant, vieningos nuomonės šioje srityje neturime.

 Ar daroma kažkas, kad ši padėtis būtų ištaisyta?

Yra ekspertinės grupės, yra seminarai, mokymai mokytojams ir mokyklų vadovams, viešoje erdvėje vyksta diskusijos, tačiau bent kiek liberalesnis ir į feminizmą labiau linkęs požiūris dažnai sutinkamas kiek priešiškai. Pagal bendrąją Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo integruojamąją programą (2007) per pastaruosius metus pravesta kelios dešimtys seminarų tobulinant mokytojų kompetenciją. Bet, kaip rodo tyrimai, mokytojai nesijaučia kompetentingi ir nėra patenkinti kvalifikacijos kėlimu. Jie vengia programos temų integravimo. Visgi reikia pripažinti, kad kursai dažnai yra konservatyvūs, skeptiškai žvelgiantys į feminizmą, neatskleidžiantys įvairių alternatyvų, kad mokytojai turėtų platesnį vaizdą ir koreguotų savo nuomonę. Šios bendrosios programos ir mokymo priemonių svarstymo kelyje buvo atvejų, kai ekspertinės veiklos buvo stabdomos, jei nepraleisdavo perdėm šališkų, tik vieną – krikščionišką ar pagonišką – požiūrį atskleidžiančių vadovėlių. Ir tikrai ne krikščionybė yra problema, tai nuostabi religija, bet jos kontekste pateikiamas lytiškumo ugdymas kažkodėl labai siauriai rodo moters ir vyro vietą visuomenėje, jų pareigas, lytiškumą radikalizuoja. Mūsų universiteto Edukologijos katedros dėstytojai ir mokslininkai turi kiek kitą požiūrį. Mokymai mokytojams apie tarpkultūriškumą ir lyčių lygybę, kurie buvo vesti mūsų katedros dėstytojų drauge su Tolerantiško jaunimo centru, sulaukė aštrios kritikos, kaltinimų, kad dangstome netinkamas vertybes, vakarietiško „sugedusio“ pasaulio skverbimąsi į Lietuvos mokyklą. Kita vertus, toks konservatyvus požiūris nestebina, mąstant apie mūsų visuomenę. Viskas gali keistis po truputį  ir, čia jau sutinku su feminizmo kritikais, neperlenkiant lazdos.

Ar įmanoma ir kaip įmanoma sustabdyti stereotipų, lemiančių lyčių nelygybę, reprodukavimą įvairiose bendrojo ugdymo plotmėse?

Manau, turi praeiti nemažai laiko. Galbūt, kai iš užsienio sugrįš tolerancijos ir feminizmo daug matęs ir kartu kritiškas jaunimas, tuomet ir pati visuomenė keis savo požiūrį, subręs tam ir mokykla. Greičiau šie procesai vyksta neformaliajame ugdyme, o ne mokykloje. Bet, žinoma, negalima sėdėti sudėjus rankų ir stebėti, kaip norima Lietuvos visuomenę išsaugoti XIX amžiaus lyčių supratimo dvasioje. Čia daug nuveikusi mūsų katedros buvusi docentė Giedrė Purvaneckienė (dabar – Seimo narė), kuri visais įmanomais būdais viešino feministinį požiūrį, kartais gal ir perdėm radikalų, ypač kai buvo kuriami švietimo dokumentai. Tuo klausimu nemažai dirba VDU dėstytojai, taigi po truputį naujos idėjos skleidžiamos. Tiesa, VU Edukologijos katedros dėstytojų požiūriu, studentai turi rasti savą supratimo raktą, nenorime jiems nieko įteigti ar įbrukti, tik bandome parodyti alternatyvas ir iki šiol šališką Lietuvos visuomenės ir mokyklos požiūrį į lytį.

David Delruelle, Rules of Perspective, 2013

David Delruelle, Rules of Perspective, 2013

Ar jūsų pedagogikos ir edukologijos programų studentai yra mokomi atpažinti įvairiopas lyčių nelygybės, diskriminacijos ir seksizmo apraiškas ir kovoti su jomis savo profesinėje veikloje? Jei tam neskiriamas dėmesys, kodėl?

Mūsų Edukologijos programos studentai išklauso tarpkultūrinio ugdymo kursą, kurio viena tema yra „Berniukai ir mergaitės mokykloje“. Pristatomos Europos ir pasaulio tendencijos, orientalistinis požiūris, naujausi tyrimai, įvairios prieigos, viena paskaita skiriama feminizmui kaip reiškiniui atskleisti. Parodoma, kad feminizmas – tai ne tik lygios pilietinės teisės, bet ir teisė į savą fizinę ir emocinę erdvę, į lyties išskirtinumo bei savitumo supratimą, gerbiant priešiškos lyties savitumą. Analizuojama, kaip keičiasi lyties simbolika (radikalusis feminizmas), supažindinama su kitomis lytiškumo problemomis, pvz., queer problemomis. Įdomu stebėti, kaip skirtingų metų studentai skirtingai tas problemas traktuoja. Vienais metais visiškai pateisina queer‘us, o kitais – griežtai smerkia. Taip pat turime kursą „Lytis ir ugdymas“, kurį renkasi rimčiau šią temą tyrinėjantys studentai, kurie apie tai rašo baigiamuosius darbus. Kiekvienais metais parašoma mažiausiai pora magistrinių darbų apie šią temą, ir nebūtinai pasirinkus požiūrį, kurį per paskaitas labiau linkę atskleisti dėstytojai. Kai kurie studentai akcentuoja kitą – antifeministinį, dažniausiai siejamą su krikščionišku, požiūrį. Žinoma, neprieštaraujame: studentai laisvi rinktis savo prieigas, jei tik tam randa tinkamus argumentus ir juos apgina. Toks jau tas akademinis bendravimas. Pvz., šiais metais buvo apgintas  darbas apie mokyklų feminizaciją (ją suprantant kiek kitu aspektu, t. y., ne kaip didesnę emancipaciją ir atsakomybių prisiėmimą, o kaip moteriško konteksto ir kontingento instituciją). Spręsta problema, kodėl mokykla tokia moteriška, lyginta su kitų šalių patirtimi (britais, prancūzais, suomiais), kuri, tiesą sakant, yra gana panaši, nors ten skiriamas didesnis dėmesys šios problemos sprendimui. Pasaulio švietimo politikai į šią problemą žvelgia skirtingai: vieni teoretikai, pvz., JAV, siūlo grįžti prie senų tradicijų – mergaičių ir berniukų mokyklas atskirti. Jose atitinkamai dėstytų daugiau tos lyties mokytojų, taip išvengtume moksleivių motyvacijos sumažėjimo ir kitų psichologinių problemų dėl lyčių mišrumo, manant, kad mišrumas menkina pasiekimus. Kiti, pvz.,  įrodinėja, kad tai būtų neteisingas sprendimas (pvz. Vokietijos švietimo politikai). Antrasis šių metų magistro darbas buvo apie lytiškumo ugdymą mokykloje, lyginant Čekijos ir Lietuvos situaciją. Buvo remtasi visai nefeministine nuostata. Žvelgėme tolerantiškai.

Lyties temos taip pat yra integruotos į laipsnio nesuteikiančią studijų programą „Mokyklos pedagogika“ ir gretutines dalyko didaktikos studijas, nors, neslėpsiu, pedagogikos programose tam klausimui galėtų būti skirta daugiau valandų.

Turbūt esate girdėjusi apie moterų ir vyrų mokslinės karjeros „žirkles“, kai iki doktorantūros (imtinai) lygio abiejų lyčių atstovų būna beveik vienodai, gal net daugiau moterų apsigina disertacijas, tačiau vėliau aukštesnėse pozicijose moterų gerokai sumažėja: jos rečiau užima docenčių ar profesorių pareigas. Vardijamos įvairios šio reiškinio priežastys: patriarchalinė universiteto struktūra, moterų ambicijų stoka, šeimos ir mokslinės karjeros nesuderinamumas ir daugelis kitų. Jūs priklausote tai mažumai Vilniaus universiteto moterų, kurios pasiekė aukščiausias pozicijas jo struktūroje. Kas jums labiausiai trukdė ir padėjo šiame kelyje?

Išties, tyrimai, rodo, kad moterų moksle vis dar mažuma, o ypač gamtos ir tiksliuosiuose  moksluose joms sunkiau sekasi daryti karjerą. G. Purvaneckienės su kitomis tyrėjomis parengta monografija pateikia duomenis, kurie rodo, kad viena iš priežasčių – mokytojai siekti šių mokslų labiau skatina berniukus nei mergaites, pabrėžia, kad mergaitės tam yra nepakankamai gabios. O vėliau jau institucijos mokslininkus pagal lytį šiek tiek segreguoja, bent jau tyrimai taip rodo.

Aš asmeniškai savo universitetinės karjeros kelyje tikrai nejutau kliūčių, Filosofijos fakulteto dvasia buvo drauginga, niekad apie kliūtis net nesusimąsčiau, nejutau, kad turiu konkuruoti su vyrais, jie visada rodė pagarbą. Galbūt kelias buvo gana tiesus todėl, kad sritis, kurioje dirbu – edukologija – yra labiau „moteriška“ (čia vyrų nedaug). Bet ir fakulteto mastu menkinamo požiūrio dėl lyties nejutau. Nors viešojoje erdvėje būta įvairiausių VU filosofų pasisakymų, kartais ir itin nepagarbių moters atžvilgiu. Aš gal tik vieną įdomų atvejį galiu paminėti: per fakulteto konferenciją mudvi su prof. Gailiene buvome pasodintos ilgo stalo, prie kurio sėdėjo gal dvigubai ar trigubai daugiau vyrų, gale ir paskutinės gavome teisę pasisakyti. Nemanau, kad tai buvo labai sąmoninga ir suplanuota, bet vis tik įsiminiau.

Moterų stoką aukščiausiose VU hierarchijos pozicijose sietumėte su subjektyviomis, asmeninėmis aplinkybėmis ar su objektyviomis kliūtimis?

Mūsų akademinėje visuomenėje vyras vis dar turi šiokius tokius prioritetus. Jis traktuojamas kaip galintis gerai vadovauti, reprezentuoti Lietuvos mokslą ar studijas, ypač jei jis yra tiksliųjų ar gamtos mokslų atstovas. Taikydami šiuolaikinių tyrimų logiką, galime pajuokauti, kad tie berniukai, kurie buvo nelabai motyvuoti mokytis mokykloje, karjeros kelyje buvo labiau vertinami ir skatinami nei mergaitės, ir lengviau „prasiveržė“ pro mišrų tinklą, pasiekė aukščiausius postus. Tačiau negalime nematyti ir kai kurių labai aukštų moterų vertinimų ir siūlymų joms užimti itin svarbias pozicijas. Matome, kad maždaug per paskutinius 10 metų net trys moterys ir tik vienas vyras iš Filosofijos fakulteto buvo pakviesti į prorektorių pozicijas, taigi, regis, situacija nėra bloga, moterys universitete vertinamos. Šiuo metu VU Senato pirmininkė – moteris, Tarybos pirmininkė – taip pat moteris. Gal ateityje ir rektore bus išrinkta moteris. Vienas permainas galime sieti su VU nauju rektoriumi ir jo nuostatomis, kitas – su universiteto modernizavimu ir lenktynėmis dėl pozicijos globaliame akademinių institucijų pasaulyje, kur vyrų ir moterų santykis, matyt, taip pat svarbus. O gal tai jau kitas požiūris palaipsniui ateina, modernėja sąmonė.

Jei naujasis VU rektorius kreiptųsi į jus patarimo, klausdamas, ką daryti, kad lyčių nelygybė būtų ištaisyta, ką galėtumėte patarti?

Naujasis VU Rektorius vertina moteris ne mažiau nei vyrus, jei į 3 iš 4 prorektorių vietų pakvietė moteris. Vargu ar jis kreiptųsi patarimo šiuo klausimu. Kitas klausimas, kuris gali būti svarbus ir turėtų plačiąja prasme rūpėti Rektoriui – kodėl į studijas ateina proporciškai vis daugiau merginų, o studijos daugelyje fakultetų tampa „moteriškos“? Ką tai reiškia Lietuvos mokslui, socialiniam ir kultūriniam gyvenimui? Lietuvos ateičiai? Kaip keisis universitetų ir visuomenės gyvenimas, kai moterys bus labiau išsilavinusios, nei vyrai, net jei aukščiausius postus tebeužims vyrai? Kaip turėtų būti ugdoma asmenybė VU ir kiek tame ugdyme svarbus lyties klausimas, kokias vertybes skelbia VU plačiajai visuomenei? Juk vis dar tikime, kad VU yra intelektualinis centras, lyderis, formuojantis Lietuvos visuomenę ir jos nuomonę įvairiais klausimais. Na, reikia pasidžiaugti, kad VU yra Lyčių studijų centras, kuris ir tyrinėja, ir savo publikacijomis formuoja visuomenės nuomonę. Taigi Rektorius gali šiais klausimais per daug nesirūpinti, nebent to centro plėtimu, populiarinimu ir bendradarbiavimu su kitais padaliniais įvairiose tyrimų ir studijų srityse.