Šiandienos pietums – linksmoji kalėjimų statistika. 2018-aisiais Lietuvoje 100 000 gyventojų teko 235 įkalinti asmenys. Lietuvos įkalinimo įstaigose 2018-aisiais iš viso bausmę atliko 6544 žmonės. Europoje mus lenkia tik Baltarusija, Gruzija, Turkija ir didžioji kaimynė – Rusija. Tad skaičiai įspūdingi.  Priešingoje ašies pusėje, be abejo – Skandinavijos šalys. Suomijoje 100 000 gyventojų tenka 51 įkalintas asmuo, Švedijoje – 59, Norvegijoje – 63. Sesutėse Latvijoje ir Estijoje – 195. Skirtumai tik atrodo nedideli: iš tiesų Latvijos įkalinimo įstaigose bausmę atlieka 2779-iais, o Estijoje – 3969-iais kaliniais mažiau nei Lietuvoje.

Kodėl taip yra? Ar mes fundamentaliai kažkuo blogesni? Ar senas nuvalkiotas pokštas apie tai, kad Kauną aptvėrus spygliuota tvora, visi žinotų už ką sėdi, yra pagrįstas, o gal net tinkamas ir visai Lietuvai? Ne, lietuvio genas nėra kažkaip subjaurotas blogio jėgų. Jų subjaurota yra viena nedidelė knygelė – baudžiamasis kodeksas (toliau – BK). Lietuviškasis BK yra negailestingas, ten  jau seniai nuspręsta,  kur dėti kablelį sakinyje „bausti negalima pasigailėti“.    

Vienas daugiausiai šurmulio sukėlusių BK pakeitimų įvyko 2017-aisiais kriminalizavus marihuaną, arba, liaudiškai tariant, žolę. Už tai, kas Kalifornijoje, o ir arčiau – Belgijoje, Nyderlanduose, Portugalijoje, Ispanijoje (tiksliau – Katalonijoje) bei Šveicarijoje, yra legalu ir visai smagu, Lietuvoje daugybei žmonių tenka už grotų praleisti ne vienerius metus.

Apie narkotikų kontrolę, lemtingus BK pakeitimus, teisminę praktiką ir kalėjimo realybę DOXA redaktorė Vaida Kalkauskaitė kalbėjosi su advokatu Vytautu Budniku.

Nuotrauka: Wesley Gibbs

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Pradėkime nuo rimtų reikalų. Kurie BK straipsniai yra aktualūs marihuanos vartotojams ir platintojams ir kas su jais nutiko tą lemtingą 2017-ųjų spalį?

Yra du pagrindiniai BK straipsniai, kurie aktualūs šiuo požiūriu – 259 ir 260. Nors straipsnių dispozicija skamba beveik taip pat, jie skiriasi tuo, kad 259-ame straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už narkotinių medžiagų turėjimą ir disponavimą jomis, o 260-ame – už jų turėjimą ir disponavimą jomis su tikslu platinti. Įstatymų leidėjui svarbesnis yra būtent platinimo momentas. Pačiam vartoti taip pat neleistina, bet platintojas blogį skleidžia ir kitiems.

Problema ta, kad visuomenėje pasklido žinia, jog mažo kiekio narkotinių medžiagų vartojimas yra kriminalizuotas. Taip nėra. 259 ir 260 straipsniai jau kurį laiką nekeisti. Pakeistas buvo BK 75 straipsnis, kuris numato bausmės vykdymo atidėjimą. Iki 2017 m. spalio bausmės atidėjimas tam tikromis sąlygomis galėjo būti taikomas asmenims, įvykdžiusiems  neatsargius bei tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius), už kuriuos bausmė neviršija ketverių metų. Nuo 2017-ųjų spalio bausmės atidėjimas nebegali būti taikomas tiems, kas įvykdė sunkius nusikaltimus. Sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija šešerius metus laisvės atėmimo.

Taigi, disponavimas narkotinėmis medžiagomis yra priskiriamas sunkiems nusikaltimams?

Taip, disponavimas narkotinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti yra sunkus nusikaltimas, už tokią veiklą numatomas laisvės atėmimas iki aštuonerių metų. Kol dar nebuvo pakeistas BK 75 straipsnis, jei žmogus pripažindavo savo kaltę, nuoširdžiai gailėdavosi, o teismas, savo ruožtu, turėdavo pagrindą manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus bausmės atlikimo, tokiam asmeniui galėdavo būti taikomas bausmės vykdymo atidėjimas (liaudyje tai dažnai vadinama „lygtinumu“, nors iš tiesų lygtinumas reiškia ką kita). Pavyzdžiui, teismas galėdavo skirti žmogui ketverius metus laisvės atėmimo ir atidėti bausmę dvejiems metams tikėdamasis, kad bausmės tikslai bus pasiekti žmogui jos neatliekant, t. y.  nekalint kalėjime. Per tuos dvejus metus  nevalia padaryti jokio nusikaltimo ar teisės pažeidimo.

Netgi šiek tiek viršyti greitį?

Taip. Šį procesą prižiūri probacijos tarnyba, žmogaus elgesys yra akylai stebimas. Teismas, atidėdamas bausmės vykdymą, paskiria tam tikrus įpareigojimus, pavyzdžiui, dirbti, mokytis, gydytis ir pan. Jei per tuos dvejus metus nenusižengia, asmuo laikomas atlikusiu bausmę. Jei vis dėlto padaro administracinį nusižengimą, netgi likus trims dienoms iki bausmės vykdymo atidėjimo termino pabaigos, jis gali būti siunčiamas į įkalinimo įstaigą atlikti visos jam skirtos bausmės.

Ir tie dveji metai nėra iškaičiuojami iš bausmės laikotarpio? Turi atsėdėti visą tau skirtą bausmės laiką?

Taip, teks atsėdėti visą tą laiką, kuris buvo paskirtas. Bet nuo 2017-ųjų spalio bausmės atidėjimo scenarijus nebebus įmanomas tiems, kurie padarė sunkius nusikaltimus. Disponavimas narkotinėmis medžiagomis siekiant jas platinti – vienas iš sunkių nusikaltimų.  Dėl to daugelis potencialių nusikaltėlių yra išsigandę. Jei asmuo pagaunamas su net ir sąlygiškai nedideliu kiekiu narkotinių medžiagų, jam gali būti inkriminuotas ir šių medžiagų platinimas. Praktika rodo, kad jei rastas narkotinių medžiagų kiekis yra didesnis už tą, kuris įprastai suvartojamas vieno asmens (tarkime, besisvaiginančiajam pakanka pusės gramo narkotinių medžiagų, o pas jį rasti keturi gramai), žmogus gali būti apkaltintas narkotikų platinimu –nepaisant to, kad šias medžiagas jis galėjo „įsigyti ateičiai“.

Ar taip nutinka visada? Ar priklauso nuo to, „ant ko pataikysi“?

Tai yra ikiteisminį tyrimą atliekančių įstaigų ir teismo diskrecija. O nusikaltęs ginasi.  Be to, nedera pamiršti, kad teisminėje praktikoje ne visi įrodymai yra tiesioginiai. Jei asmuo sulaikytas su, tarkime, dešimt kilogramų narkotinių medžiagų – akivaizdu, kad jos skirtos ne tik asmeniniam vartojimui. Tačiau jei sulaikytasis turi vieną gramą, bet jo kišenėse rasta keletas mažyčių maišelių arba namie atliekant kratą rastos mini svarstyklės, tyrimą atliekanti įstaiga įprastai daro išvadą, jog svarstyklės ar maišeliai buvo skirti ne kam kitam, o būtent narkotinėms medžiagoms sverti ar pakuoti platinimo tikslais.

Lietuvoje narkotikų kontrolės politika griežta ir bausmės yra didelės. Už didelio ar labai didelio narkotikų kiekio platinimą dažnai skiriama net iki penkiolikos metų laisvės atėmimo. Taigi, kartais tarp įstatymų girnų patekę jauni žmonės, deja,  būna sutraiškomi.
Lietuvoje skirdami bausmę teismai dažnai atsižvelgia į tai, ar asmuo visiškai pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailisi, ar suprato pasielgęs neapgalvotai, ar nebuvo teistas, ar turi tvirtus ryšius su artimaisiais, kurių nenori prarasti, ar padėjo išaiškinti nusikaltimo aplinkybes. Esant išvardintoms aplinkybėms, teismai įprastai skiria švelnesnę bausmę. Tačiau jei žmogus aktyviai nesigina arba tyrimą atliekančiam pareigūnui sutrikęs nurodo, kad gynėjas jam nereikalingas, ir pirminius parodymus duoda be advokato, tokią bylą ikiteisminio tyrimo įstaigoms užbaigti yra paprasčiau ir greičiau, ir ji perduodama teismui, kur asmuo paprastai yra gana greitai nuteisiamas. Kadangi bausmės už disponavimą narkotinėmis medžiagomis su tikslu jas platinti vykdymas nėra atidedamas, taip pat nėra kitų už šį nusikaltimą skiriamų bausmės rūšių, tenka keliauti tiesiai į kalėjimą.

Nuo ko priklauso, kiek laiko praleisi kalėjime? „Iki aštuonerių metų“ visgi amplitudė plati.

Teismas skiria bausmę skaičiuodamas nuo jos vidurkio ir atsižvelgdamas į atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes, žmogaus asmenybę, nusikaltimo pavojingumą ir kitus įstatyme numatytus faktorius. Jei asmuo gailisi, supranta nusikaltęs ir pan., bausmė gali būti sumažinta iki dvejų, trejų metų, tačiau jei žmogaus požiūris į nusikaltimą yra ciniškas, arba yra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, tuomet jam skiriama bausmė paprastai būna didesnė už vidurkį. Kiekvienas atvejis – individualus.

Grįžkime prie BK ar jame yra kalbama apie narkotikų rūšis? Turbūt yra šioks toks skirtumas, kai žmogus vartoja ar platina „žolę“ ir kai vartoja ar platina kokainą, heroiną.

Ne, baudžiamasis įstatymas narkotinių medžiagų nediferencijuoja. Bet yra du specialūs LR Sveikatos apsaugos ministro įsakymai. Pirmajame nustatyta, kokios yra narkotinės ar psichotropinės medžiagos, o antrajame – koks tam tikros medžiagos kiekis laikomas mažu, dideliu ar labai dideliu. Reikia nepamiršti, kad pareigūnams radus galimai narkotinių medžiagų, jos visuomet siunčiamos į ekspertizės įstaigą nustatyti, koks kiekis rastame mišinyje yra grynos narkotinės medžiagos, kadangi įprastai į narkotines medžiagas dedama tam tikrų priemaišų, kurių apyvarta nėra uždrausta.

Kaip į minėtą BK pakeitimą reaguoja teisėjai, kuriems reikia jaunus žmones siųsti į įkalinimo įstaigas? Jie juk tikrai žino, kaip gyvenimas ten pakeis jaunuolio likimą.

Teisėjai, teisiamųjų suole matydami jauną žmogų, teisiamą už tokį nusikaltimą, paprastai atsižvelgia į aplinkybes, pvz.,  kad teisiamasis nusikaltimą padarė per klaidą, iš nežinojimo, dėl to, kad buvo jaunas ir neatsakingas. Teismas visuomet veikia įstatymo ribose, tačiau jis turi galimybę pasinaudoti BK numatyta teise skirti švelnesnę nei įstatymo numatyta bausmę. Tam tikrais atvejais teismai šia galimybe pasinaudoja ir, atsižvelgdami į asmens jauną amžių, jo siekius ir perspektyvas, socialinius ryšius, paskiria švelnesnę bausmę negu numatyta straipsnio sankcijoje. Tačiau, kaip minėjau, kiekvienas atvejis individualus ir vertinama pagal konkrečios bylos aplinkybes.

Ar tokia teisminė praktika pasitaiko dažnai, ar vis dėlto tik išimtiniais atvejais?

Teismo vertinimas visada priklauso nuo daugybės aplinkybių. Teismui svarbu, ar žmogus gailisi, ar supranta neigiamus savo nusikaltimo padarinius, ar apskritai suvokia, kad elgiasi netinkamai.  Taigi, tai, kaip asmuo mato save padaryto nusikaltimo kontekste, yra labai svarbu. Gynėjo vaidmuo procese irgi labai reikšmingas. Kitaip tariant, viskas svarbu.

O jeigu, tarkime, „žolė“ būtų dekriminalizuota ar tie, kurie dabar kali už su ja susijusius nusikaltimus, būtų paleisti?

Lietuvoje tam tikrais atvejais baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią. Veiklą dekriminalizuojantis, bausmę švelninantis įstatymas galioja atgal. Toks įstatymas taikomas iki švelnesnio įstatymo įsigaliojimo nusikaltimą padariusiems asmenims, taip pat ir jau atliekantiems bausmę ar turintiems teistumą, todėl tokiems asmenims bausmės gali būti sušvelninamos, o nuteistieji gali būti paleisti į laisvę.

Taigi, dekriminalizavus marihuaną lengviau atsikvėpti galėtų ne tik tie, kurie vartoja arba planuoja vartoti ateityje, bet ir tie, kurie šiuo metu už tai atlieka bausmę.

Baudžiamasis įstatymas nėra suformuotas taip, kad būtent marihuana galėtų būti dekriminalizuota. Dekriminalizacija galima tuo atveju, jei būtų pakeistas ar pripažintas netekusiu galios atitinkamas baudžiamojo kodekso straipsnis ar jo dalis, numatanti atsakomybę už disponavimą narkotinėmis medžiagomis su tikslu ar be tikslo jas platinti. Tam, kad būtų dekriminalizuota būtent  marihuana, ši medžiaga turėtų būti išbraukta iš minėto LR Sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtinto narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašo. Jei, tarkime, taip nutiktų, tuomet tie, kurie yra kaltinami disponavimu marihuana, ar jau atlieka už tai bausmę, galėtų tikėtis atleidimo nuo bausmės, bausmės sušvelninimo, veikos perkvalifikavimo ar teistumo išnykimo.

Žiūrint iš žmogiškos, antropologinės perspektyvos, kas yra ta žmonių grupė, kuri labiausiai nukenčia nuo šio BK pakeitimo, jei kalbame apie lengvuosius narkotikus?

Labiausiai nukenčia tie, kurie neįvertina valstybės ir jos institucijų galių. Žmonės dažnai abejingai žiūri į jiems pateiktus kaltinimus. Visuomenėje labai paplitusi nuomonė:  „Aš esu nekaltas, tai kam man gintis? Visiems ir taip aišku, kad aš nieko neplatinu, ir teismas tai pats išsiaiškins”. Problema iškyla tada, kai teismas nusprendžia, kad asmuo narkotines medžiagas visgi platino, o tuomet gintis dažnai jau būna per vėlu. Į tokią situaciją pakliuvusiems asmenims derėtų ieškoti gynėjo, kai jie sulaikomi arba prieš pirmąją apklausą, o ne tada, kai jau nuteisiami. Dažnai nutinka taip, kad žmogus, ypač jaunas, lėšų advokatui neturi, tėvai taip pat ne visada gali padėti. Tada reikėtų kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, ir pateikus reikiamus dokumentus, valstybė paskirtų nemokamą advokatą. Gynėjo dalyvavimas procese bent minimaliai užtikrintų asmens teisę į gynybą: advokatas padėtų suformuluoti gynybinę strategiją ir taktiką, kvalifikuotai įvertintų byloje surinktą medžiagą, nusikaltimą padaręs asmuo galėtų tikėtis švelnesnės bausmės ar išteisinimo.

Taigi, jei tave jau pagavo, būk malonus, pasirūpink visu procesu nuo A iki Z?

Žinoma, ir nedelsdamas! Skambink mamai, advokatui ar dar kažkam. Lietuvoje tai dar nėra įprasta, tačiau Vakarų šalyse turėti savo advokatą jau yra norma. Lietuvoje asmuo kreipiasi į advokatą tik tuomet, kai mato, kad situacija labai bloga. Neretai baudžiamosiose bylose asmenys pirminius parodymus per apklausas teikia nedalyvaujant advokatui, nes mano, jog tokie paaiškinimai nėra svarbūs, tačiau vėliau tai, kad tinkamai nepasirūpinama  gynyba, atsisuka prieš patį asmenį.

Tačiau žmogus juk turi teisę neduoti parodymų be advokato? Ar visa tai tik filmuose?

Taip, žmogus turi tokią teisę, tačiau reikia įvertinti, kaip asmuo jaučiasi per apklausą. Jos metu psichologinė įtampa yra didelė. Jau vien tai, kad asmuo atsidūrė  ikiteisminį tyrimą atliekančioje įstaigoje, policijos nuovadoje ir pan., jį baugina ir žmogus neretai tiesiog bijo atsisakyti kalbėti, bijo ginti savo teises. Nedaug yra drįstančių pasakyti tyrėjui „neduosiu parodymų“ arba „noriu pasitarti su advokatu“. Asmens, kuris pirmą kartą susiduria su valstybės prievartos aparatu, savijauta nepavydėtina. Kartais įtariamasis raštu atsisako advokato, nes net neperskaito jam pateikto teisės turėti gynėją protokolo ir neįsigilina į savo, kaip įtariamojo, teisių turinį. Kai toks dokumentas pasirašomas, teisė į advokatą nėra prarandama, tačiau tyrėjas jau gali atlikti apklausą joje nedalyvaujant gynėjui.

Kiek šie pirminiai parodymai lemia bylos eigą? Ar jie yra svarbūs?

Pirminiai parodymai yra bene svarbiausi. Po to, žinoma, galima tartis su advokatu, pasakyti, kad suklydai, ne taip supratai tyrėjo užduotą klausimą, todėl pateikei neteisingą paaiškinimą. Bylos metu galima tikslinti pirminius parodymus, juos keisti. Tačiau, suprantama, kaltinimą palaikantys proceso dalyviai kels klausimą, kodėl iš pradžių žmogus teigė x, o dabar jau y. Taigi, tam, kad baudžiamajame procese būtų išvengta klaidų ar nesusipratimų, patartina nedelsiant realizuoti savo teisę į gynybą. Svarbiausia, žinoma, yra nepakliūti į beviltišką situaciją, savo noru atsisakyti gynėjo.

Nuotrauka: Daniel von Appen

Baisu pagalvoti apie tai, kad, bent jau „žolės“ atveju, į teisiamųjų suolą dažnai sėda ir labai jauni žmonės.

Taip,  jauniems žmonėms tenka atlikti realias laisvės atėmimo bausmes kolonijose ir pataisos namuose. Deja, Lietuvoje pataisos įstaiga dažnai tik deklaratyvus pavadinimas. Neretai asmenys, gyvenę laisvės atėmimo vietose,  ne pasitaiso, o, priešingai, pradeda laikytis kriminalinių subkultūrų normų. Įstatymų leidėjams atsisakius bausmės už sunkų nusikaltimą vykdymo atidėjimo, nemažai labai jaunų žmonių patenka į įkalinimo įstaigas. Taip jų gyvenimas paženklinamas tamsia žyme. Be to, kalėjusiems asmenims teistumas išlieka ir po bausmės atlikimo. Teistumą turintis žmogus ne tik negali įsidarbinti valstybės tarnyboje, daugeliu atvejų jis negali užimti ir dalies renkamų pareigų, būti kai kurių laisvųjų profesijų atstovu, ir privačių įmonių savininkų yra vertinamas kritiškai ir negatyviai.

Nepaisant to, kokią bausmę kalėjimą, areštą, baudą, viešuosius darbus ir t.t. ankščiau esi gavęs už platinimą arba vartojimą, tavo teistumas vis tiek bus matomas ?

Taip. Tiesa, teistumą žmonės dažnai painioja su faktu, kad esi teistas. Teistumas yra padarinys po asmens nuteisimo, kuris pradeda galioti po apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo ir priklauso nuo nusikalstamos veikos rūšies ir bausmės dydžio. Tarkime, asmuo nuteisiamas už sunkų nusikaltimą septynerių metų laisvės atėmimo bausme – tokiam asmeniui atlikus visą bausmę ir išėjus į laisvę dar penkerius metus galios teistumas. Tai reiškia, kad jei per tuos penkerius metus jis padarys nusikaltimą, teismas atsižvelgs į jo teistumą skirdamas bausmę už naujo nusikaltimo padarymą ar spręsdamas dėl tokio asmens atleidimo nuo bausmės ar baudžiamosios atsakomybės. Taip pat tam tikrais atvejais toks asmuo gali būti pripažintas recidyvistu ar pavojingu recidyvistu. Jei taip atsitiktų, asmuo netektų teisės į atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, be to, jam būtų skiriama griežtesnė bausmė negu straipsnio sankcijoje numatytas vidurkis. Teistumui išnykus asmenys yra laikomi neteistais, naujo nusikaltimo padarymo atveju jie būtų teisiami kaip nusikaltę pirmą kartą.

Ar faktą, kad žmogus buvo teistas, prokuroras gali minėti net ir teistumui išnykus?

Taip. Faktas, jog asmuo yra teistas, neturi galiojimo laiko. Prokurorui pateikiant kaltinamąjį aktą teismui yra būtina nurodyti informaciją apie ankstesnius asmens teistumus. Tai minima teismo nuosprendyje. Baigiamuosiuose teismų aktuose nurodoma, kad asmuo yra teistas, bet jo teistumas išnykęs. Teismai, skirdami bausmę žmogui, kurio teistumas jau yra išnykęs, vis dėlto dažnai į tai atsižvelgia: nors teistumas jau yra išnykęs, bet asmuo baudžiamosios atsakomybės pasekmes galėjo numatyti  iš ankstesnės savo patirties, vadinasi, pirma ankstesnė bausmė nepadėjo padaryti išvadų .

Visuomenėje yra paplitusi keista nuostata apie laisvės atėmimo bausmes: „Pasėdės čia porą metų, pasimokys, nieko nenutiks, pats kaltas.“ Akivaizdu, kad tai nesąmonė. Kaip žmogų paveikia tokia patirtis?

Įkalinimo įstaiga yra nemaloni institucija, būtų gerai ten nepatekti. Laikas ten eina visai kitaip, nei daugelis įsivaizduoja. Nors formaliai institucijos vadinamos pataisos įstaigomis, tačiau praktika rodo, kad daugelis asmenų (ypač jaunų), perima tam tikras subkultūros normas, paklūsta jos taisyklėms. Dėl to neretai ir išėję į laisvę tokie žmonės arba vėl grįžta į įkalinimo įstaigą, arba lieka visą gyvenimą emociškai traumuoti. Reikia būti psichologiškai stipriam, kad ištvertumei laisvės atėmimo bausmę. Dar studijų laikais esu skaitęs, kad asmeniui, kuris neturi psichologinių sutrikimų ir nepasižymi kriminaliniu mąstymu, bausmės tikslai kalėjime pasiekiami vidutiniškai per pusę metų – likęs laikas kalėjime yra tiesiog kančia.

Kokie yra pagrindiniai skirtumai tarp to, ką visuomenė įsivaizduoja, ką žino, apie įkalinimo įstaigas, ir to, kaip yra iš tikrųjų?

Galimas dalykas, kad vyrauja įspūdis, jog kalėjime – kaip mokykloje: visi nuolankiai mokosi, klauso paskaitų ir t.t. Žinoma, valstybė skatina kalinius socializuotis, užsiimti pozityvia veikla, mokytis. Tačiau ne visi nuteistieji tai daro. Nemaža tokių, kurie buriasi į nusikalstamas grupuotes ir į jas stengiasi pritraukti jaunų ir lengviau palaužiamų žmonių. Viešojoje erdvėje neseniai  pasirodė dokumentinis filmas „Pravieniškių mafija“, kuriame – nemažai tiesos apie įkalinimo įstaigų kasdienybę. Žmonės turi būti apie tai informuojami. Būtų gerai, kad į šiuos klausimus pažvelgtumėme atviresnėmis akimis, daugiau apie tai  kalbėtumėme.

 

CLOSE
CLOSE