Neuromokslai ir koučinimas (liet. ugdomasis vadovavimas, iš angl. couching) – dvi sritys, šiuo metu bene labiausiai „ant bangos“ mokslo bei inovacijų pasaulyje, nepamirštant ir paprastų hipsterių pokalbių. Apie tai, kas bendra tarp smegenų tyrimų ir naujosios eros pagalbos sau, kalbamės su Gabija Toleikyte – neuromokslų daktare, įkūrusia koučingo įmonę ir sėkmingai siejančia šiuos du laukus savo tarpsritinėje veikloje.

Nuotr. aut. Jesse Orrico

Nuotr. aut. Jesse Orrico

Kaip nutiko, kad iš neuromokslų pasukai koučinimo link? Ką šis perėjimas padėjo suprasti apie šių sričių panašumus ir skirtumus?

Daug metų buvau įsitikinusi, kad pažindami žmonių smegenis galime suprasti žmogaus elgseną ir jo gyvenime kylančias problemas. Prieš dešimt metų neuromokslus pasirinkau tam, kad galėčiau padėti žmonėms tirdama neurodegeneratyvines ligas, žmogaus elgseną, psichines ligas ir pan. Tačiau dirbdama šešiose skirtingose laboratorijose supratau, kad čia darbas yra labai atitrūkęs nuo realybės.

Mokslininkų nagrinėjamos problemos be galo įdomios ir remiasi į fundamentalius dalykus, tokius kaip neuronų darbas ar smegenų veikla. Manau, kad to, kas daroma laboratorijose, labai reikia, tačiau buvau visiškai atvira sau ir galiausiai supratau, kad situacijos, kuriose viską išbandome, nepadeda spręsti gyvenimiškų problemų. Man norėjosi būdo, kuris būtų praktiškesnis, kur būtų galima matyti rezultatą.

Tuomet važiuodama traukiniu sutikau lietuvį, kuris prisistatė esąs koučeris ir man papasakojo apie šią veiklą, apie kurią iki tol visiškai nieko nežinojau. Tas žmogus ištarė frazę, kuri man tuo metu surezonavo: „Kad ir kokių problemų turi žmogus – karjeros, asmeninių santykių, sveikatos – jų sprendimas yra pačiame žmoguje. Niekas geriau nei pats žmogus nežino sprendimo. Vienam tinka vienoks scenarijus, kitam – kitoks.“

Ši mintis labai sutapo su mano pačios įsitikinimais, kadangi nuo mažens nujaučiau, kad geriau negu vadinamieji autoritetai žinau, koks kelias man tinkamas. Kita priežastis, kodėl toji frazė man taip įstrigo, yra faktas, kad, žiūrint iš neuromokslų perspektyvos, kiekvienas turime skirtingas smegenis. O tai reiškia, kad pasaulį kiekvienas matome visiškai skirtingai. Tuo tarpu patarimus kitiems dalijame pagal savo pasaulio suvokimą, kuris gali ženkliai skirtis nuo žmogaus, kuriam patariame.

Kuo labiau gilinausi į neuromokslus, tuo tvirčiau įsitikinau, kad žmogui geriausia – jo paties atradimų kelionė. Jau vėliau domėdamasi koučinimu sužinojau, kad toje kelionėje koučeris žmogui padeda keldamas klausimus, pastebėdamas ir nurodydamas tam tikrus dėsningumus. Jis žmogui padeda keliauti vis gilyn į savo vidų, pažinti savo turimą pasaulio modelį ir jį kvestionuoti.

Kartais užtenka turimą pasaulio modelį atnaujinti, kad problemos išnyktų, nes gali būti, jog yra dalykų, kurie tame modelyje sukurti dar vaikystėje ir šiandien visiškai nebetinka. Nuo pat pradžių nujaučiau, kad koučinimas yra labai galingas metodas ne šiaip trumpalaikiams sprendimams, o giluminiams pokyčiams pasiekti, t. y. iš esmės pakeisti žmogaus mąstymą ir tai, kaip jis mato tam tikrą situaciją.

Šiandien savo veikloje jungiu koučinimą su neuromokslais, nes matau, kad tokia jungtis labai galinga. Neuromokslai padeda geriau suprasti, kodėl tam tikrose situacijose jaučiamės būtent taip, kodėl supykę, apimti streso ar pavydo sakome tam tikrus dalykus, kodėl, kai esame pavargę, negalime atsispirti bandelei ar šokoladui, kodėl komandoje žmonės nesusikalba ir t.t.

Pasitelkus įvairių pakopų neuromokslų žinias, galima susidaryti bendrą vaizdą apie tai, kaip veikia žmogaus smegenys. Juk viskas, ką galvojame ir jaučiame, visos mūsų svajonės ir baimės gimsta smegenyse. Mūsų asmenybė yra smegenyse. Net intuicija ir meilė yra smegenyse. Žinoma, kai kurie fenomenai turi simptomų ir kitose kūno dalyse, todėl galvojame, kad įsimylime širdimi ar kad intuicija yra, kaip anglai sako, gut feeling. Tačiau neuromokslininkų prielaida yra tokia: viskas, ką jaučiam, mąstom ir darom, yra smegenyse.

Ar tuomet galėtume sakyti, kad neuromokslai padeda suprasti mechanizmą, o koučinimas pasiūlo būdus, kaip geriausia tą mechanizmą valdyti, kad pasiektume norimo rezultato?

Mūsų smegenys yra be galo plastiškos, jos gali keistis, tačiau nenori to daryti. Smegenys pasižymi nuo aktyvumo priklausomu plastiškumu – jos keičiasi tik ta kryptimi, kurios link nukreiptais veiksmais užsiimame dažniausiai. Tačiau dažniausiai bėgant metams tampame įpročio vergais, ir šį polinkį neuromokslai gali puikiai paaiškinti. Koučinimas pasiūlo labai galingą metodą patiems suprasti, ką ir kodėl norime keisti, sukurti tam motyvaciją ir pasiūlyti būdus norimiems pokyčiams įgyvendinti.

Abu įrankius – neuromokslus ir koučinimą – naudojant kartu, įgyvendinti pokytį galima daug sėkmingiau. Tuo įsitikinau ne kartą. Lietuvoje dirbu su mokytojais, bankų darbuotojais, Anglijoje – su įmonėmis, mokiniais, paaugliais, neseniai vedžiau seminarą žmogiškųjų išteklių ir personalo vystymosi įmonei.

Žinoma, vedant seminarą grupėje, koučinimo esama labai nedaug, tad daugiausia koncentruojuosi į neuromokslų įžvalgas, susietas su gyvenimiškomis situacijomis. Pavyzdžiui, seminare, skirtame lyderystei ir neuromokslams, svarstėme, kaip galime iškelti geriausias žmonių savybes, kaip juos įkvėpti dirbti, šeimai ar asmeniniams santykiams kurti.

Gaunu vis daugiau atsiliepimų apie tai, kad suvokę, kas vyksta jų smegenyse, žmonės nustoja save smerkti. Suprasdamas, kad normalu apimtam streso priimti prastus sprendimus, žmogus žino, jog nėra reikalo savęs graužti ir tereikia kitą kartą susikaupti ir savęs paklausti, ar esu tinkamai nusiteikęs priimti sprendimą, ar mano smegenys šiuo metu pajėgios apdoroti informaciją.

Nuotr. aut. Redd Angelo

Nuotr. aut. Redd Angelo

Tačiau kiek toli galima eiti taip samprotaujant? Juk jei net mokslas patvirtina, kad esama labai daug mūsų pačių nekontroliuojamų sprendimo aspektų, netrukus gali pasidaryti labai lengva nusikratyti atsakomybės itin problemiškose situacijose argumentuojant, kad žmogus turi fiziologinį polinkį elgtis vienaip ar kitaip, ir nieko čia nepadarysi.

Labai geras klausimas. Jei kas nors norės rasti priežasčių pagrįsti tam, kaip jis elgiasi, visuomet ras. Tai vadinamasis „aukos mentalitetas“. Bet jei kas nors iš tikrųjų nori keistis, šios žinios jam suteikia platesnį vaizdą. Tai vadinamasis „proaktyvus mentalitetas“ arba kūrėjo mentalitetas. Žinojimas, kaip ir kodėl iki šiol elgeisi, neduoda pasiteisinimo ir toliau taip daryti. Tačiau jis suteikia žinių, kaip nustoti taip elgtis, kaip keisti įpročius ir modeliuoti situacijas. Kartais užtenka pakeisti labai nedaug – dirbant dažniau daryti pertraukėles arba pietauti parke užuot valgius prie kompiuterio – ir žmogaus būsena visiškai pasikeis.

Tiek neuromokslai, tiek koučinimas padeda įsitikinti, kad atsakomybės už savo būseną prisiėmimas yra svarbiausia sąlyga geriems sprendimams priimti, išlaikyti gerą emocinę būseną, vystyti įtakingą lyderystę, rinktis sau tinkamiausią karjeros kelią ar kurti darnius santykius. „Proaktyvus mentalitetas“ sprendimus priima žymiai sėkmingiau nei „aukos mentalitetas“, kuris stresinėje būsenoje bando prisiversdamas priimti geriausią sprendimą.

Streso būsenoje mūsų mentalitetas yra kaip penkerių metų vaiko, nes tam tikrų smegenų centrai tiesiog užblokuojami – jie negauna pakankamai gliukozės ir deguonies ir tiesiog negali našiai dirbti. Lygiai taip pat būtų bandyti dviračiu nuvažiuoti į Ameriką: gali stengtis iš visų jėgų ir tikėti, kad nuvažiuosi, bet vargu ar ką pasieksi. Kaip A. Einsteinas yra pasakęs, „beprotybė yra daryti tą patį ir tikėtis kito rezultato“.

Mums besikalbant ėmė kartotis tokios sąvokos, kaip lyderystė, karjera, aktyvumas. Kaip koučinimo veikla arba idėja, kad gali pats sau padėti pasiekti tam tikrų tikslų, koreliuoja su „laiko dvasia“, kuri yra orientuota į kuo didesnį kapitalistinį našumą, t. y. kurti produktą ir įsitraukti į vartojimą plačiausia prasme? Kokį matai koučinimo ir į produktyvumą orientuotos ideologijos ryšį?

Prieš dešimt metų koučinimas buvo skirtas daugiausiai įmonėms, ir buvo siekiama kuo didesnio efektyvumo, pelno, kuo didesnės įtakos žmonėms. Šiandien mes atsižvelgiame į gerovę. Jau senokai supratome, kad pasirinkęs darbą, kuriame gerai jaučiasi, žmogus galės daug daugiau sukurti. Tiek koučindama, tiek dėstydama magistrantams Midlsekso universitete, nuolat atsižvelgiu į tai, kokios sąlygos padėtų žmogui jaustis geriau. Dabar suprantama, kad pagrindinė problema ir užduotis yra ne padidinti našumą, o sukurti tvarumą (angl. sustainability). Našumo didinimas yra labai trumparegiška strategija – ji duoda rezultatų tam kartui, tačiau ilgai taikoma sukelia daug žalos.

Kai universitete koučinau profesorius, pastebėjau, kad dauguma jų ateina pas mane ne todėl, kad nori didinti našumą, o norėdami geriau jaustis, būti geriau suprasti, pradėti rūpintis savo sveikata, siekdami, kad jų komandos nariai jaustų daugiau įkvėpimo dirbti. Vis daugiau įmonių šie dalykai tampa prioritetais.

Pavyzdžiui, keliose įmonėse koučinau darbuotojus apie karjeros pokyčius tik su sąlyga, jog žmonėms susikūrus savo karjeros strategiją, įmonė jiems leis, jei reikės, palikti darbovietę. Visos įmonės sutiko. Juk jei žmogui darbe nėra gera, jis tik užima vietą, kur galėtų būti kitas žmogus, kuriam čia patiktų. Šiandien vis dažniau sau užduodami tokie klausimai: ką aš iš tikrųjų noriu sukurti, kaip jaučiuosi čia būdamas, kokie mano santykiai su kitais žmonėmis, kokia mano sveikata ir pan.

Galiausiai vis tiek gyvename kapitalistėje bendruomenėje, Vakarų visuomenėje. Tačiau vis labiau linkstama manyti, kad darbo esmė yra ne uždirbti pinigų, o sukurti kažką naudingo. Tik būdamas tinkamoje pozicijoje ir tinkamos būsenos žmogus gali kurti. Tik taip jis gali suvokti, ką iš tikrųjų nori kurti.

Pakalbėkime apie koučerį ir mokslininką kaip autoritetingas figūras. Vis nenuslūgsta įspūdis, kad visuomenėje tebėra gajus mokslininko autoriteto mitas: žiniasklaidoje „mokslininkai įrodė“ tebėra prierašas, suteikiantis rimtumo vėliau einančiam teiginiui. O koks koučerio autoritetas dirbant su klientu? Ar į koučinimą integruodama neuromokslų žinias pastebi, kad žmonės noriau klausosi ir labiau pasitiki „mokslo patvirtintais faktais“?

Daug kas priklauso nuo žmonių. Kai baigiau doktorantūrą ir įkūriau savo koučinimo įmonę, keletas mano klientų atskleidė, kad pasirinko dirbti su manimi manydami, kad mano baigtos doktorantūros studijos liudija, jog esu užsibrėžusi siekti ilgalaikių tikslų. Kai kuriems žmonėms imponuoja, kad esu mokslininkė ir kad turiu neuromokslų daktarės laipsnį. Pastebiu, kad kuo labiau žmonės išsilavinę, tuo mažiau jie aukština mokslo dalykus. Manau, kad mokslas itin aukštinamas tų, kurie mažiau susidūrę ne tik su moksliniais tyrimais, bet ir universiteto aplinka ir panašiais dalykais.

Neuromokslai šiandien yra „ant bangos“ tiek koučinimo pasaulyje, tiek įmonių tobulinimo kursuose. Žmonės pasidalija įspūdžiais po mano paskaitų, sakydami, kad jaučia atgaivą klausydamiesi apie neuromokslus kalbančio žmogaus, kuris iš tikrųjų supranta šį dalyką. Seminaruose dažnai pabrėžiu, ko mes iš tikrųjų nežinome, kokias prielaidas darome. Besidalindama mokslo įžvalgomis, kartu žmonėms parodau jo ribotumą.

Dirbant tarpdalykiniame lauke labai svarbu suvokti, ką žinome ir ko ne. Kartais susivokti, ko nežinome, yra daug svarbiau, nei žinoti, ką žinome, kad išvengtume per stiprių apibendrinimų. Todėl nuolat skaitau straipsnius ir domiuosi, kas naujo atrasta neuromokslų srityje. Kai apie neuromokslus rašo ne mokslininkai, jie neretai „prašauna“ pernelyg apibendrindami faktus. Aš visuomet pabrėžiu, kad bet koks atradimas ar teorija yra tik vienas iš galimų variantų. Neatmetu galimybės, kad, visai kaip Žemės apvalumo ar žemės traukos atvejais, bėgant laikui suprasime, jog viskas vyksta ne tik smegenyse, o, tarkime, dalis informacijos apdorojama širdyje ar žarnose. Galbūt procesai apskritai yra sudėtingesni.

Pastebėtina tendencija, kad įdomiausios tarpsritinės jungtys šiandien įvyksta ne centre, t. y. ne universitete ar, tarpdisciplininių menų atveju, klasikinėse didžiosiose galerijose, o periferijoje. Kaip manai, ar galime kada nors tikėtis, kad laboratorijose, panašiose į tas, kuriose iš pradžių dirbai, iškart būtų pakankamai erdvės įtraukti dalykų, metodų ir klausimų, apie kuriuos niekas iki tol net nepagalvojo kaip apie „derančius prie“ mokslo tyrimų?

Norėčiau tikėti, kad taip bus. Švietimo sistema palaipsniui kinta: vis daugiau žmonių renkasi studijuoti ne fiziniuose universitetuose, o klausyti paskaitų internetu. Tokie tinklalapiai, kaip Coursera ar Khan Academy, suteikia galimybę pasirinkti, kokius kursus nori klausyti, kiek už juos gauti kreditų ir taip susidėlioti savo išsilavinimą.

Dauguma universitetų yra gana konservatyvūs, o norint keisti seną sistemą, reikia kritinės masės. Yra daugybė priežasčių palaikyti esamą padėtį užuot ją keitus. Sakoma: tam, kad žinotume, kaip geriau, reikia pirma išbandyti, paeksperimentuoti. O didelei struktūrai dažnai tai padaryti yra daug sunkiau. UCL, kuriame studijavau doktorantūros studijas, vienas mano pažįstamas profesorius su keletu bendraminčių neseniai įkūrė bakalauro programą, kuri vadinasi Degree of Art and Science. Čia jungiami menai ir mokslas, ir žiūrima, kas iš to gims. Tai viena iš pozityvių judėjimo link tarpdalykiškumo šakų.

Man atrodo, kad palaipsniui vystysis vis daugiau alternatyvių institucijų. Viena iš mano svajonių yra įkurti neuromokslais pagrįstą mokyklą, kurioje mokiniai mokytųsi atsižvelgdami tai, kaip geriausiai veikia jų smegenys, mokymasis būtų daug labiau individualizuotas ir būtų mokomasi žymiai aktualesnių dalykų.

Man pačiai labiau patinka kažkur šone vystyti alternatyvius būdus, eksperimentuoti. Galiausiai rezultatai kalba patys už save. Jei bandymai sukuria kokią nors naudą, rezultatai bus inkorporuoti ir į universitetus, ir į įmones, ir į mokyklas.

Nuotr. aut. Christopher Sardegna

Nuotr. aut. Christopher Sardegna

Galvodama apie skaitytoją, kuris mūsų pokalbio pavadinime ar aprašyme pamatęs žodį koučinimas pagalvos kažką panašaus į „ai, čia vėl šitie“, norėčiau tavęs paklausti, ką atsakytum į (bent Lietuvoje) dažną ironišką apibendrinimą, jog bet kas gali būti koučeriu. Kaip atskirti gerą specialistą nuo prasto?

Mane ir pačią šiek tiek trikdo tai, kad koučinimo pasaulyje koučeriu vadintis gali bet kas. Kartelė juo tapti yra labai žema, tačiau norint dirbi gerai reikia daugybės metų patirties, originalių idėjų, galbūt savo paties sukurtų metodų. Suprantu žmonių skepticizmą, nes yra labai daug nepatyrusių specialistų, kurie užsiima dalykais, kurių koučinimu net nepavadinsi. Atskirti gerą kaučerį nėra lengva.

Man asmeniškai norisi matyti koučinimu užsiimančio žmogaus idėjas, suprasti, ko jis nori pasiekti, pamatyti jo sukurtus metodus, padedančius klientui geriausiai ir greičiausiai prasiskverbti į savo vidinį pasaulį. Visgi dabar matau nemažai kaučerių, kurie dalija nekvalifikuotus patarimais ar tiesiog pagal protokolą klausinėja klausimų pagal prieš tai sukurtus modelius. Jie neturi supratimo apie tai, kas yra žmogus ir kaip mes veikiame. Todėl kartu su profesoriumi Paulu Brownu šiuo metu bandome sukurti labai išsamų žmogaus modelį koučeriams, kad jie įgytų supratimą apie tai, kas yra žmogus, kaip veikia jo psichologija, fiziologija, smegenys.

Ar nėra taip, kad koučerio gerumas matuojamas tuo, kaip efektyviai jis padeda žmonėms? O jei taip, tuomet anything goes: jei kažkam padeda, kai jam paglosto petį sakydami, jog viskas bus gerai ir tereikia tikėti savimi, kokią teisę turime sakyti, kad toks metodas kažkuo prastesnis?

Daug kas priklauso nuo žmogaus ir nuo situacijos. Šiuo atveju kalbu apie situacijas, kai žmonės kažką savo gyvenime ar įmonėje nori keisti radikaliai. Palaikymo galime ir nemokamai gauti iš draugų ir artimųjų. Nesu suinteresuota būti kažkieno drauge, už kurios draugystę mokami pinigai. Norėdamas iš tikrųjų padėti žmogui, turi nesivelti į jo problemas, turi suprasti, kaip žmonės funkcionuoja ir sugebėti pasakyti tiek sunkią tiesą, tiek palaikyti žmogų. Norint būti geru koučeriu, t. y. tuo, kuris padeda sukurti stiprius pokyčius kliento gyvenime, reikia daug į save investuoti, tobulėti ir neatsilikti žaidžiant.

Mano darbo strategija tokia: su klientu nedirbu daugiau negu šešis susitikimus. Jei po to žmogus netapo labiau nepriklausomu, stipresniu ir neįgijo kūrėjo mentaliteto, vadinasi, kažką darėme ne taip. Esu įsitikinusi, kad žmogus, su kuriuo dirbu, neturėtų tapti priklausomas nuo pagalbos, o priešingai – darytųsi vis stipresnis ir geriau susivoktų, kas jam tinka, ko jis nori, kokie jo turimi resursai, galiausiai, kad pats imtų kurti. Neturiu statistinių duomenų, tačiau kai kurie koučeriai pasakoja dirbantys beveik psichologų principu – kuo daugiau sesijų, tuo geriau. Būna, kad žmonės pas juos lankosi metų metus: jie sulaukia palaikymo, supratimo, išsikalba, tačiau jokio apčiuopiamo pokyčio nesukuria, nebent palaipsniui.

Kiekvienas koučeris pasirenka, kaip jis nori dirbti, kuo jis tiki, kokio nori rezultato. Pabrėžiu, kad toks yra mano požiūris į koučinimą. Pakalbėję su kitu specialistu, galime išgirsti visai kitokią istoriją. Koučinimo pasaulyje yra daugybė metodų, o tai, kad egzistuoja tiek įvairių koučerių, matyt, reiškia, kad skirtingiems žmonėms reikia skirtingos pagalbos.