Vos užsimerkiu – prieš akis bekvapė, bespalvė, niekuo neįgarsinta nežinia. Ji yra mano intriga, įvykio užuomazga. Kelionės į Mauritaniją nežinia buvo truputį kitokia nei kaimyninio Senegalo, kuris imperijos laikus menantiems prancūzams kelia panašius jausmus kaip Odesa pagyvenusiems lietuviams. Daugelis lengvai prieinamų šaltinių sakė: ta islamo valstybė nesaugi, neįsimintina, siūlo nepatogią nakvynę, skurdi. Vienas iš raudonuojančių taškų Vakarų Afrikos žemėlapyje[1]. Apie šią šalį daugiau informacijos gausi iš senų kelionių gidų, tačiau ją aplankyti dabar – tinkamas metas.

Kelionėse vaizdas man klostosi iš peizažo kaitos, pasitikusios vos peržengus valstybės sieną. O į Mauritaniją persikėlusius per Senegalo upę pasitinka smėliolendas. Bandžiau įsivaizduoti dykumą, kurią sunku aprėpti. Iš tiesų vietoj akmenėlių įsispraudusios kriauklės, basą pėdą smiltys greitai nušveičia ir moko mikliai lakstyti po nesibaigiančią kopą. Tačiau dykumą aprėpti sunku ne dėl tyrų monotonijos, o dėl jos įvairovės. „Tuoj pravažiuosime kalną“, tamsoje šnibžda bendrakeleivė, prisistačiusi Lulati. „Kokį?“ Tačiau netrukus juntame, kaip neapšviestame kelyje sukamės neregimu serpantinu į plynaukštę, priglaudusią oazių miestus.

Nuotraukos autorės

Nuotraukos autorės

Vakarų dalyje dykumų gyvenvietės su mečetėmis primena vaiko pabertas ir užpustytas lego kaladėles – rausvas, mėtines, gelsvas. Šie namai paprastumu tikrai skiriasi nuo neonais ir ledais įstiklinto sostinės pasaulio. Tačiau juos valdantys dėsniai tie patys – muezino šauksmas, melsvi daraa skvernai, putojanti žalioji arbata, priklydęs asilėnas, senegaliečio valgyklėlė, į kurią patenki, praskleidęs besiplaikstančią užuolaidą.

Nuakšote galvas priglaudžiame amerikietės ir mauritano namuose. Juose mums leidžia manyti – esame ne taip toli vienas nuo kito. Po apsilankymo Senegale tiesiog pribloškia gan dažni sugebėjimai bendrauti anglų kalba. Jaunasis mauritanas svajoja dirbti BBC, anot jo, sukančio pažintinius filmus apie Afriką, iki svajonės – tik žingsnis. Bagetes rajone vynioja į ispaniškus Karibų salų laikraščius. Vienas bendrakeleivis dievagojasi pirmas įveikęs Nuakšoto maratoną (taip, miesto bėgimų yra visur!) ir didžiavosi, kad Mauritanijos futbolo komanda pateko į kontinentines. „Messi yra didis“ skelbia grafitis provincijoje irstančiame senamiestyje. Visai nekeista, jei už mūsų einantis vyrukas garina elektroninę cigaretę, o sim kortelių pardavėjas smalsiai aptarinėja rečiau matytą mūsų „Sony“, nes turi daugiausia „iPhone“. Man jau seniai atrodo, kad pasaulis traukiasi, ypač jaunoji karta vienodėja, atitrūkdami nuo tėvų patirčių ir įgūdžių. Gal todėl norisi ne sėdėti su jais „moderniose“ verandose, bet ieškoti, kur slepiasi dulkės ir mažiau pažįstama realybė.

Archainį paveikslą pirmieji įkūnija žvejai, sostinės uoste velkantys laimikį iš jūros. Galėtum įsivaizduoti, kad jų tinkluose – ne Atlanto žuvys, o mitinės bangžuvės, kad, stovėdama krante, dalyvauji svetimos kasdienybės rituale, suaustame iš mūšos ir dainų, kurias staiga pertraukia prancūziškas „psst, madam, ieškote šviežių krevečių?“.

Šioje realybėje būtina turėti savo Dievą. Gal būsi kitatikis, tačiau netikėti negali. Maldos laiku ištuštėja gatvės, sutrinka pasienio eismas, dykumoje sustoja prekiniai traukiniai. Kaskart automobilyje išdygęs keleivis patronas (matyt, hierarchiškai aukštesnieji sėdasi priekyje), sergsti ir palaiko ryšį – pokalbį pradeda nuo teiginio, kad visi esame broliai. „Galit nors lovą pasikloti dykumoje, jūs čia saugūs.“ Vėliau patikslina – na, dabar sustosime pasimelsti ir aš prašysiu mums visiems geriausios kloties.

Pakeliui į Adraro regioną užkalbina studentė, būsima arabų kalbos mokytoja. Ji jau išsiskyrusi prieš tėvų valią, vyksta pas savo mylimąjį kariškį, grįžusį iš su Mauritanija verslo ryšius plėtojančios Kinijos, – jai svarbūs ne giminės nulemti (tuokiamasi ir su vienuolikmetėmis), bet meile grindžiami santykiai, todėl kartoja, jog turi teisių, ir svajoja palikti šį kraštą su silpnu wi-fi. „Tau turbūt įdomu, kaip čia viskas, bet man tai – vien smėlis ir smėlis, noriu iš čia ištrūkti“, sako, ir jaučiu, kaip įpusėjus kelionei jai sukyla apmaudas, nes nepasirinksi, kur gimti, o aš, net tylėdama, įkūniju tą priekaištą. Bet ji teisi – mūsų akiratis ir žodynas, kuriuo apibūdiname pasaulį, skiriasi, nežinau, ką reikėtų daryti, jei visą kelią ir galimybes įkūnytų smėlio peizažas, o jį apibrėžtų keli oazės miestai su tolumoje regimu plynaukštės riboženkliu. Nepaisant užsispyrimo kurti gyvenimą ne pagal sutarimų dėsnius, ji kaip ir visi nuolankiai išbėga į dykumą ir suklumpa maldai.

Atstumą nuo Nuakšoto iki Ouadano galima skaičiuoti dienomis, ne kilometrais. Ouadanas – šioje kelionėje tolimiausia iš legalių, turistui įmenamų vietų, kurią galėtume pasiekti, panaudodami turimus laiko išteklius. Išvykę ryte kartu su keliaujančiais į turgų ar tvarkyti reikalų artimiausiame pakeleivingame miestelyje atsiduriame popiet, tuomet vėl sustojame pagirdyti kupranugario-visureigio, jei pasiseks – tik iki kito ryto. Ir taip kiekvieną kartą. Į lėtapėdes keliones įskaičiuojama šiokia tokia romantika, susidedanti iš saulėtekių oazėje, visureigio lingavimo nežymėtais keliais, jautrių po savaitgalio išsiskiriančių jaunų mylimųjų atsisveikinimų, maldos ženklais nejučiomis žymimų namų slenksčių, be galo kantrių pakeleivių, kurios užspaustos kentės ir nepratars nė žodžio, kol muistysiuosi ir juokausiu apie nepatogią vietą. Dar – vieno kito kelią perbėgusio baltojo kupranugario ir žmonių, iš automobilio išleidžiamų tarsi į niekur.

Prieš dešimtmetį Chingetį ir Ouadaną, vietoves, garsias vaizdingomis smėlio kopomis, Korano bibliotekomis, aplankydavo keliasdešimt turistų per metus, dabar – pavienės grupelės. Visą savaitę buvome konkurencinio įvykio šešėlyje: iš Paryžiaus vėl leidžiasi lėktuvai, ten pat gabenantys viduriniosios klasės prancūzus, norinčius joti kupranugariais, paslampinėti po UNESCO, įsigyti batika margintų skarų, jei pasiseks – gal pasiekti Sacharos akį, fiksuotą nuotraukose iš kosmoso. Kita dalis – savarankiški keliautojai, Maritaniją maišantys galingais dykumoms pritaikytais kemperiais, sustojantys jų pagirdyti turistų poreikiams pritaikytuose užmiesčių hubuose. Maloniausia sutikti pavienių slampinėtojų, kurie ilsina protus ir mintis, neketindami didžiuotis keliautojo akiračio pločiu, ir mielai dalijasi ta pačia bagete, patepta „La vache qui rit“, kol mus stebi kitame senamiesčio griuvėsių kampe įsitaisęs akylas Korano skaitytojas.

Ką vietiniai galvoja apie tave, svetimšalį, akivaizdėja iš desperatiškų mostų, kviečiančių ką nors paimti iš jų lentynų, būrio iš pradžių smalsių, vėliau – akiplėšiškų vaikų, reikalaujančių „cadeau, madame, cadeau, cadeau“, saldžialiežuviškų pasakojimų apie datulių šventes ir tingėjimo gėrį, kuriuos lengvai pertraukia žemesnio rango beduino ūdymas – tokiems tik kupranugarius ganyti. Vis tik stipriau įsimena akimirkos, kai, patamsiuose radę šviesos ruoželį, perkame duonos ir vandens, o tarpduryje pasirodęs Abdula klausia, ar turime ką valgyti ir kur padėti galvas. „Duona – toks jau ir maistas, likite vakarienės“, „mano namai – jūsų namai“, – girdėjome ne vieną sykį. Todėl, be abejonės, neliktum alkanas ir be nakvynės. Asketiškuose namuose karaliauja vyrai, todėl negali būti tikras, ar į nusakytą namiškių skaičių neįtraukti tik vaikai ar ir mergaitės bei moterys. Patiekę rankomis valgomą vakarienę, namiškiai mandagiai palaukia, kol atsipalaiduosi, tada leidžiasi į pokalbius apie kultūrą, Prancūzijos politiką ir Mauritanijos nelaimę – turizmo baną. Netikėto svetingumo gestai man tokie pat gražūs kaip mauritanų išlaikyta švari prancūzų kalba (jie vis dar nakvyvietes vadina „auberge“), šiltos duonos skonis. Tradiciškai drauge reikia išgerti tris stikliukus arbatos, tačiau tik nuo šeimininko malonės priklauso, kada bus patiektas antrasis arba išeiti leidimą suteikiantis trečias stikliukas. Arbata gundo vietinis policininkas, nakvynės šeimininkas, prekijas – jei sutiksi, gražiausią dienos metą gali praleisti paisydamas jų etiketo prie arbatinukų, todėl ilgainiui džiaugiamės, kad „auberge“ galime mėgautis savąja.

Ar esi niekur, ar trumpam dingsti laike gali pasakyti ne artimieji ir draugai, lyg susimokę silpnučiu mobiliuoju ryšiu, mėginantys iš mūsų išgauti gyvybės signalą, o kelionė geležies rūdą gabenančiu traukiniu Zuerato–Nuadžibu kryptimi. Jos laukiame miestelyje-stotelėje Chaoume, kuris sujuda kartą per parą, kai horizonte vos dešimčiai minučių pasirodo traukinys ir menamo grobio tykojimas virsta atvira medžiokle: kelionės vietų – žvejams, studentams, prašalaičiams, o turto – kišenvagiams. Pernakt slenkantį dykumos vikšrą kai kurie vadina ilgiausiu pasaulyje (visas vagonų karavanas gali nutįsti iki 2,5 km ilgio), prielaida įspūdingiausiai kelionei (ne vienas turistas įsigudrino pernakt skrosti dykumą, nepatogiai įsitaisęs ant geležies rūdos krovinio), tačiau mums – dulkėtas traukinys yra ne apie tai. Susispaudę laiko sumaitotame vieninteliame „keleiviniame“ vagone simboliškai riedame palei niekeno žemę, Polisarijų, atskiriantį keliaujančius pro Vakarų Sacharos teritorijas. Ir tai yra aptikto Nieko viršūnė. Gerokai po vidurnakčio į ją panyra ir sustojęs traukinys, kad į dykvietę maldai tyloje paplūstų visa juo keliaujanti gyvybė.

Mauritanijos–Maroko pasienyje valiutų keitėjas kaulija paskutinių uigujų. Šypsosi kaip pažįstamiems, klausia, ar jį pamename. Kol bandau atrinkti iš atminties visus sutiktus vyrus su daraa, šis žmogus per minutę nusako, jog viską žino, visur mes buvom – išvardija kelius, kuriais vykom, vietas, kuriose dėjom galvas ir kuriomis domėjomės, žmones, su kuriais vakarojome. Tad kartais nežinia būna apgaulinga, kitam neegzistuoti. Bet vos surasim būsimą kelionės kryptį, ji vėl klastūniškai mėgins įtikinti priešingai.

[1] Keliauti į Mauritaniją nepatariama dėl galimų teroristinių išpuolių prieš turistus. 2007 m. nužudyta pakelėje pietavusi prancūzų šeima, o vėliau įvykdytas išpuolis karinėje bazėje. Dėl šios priežasties iš Afrikos atšauktas Dakaro ralis. Tolesnę turizmo krizę paskatino 2009 m. pabaigos įvykiai, kai buvo pagrobti du prancūzai. Įvertinus saugumo lygį, 2018 m. Prancūzijoje vėl prasidėta kalbėti apie turizmo atgaivinimą, jau įmanoma su gidu keliauti maršrutu Paryžius-Ataras-Paryžius.