Getty Images

Getty Images

Pokelitika: masinė diagnozė ir kontrolės geismas

„Kas buvo išstumta – sugrįžta[1]“, – byloja Freudo psichoanalitinė maksima. Nekalta vaikystės svajonė sugrįžta išsilaksčiusių po miestą skaitmeninių padarėlių pavidalu. 2000-ųjų vaikų svajonė, kad ir aš, visai kaip Ashas, Misty ir Brockas, kada nors tapsiu pokemonų medžiotoju ir will catch’em all, daugiau negu po dešimtmečio sugrįžta kaip naujas diskurso režimas. Jis randasi iš masinės egzaltacijos, iš aiškią formą ir turinį įgavusios kolektyvinės pasąmonės, iš nekalto fort / da[2]: malonumo principas pritemdė tikrovę, o scenoje atsidūrė tai, kas buvo išstumta – ir mes vėl tapome vaikais (ar tiesiog pagaliau galime tai išreikšti)? Viešojoje erdvėje  psichoanalitinis diskursas yra išverčiamas į psichotinį: apie tai byloja vis padažnėjantys su Pokémon GO susiję atvejai, kurie, visi kaip vienas, ir reziumuojami kone taip pat: žaidimas yra potencialiai pavojingas, tarsi kokia freudiška nejauka, kuri gąsdina savo paslaptingumu. Taigi, prasmių radimosi sąlyga, žaismingas signifikanto su signifikatu dėliojimas, sankibos taškų (les points de capiton) paieška, transgresuojanti anapus dvinario principo (pagauta / nepagauta), yra užblokuojama. Populiarusis diskursas ne aiškina, bet diagnozuoja: vyksta masinis pamišimas.

Beveik paranojiškas pamišimo semos vartojimas išduoda masinio diskurso disciplinavimo funkciją (sąvoka „masinis“ yra grynai euristinė, neniveliuojanti įvairovės ir nepretenduojanti į masės kaip homogeniško socialinio darinio reprezentaciją). Disciplinos teoretikas Michelis Foucault vaizdžiai aprašė Renesanso kvailių laivus, kuriais it krovinius gabendavo keistuolius, kvailius ir pamišėlius, žodžiu, nepritampančius prie homogeniško socialinio darinio. Ilga kelionė jūra juos turėjo „apvalyti“[3]. Kalbose laivas su Pokémon GO žaidėjais jau išplaukė, demarkacijos linija nubrėžta: mes ir jie, normalieji ir pamišėliai, rimti (suaugę, užsiėmę reikalais, dirbantys) žmonės ir juokdariai, lakstantys su nepamainomu atributu – išmaniuoju telefonu. It kokie apkvaišę mediumai, bendraujantys su anapusiniu pasauliu (nesunku įžvelgti sąsajų su pačiu žaidimo papildytos tikrovės principu); tik sumažėjusių krištolinių rutulių stiklo paviršiuje jie mato ne mirusiųjų dvasias, bet mažyčius monstrus (kažin, kas religingiesiems piliečiams yra kraupiau).

Tačiau erdviniu požiūriu viskas nėra taip paprasta: fantastinių žvėrelių medžiotojai tarsi koks piktasis virusas plinta kaimynystėmis, miesto gatvėmis, kavinėmis, parkais, sporto salėmis; jų būta net atokiuose kaimuose. Jie okupavo erdves, it pakerėti spokso į telefoną, jie nenuspėjami: lyg ir stovi intensyviai tapšnodami ekraną, po to žiū – staiga kažkur bėga. Virusas nepaaiškinamas, neprognozuojamas, keliantis pavojų visam socialiniam organizmui. Prisiminus Foucault raupsų ir maro skirtį[4], galima suprasti visuomenės laikyseną: jų neatsikratoma, kaip kadaise raupsuotųjų – galbūt todėl, kad jiems ir ten bus gerai; juos siekia uždaryti kaip sergančiuosius maru. Ko gero, tikima, kad tai tėra kvaila vaikiška užgaida, kuri „išgydoma“ namų areštu ir atidžia kontrole. Kaip teigė Foucault, visuomeninė disciplina tampa vis racionalesnė ir ambicingesnė: nebetikima puristinėmis raupsuotųjų išvarymo fantazijomis, siekiama disciplinuoti net (ar ypač) tuos, kurie disciplinai nepaklūsta – kūnas turi atsakyti į galios žodį iki mirties. Šių šiuolaikinių puspročių, sergančių Vakarų maru, kūno judesius reikia žūtbūt žaboti; Pokémon GO pasirodo kaip biopolitinė metafora, kaip įsiplieskęs maras, kurį privalu sustabdyti.

 

Pokemiotika: skaitmeninė bestija – įkaltis ar Dievo simbolis?

Ironiška ir kiek kvaila, bet, atrodo, nekalti monstriukai prikelia inkvizitoriškos semiozės mašiną, grąžinančią mus į viduramžius. Pokémon GO veikia italų istoriko Carlo Ginzburgo aprašytoje įkalčių paradigmoje (el paradigma indiciario): tiek patiems žaidėjams, tiek žaidimo oponentams. Įkalčių paradigma iškyla tarp dviejų polių, tarp žinomo ir nežinomo: įkaltis visada pasirodo kaip semeion, ženklas-simptomas, medijuojantis pertrūkį tarp žinomybės ir nežinomybės[5], Peirce’o aprašytas ženklas-indeksas, kuris niekada nėra pakankamas savaime, bet visąlaik nurodo į kažką kitą[6]. Kitaip tariant, iš paskirų ženklų atgaminamas ištisas prasmių audinys, o geras Pokémon GO žaidėjas neišvengiamai turi būti geras semiotikas: šešėlis – nežinomas pokemonas kažkur netoliese, į orą kylantys lapai – pokemonas juda, telefono vibracija – atėjo medžioklės laikas.

Sykiu patys žaidėjai tampa ženklų sistemomis, kiekvienas jų veiksmas populiarioje sąmonėje virsta įkalčiu. Pokemonų medžioklė darosi panaši į raganų medžioklę: rūstieji inkvizitoriai, paprasti stebėtojai, nuomonių lyderiai ar net politikai, jų požiūriu beprasmiems tapšnojimams ir lakstymams ratais priskiria demoniškas reikšmes. Todėl visai nestebina tokių semų kaip „apsėdimas“, „pamišimas“ atsiradimas: inkvizitoriška semiozė įmanoma tik dvinarėje sistemoje, kuri koduoja bet kokį veiksmą kaip prasmingą, teleologišką, net sakralų (šį teiginį iliustruoja faktas, jog kai kuriose šalyse gaudyti pokemonus šventyklose yra uždrausta) arba beprasmį, net nebe profanišką, bet akivaizdžiai šventvagišką. Pokémon GO yra simptomas. Bet jis toli gražu ne (tik) tęsia postmodernistinio pastišo desakralizaciją: pirmiausia, jis yra kaltės kultūros įkaltis. Normalieji ir apsėstieji. Teisuoliai ir eretikai.

Taip pokemonologija, savotiška pokemonų gaudymo semiotika, virsta demonologija, o pokemonai, bestializuotos būtybės, įgauna demonų bruožų. Viduramžių demonologai tikėjo, kad raganos gauna galių iš demonų, kurie ženklino jų kūną – visai kaip „paženklintieji“ pokemonų fanai. Viena iš tokių galių buvo galimybė pavirsti gyvūnu. Tai galima paaiškinti remiantis demonologine semiotika, kurioje egzistavo aiški skirtis tarp žmogaus ir gyvūno. Buvo manoma, kad demonas visada arba pasirodo kaip gyvūnas, arba turi gyvūnui būdingų atributų (paprasčiausias pavyzdys būtų gyvatė, suviliojusi Ievą obuoliu). Kadangi viduramžių krikščionybės požiūriu žmogus turėjo įveikti gyvūniškąjį, nedievišką pradą savyje, nestebina, kad „nemąstantis“, nesugebantis pažaboti savo kūno troškimų gyvūnas dažnai buvo siejamas su Šėtonu, o, tarkime, tokie gyvūnai, kaip juodi ožiai ir katės bei rupūžės apskritai buvo laikomi demonais, tiesiai iš pragaro aplankančiais raganas.

Būdami ištikimi principui „pažink savo priešą“ bei siekdami susisteminti žinias apie demoniškas galias, bažnyčios mokslininkai kurdavo bestiariumus – kriptozoologinius gyvūnų kompendiumus. Derėtų paminėti, kad viduramžių demonologija nesivadovavo tikroviškumo principu, todėl gali pasirodyti keistoka, kad bestiariumuose greta liūtų ir erelių buvo randami ir drakonai, mantikoros ar grifonai. Bestiariumų tikslas buvo ne tiek mokslinis (šiuolaikinio mokslo prasme), kiek simbolinis: pãdaro morfologijos ir gyvenvietės aprašymą visada lydėdavo pamokslas. Rusų bestiariumų tyrėjas Aleksandras Machovas pastebi įdomų reiškinį – kad pãdaro semiotika niekada nebuvo vienareikšmė ir, priklausomai nuo konteksto, gyvūnas galėjo būti siejamas arba su Dievu, arba su Šėtonu[7]. Apie tai kalbėjo Šventasis Augustinas, teigdamas, jog Dievo žodis (Dei verbum) skiriasi nuo primityvios žmonių kalbos būtent tuo, kad jis yra daugiareikšmis, o jo prasmė kyla ne iš determinizmo, bet iš tikėjimo[8]. Todėl, pavyzdžiui, liūtas galėjo reikšti ir pykčio ir žiaurumo įsikūnijimą, ir būti Dievo karalystės simbolis. Jo prasmė priklausydavo nuo to, kokiomis aplinkybėmis ir kuriame savo gyvenimo tarpsnyje krikščionis regi liūtą. Taigi pats tikintysis turėjo iššifruoti, ką Dievas nori jam pasakyti.

EPA

EPA

Pokemetika: simuliakrų baimė ar baimės simuliakrai

Pokemonologija paklūsta panašiai dialektinei logikai. Į kriptožvėrelius galima žvelgti dvejopai: įgyvendinta vaikystės svajonė arba parazituojančio ant tikrovės skaitmeninio kapitalizmo demonai – pokemonų tapatybė priklauso nuo požiūrio. Vis dėlto dabar požiūris grindžiamas ne tikėjimu, fantazijomis ir nuojautomis, o faktais. Tačiau ir faktai yra kažkas „dieviško“, kažkas, kas reikalauja egzegės, bent jau suprantant, kad nė vienas faktas nėra absoliutus, užsklendžiantis ir apribojantis prasmių lauką, vainikuojantis visus ginčus. Todėl galima argumentacijos topografija yra panaši į pačių pokemonų išsidėstymą: chaotišką, padriką, pagrįstą ne linijiškumu, bet intensyvumu.

Vadovaujantis kritinės teorijos nuostatomis, Pokémon GO neturi šansų būti išteisintas. Kritinė technologijų teorija, amžina humanizmo apologetė, skeptiškai vertinanti technologijų progresą, įprasmina klausimą: kaip galima vėjavaikiškai lakstyti ir gaudyti pokemonus, tarsi pasaulis miega ramiu miegu, tarsi nėra skurstančiųjų, kuriems reikia mūsų pagalbos? Šis klausimas, nors ir turi svarų pagrindą, visgi skamba kiek groteskiškai ir pats nusirita ad absurdum: kaip apskritai galima miegoti, kai skirtinguose žemės kampeliuose dunda sprogimai? Tačiau kritika toli gražu neapsiriboja šiuo apykeisčiu argumentu. Baiminamasi, kad nekaltos medžioklės panaikina ribą tarp tikrovės ir pramanų, tuo legitimuodamos simuliaciją kaip tikrovės irimo mechanizmą. Bet ar yra ta tikrovė? Ar Dievas, kalbantis ženklais, yra tikresnis nei pokemonas, kurį matau savo telefono ekrane? Ar meilės kančios yra tikresnės nei nusivylimas, kad nepagavau norimo pokemono? Simuliakrai senų seniausiai įaugo į mūsų kasdienybę, tapo jos neatskiriama dalimi, taigi pasikartojantys teiginiai, kad neva nesugebėsime atskirti tikrovės nuo fikcijos, byloja tik apie pernelyg užsitęsusią tylą, ir turėtume padėkoti pokemonams, kad pagaliau galime atvirai artikuliuoti savo baimes.

Kitas būgštavimas – sekimo galimybė. Neva nekalto žaidimo esmė yra rinkti žaidėjų duomenis, sekti jų judėjimą, fotografuoti jų buvimo vietą, patekti į asmenines ar net uždraustas erdves. Taigi pasirodo, kad pokemonai yra slaptųjų tarnybų agentai, tarnaujantys policinės valstybės labui. Viena vertus, kaip ir buvo kalbėjęs Foucault, suverenios galios monolitas suyra, galia deteritorizuojasi ir tampa mikrofizine[9], skverbiasi į mūsų privatų gyvenimą, užnuodija kasdienybę; taip kontrolė virsta žaidimu, o panoptinės fantazijos – technologijų kuriama tikrove. Antra vertus, sunku rimtai vertinti tokias hipotezes, juoba tada, kai jos verčia tikėti konspiracijomis, klaikiomis teorijomis, kad mus, it kokias marionetes ant nematomų siūlų, valdo Didysis Kitas. Juk neišvengiama mūsų technologizuoto gyvenimo pasekmė yra milžiniškų duomenų srautų gaminimas, ir turbūt vienintelis būdas pasipriešinti sekimui yra apsigyventi prie Voldeno tvenkinio. Tačiau tikintieji pokemonų apokalipse turi dar vieną argumentą: daugiausia pokemonų pasirodo labiausiai žmonių lankomose vietose. Sutapimas ar ne, bet padažnėję teroro aktai taip pat įvyksta vietose, kuriose apstu žmonių. Pokemonai – galimas teroristų įrankis? Scenarijus rašosi pats: nulaužti žaidimą, „įmesti“ kokį retesnį pokemoną, laukti, kol subėgs daug žmonių jo gaudyti ir… Greičiausiai abi įaudrintos vaizduotės apraiškos byloja apie kritikų nesugebėjimą susitaikyti, kad pasaulis nėra šilta, gaubianti ir apsauganti juos placenta. Suvokimo, kad gyvenime neįmanoma nerizikuoti, stoka verčia žiūrėti į kiekvieną naujovę kaip į potencialų pavojų ir, pasitelkus savotišką įkalčių paradigmą, sąmoningai arba ne didinti įtampą tarp nepaprastų įvykių ir kasdienybės.

Miglotą argumentą dėl pokemonų atsiradimo ir žmonių skaičiaus koreliacijos galima išversti į solidesnį, kritinį–sociologinį. Intensyvumas šiuo atveju pasirodo ne kaip kintamoji reikšmė, bet kaip užprogramuotas algoritmas, užkoduota klasinė reprezentacija. Kadaise marksistas Goldmannas kalbėjo apie neišvengiamą literatūros ir klasės sąmonės saitą[10]; kibernetinio kapitalizmo epochoje verta ieškoti sąsajų tarp klasės (tiek, kiek ši sąvoka išlieka prasminga) ir kultūrinių reiškinių. Kas yra standartinis Pokémon GO žaidėjas? Visų pirma, jis gyvena didmiestyje, nes mažesnių vietovių gyventojams belieka tenkintis vos keliais pagautais pokemonais. Antra, tai yra žmogus, kurio pajamos aukštesnės negu vidutinės, nes jis turi gerą išmanųjį telefoną bei pakankamai laisvo laiko, kurio dalį gali skirti ne papildomo uždarbio paieškoms, o pramogoms. Taip žiūrint pokemonų medžiotojai pasirodo kaip priveligijuota klasė, reprezentuojanti vartotojiškumo kultą, vaikiškai (naiviai?) tikinti, kad papildyta realybė yra ne kas kita, bet pavėluotas svajonės išspildymas; svajonių net nereikia pirkti – jos pačios materializuojasi (kibernizuojasi). Tokiu būdu Pokémon GO kuriamas chronotopas pasirodo kaip grįžimas į à la solipsistinį vaikystės pasaulį, kuriame nėra karo, bado, nelygybės, išnaudojimo ir kitų neteisingumo formų; vartotojiškumas tampa priešnuodžiu nuo augančio nerimo, leidžiančio transgresiją anapus politinės atsakomybės.

Visgi absoliučios politinės atsakomybės reikalavimas yra neišpildomas per se; Hannos Arendt vita activa, aktyvus politinis gyvenimas[11], nors ir skamba romantiškai, iš psichoanalitinės perpektyvos turi išvirkščią, groteskišką pusę. Gyvenimas vardan ko nors paverčia individą politiniu aparatu, gyvą žmogų – subjektu[12], nenumaldomu ideologijos (kad ir kokia šviesi ir daug žadanti ji būtų) tarnu, o skirtis tarp kasdieniškumo ir politiškumo dingsta. Tada visi maži, nebūtinai reikalingi, bet teikiantys malonumo dalykai sudedami ant politikos aukuro. Tai atspindi bendras diskurso strategijas, nuo kurių pradėjome ir kurių centre buvo pamišimo sema. Tačiau dera prisiminti, kad dažniausiai pamišimas žymi tai, kas lieka anapus griežtos normos, anapus kasdieniškumo: siekis apibrėžti ką nors kaip pamišimo apraišką išduoda mūsų pačių suvokimo stoką, filosofiškai – tinkamos kalbos stygių. Išvada akivaizdi: reikia ne kurti laivus „pamišėliams“ plukdyti, bet ieškoti naujos kalbėsenos, ne diskriminuojančios kibernetinę tikrovę Tikrovės atžvilgiu, bet įprasminančios balansą – ir lingvistinę, ir (kiek tai įmanoma) epistemologinę pusiausvyrą.

Flickr

Flickr

Po – (ke) – etikos:  (ne)reikalingas neveiklumas

Matau bent jau tris filosofines išvadas. Pirmoji, baudrillardiška, skamba kiek keistai, bet vis dėlto yra galima: mes patys esame pokemonai ir bet koks priešinimasis tokiam apibrėžimui tik patvirtina neišvengiamybę anksčiau ar vėliau prisiimti šią tapatybę.  „Mes esame mutantai […] simboliški transseksualai[13]“: kūnai, susiliejantys su simuliacijos plotme, tampantys simuliakrų laidininkais, patys virstantys simuliakrais; kūnai, panaikinantys tikrovę, mutantai, hibridai, išsklaidantys purizmo fantazijas. Postmodernistinio transseksualumo kontekste Pokémon GO yra šių laikų pasaka apie žmogų-Dievą, pametusį savo protezus – tikėjimą, kad tikrovė yra viena, vientisa ir nedaloma. Antroji išvada, foucauldiška, išauga iš pirmosios: evoliucionuoja bei mutuoja ne tik mūsų tikrovės suvokimas, ne tik žvėreliai iš žaidimo, bet ir galia. Socialinėje genetikoje pokemonai apsireiškia kaip recesyviniai genai, įgaudami trivialaus Pidgey ar retesnio Kadabros ar Snorlax pokemono pavidalus. Galios mikrofizika persmelkė ir papildytą tikrovę, o tai reiškia, kad transseksualumas neturi galimybių peraugti į ardantį hierarchijas sociopolitinį transversalumą, kad kapitalistinis disciplinos ir kontrolės režimas nuo šiol gali valdyti ne tik materialius, bet ir nematerialius kūnus, o gal net materializuotis nematerialiais kanalais.

Trečioji išvada man artimiausia. Knygoje L’aperto: L’uomo e l’animale (liet. „Atvira: žmogus ir gyvūnas“) italų filosofas Giorgio Agambenas įveda įdomią désoeuvrement[14] (neveiklumo, tingumo) sąvoką, sąmoningai laikydamasis atokiau nuo kone automatiškai iš jos kylančių neigiamų konotacijų. Demistifikuodamas transseksualumą (trans-rūšiškumą), mažindamas įtampą tarp hominizacijos ir bestializacijos, Agambenas pastebi, kad būtent désoeuvrement yra ta forma, kuria pasirodo gyvybė[15]; prošvaisa tarp karo ir taikos, meilės ir neapykantos, kūrybos ir niokojimo. Tai – nebe nuvalkiota gyvenimo-tėkmės metafora, bet neveiklaus, tarsi sustojusio gyvenimo manifestacija. Šis neveiklumas apnuogina bendrumą tarp žmogaus ir gyvūno. Pratęsiant mintį, būtų galima teigti, kad jis sujungia medžiotoją ir jo grobį, materialų žmogų ir kitoje tikrovėje esantį pokemoną. Žaidimas, kuris nekuria nieko, priešinasi politiniams ieškiniams. Užuot reikalavęs atsakomybės, jis postuluoja neveiklumą, o tai kaip tik ir yra ta nors ir medijuojama, bet žaisminga gyvybė, tas atodūsis, sustabdantis nenumaldomą sociopolitinę dinamiką. Pagauti juos visus toli gražu nėra prasminga veikla – tai yra tiesiog smagu.

Todėl Pokémon GO yra ne maras, kaip buvo teigiama aukščiau, bet puota maro metu: sustojusi ãtsako reikalaujančios etikos suspendavimo akimirka. Absoliutus pamišimas?

 

 

 

[1] Freud, Sigmund. Further Remarks on the Neuro-Psychoses of Defence. London: Hogarth Press, 1896, p. 169-170

[2] Froido pastebėtas ir aprašytas kūdikių žaidimas: kūdikys paslepia žaisliuką, verbalizuodamas savo veiksmą žodžiu fort (nėra), po to grąžina, sakydamas da (čia). Šį žaidimą Froidas susiejo su malonumo dinamika, kurią subjektas bando kontroliuoti, pasiruošdamas situacijai, kurioje gali patirti nemalonumą. Plačiau: Freud, Sigmund. Beyound the Pleasure Principle.

[3] Foucault, Michel. Madness and Civilization: The History of Madness in the Age of Reason. New York: Routledge, 2006, p. 6

[4] Foucault, Michel. Disciplinuoti ir bausti: kalėjimo gimimas. Vilnius: Baltos lankos, 1998.

[5] Ginzburg, Carlo. Clues: The Roots of an Evidential Paradigm. In: Clues, Myths, and the Historical Method. Baltimore: Johns Hopkins University Press, 1992, p. 96-125

[6] Peirce, Charles Sanders. Division of Signs. In: Collected Papers, 1987

[7] Махов, Александр. Средневековый демонологический бестиарий [vaizdo paskaita]. Prieiga internete: http://tvkultura.ru/video/show/brand_id/20898/episode_id/155173/video_id/155173/

[8] Markus, R. St. Augustine on Signs. Phronesis, 2 (1), 1957, p. 60-83

[9] Foucault, Michel. Disciplinuoti ir bausti, p. 37-38

[10] Goldmann, Lucien. The Hidden God: A Study of Tragic Vision in the Pensées of Pascal and the Tragedies of Racine. London and New York: Routledge, 2013, p. 89-91.

[11] Arendt, Hanna. Žmogaus būklė. Vilnius: Margi raštai, 2005, p. 14-16

[12] Althusser, Louis. Ideology and Ideological State Apparatuses [online]. Prieiga internete: https://www.marxists.org/reference/archive/althusser/1970/ideology.htm

[13] Baudrillard, Jacque. We are all Transsexuals Now. In: Screened Out. London: Verso, 2002, p. 9-10

[14] Agamben, Giorgio. The Open: Man and Animal. Stanford: Stanford University Press, 2004, p. 85

[15] Ten pat, p. 87