Pedro Hurpia yra vizualiųjų menų menininkas ir tyrėjas. 2015‒2017 m. Kampinoso popiežiaus universiteto vizualiųjų menų profesorius. Dėstė fotografiją, piešimą, vadovavo studentų baigiamųjų darbų projektams. Pedro Hurpia kuria fotografijos ir kitomis medijomis, tokiomis kaip video, piešimas, objektai ir tapyba. Orientuodamasis į žemę kaip objektą ir fotografiją kaip mediją, menininkas tyrinėja perkėlimo ir suirimo sąvokas. Naudodamas kelis prietaisus Pedro bando pavaizduoti žmogui suvokiamus natūralius reiškinius tik tuomet, kai šie atsiranda paviršiuje arba kai kūnas tiesiogiai junta nuošliaužų ir garso bangų poveikį. Šiame interviu su Pedro aptariame jo rezidavimo 2018 m. sausį Nidos meno kolonijoje įspūdžius ir tuo metu įgyvendintą projektą „Nematomi dideli dalykai“ (angl. The Invisibility of Huge Things).

Tavo ankstesniuose kūriniuose galima pajusti kiek nomadišką požiūrį į peizažą ir simpatiją gamtai kaip tyrinėjimo laukui. Ar migruodamas po gamtos kraštovaizdžius Tu esi tyrinėtojas, klajūnas, ar turistas? Kaip į savo kūrybinį procesą integruoji kultūrinius ir gamtinius kontekstus?

Kai kuriuose ankstesniuose savo kūriniuose, tokiuose kaip „Desvios“ (2014) arba „Sight/and/seeing“ (2011), siekiau išryškinti tarp tyrėjo ir turisto slypintį dualumą. Kelionių ir turizmo agentūros dažnai sukuria gamtos tyrėjo įvaizdį, siekdami parduoti savo paslaugas nuotykių ieškantiems turistams. Ši gana standartizuota praktika matoma keliose pasaulio šalyse: tie patys lozungai, frazės ir koncepcijos.

Fotografiniai vaizdiniai, kuriuos pristatau šiuose kūriniuose, stipriai susiję su klasikine peizažinės tapybos komponavimo tradicija. Taurumas šiuose paveiksluose apeliuoja į nuotykių paieškos idealą, nukreiptą į nepažinumo kupinus, tobulus ir didingus kraštovaizdžius.

Ilgų pasivaikščiojimų po beveik neįžengiamą gamtą patirtis, idealaus atvaizdo per fotografinę ar kitą atvaizdavimo mediją paieškos, kartu žvalgantis specifinio kampo, „įrėminančio“ tą didingą peizažą, tapo mano tuometinio tyrimo objektu. Kažkokiu būdu jis prasiskynė kelią į pastaruoju metu kuriamas instaliacijas.

Sight/and/seeing

Sight/and/seeing

Desvios

Desvios

Saugoma, tačiau nesutramdomai kintanti Kuršių nerijos gamta yra savaime unikali ir jautri pastebimiems pokyčiams. Kaip menininkas, kurį domina gamtos poveikis žmogui, papasakok apie savo patirtį Nidoje. Kaip, Tavo manymu, specifinis Kuršių nerijos gamtovaizdis veikia žmogaus psichiką?

Buvau nustebintas gamtos, su kuria susidūriau Kuršių nerijoje. Iš visų vietų, kuriose teko lankytis, ši yra viena iš nedaugelio turinčių tokią didelę geologinę bei klimato įvairovę, pasireiškiančią apibrėžtoje erdvėje ir laike.

Aš manau, kad keliaujant būtent tai pakeitė santykio su laiku pobūdį. Pėsčiomis šias specifines vietoves galėjau pasiekti per kelias minutes. Kai kuriuose savo video įrašuose bandžiau perteikti šią pereinamumo patirtį, drauge išlaikydamas savo kaip menininko ar tyrinėtojo elgesio modelį.

Papasakok daugiau apie rezidavimo Nidos meno kolonijoje laikotarpį. Kaip apibūdintumei savo patirtį rezidencijoje?

Prieš atvykdamas į Nidą, maniau čia rasiąs miestą, kuriame sudėtinga pasiekti man filmuoti ir fotografuoti tinkamas vietas. Mano nuostabai, buvo priešingai, o prie to prisidėjo ir Meno kolonijos suteikiamos galimybės. Tai man suteikė laisvę veikti keliose plotmėse, o paslankumas buvo svarbiausias faktorius siekiant išlaikyti dėmesį ir susitelkti į kūrybinį procesą.

Reziduodamas Nidos meno kolonijoje vystei projektą pavadinimu „Nematomi dideli dalykai“. Ar galėtum plačiau papasakoti apie jį? Kaip kilo projekto idėja?

Projektas gimė 2017-ųjų pradžioje. Tuo metu turėjau tik abstrakčią idėją, apie ką jis galėtų būti, tačiau buvau tikras, kad jo įgyvendinimas užtruks. Mano ankstesni kūriniai susiję su masiniais žemės judėjimais, nuošliaužomis ir gamtos fenomenais.

Tuo laiku domėjausi kai kuriomis kvantinės fizikos problemomis, tiksliau – banginės funkcijos pakitimu (angl. Wave Function Collapse). Ši teorija apmąstoma įvairiai. Viena iš versijų paremta tuo, kad įmanoma pakeisti fizinę daiktų tikrovę vien pačiu stebėjimo aktu. Šią idėją būtų galima vystyti iki ezoterinės filosofijos, tačiau ne tai man svarbu.

Sutelkiau dėmesį į galimybę sukurti paralelinę tikrovę (arba tikroves), kuri susisietų su mano fotografinių atvaizdų tyrimu, žvelgiant į fotografiją kaip į objektą, kurio paviršius turi kontaktinį paviršių su priekine ir nugarine dalimis. Tame pačiame atvaizde – keli sluoksniai tikrovių, kurios skaitomos priklausomai nuo laikotarpio, kultūros ir visuomenės. Tai galimybių persipynimas, jis gali būti pakartotinai atveriamas ir archyvuojamas, kuriant naujus jų tarpusavio ryšius. Mes tiesiog turime atidžiai pažvelgti.

Pradėjau ieškoti išgalvotų strategijų, kaip tai, kas nematoma, paversti matoma. Kvantinės fizikos klausimai negali būti nagrinėjami per žmogiškąją percepciją – net pasitelkiant galingus instrumentus jų vizualizacija yra simuliuota.

Sukurti išradėjo ir mokslininko personažą buvo fundamentaliai svarbu siekiant suteikti šioms idėjoms raidą: išradėjas, identifikuojamas inicialais T. H., sukūrė prietaisą, galintį nustatyti didelius geografinius plotus, jautrius svyravimams ir staigiems pokyčiams toje geologinėje formacijoje. Dėl beveik visiško dokumentų ir užrašų trūkumo išradėjo biografija bei jo prietaiso veikimo principai vis dar neišaiškinti ir nežinomi mokslo bendruomenei. Šioms fikcinėms ir dokumentuojančioms naratyvinėms linijoms kartais buvo pritaikomi ir kuriami dokumentai, tokiu būdu suformuojant ambivalentišką bei unikalią naratyvo struktūrą.

Savo vaizdo įrašuose išlaikai mokslininko personažą. Panašu, kad gamtos tyrinėjimo procesas Tau asmeniškai tiek pat svarbus, kiek būtų reikšmingas bet kuriam išradėjui ar tyrėjui. Tai ne tik vaidyba – vienu metu buvai ir mokslininkas, ir menininkas.. Meninis tyrimas šiuolaikiniame mene yra gana įprasta praktika. Tavo atveju tyrimas virsta žaidimu ar rekonstrukcija, drauge ir tam tikro istorinio naratyvo perkonstravimu, mano manymu, nukreiptu į iš anksto nulemtą tyrėjo desperaciją.

Tam tikra prasme ši būsena pažįstama visiems, kas siekia suprasti, pajusti dominančius gamtos reiškinius ir į juos įsigilinti. Nepaisant to, neviltis sustiprėja supratus, jog tyrimo procesas yra nulemtas išankstinio reliatyvumo, net jei ketinimai grynai moksliniai – apskaičiuoti, įvertinti, kategorizuoti, modifikuoti bei interpretuoti. Ar sutiktum, kad ši pastovi desperacijos būsena, negebėjimas pasitenkinti turimais pojūčiais ir žiniomis sieja mokslininko ir menininko mąstyseną? O gal manai, kad jų mąstymo bendrumas labiau susijęs su noru analizuoti bei išrasti?

Tavo analizė labai įdomi! Desperatiška būsena? Taip. Tačiau šiam personažui būdinga kantrybė. Tai gali atrodyti kaip prieštaravimas, tačiau taip nėra. Stebint ir gerbiant daiktų laiko vagą, leidus laikui tekėti laisvai pasirodo ramybė. Menas ir mokslas iš dalies kalba apie tai.

Egzistuoja troškimas tirti ir analizuoti fizinio pasaulio fenomenus, kuriuos svarbu suprasti žengiant tolimesnius žingsnius ir taip suteikiant potencialo naujų reikšmių kūrimui. Žvelgiant iš desperacijos perspektyvos, aš tikiu, kad turėtų būti didesnis ryšys tarp menininko ir mokslininko mąstysenos, kai siekiama rasti atsakymus į senus klausimus apie gamtos fenomenus.

Kaip manai, kur yra toji riba, iki kurios mes galime pažinti keistumą, ir kas nutinka, kai ją peržengus keistumas tampa nepažinus?

Nesu tikras, ar aš teisingai supratau tavo klausimą, bet pabandysiu į jį atsakyti. 2014 m. vyko mano asmeninė paroda pavadinimu „Visuma yra padaryta iš dalių“ (port. O Todo é feito de Partes). Joje pristačiau penkias instaliacijas, kurių naratyvas sukūrė vaikštinėjimo po gamtos peizažą patirtį. Vaikštant visuma suvokiama įsisavinus jos dalis, pasitelkus mūsų turimus atminties bei vaizduotės „išteklius“.

Taip nutiko, kad prieiga, kurią vysčiau Kuršių nerijoje, buvo priešinga: nuo visumos judama dalių link, papildant „stebėjimo aparatais“ ir realybės ar vaizduotės lygmenimis. Abiem atvejais vaizduotė atlieka svarbiausią funkciją susikertant šioms pažinioms ir nepažinioms linijoms.

O Todo é feito de Partes

O Todo é feito de Partes

Paradoksas, slypintis pavadinime „Nematomi dideli dalykai“, referuoja į gana juokingą žmogiškųjų pojūčių ribotumo absurdiškumą, kai susiduriama ne tik su masyviais judėjimais gamtoje, bet ir su mažais didelių dalykų pėdsakais: vėjo judėjimu (negirdimu „plika ausimi”) arba augančio miško, ieškomo mažame samanų gabalėlyje. Nagrinėdami didelius dalykus platumas turime suvokti per mikroskopinių dalelių analizę arba bent per menkų pėdsakų, tyrimą. Kaip savo tyrime nagrinėjai mastelio aspektą?

Jei menininko pasirinkta tema yra kraštovaizdis, tuomet neišvengiamai kalbama apie mastą. Tai susiję su mūsų santykiu su pasauliu. Geografas turi vertinti mastelį tiksliai ir racionaliai, bet menininkas masto principus gali dekonstruoti, o patyrimui suteikti naujus kūno ir erdvės santykius. Aš bandžiau dekonstruoti tam tikrus vaizdo ir garso santykius, sukurti erdvę skirtingoms interpretacijoms.

Tyrimo maršruto žemėlapis, vaizdo įrašai, kuriuose inscenizuoji savo paties prietaisų naudojimą, „moksliška“ instaliacija su specifiniais objektais, kurie mena laboratorinę aplinką – didinamasis stiklas, mikroskopas, knyga rusų kalba apie augalus, mėginiai, nuotraukos bei užrašai (kai kurie jų suplėšyti) – visa tai yra materialiosios tavo projekto gairės. Kai kuriuos prietaisus pasigaminai pats. Kodėl pasirinkai būtent šiuos objektus vizualinei savo koncepcijos artikuliacijai?

Visi šie objektai, tiek fiktyvūs, tiek jau egzistuojantys moksliniame lauke, skirti žmogaus pojūčiams sustiprinti iki lygmens, kuriame būtų galima juos suprasti. Ši riba tarp įsivaizduojamų ir tikrų prietaisų yra labai menka. Panašiai kaip ir būdas, kuriuo išradėjas ir menininkas atskleidžia objektus, siekdamas sukurti ką nors naujo ir autentiško.

Man būdingos tam tikros formų ir medžiagų redukcijos bei pakartojimo strategijos, kurias taikau man reikalingiems objektams. Pavyzdžiui, pušies medieną naudoju daugelyje savo instaliacijų, o pusapvalė parabolinė forma, net jeigu jos kontekstas yra kitoks, pasirodo keliose šio projekto fotografinėse nuorodose.

Passeio

Passeio

Turiu pastebėti, kad nors ir renkiesi platų raiškos priemonių spektrą – tapybą, piešimą, fotografiją, vaizdo įrašus, skulptūrą, instaliaciją bei dokumentaciją, tau pavyksta sėkmingai sukurti konceptualiai vientisą ir vizualiai išbaigtą estetinę visumą. Pavadinčiau tai profesionalumo bruožu. Bet tavo projekte kuriamas ir sąmoningo neišbaigtumo įspūdis. Kodėl?

Manau, kad neišbaigtumas ir neužtikrintumas yra viena iš meninio proceso charakteristikų ir, pridurčiau, būdinga šiuolaikinei visuomenei. Mes gyvename neužtikrintumo laiku. Nėra jokio tikrumo ir stabilumo šiame smėlingame paviršiuje.

Ar manai, kad tavo projektai galėtų būti analizuojami per transhumanistinę prizmę, kurioje svarstoma apie fizinių žmogaus savybių apribojimų kompensaciją remiantis technologijomis bei mokslu? Kokį vaidmenį vaidina technologijos, kai susiduriama su dideliais dalykais, kurių nesuvokiame ne tik gamtoje, bet ir gyvenime apskritai?

Niekada nepagalvojau apie transhumanistinę pusę. Ir nemanau, kad tai postūmis pirmyn. Aš mieliau brėžiu paraleles tarp meno ir technologijos anachronine ir belaike prasme negu taikydamas kritinį požiūrį technologinės evoliucijos atžvilgiu. Domiuosi naratyvais, kurie žaidžia su abejonę keliančiais atvaizdais arba jų nebuvimu. Neužtikrintumas atveria erdves nematomiems sluoksniams, kuria naujas tikroves.

Daugiau apie meną, Lietuvos ir užsienio menininkų kuriamą mūsų šalies pajūryje galite sužinoti apsilankę šiame puslapyje.