Beveik visos knygos jau buvo dėžėse, beveik visos dėžės jau buvo nuneštos ir paliktos prie bibliotekos durų. Kambarys pamažu tuštėjo daiktų ir pildėsi minkštos vakaro šviesos. Laimis, atsiklaupęs ant grindų ir užsikniaubęs ant lovos, glostė kietai rištos knygos viršelį. Įšilęs paviršius ir nutrinti kampai buvo paskutinis senojo gyvenimo simptomas. Jis lygino save su Walteriu Benjaminu, kuris buvo priverstas apleisti savo išpuoselėtą biblioteką Paryžiuje, kai nuo nacių teko bėgti į Ispaniją: Walteriui širdis sruvo kraujais palikti knygas, galbūt galų gale tai ir privedė iki savižudybės — knygos jam buvo kaip morfijus, apsaugantis nuo pasaulio skausmo. Laimis tikėjosi, kad ir jį toks knygų išpjovimas iš savo gyvenimo prives iki galo. Tik tiek, kad ši intelektualinė tremtis, kitaip nei Benjaminui, buvo savanoriška.

Gyvenimą gali užbaigti trys nežinios: nežinia kaip bejėgiškumas, kai matai į tave skrendančią kulką ir nežinai, jau čia galas ar dar ne; nežinia kaip priklausomybė — kai neturi valios valdyti savo gyvenimą ir gyveni nežinodamas, kaip baigsis ta diena (tarkim, priklausomybė nuo žmogaus, alkoholio ar net socialinės paramos); ir, galiausiai, nežinia kaip savęs nepažinimas, nesąmoningas ar sąmoningas atsisakymas reflektuoti ir nuolatinis bėgimas tolyn — lėta ir kankinanti mirtis. Kasdien viliesi, kad atsikėlęs ryte jau nebegalėsi mąstyti, jau nebeprisiminsi, kaip tai daroma. Lėta lobotomija, atliekama tik valios pastangomis. Toks galas panašus į mirtį užmiegant — vieną akimirką tu dar sąmoningai dalyvauji sprendžiant šio pasaulio likimą, o kitą tu jau kepi barbekiu sodelyje stebėdamas skrudinamą mėsą trijų sekundžių žuvies atmintimi.

Vieni visą gyvenimą pragyvena taip ir nepažinę savęs, bet užtat ir vaikšto pusiau gyvi. O Laimiui jau užteko, man to nereikia, man to nereikia, kartojo jis, kai kokia idėja nedavė jam miegoti, barbeno į kaukolę iš vidaus, prašydamasi išleisti, prašydamasi, kad ja kas pasirūpintų ir padarytų sprendimą, nes aš nežinau nebuvo priimtinas.

Jei jau nusprendei atimti sau gyvenimą, tai ar svarbu, kaip — virvėmis ar išmesdamas žodžius iš savo gyvenimo ir palikdamas tik gyvulišką mykimą iš skausmo ar iš džiaugsmo.

Laimis sukrovė paskutinę dėžę knygų ir atidavė ją dėkingai bibliotekininkei.

/////

Pavargusios Laimio akys perštėjo mirksint, jis stipriai užsimerkė, tikėdamasis palengvinti skausmą. Ką tik pabudo, dar pagulės, gal padarys mankštą ir galiausiai nueis prie veidrodžio. Lėtai lies veidą, lyg prausdamasis, brauks per plaukus ir stipriai patrins pilvą, lyg prisilietimas būtų įrodymas, kad jis yra čia, šioje odoje, kad jis ribojamas tos odos kaip maišo, į kurį turi tilpti visa jo asmenybė. Laimiui gal labiau reikėjo ne egzistencijos, bet tęstinumo įrodymo: kad jis toks pats kaip vakar, kad ta sausa traški oda yra vis dar jo, kad niekas iš jo neatėmė jo paties. Be kūno, Laimiui nelabai daug kas teliko. Be nuolatinės savęs analizės buvo neįtikėtinai sunku išlaikyti tapatybę: daiktai ir kūnas ilgainiui tapo vieninteliais ramsčiais.

Autobuse jis maigė telefoną, nykščiu mušdamas Tinderį[1]. Susitiktų su bet kokia mergina, kad tik plepi būtų ir pakenčiama buity. Jis nusuko žvilgsnį į vaizdus pro langą, lyg atsiribodamas nuo telefono ir tų moterų, negalėdamas patikėti, kad taip ieško gyvenimo partnerės, o gal negalėdamas patikėti, kad su tokiais žemais reikalavimais iki šiol nerado. Jis nusuko žvilgsnį, paslapčia tikėdamasis, kad kas nors atsisuks, kas nors išties dar ranką ir ištrauks jį.

Pykšt — nuomonės sutapo, jie jau turi kažką bendro —jis eis su Alina vakare išgerti alaus. Keturios nuotraukos, selfis su ryškiu makiažu, kažkur prie jūros su romantiška suknele, ant kelmo, pėdos su ramune tarp pirštų. Animus simplicitus, tiks.

Darbe rytais jis mėgsta ilgai stovėti prie švietimo aparato ir lėtai rūšiuoti visokiausius dokumentus. Neseniai jie pradėjo naudoti perdirbtą popierių tiesiog orgazmišku paviršiumi: popierius truputį grublėtas, šiltas, ką tik iš spausdintuvo. Laimis patykom lėtai glosto popierių ir tos akimirkos būna bene geriausios dienoj.

Dažnai vidurdienį, per pertrauką, eina pasivaikščioti ir lauke suvalgyti savo pietų sumuštinius, nors dabar pirštai jau pradeda grubti bevalgant, o pirštinėmis liesti sumuštinį kažkaip nehigieniška. Dažnai prie jo prisijungia bendradarbiai ir kartu jie pasineria į visus tuos puikius skandinančius plepalus: kas nori parodyti vaikų nuotraukas, kas papasakoti apie vakarėlį vakar, o kas ieško erdvės savo ego išreikšti, nepadoriais juokeliais, prastai pagrįstom pseudo-mokslinėmis ar sąmokslo teorijom.

Darbui einant į pabaigą Laimis dar labiau sulėtėja, vis dažniau tikrinasi asmeninį paštą, užsižiūri pro langą, tualeto pertraukėlės taip pat ilgėja. Norisi namo. Gal labiau norisi kelionės namo, nes namai vis vien tušti. Bet darbe irgi neužsibūna ilgiau nei reikia. Jokiuose darbuose ilgai neužsibūna, nes koks skirtumas, ką jis dirba, vis tiek patinka liesti ką tik atspausdintą popierių, vis tiek atsiranda, kam trūksta dėmesio per pietų pertraukas.

Dažnai primena sau, kad jis norėjo viso to, jis pats pasirinko ir tai teikė paguodos. Lyg sirgtų vėžiu ar būtų susileidęs į veną ŽIV užkratą, skirtumas tik tas, kad Laimis nebuvo tikras, ar gali pagyti, nebuvo tikras, ar tikrai jis serga, ar apskritai jis gali susirgti.

O gal viskas išvirkščia: gal žinojimas – tai liga, nuo kurios Laimis gydėsi, nes kad ir kiek Laimis stūmė save į trivialumą, mąstymo našta jį vis dar slėgė. Ir kartais, tyliom popietėm darbe, kai apsnūdę bendradarbiai jau nebesivargina plepėti, Laimis stebeilijosi į dulkėtus daiktus ir baimė stingdė jį, baimė likti luošam: negi jis ir liks va toks — neįgalus mąstyti, bet puikiai suvokiantis, kokius pasaulius praranda.

/////

Labas, Alina, o kodėl tu muši Tinderį, ką?

Laimiui labai norėsis to paklausti, bet negalima, jis pats žino. Negalima šokiruoti, negalima išsišokti, nebent tai paviršutiniškas ego parodymas ar girtas nuotykis, galvojo, besiruošdamas į pasimatymą, vilkdamasis labiausiai neišsiskiriančius rūbus: džinsus, batus (nei sportbačius, nei laisvalaikio, tokius, kai pažvelgęs pirmą kartą nelabai supranti — su jais bėgti reikia ar galima ir į teatrą eiti).

Jautėsi kiek nejaukiai — vis dar dangstėsi, lyg maskuodamasis, vilkdamasis kamufliažą. Kartais pyko ant savęs už tai, kad iš savo gyvenimo padarė socialinį eksperimentą, kad teisina vidutinybę, kad prideda save prie dar kelių bilijonų pilkų atspalvių. Tai ne eksperimentas, vis priminė sau, tai savižudybė, kelio atgal nėra.

/////

Laimis truputį jaudinosi, nes nujautė einąs susitikti su savo būsima žmona. Jis planuotai vėlavo kelias minutes ir, žengdamas link kavinės durų, pro vitriną jau matė Aliną, sėdinčią prie dviviečio staliuko — plonais plaukais, juodu megztiniu su nėrinių kraštais. Bet, jam jau einant vidun, už alkūnės jį patraukė praeivė.

– Laimi?

Sofija – jos vardas vienu gyvenimo tarpsiu Laimiui žadėjo išsigelbėjimą, – vilkėjo didelę žalios vilnos paltą, spalvotą skrybėlę ir kažkokios keistus, lyg iš odinių skiaučių susiūtus, batus. Sofija – ji buvo šiltas, aptrintas knygos viršelis, vienas iš tų, kuriuos jis stengėsi išstumti iš savo gyvenimo, kad galėtų nusimesti pažinimo naštą.

– Ah, sveika, Sofija, – jiedu apsikabino.

– Nu, kaip tu? Taip seniai mačiau tave ir feisbuke kažkaip nesirodai, net nežinau, ką veiki pastaruoju metu.

– Nieko per daug, spaustuvės administracijoj dirbu, – Laimis trumpai apsvarstė galimybę papasakoti jai apie savo eksperimentą, pakalbėti apie Jacko Londono Bedugnės Žmones ar Jacobo Riiso Kaip Kita Pusė Gyvena, bet tai grąžintų jį ten, kur jis jau nebenorėjo būti, nuo ko jis bėgo ir ką jis niekino. Jis nenorėjo iš savęs daryti eksperimento, jis norėjo pats natūraliai keistis, keistis – keistis ir galiausiai mirti.

– O, geras. Kokios leidyklos?

– Mes reklamines skrajutes daugiausiai spausdinam, – Laimis stebėjo Sofijos veidą ir mėgavosi vos pastebimai surauktų antakių išduota nuostaba. – O pati?

– Oi, žinai, projektai, projektai. Pagrinde dramos teatre būnu, o pastaruoju metu dar ir padedu režisuoti Martynui Valantavičiui. Nuostabi asmenybė, tikrai.

– Tikiu.

– Kuo šiaip domiesi? Kaip rašymai? Spausdiniesi kur nors? Ką skaitai gero pastaruoju metu?

– Laikraščius, delfį – šyptelėjo Laimis, ignoruodamas pirmus du klausimus. – O šiaip tai nieko. Nieko nebeskaitau.

– Būna kartais, praeis.

– Aš nenoriu, kad praeitų. Aš nebenoriu skaityti. Ir aš nenoriu, kad mano vaikai skaitytų.

Ji žiūri nesuprasdama, vis dar stengdamasi rasti kokį tropą ar metaforą, už kurių galėtų užsikabinti ir išaiškinti Ezopo kalbą. Sofijos akys persipildė išgąsčio ir pasimetimo, tad Laimiui pasidarė gaila taip stipriai destabilizuoti jos pasaulį:

– Greičiausiai jie skaitys, toks jau mano kraujas, o ir mano būsima sužadėtinė per daug paprasta, kad neskatintų vaikų skaityti, – vėliau Laimis supras nemelavęs.

– Aišku, – tarė Sofija. Laimis jai nieko negalėjo papasakoti, niekuo negalėjo būti naudingas. Jis pats puikiai tai suprato – žarstymaisi idėjomis, asmenybėmis ir pavadinimais yra tik dar viena galios išraiška, reikalaujanti parodyti savo ginklus. O Laimis juk apsisprendė nusišauti mūšio lauke ir kristi nekovojęs nė už vieną pusę.

Atsisveikinęs jis žengė pro duris į kavinę ir šypsojosi savo būsimai sužadėtinei, patenkintas pokalbiu su Sofija. Niekas geriau už rūkorius nežino, kaip rūkymas kenkia, ir niekas labiau jų negraužia, nei jie patys. Ir tas graužimas toks malonus, lyg krapštytum šašą ar spaustum spuogą. Taip ir Laimis džiaugėsi lėtai žudydamas save ir beflirtuodamas su juodu nėriniuotu megztuku.

Laimis niekada iki galo nežinojo, kodėl jis atsisakė pažinimo. Greičiausiai iš baimės, kad pasaulio skausmas per didelis ir knygų teikiamas morfijus nepakankamai stiprus. Jis geriau nepažins savęs, bet kartu nepažins ir pasaulio, nes baisi lemtis būtų pagaliau pažinti pasaulį. Jis geriau atsitrauks, jis geriau pasiduos, geriau gyvens ramybėje, keps pyragus ir žiūrės, kaip Alina džiauna rūbus.

Kadras iš filmo „Skrydis virš gegutės lizdo", rež. Miloš Forman

Kadras iš filmo „Skrydis virš gegutės lizdo“, rež. Miloš Forman

[1] Tinder – pažinčių programėlė mobiliuosiuose telefonuose, kur naudotojų anketos atmetamos arba patvirtinamos brūkštelint pirštu per ekraną.